ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-01-11 nr. 635

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Sigitas Parulskis. Prie krosnies užvertų durelių (135) • Laimantas Jonušys. Laimėjus piktam kandidatui (22) • Gediminas Griškevičius. Kai Kunčinas buvo jaunas... (1) • Dovilė Zelčiūtė. Eilės (2) • Leonas Stepanauskas. Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai (1) • Gintaras Beresnevičius. Kaukė prilipo. Kas toliau? (46) • Sigitas Geda. Šuo šunį džiovina (21) • Renata Dubinskaitė. Aernoutas Mikas: ir tai, ir tai / nei tai, nei tai (1) • Marytė Kontrimaitė. Araratas. Gyvo armėnų skausmo viršūnė (4) • Šiaurys Narbutas. Psichodelinių sapnų metamorfozės (14) • Jonas Serapinas. Kelias (1) • Christopher Lasch. Šių dienų narcizas (3) • Libertas Klimka. Alų midų gėriau… (6) • Vidmantas Jankauskas. "Savo visą gėrybę išdalijo dar tebegyvendamas..." (2) • Vilioklis Vėmalinis. Depresija (69) • Andrius Šiuša. Sizigijos (XVIII) (1) • Laiškai redakcijai (11) •

Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai

Leonas Stepanauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kvedlinburgas apie 1009 metus
Rekonstrukcija

Šešiastygė autostrada Berlynas – Magdeburgas – Hanoveris taip suręsta, kad riedėtumei svaiginančiu greičiu. Ugnies spalvos žiedai virš greitkelio-koloso su skaičiais "120... 100 km" retai temalšina. Putodama teka XXI šimtmečio upė. Į priekį. Į ateitį.

Šypsausi, nes mano kelio kryptis visai kita. Į praeitį! Į savojo kontinento tūkstanties metų gelmę. Į ten, kur – šitoje geografinėje platumoje – patį pirmą kartą metraštininko, ar metraštininkės (regėsime, kad galėjo būti ir taip), ranka istorijos šaltinyje Annales Quedlinburgenses pirmą kartą įrašė mums šventą žodį LIETUVA (lotynų kalbos kontekste: LITUA).

Ak, sveika, upe Elbe! Dabar ant tavo krūtinės jau užklotas tokio pločio ir svorio tiltas, kad niekaip neįstengtumei nusimesti, juolab kam nors grėsmingai pastoti kelią. O antai miglelėje ir Magdeburgas. Jo žilų šventovių bokštai. Atrodo, kad istorija pamiršo juos, šiuos kantrius sargybinius, iš tarnybos atleisti... Tais mus dominančiais laikais dar tik ant kojų stojančioje krikščioniškoje Europoje (po Karolio Didžiojo pirmojo mėginimo vienyti pasikrikštijusias karalystes ir hercogystes į vieną imperiją) iniciatyvą į rankas jau buvo perėmusios šiose vietose gyvenusios germanų gentys. Tuo metu Elbės kaspinas žymėjo ribą tarp Gerą naujieną – Evangeliją pažįstančių ir apie ją dar negirdėjusių "pagonių" žemių. Tai krauju paženklinti laikai...

Mums, be abejo, maloniau minėti taikingą, gerų iniciatyvų kupiną Magdeburgą. Pavyzdžiui, čia susiklosčiusią ankstyviausią Europoje miestų teisės atmainą, taip ir pavadintą: Magdeburgo teisė. Tai būta miestiečių išsikovotos savivaldos. Pagal miestą valdžiusio arkivyskupo Vichmano "privilegiją" magdeburgiečiai galėjo rinktis teismų "suolininkus" (prisiekusiuosius), patys reguliuoti prekybą, amatus. Toks pavyzdys, aišku, imponavo ir kaimynams. Čekams, vengrams, lenkams... Krikščionybės įvedimo proga Vilniaus miestiečiams magdeburginę teisę 1387 metais suteikė ir Lietuvos valdovai. Tada ėjo Kaunas, Trakai, Merkinė, Veliuona, Žiežmariai... Maga išvardyti ir kitas mūsų vietoves, kurios anksčiau ar vėliau iš savo ponų gavo bent kąsnį šių teisių. Miestai, net maži miesteliai. Anykščiai, Biržai, Darsūniškis, Joniškis, Kėdainiai, Prienai, Punia, Raseiniai, Šiauliai, Ukmergė, Vilkaviškis... Per "teisę" su tolimu Magdeburgu susieti ir Daugai, Kernavė, Ariogala, Marijampolė, Plungė, Rumšiškės, Stakliškės, Telšiai, Vabalninkas. Tik iš krantų išsiliejusi caro Rusija visa tai nuplovė...

Taigi ieškodami vardo LIETUVA pirmosios pažymos vietos arti Magdeburgo, tai yra šiandieninės Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemės sostinės, dar vienu atžvilgiu esame stebinami. Kaip tiktai čia, tarp Elbės ir pradedančio įsibanguoti Harco kalnyno, – pačios vokiečių valstybės lopšys! Vokietijos mokyklose per istorijos pamoką neišvengiamai pasigirsta vietovardis: Kvedlinburgas (originalo rašyba: Quedlinburg). Savo šalies istoriją pažįstančiam, ją mylinčiam vokiečiui tai padvelkia maždaug tokia pat šiluma kaip mums, lietuviams, Kernavė ar Trakai. Su Kvedlinburgu siejamas Henrikas I (dar vadinamas Paukštininku). Tai saksų liudolfingerių, saksų Otonų dinastijos pradininkas. Patsai pirmasis vokiečių karalius. O mums svarbūs – Kvedlinburgo analai.

Mintyse pasikartokime. A. Šapokos, Z. Ivinskio ar – nūnai – E. Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" puslapiuose – visur Kvedlinburgo metraštis minimas pradžių pradžioje.

"Lietuvą pirmą kartą iš visų žinomų šaltinių 1009 m. paminėjo vokiečių Kvedlinburgo analai. Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis: buvo nužudytas misionierius – šv. Brunonas Bonifacas... Kvedlinburgo analai pateikė pačią tiksliausią informaciją, ėjusią iš paties šv. Brunono aplinkos" (E. Gudavičius).

Mažytė koncepcija dideliam scenarijui. Su tiksliai apibrėžtais veikėjais... Ir visa tai išplaukia iš kelių eilučių pačiuose "analuose":

"1009 metais Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacas, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusijos (Ruscia) ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su aštuoniolika saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų".

Dunda po ratais mašinų-gigantų nulydintas greitkelis. Po juo... po betonu... senieji keliai... Įsakmiai ištariu:

– Nutirpki, greitkeli! Tikriausiai paryčiais, kai mažumą automašinų dundesys aprimsta, patsai išgirsti savo protėvių – ankstyvųjų viduramžių kelių – alsavimą.

Va kaip sunkiai jie neriasi iš po dešimties amžių spūdžio... Vėžės smėlyje, tai vėl molyne ar ant gyslotų galingų medžių šaknų. Iš miško glėbio – ak, kiek tų miškų dar čia! – išsineria jaučių muskulų tempiami ratai. Dideli. Tai kaustyti, tai ne... Nemaža ir pėsčiųjų. Sandalais apautų ar visai basų kojų...

Kartu einu ir klausausi, kokiomis mintimis dalijasi dulkėto kelio pėstieji. Tai daugiausia vienuoliai elgetos. Į savo šventas pastoges tarp girių ir ežerų jie nešasi ne vien "kalėdą", bet ir svarbias laikotarpio mintis bei išmintį. Jų lūpose "žmonių" (dar visai neseniai išdidžių romėnų vadintų "barbarais") šneka... Ji jau turi ir lotynišką pavadinimą: theodisca lingua (prastų žmonių kalba). Tai juk ankstyviausias vokiečių kalbos vardas... Theodisca lingua tampa svarbia prielaida suartėti skirtingoms germanų gentims ir – būtent šiuo pagrindu – pabrėžti skirtingumą nuo kitų genčių-tautų jau irstančioje Karolio Didžiojo palikuonių imperijoje.

Šaltis nubanguoja per nugarą pajutus, kad žinios iš "ateities" viską paaiškina ir – padaro suprantama. Ir žmonių džiaugsmus, ir bręstančius pavojus... Ar nepasigirdo ir žodžiai Regnum teutonicum?.. Tai juk iš 920 nuo Viešpaties gimimo metų Akto, kuriame pirmą kartą "vokiečių karalyste" pavadinama penkių suartėjusių genčių valstybė. Henrikui I jau uždėta karūna. Akstinas: vienybėje galybė. Daug kas turima omenyje, o svarbiausia – vieningas pasipriešinimas ant eiklių žirgų čia nuolat atsirandantiems vengrų klajokliams... Pagaliau ir tarpusavio kivirčai turėtų virsti praeitimi. Tik ar laikas subrendo?..

Palūkėk, greitkeli! Gal atgis raiteliai, žirgai. Ir vežimai su raštininkais, aktų dėžėmis, maistu, tepalais bei gydomosiomis žolelėmis ir – aišku – jų žinovais... Juk to, kas vėliau bus vadinama "sostine", šiame laike dar nėra. Karalystė valdoma judant nuo vienos įtvirtintos vietovės, vadinamojo "pfalco", į kitą. Ten ilgesniam laikui ir apsistojant, ir maitinantis, ir rašant svarbius valstybės "aktus"... Žodį Quedlinburg geidžiu išgirsti!! Jis Henrikui I Paukštininkui labai svarbus... Jo ir įtvirtintas istorijos lapuose.

iliustracija

Ne išgirstu, o pamatau... Tai greitkelio mėlynuose tableau viskas stropiai sužymėta. Tik patsai Kvedlinburgas – Quedlinburg ilgokai delsia. Vietoj to kelženkliuose pasirodo štai tokie užrašai: Už ... km išėjimas į Romaniškąją aštuoniukę... Arba: Romaniškąjį kelią... Vėliau tai virsta įmantriu, pasikartojančiu, – beje, tarptautinėse eismo taisyklėse visai nepažįstamu, – įdomiai išmargintu, "romaniškąjį" kelią simbolizuojančiu trikampiu...

Kai aš pirmą kartą išvydau tą nuorodą, greitosiomis sumečiau, kad bus nusileidimas į ROMANTIŠKĄ kelią. Argi būtų klaidinga? Prasideda pasakiškai gražios vietos. Akims, širdžiai, plaučiams atgaiva! Dar ir seniausias Vokietijos bioregionas. Net 2200 kvadratinių kilometrų Harco priekalnių ir kalnų platybių. Ir sakingi miškai (nuo to ir kalnyno pavadinimas: vok. Harz = sakai, derva). Skarotos eglės, išlakios pušys. Derlingi slėniai. Mėlynos ežerų akys. Poeto J. W. Goethės pamėgti Bodės upės vingiai; beje, tekančios ir per Kvedlinburgą. Įsibanguojantys kalnai. Jų žavus viršininkas – BROKENAS, kurio ūgis – 1142 m. Čia nuo seno garsėjanti miškininkų ir – sodininkų žemė... Mažos kresnos akmeninės bažnyčios sutūpusios į sodus. Iš tikrųjų tai mažų raudonstogių gyvenviečių senos šventos vietos. Masyvu, paprasta, proporcinga... Menotyrininkai šią vyraujančią ankstyvųjų vidurinių amžių stilistinę sistemą pavadino romanika... Va iš kur ir pavadinimas: Romaniškasis kelias. Dar viena gudrybė. Kelias (tiksliau: daugelis didelių ir mažų kelių) susipina aštuoniuke. Viena kilpa su daugeliu senų ir keliautojui įdomių vietovių – "virš" Magdeburgo, o kita, pietinė, – "žemiau". Ir ilgis viso šito Saksonijos-Anhalto žemės turistinio kelio – maždaug tūkstantis kilometrų! Puikiai sugalvota. Ir tai ne vaizduotę turinčios vienos ar kitos turistinės firmos išmonė. Čia Saksonijos-Anhalto vyriausybės 1993 metų nutarimas. Su tuo susijęs ir finansavimas. Į tai atsiremiančios įvairaus verslo šakos: transportas, poilsio vietos, maitinimas, įvairių pramogų pastogės. Tai pagaliau ir naujos darbo vietos. Ir – ISTORIJOS MOKYKLA... Palyginkime: Saksonija-Anhaltas su sostine Magdeburgu teritorijos atžvilgiu prilygsta Estijai. Tik gyventojų turi du kartus daugiau.

Metas! Neriuosi nuo greitkelio į pietinę Romaniškojo kelio kilpą. Nepasakysi, kad daug ramiau. Tas pat šiandieninis gyvenimas. Tik jau atsargiau ir lėčiau tenka važiuoti. Vingiai pagal pakelės vietovių išsidėstymą. Vėl aukšti bokštai. Tai taip pat viduramžius menantis miestas Halberštatas. Senais laikais labai svarbi vyskupija. Pietinėje "kilpoje" nemaža panašių istorinių vietovių. Žvelgiu į žemėlapį ir, pavyzdžiui, savo kilpos apačioje regiu Halės miestą prie Zalės upės. Mums, lietuviams, jis taip pat lobis. Dar XVIII šimtmečio gelmėje Halėje veikė lietuvių kalbos seminarai. O prieš pusantro šimtmečio vietos universitete įkurtoje indoeuropeistikos katedroje padėti pamatai "archajiškos" lietuvių kalbos pasaulinei šlovei kalbotyroje (giminystė su sanskritu!). A. Pottas, F. Bechtelis, F. Spechtas! Su tuo susieti ir archyvai... O ir šiandien – jei nukaksime – universitete pasveikins kalbininkė daktarė Gertrude Bense – senų tradicijų tęsėja, gražiai lietuviškai kalbanti... Jei žvilgsnį mesime nuo Halės į vakarus, "aštuoniuke" nuslysime iki – Kverfurto... Tai jau mūsų duona. Tai misionieriaus šv. Brunono gimtavietė. Garsi jo tėvų grafų giminė čia šeimininkavo nuo 880 iki 1496 metų. Tuomet Anapilin iškeliavo paskutinis vyriškos giminės ainis. Atminimui mums palikęs viduramžišką pilį...

Pagaliau! Pirma kelrodė lenta su vietovardžiu: Quedlinburg... Nors iki Harco priekalniuose pasislėpusio miesto dar keliasdešimt kilometrų. Užtat dažnėja susitikimai su turistų autobusais – stiklo bei spalvų gražuoliais. Žinau, kad kažkur šiuo keliu iš Magdeburgo "aštuoniuke" rieda ir autobusas, kuriame su mikrofonu rankoje apie Henriką I, jo sūnų Otoną I Didįjį ir visa, kas su tuo susieta, pasakoja gidė Jutta Gladen. Istorikė, rašytoja, knygų autorė. Su ja susipažinau tarptautinėje turizmo mugėje Berlyne. Gera pažintis. Pakaustė kelionei, kaip sakoma. Laimingi ir jos turistai. Jutta Gladen sugeba sausam istorijos puslapiui įpūsti gyvybės. Be to, stebina ir jaunos moters biografija. Vestfalijos Miunsterio universitete įgijusi istorikės ir germanistės specialybes, dar ir su literatės ambicijomis, ryžosi padirbėti kelionių biure. Slapta mintis: nuolat jausti sąlytį su savąja "medžiaga" šiose Vokietijos istorijai taip svarbiose vietose. Į save visa susemti, išsiugdyti vaizduotę! Minties šuolis: svajoju apie panašią "aštuoniukę" Lietuvoje (bent tūkstanties kilometrų ilgio), na, ir jauną rašytoją, merginą ar vaikiną, aišku, atitinkamai pasirengusius ir – judančius gyvatuke vingiuojančiu keliu.

Jaučiu Juttos Gladen petį šalia, bent girdžiu prabylančius jos knygų lapus... Ir nesistebiu, kad vėl dingsta asfaltas... Ei! Kas gi tie du vyrai, užsimetę ant pečių kelionmaišius, stipriai traukiantys į plaučius skanų sakų orą, pėdinantys skarotų eglių apstotu smėlio keliu?!

– Pasiramsčiuodamas lazda gumbuota
Aš pėdinsiu toliau...

Daktaras Faustas? Pakeliui į J. W. Goethės "Fauste" pašlovintą Valpurgijų naktį, į velnių ir raganų puotą Brokeno kalne?!. O skubrus šlubis šalia – Mefistofelis?! Va raginantis net greičiau eiti:

– Girdžiu orkestrą. Kaip nedarniai groja!
Tačiau prie jo priprasti reik.
Žinok, kad atvykai tu ne į rojų!
Klausyk manęs ir drąsiai priekin eik...

Jau ir pasitikti yra kam... Atpažįstu. Žaltvykslė kerėtoja. Ima gundyti, ir jau kartu su Faustu, sekdami nedorą šlubį, traukia tokį posmą:

– Į sapnų ir burtų sritį
Mes įkėlėme jau koją.
Tarp niūkių kalnų ir gojų
Veski mus, kad atsiskleistų
Nykūs plotai nematyti...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 21 iš 21 
14:07:47 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba