ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-24 nr. 698

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Nelaikšiai ant Golden Gate tilto (53) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pasitikėjimo badas (25) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dingulių atostogos (23) • Senoji lietuvių poezija. Elgetų giesmė karaliui Fridrichui (5) • JOSIF BRODSKIJ. Ką regi Mėnulis (8) • Kviečiame į pristatymąJOY DAVIDMAN. Pirmiausia Dievas (24) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (65) • VITA MOZŪRAITĖ. "Naujasis Baltijos šokis ’04" – mintis, išreikšta judesiu (8) • NERIJUS TURSA. pasagėlė (3) • VITALIJA AVERINCEVA. Eilės (9) • INA KAGANAVIČIŪTĖ. Eilės (3) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (3) • SAULIUS SPURGA. Pamokos pavasarėjantiems politikams (2) • Marcelijaus Martinaičio testamentas (4) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės (5) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. "Per šventų Jurgį žamės nejudzyk, ba gyvuliai neisis" (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (4) • VITALIJUS MAZŪRAS švenčia 70-metį. Zuikių galvos ant siūliukų (4) • laiškas tau (149) •

Tarnauju Tarybų Sąjungai

VYTAUTAS VYČAS

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia Nr. 13

Lietuvio įvaizdis

Lietuvis dažniausiai neužstos, neapgins. Blogiausiu atveju išduos tave, geriausiu – abejingai nutylės. Glaustis prie stipresnio savo artimo sąskaita – tokia lietuvio savybė. Kiek teko girdėti iš tremtinių pasakojimų, jei lietuvį Sibire padarydavo brigadininku miške, kur sniego būdavo vos ne iki kaklo, jis nesigailėdavo likimo brolių, nerdavosi iš kailio, versdavo vykdyti planą, o ruselis brigadininkas kartkartėmis leisdavo parūkyti ir ne vienam lietuviui tremtiniui padėjo išlikti dalydamasis paskutine bulve ar duonos kąsniu. Tik gaila, kad žmogaus tokia savybė – užmirštama ar nenorima prisiminti, matyt, kad nereikėtų atsilyginti, ką kiti yra padarę gero, nors niekas to ir nenori...

Gal taip istoriškai susiklostė, nes lietuvis nebuvo ir nebus laisvas, jis per amžius vergavo, neretai savo lemties seserų ir brolių sąskaita išlikdamas gyvas.

Lietuvis vergauti pradėjo nuo tada, kai prarado savo nepriklausomybę ir valstybingumą. Kai dėl vienybės nebuvimo žlugo Lietuvos Karalystė ir Didžioji Kunigaikštystė.

Gal per didelę atsakomybę prisiėmiau sau charakterizuodamas mirštančios genties seserų ir brolių neigiamas savybes. "Jei eisi į gyvenimą atvira širdimi, jei norėsi gyventi ne tik protu, bet ir jausmais, išplaukiančiais iš nuosavo kūno, o ne kitų sugalvotais – tuomet iš tikrųjų visi žmonės bus tavo priešai", – sako R. Aldingtonas savo knygoje "Visi žmonės priešai".

Blogai, kai visi žmonės priešai, tačiau nelaimingas ir tas, kas jų neturi.

Būkime realistai, pažvelkime į savo didžiąsias nuodėmes dėl vienintelės – tautos vienybės. Užmiršome 1863–1864 m. sukilėlius, knygnešius, 1918 m. didvyrius, partizanus, kad jie kovojo dėl Lietuvos laisvės. Šių dienų didvyrių mirtis tarnauja politikai ir politikantams, ne Lietuvai, ne Lietuvos žmonėms. Jie, politikantai, prisidengę demokratija vykdo lietuvių tautos ekonominį, dvasinį ir politinį genocidą.

Kur ta amžinoji ugnis, Tėvynės širdyje – Vilniuje simbolizuojanti visus žuvusius už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, prie kurios pagerbti ateitų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir užsienio diplomatai...

Mintys

"Socializmas nėra ideali sistema, išrasta visos žmonijos laimei, ji išrasta tam tikrų giminingų rasių laimei. Jos paskirtis – padidinti šitų giminingų išrastųjų rasių galią, kad jos sugebėtų išlikti gyvos ir užviešpatauti žemėje, išnaikindamos mažesnes, silpnesnes rases" (J. London, Raitas jūreivis, p. 183).

(Žodį "socializmas" galima pakeisti "kapitalizmu".)

"Kiek daug mūsų tautos sau kenksmingų parazitų – Romos apaštalų išlaiko ir dar iš valstybės iždo algas moka, o jos mylėtojai, jos ištikimiausi sūnūs, visą gyvenimą tautos naudai dirbantieji, apleisti vargą vargsta ir be laiko miršta" (J. Krikščiūnas-Jovaras).

"Geras brigadininkas manęs pasigailėjo, davė lengvesnio darbo ir net pagerino maistą, bet sandėlininkas brolis lietuvis Juška bandė sukčiauti ir mane skriausti. Brigadininkas tą sukčių nubaudė (Juška į Lietuvą, rodos, negrįžo)" (Stasys Žukauskas, rašytojo A. Vienuolio-Žukausko sūnus).

"Dairausi po vagoną. Pažįstamų veidų, išskyrus S. šeimą, susemtą piliakalnio papėdėje, nebuvo. Kartą prislinkau prie jų ir nedrąsiai paprašiau:

– Dėdyte, gal aš su jumis galėčiau važiuoti? Aš – viena...

– Man savo dviejų vaikų gana!

Išgirdau atsakymą ir pamačiau atsuktą nugarą. Vėliau, jau iš Sibiro girių, tas žmogus rašė mano tėvui laiškus, prašydamas siuntinių.

Aš nemačiau išeities. Nusprendžiau negyventi" (Antanina Garmutė, "Ešelonai", Literatūra ir menas, 1988.IX.3).

"Jei neskaityti Vygandui mestų išdavimo įtarimų po 1945 metų rudenį įvykusių stambių areštų Tauro apygardoje, tai, mano žiniomis, pirmuoju didžiausiu išdaviku Lietuvos rezistencijoje tenka laikyti Erelį (Juozą Albiną Markulį). Per jį bolševikai buvo suprojektavę smogti rezistencijai 1946 metais nepakeliamą smūgį" (Juozas Daumantas, Partizanai, Čikaga, 1984).

"Partizanas Juospaitis pasakojo, kaip jų būryje partizanavo Nepriklausomos Lietuvos savanoris Narsutis. Jo du sūnūs, kadangi abu lietė mobilizacija, tai jie į partizanus nėjo, o slapstėsi. Kada jie buvo saugumiečių užverbuoti ir abu vaikai užvedė kareivius, kur buvo partizanų gyvenvietė. Mūšio metu žuvo jų tėvas. Žuvusių partizanų lavonai buvo nuvežti į Ramygalą ir išmesti aikštelėje. Tik savanorio Narsučio lavoną atidavė saviškiams. O jo sūnūs, vos spėję palaidoti tėvą, užsikabino šautuvus ir pradėjo vaikščioti kartu su skrebais..." (Laisvės kovų archyvas, Nr. 10, p. 80).

"Ak tos išdavystės, išdavystės! Jeigu jų nebūtų buvę, gal ir praradimų ne tiek daug turėtume" (Laisvės kovų archyvas, Nr. 10, p. 78).

Mecenatas M. Žilinskas padovanojo Vakarų Europos tapybos kolekciją, finansavo dviejų dailės galerijų statybą Kaune. Dovanoti savo kolekcijas Lietuvai M. Žilinskas pradėjo 1974 metais.

Kalvarijos valsčiuje, Smalininkų kaime, M. Žilinsko tėvonijai priklauso 42,7 hektaro žemės, nuosavybės teisės arba kompensacijos iki šiol negali susigrąžinti Kaune gyvenanti jos paveldėtoja velionio sesuo Eugenija Žilinskaitė-Giedrikienė. Kaip pasakojama, ne ką geriau elgėsi su M. Žilinsku, besigydančiu Kauno klinikose.

Gėdingas atgimusios Lietuvos "dėkingumas" ir "dosnumas".

Gyvenimas kareivinėse

Tik įėjus į milžinišką kareivinių teritoriją, užsidarė geležiniai girgždantys vartai. Kairėje kiemo pusėje purvinas, maisto likučių primėtytas kanalas, kuriame plaukiojo didelės žiurkės. Toliau prikrautos krūvos malkų, nors dujos mieste buvo prijungtos, kareivinių virtuvė buvo apkūrenama malkomis, o visos patalpos – akmens anglimis. Didžiulio kareivinių kiemo šone pastatyta nedidelė estrada, kur švenčių dienomis vykdavo koncertai. Mums atvykus liepos mėnesį buvo švenčiama Karinio jūrų laivyno diena. Pučiamųjų orkestras grojo madingą tuo metu valsą "Na sopkach Manžuriji". Po pietų estradoje šoko jūreivis jūreiviškus šokius, dainavo solo ir duetai, grojo akordeonu, pasirodė styginis orkestrėlis, kuriame grojo balalaikomis, mandolinomis, bajanais. Man buvo nauja, negirdėta ir nemiela. Patalpoje, vadinamoje "rota", kur tilpdavo apie 150 žmonių, buvo pristatyta dviaukščių geležinių lovų, kurios buvo visos užimtos. Mums nebuvo laisvų vietų, tai apie du mėnesius teko gulėti ant cementinių grindų pasiklojus savo švarkus. Rytais pakeldavo "podjom", varydavo pusryčiauti, o paskui prie įvairių darbų. Kas norėdavo išsisukti nuo darbo, sugalvodavo kokią pavardę, vyresnieji šaukdavo, bet niekas neatsiliepdavo. Būdavo, kad vietoj pavardės pasakydavo tam tikros vyriškos kūno dalies pavadinimą, atėjęs vyresnysis šaukdavo, o visi lietuvaičiai kvatodavo. Vėliau įsigudrino ir estai.

Po kurio laiko atliko sanitarinį apdorojimą, nuskuto. Kai neliko nė vieno plauko, perėjome medicininę komisiją. Išsirengti reikėjo visai nuogai (žodis "striptizas" nebuvo girdėtas). Ne visų, bet vieno kito gydytojas paklausdavo, ar turėjome lytinių santykių. Galima sakyti, kad visi kaip vienas atsakydavo, kad mums ligi vestuvių turėti lytinių santykių draudžia religija. Gydytojams buvo sensacija, kad mes, lietuviukai, "Pribaltika – Ryga", viešai pareiškiame, kad esame tikintys, o ne mažiau buvo "v dikovinu", kad mes, suaugę vyrai, dar buvome "nekalti berneliai". Rusijoje, o tuo labiau dideliame mieste Leningrade, tuo metu seksualinis klausimas buvo sprendžiamas paprasčiau negu Lietuvoje. Ten niekas nenustebdavo ir neprakeikdavo kaip A. Vienuolio paskenduolės Veronikos – kai mergina susigaudavo vaiką, sakydavo, kad tai "priroda", "liubov", "junost" ir t. t. Tiktai padejuodavo "kak ani budut žit’..."

Mūsų, lietuvaičių, į Leningradą pateko apie šimtas. Visus kaip vieną paskyrė į darbo batalioną (stroibat), aprengė paprastais pėstininkų drabužiais, davė batus, autus ir 2 medžiagines apvijas (obmotkes). Žodžiu, sakydavome, kad ant vienos kojos apvyniojame 8 respublikas, o ant kitos – aštuonias sovietines respublikas. Savaime suprantama, 1950 metais tęsėsi trėmimai į Sibirą, vyko partizanų kovos už laisvę, kolektyvizacija, juk niekur mes nebuvome patikimi ir niekam kitam tinkami, kaip vergų darbui...

Jūreiviu labai nenorėjau tapti, net apsidžiaugiau – mažiau reikės tarnauti, tik treji meteliai... O jūreiviams būtina tarnyba 5 ir daugiau metų. Aukštaitis, tylesnis, ramesnis ir baikštesnis, susitaiko su likimu, kad viskas tik greičiau baigtųsi. Tačiau dzūkeliai, o ypač suvalkiečiai, nenurimo, pradėjo garsiai karininkams priekaištauti, kad mus apgavo. Vilniuje sakė, kad paskirs į karinio jūrų laivyno dalinius, o dabar paskyrė į darbo batalioną, mes ir tėvams taip parašėme. Jeigu taip, tai mes parašysime tėvams, kad nestotų į kolchozus, nes ir juos apgaus, kaip ir mus kad apgavo. Savaime suprantama, tai pastebėjo "budri staliniečių akis" ir, matyt, dėl šventos ramybės dalį mūsų iš naujo perrengė "mariakais", tarp jų ir mane. Kam jaunystėje nesinori atrodyti gražiai. Perrengtas gražia paradine jūreivio uniforma nuėjau į kuopą ieškodamas pažįstamo iš Kupiškio, su kuriuo susipažinau važiuojant kiauliniu vagonu į Leningradą ir kurio neperrengė. (Mus iškėlė į kitą kuopą, kur buvo jūreiviai.) Kuopoje draugo neradau. Kažkuriam, matyt, užvirė pavydas, metė dzūkiška tarme man išeinant repliką: "Tai bus mėsos žuvims". Neiškentęs tiesiai šviesiai pasakiau:

– Geriau žuvims negu šunims.

Kažkas paprieštaravo šmaikštuoliui:

– Kam taip sakai, juk mes visi vieno likimo...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15479. Mazius :-) 2004-04-26 14:15
Ka chia daug komentuoti, naturalus, paprastas lietuvishkumas...

16235. patrimpas2004-05-09 10:37
Geri atsiminimai. Tarytum vakar buvo atsitike...

56798. sandra :-) 2006-05-24 19:33
lb fayjna!

Rodoma versija 22 iš 23 
14:07:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba