ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-24 nr. 698

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Nelaikšiai ant Golden Gate tilto (53) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pasitikėjimo badas (25) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dingulių atostogos (23) • Senoji lietuvių poezija. Elgetų giesmė karaliui Fridrichui (5) • JOSIF BRODSKIJ. Ką regi Mėnulis (8) • Kviečiame į pristatymąJOY DAVIDMAN. Pirmiausia Dievas (24) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (65) • VITA MOZŪRAITĖ. "Naujasis Baltijos šokis ’04" – mintis, išreikšta judesiu (8) • NERIJUS TURSA. pasagėlė (3) • VITALIJA AVERINCEVA. Eilės (9) • INA KAGANAVIČIŪTĖ. Eilės (3) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (3) • SAULIUS SPURGA. Pamokos pavasarėjantiems politikams (2) • Marcelijaus Martinaičio testamentas (4) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės (5) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. "Per šventų Jurgį žamės nejudzyk, ba gyvuliai neisis" (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (4) • VITALIJUS MAZŪRAS švenčia 70-metį. Zuikių galvos ant siūliukų (4) • laiškas tau (149) •

Pirmiausia Dievas

JOY DAVIDMAN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Konsteliacija. 1971
Roman Haubenstock-Ramati


"Aš esu Viešpats, tavo Dievas... Neturėsi kitų Dievų, tiktai mane (Iš 20, 2–3).

"Išgirsk, o Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienas Viešpats!" Kokia staigmena! Koks neįtikėtinas dalykas!

Kiekvienas žinojo, kad visata – netvarkinga ir chaotiška, ji – tarpusavyje kariaujančių jėgų džiunglės: vėjas prieš vandenį, saulė prieš mėnulį, vyras prieš moterį, gyvybė prieš mirtį. Vienas dievas buvo pavasario sėjos dievas, kitas – derliaus dievas, viena dvasia į žvejų tinklus sugindavo žuvis, kita esybė rūpindavosi gimdyvėmis. Geriausiu atveju šios dievybės būdavo sudariusios trapias paliaubas, blogiausiu – kovodavo tarpusavyje. Ir čia pasirodo kažin koks kvailys iš nereikšmingos dykumų klajoklių genties ir ima šaukti, kad visi šie procesai tėra vienas procesas, kylantis iš vieno šaltinio. Kad akivaizdi daugybė dievų iš tiesų yra neįsivaizduojamas Vienas!

Kad ir kas tas žmogus buvo, jis šaukė taip garsiai, kad jo balso aidas be pertrūkio tebesklinda. Iš minaretų, kai muedzinas šaukia, kad Dievas yra Dievas; iš sinagogų, kai kantorius kviečia skardžia ir nepakitusia hebrajų kalba; iš krikščioniškojo pasaulio bažnyčių. Balsas yra tas pats. Ir žinia ta pati. Visata yra vienas vieno Kūrėjo sukurtas procesas.

Tai buvo didžiausias visų laikų atradimas.

Tyrinėtojai iki šiol nėra visai tikri, kas pirmasis tai ištarė. Galbūt genties didvyris Mozė? O gal idealistas faraonas Echnatonas? Veikiausiai daugybė bevardžių Dievo užvaldytų žmonių iš lėto šitai įdiegė per šimtmečius? Kad ir kaip būtų, šis teiginys yra fundamentalus tiek šiuolaikinio mokslo, tiek laikui nepavaldžios religijos pamatas. Kad ir iš kur kilęs, tikėjimas vienu Dievu sunaikino daugybę siaubų – pragaištingus audros demonus, piktus ligų džinus, derliaus naikintojus, baisius gyvenimo ir mirties tironus. Tikėjimas Dievu sunaikino fetišus, totemus, žvėriagalvius senųjų laikų stabus. Jo kirvis įžengė į mergelių krauju aptaškytus šventuosius miškus, jis sutrupino kūdikius ryjančio Molocho krosnis, nuvertė brangakmeniais papuoštas aikštingų dievybių statulas, abejingai puse širdies garbintas Graikijoje ir Romoje.

Senieji dievai kovojo tarpusavyje, mylėjo ir nekentė be priežasties, reikalavo neapsakomų kyšių ir beprasmiško meilikavimo. Kol šie dievai buvo garbinami, moralės įstatymas nebuvo įmanomas, nes tai, kas patiko vienai dievybei, kitą dievybę galėjo įžeisti. Jei žmona tave palikdavo, tai nutikdavo ne dėl to, kad kėlei prieš ją ranką, o todėl, kad pamiršai kartą per mėnesį paaukoti auką Ištarai; paaukok jai dvigubai ir gausi dvi naujas žmonas, daug gražesnes už ankstesniąją.

O tada atėjo Dievo pažinimas. Beveik neįsivaizduojamo asmens – vienos esybės, dangaus ir žemės kūrėjo, kuriam nereikia įsiteikti aukso atvaizdais ar deginamais gyvais kūdikiais. Esybės, kuri myli tik teisingumą. Esybės, kuri reikalauja visos tavo širdies.

Deginančioje Babilono tremties kartybėje Jehovos pranašai regėjo ne priešo dievų pergalę, o savo pačių Dievo teisingumą. Nebukadnecaras tebuvo rykštė, kuria Dievas baudė savo tautą už nuodėmes. Šitaip buvo suvokiama Dievo tvarkoma visata, o žmonės priėmė moralinį Dekalogo įstatymą – spindintį vaivorykštės tiltą tarp žemės ir dangaus.

Tačiau tai, kas vakar buvo stulbinamas atradimas, šiandien gali būti nuobodi kasdienybė, o kai žmonės pernelyg dažnai girdi kurį tvirtinimą, jie tampa apskritai nebepajėgūs jį girdėti. Taip bus nutikę ir supratimui apie vieną Dievą. Kam dar rėkti apie jį mums į ausį? – irzliai klausiame grimzdami į miegą. Argi nesame tos idėjos priėmę dar vaikystėje? Išskyrus tamsų dvasių pasaulį, kuriame knibžda astrologų, numerologų ir čia pat užmokestį imančių mediumų, niekas daugiau nebetiki esant daugybę dievų. Tad kam kartoti mums tai, ką mes ir taip žinome?

Galbūt todėl, kad žinome tik savo lūpomis, bet ne širdimi. Kai kuriems mūsų klausimas nebėra Vienas vietoj daugelio, bet Vienas vietoj nė vieno. Senieji pagonys turėjo pasirinkti spindinčią, šaižių garsų pilną, neatsakingą, chaotišką, įstatymo nepripažįstančių galių valdomą visatą arba ramią, tvarkingą Dievo ir įstatymo visatą. Mes, dabartiniai pagonys, turime rinktis tąją dievišką tvarką arba pilką, negyvą, neatsakingą ir chaotišką ateizmo visatą. Ir tragedija yra tai, kad atitinkamai pasirinkti galime net nežinodami, jog renkamės – ne iš aiškaus įsitikinimo, o miglotai plūduriuodami, ne neigdami Dievą, o tiesiog nustodami Juo domėtis.

Nominalus deistas tartų: "Žinoma, turėtų egzistuoti kažin kokia Jėga, kuri sukūrė galaktiką. Tačiau vaikiška būtų įsivaizduoti, kad Ji su manimi turėtų kokį nors asmenišką ryšį!" Šitokiame tikėjime ateizmas tūno tarsi nediagnozuota liga. Žmogus, kuris sako "Vienas Dievas", bet kuriam tai iš tiesų nerūpi, savo širdyje yra ateistas. Žmogus, kuris šneka apie Dievą, bet kurio mintyse Dievo buvimas neatpažįstamas tokiu liepsnojimu, kokiu degė Mozė, pažinęs Jį liepsnojančiame krūme, – toks žmogus yra ateistas, nors ir kalbėtų žmonių ir angelų kalbomis ir kiekvieną sekmadienį pasirodytų savo bažnyčios suole bei dosniai aukotų bažnyčiai.

Gyvename prarasto tikėjimo, prarastos vilties ir tuščios širdies amžiuje. Šiandien įsakymas "Neturėk kitų Dievų šalia manęs" taip pat turėtų skelbti "Turėk mane".

Nes plėšrieji dievai parsėlino. Jei neturėsime Vieno, galiausiai turėsime priimti daugybę. Nieko negarbinantis žmogus atsiduria vakuume ir netikri dievai suplūsta į jį. Šiais laikais jie nebėra stabai – jie nebėra filistinų Dagonas, jie nebėra buki Nilo dievai. Jie daug blogesni. Senieji atvaizdų garbintojai garbino bent jau kažką kitą, o ne save; savo ribotu suvokimu jie stengėsi pasidirbti Dievo atvaizdą, o pasirodžius, kad šis klaidingas, galėjo jį sulaužyti ir pasidirbti geresnį, kol galiausiai išaušo diena, kai atvaizdai jiems nebebuvo reikalingi. Tačiau netikri šios dienos dievai yra dvasiniai, juos išrauti yra taip sunku, kaip būtų sunku žmogui išplėšti savo tikrą akį. Jo širdyje tūnantis žvėris visada yra jis pats.

Šitaip pažvelgę matome, kad garbinti galima tik vieną iš dviejų – arba tikrą, arba netikrą galią; Dievą arba velnią; Dievą arba save. Pirmykštis mumba-jumba genties garbintojas dažniausiai sąmoningai tarnaudavo Dievui. Šiuolaikinis monoteistas dažnai dievina savo paties atvaizdą veidrodyje.

Tiesa, nedaug kas iš mūsų galės save atvirai ir be gėdos garbinti ilgą laiką. Dėl vienos priežasties tai tiesiog nepavyks. Gyventi savo paties malonumui žmogui yra mažiausiai malonus dalykas – jei pasibjaurėję jo nenudobs kaimynai, jis pats lėtai nusibaigs iš nuobodulio ir nemeilės. Regis, baimės amžius teigia: "Valgyk, gerk ir linksminkis, nes rytoj mirsi!" Tačiau kaip gali linksmintis žmogus, kurio mintis yra užvaldžiusi fatališkoji rytdiena?

Be to, iš tiesų nesame tokie blogi, kad galėtume save atvirai garbinti. Esame paveldėję du tūkstantmečius krikščionybės tradicijos; taip pat esame paveldėję tą visai žmonijai įgimtą moralės jausmą, kuris verčia net labiausiai sugedusius iš mūsų bent miglotai siekti šio to geresnio nei tarnauti sau. Todėl savo širdyje tūnantį žvėrį kuo nors maskuojame; pasiskoliname kokią švytinčią dangišką dorybę, kad galėtume į ją tą žvėrį įvynioti, ir paverčiame ją netikru dievu. Skelbiame, kad išganymą žmogus gali atrasti mene, moksle ar išsilavinime, įveikęs skurdą ar išankstinius nusistatymus, valdydamas pasaulį arba visiškai atmesdamas valdžią – visur, bet tik ne pažinęs Vieną.

Jie yra hibridinės esybės, tie mūsų plėšrieji dievai. Jų stiprybė kyla iš tikrojo Dievo, jų silpnybės – iš paslėpto savęs garbinimo. Labiausiai egocentriški iš jų lengvai atmetami – kiekvienas protingas žmogus supras, kad alkoholikas išganymo butelyje neras, kaip neras išganymo gamtos vaikas, valgydamas žalias morkas ir leisdamas uodams save kandžioti. Tikrai pavojingi žvėrys yra prisidengę kilnesniais pavidalais, savo veidus paslėpę po geranoriškumo kaukėmis. Vadiname juos žmogaus orumu, pasauline taika, skurdo įveikimu. Ir taip juos gerbiame, kad sušunkame iš siaubo, jei koks ikonoklastas nurodo, kad geriausiu atveju tai tėra priemonės, o ne tikslas.

Juk, be abejo, tokie dalykai gali būti geri – jei žiūrime į juos kaip į angelus, Dievo pasiuntinius, priemones, kuriomis galime Jį pažinti, jie tikrai yra stiprūs angelai. Tačiau jei juos pačius paverčiame tikslais, jie labai lengvai gali tapti stipriais demonais. Arši feministė, kuri siekdama lygių moterų teisių nusiaubia savo namus, uolus pacifistas, kuris pataria nusileisti Stalinui ir užmerkia akis, kad nematytų tokios taikos kraujo dėmių; biurokratas, kuris vienoje šalyje laisvos demokratijos vardu užčiaupia burnas universitetų profesoriams, o kitoje darbininkų valdžios vardu siunčia tūkstančius žmonių į priverstinio darbo stovyklas – štai būtybės, kurių angelai virto velniais. Tai, kas pradžioje galbūt buvo nuoširdžios pastangos siekti dorybės, nusmuko iki dingsties būti patenkintam savimi ir savo svarbos bei asmeninės valdžios, taip tik buvo pridengtas širdyje tūnantis žvėris.

Šiais laikais beveik kiekvienas vieną arba daugiau šių netikrų dievų įkurdiname šalia Dievo. Ateistas savo reikalui atsiduoda iki galo, dažnai pasiekdamas deginančią tikslo vienovę, taip jis ima atrodyti religingesnis negu religingieji; tokių atsidavimo visa siela pavyzdžių bažnyčios dažnai netgi gali pavydėti komunistams. Nes bažnyčią lankantis žmogus nėra pajėgus laikytis tokio primityvaus paprastumo. Jo širdis pasidalijusi – vienu metu jis norėtų garbinti ir Dievą, ir žvėrį. Jis kalba apie Dievą ir savo šalį, Dievą ir klestėjimą, Dievą ir taiką; visiškai pamiršdamas, tegu ir pačių kilniausių tikslų vedamas, kad joks žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams; pamiršdamas, kad: "Neturėsi kitų dievų, tiktai mane, arba jokių papildomų dievų".

Koks mąstantis protestantas nėra graužęsis dėl tokiai didelei šiuolaikinio protestantizmo daliai būdingo drungnumo? Stebėjęsis dėl tik puse širdies palaikomų įsitikinimų, šlovinimo silpnumo, gausybės pelų ir menko kiekio grūdų? Dviem ponams įtikti bandantis žmogus bus atsidavęs tik dalimi širdies. Esame draskomi tarpusavyje nesutariančių troškimų; kadangi į svarbiausią ir vienintelę vietą neiškeliame Dievo, krizės atveju prieš save nematome aiškaus kelio. Kai žmogus pastebi, kad ištikimybė Dievui prieštarauja ištikimybei supervalstybei, dažnai jis apskritai nebepajėgia pats ką nors nuspręsti. Dievo balsas tokiais atvejais būna tylus ir menkas, o plėšriųjų dievų baubimas tampa garsesnis už griaustinį.

Didžiausi tarp tų netikrų dievų yra šie: Seksas, Valstybė, Mokslas ir Visuomenė.

Šypsodamasi iš afišų, kino žvaigždė skelbia: "O, gyvenimo paslapties saldybe, pagaliau suradau tave! O, pagaliau supratau viso to prasmę!" Reklaminiai skelbimai žurnaluose rėkia: "Elkis, kaip mes tau sakome, ir tu taip pat pažinsi viso to prasmę!" Įsiteikiantis balsas šnabžda per radiją: "Moters pareiga sau pačiai..."

Plačiai išsižioję, įspūdžių ištroškę jaunuoliai tai siurbte susiurbia ir ima skelbti, kad meilė suteiks jiems išganymą. Tas, kuris nuolat tarsi šampano butelis nepursloja nuo seksualinio jaudulio, laikomas nevykėliu. Niekas, jokia "iš mados išėjusi moralė", joks pažadas, joks pareigos jausmas, neturi įsiterpti tarp garbintojo ir jo aukščiausiojo tikslo. Plėšrusis dievas užgrobia šventyklą. Tačiau nė vienas iš netikrų dievų taip greitai ir atvirai neišduoda savo tarno, kaip dievas Kupidonas, joks kitas malonumas nepranyksta taip greitai ir joks kitas netikras dievas taip neišvargina ir neįskaudina. Lytiškumas ilgalaikiu džiaugsmu gali tapti tik per sąmoningai duotą priesaiką, kaip priemonė tarnaujant Dievui – būdu, kuriuo vyras ir moteris vienas kitam gali pajausti dieviškos meilės aprioriškumą. Pirmiausia Dievas.

Hitleris rėkia: "Naikinkit žydus!" Ir legionas mokytinių metasi vykdyti, mekendami: "Įsakymas yra įsakymas". Stalinas paskelbia: "Visas jėgas meskime imperialistinių karo kurstytojų planams sužlugdyti!" Ir jauni komunistai, apimti nuožmaus džiaugsmo, puola Čekijos darbininkus ar Korėjos valstiečius. O kaipgi nominalūs krikščionys – žmonės, kurie prisimena, kad ir Dievas turi savo įstatymą? Kai kurie šių krikščionių miršta kankinio mirtimi. Tačiau daugelis lieka paralyžiuoti neryžtingumo ir bejėgiai, nes mėgina būti ištikimi keliems tarpusavyje nesutariantiems ponams. Viena vertus, Viešpats yra Dievas; kita vertus, valstybė yra Dievas – kaip žmogui žinoti, katro klausyti? Galiausiai, tarsi fariziejus iš palyginimo apie samarietį, tokie žmonės nugręžę žvilgsnį spūdina į kitą kelio pusę. Kas nepakluso Hitleriui, kas nepakluso Stalinui tose totalios valstybinės Valdžios šalyse? Beveik niekas, išskyrus keletą krikščionių, kurie žinojo, kad netgi jei tektų mirti už šį skelbimą, – o kaipgi geriau galėtų mirti krikščionis, – pirmiausia Dievas. Tą patį pamatytume ir tada, jei Jis stotų prieš parlamento komitetą!

"Mokslas parodys kelią!" – mums aiškina profesoriai. Tik neišmanėliai ir tinginiai, anot jų, pagalbos ieško pas Dievą; protingas šiuolaikinis žmogus gali pats išspręsti savo problemas, atsakyti į rūpimus klausimus ir savo paties nusivytomis virvinėmis kopėčiomis užkopti į antiseptinį dangų. "Galime iš tiesų pradėti laikyti save atsakingais Dievo bendradarbiais!" – naiviai teigia "Peace of Mind" autorius. Mums nebereikia "nudėvėto moralės įstatymo". Viskas, ko mums reikia, – dar keleto sociologų atliktų statistinių tyrimų, o tada tapsime norintys ir pajėgiantys sutarti su savo kaimynais. Tačiau visi mūsų mokslai tėra ne daugiau nei įrankiai mūsų galiai stiprinti, kad gautume tai, ko norime. Jie tėra tąsa to, kas nutiko, kai pirmasis laukinis pasidirbo pirmąją kuoką. Ir jei aukščiausias Dievo autoritetas mums nenurodys, kaip turėtume naudoti savo naujuosius įrankius, panaudosime juos taip, kaip pirmasis laukinis naudojo savo kuoką – savo artimo smegenims ištaškyti. Mokslas parodys būdą – kad savo miestus paverstume milžiniškomis radioaktyvumo pūslėmis, kad užkrėstume savo laukus naujomis ligomis, kruopščiai sukurtomis jų siaubui, kad paverstume savo planetą iki baltumo įkaitintu karštų dujų kamuoliu. Jei tik neprisiminsime, kad pirmiausia Dievas.

O jei žmogus per daug santūrus, kad garbintų seksą, per daug teisingas, kad garbintų šalį, per daug logiškas, kad garbintų mokslą? Ar jis nepriklauso nuo tų žvėrių? Deja, ne – pats rafinuočiausias tūno pasislėpęs ir laukia. Niekas neatrodo labiau nekenksminga ir netgi labiau krikščioniška nei priesaika "Tarnauk bendram labui", kurią pateikia šiuolaikinis Dešimties Dievo įsakymų revizuotojas. "Žmonių saugumas – pats aukščiausias įstatymas", – formulavo romėnai. Viskas teisinga, jei tik daroma visuomenės labui. Arba: "Naudingiau, kad vienas žmogus mirtų dėl daugelio".

Kaip greitai "bendras labas", už kurio nėra Dievo, tampa išpūsta menkų kiekvieno žmogaus privačių troškimų projekcija! Kaip lengvai "visuomenės gerovė" tampa dingstimi kokiam asmeniui ar klikai užgrobti valdžią! Mūsų laikais Visuomenės religija tapo gerai organizuotu kultu, kuriam tarnauja kunigai sociologai ir pranašai psichiatrai. Šioje religijoje nuodėmę pakeitė "antisocialus elgesys", o "antisocialus" (t. y. maištingas arba tiesiog nesuvaržytas, nekonvencinis) žmogus tuoj pat apkaltinamas "psichikos sutrikimu", t. y. neteisingu mąstymu arba tuo, kas anksčiau vadinta erezija.

Tokį eretiką izoliuojame ir išradingai kankiname elektrošoku arba trečiuoju psichiatriniu režimu, kol jis išsižada savo klaidos ir sutinka tarnauti bendram labui, kaip mes tą labą suprantame. Ir visa tai darome vedami pačių geriausių paskatų, lygiai kaip ir Ispanijos inkvizicija. "Bendras labas" gali tapti Molochu, kuriam aukojama daugybė žmonių, jei pamiršime, kad visas gėris glūdi Dievo meilėje ir kad pirmiausia Dievas.

Esama ir kitų plėšrių dievų – tiek, kiek yra juos išrandančių žmonių. Tie dievai bastosi po šventovę, paversdami ją plėšikų lindyne, kurtindami mus savo prieštaringais patarimais, kol tampame nebepajėgūs efektyviai veikti bet kuria linkme. Galiausiai nebegalime likti tokios būklės, turime rinktis vieną arba kitą poną ir būti išganyti arba pražūti. Tačiau šiuo metu rinktis dar galime. Prisiminkime, kad atsimetėlis visada bus blogesnis nei tas, kuris niekada nebuvo prisidėjęs. Senovės politeistas tebuvo primityvus žmogus, priešakyje turintis šviesią ateitį augti. Tačiau šiuolaikinis žmogus, stabmeldžiaujantis svetimiems dievams, yra dekadentas, ir priešakyje jo telaukia sudegusio pasaulio dulkės ir pelenai. Vis dėlto Kristus atėjo ne į primityvųjį amžių, o į supuvusį, kurio puvenos buvo net didesnės nei mūsų laikais. Galbūt kaip tik dekadentas, – pagal įstatymą nesugebėjęs gyventi žmogus, kuris pripažįsta savo nesėkmės mastą, – bus tas, kuriam įstatymas iš tiesų padės surasti Kristų. Galbūt kaip tik dvidešimto amžiaus savęs garbintojas galės suprasti tikrąją Pirmojo įsakymo prasmę.

Laikykis to ir žvėris tavo širdyje nebeturės galios. Dabartis neteks savo sumaišties, ateitis savo baimių, o pati mirtis bus ne kas kita, kaip atviros durys.

"Neturėsi kitų dievų, tiktai mane".

Štai gyvenimo, laimės ir drąsos įstatymas. Pati drąsa, Liūtas Dievas, stovi greta mūsų, kad padėtų jo laikytis. Kad ir ko trokštume, kad ir ką mylėtume, kad ir dėl ko manytume esant verta kentėti – visa tai tebus Negyvosios jūros vaisius mūsų lūpose, jei neprisiminsime, kad pirmiausia Dievas.


Iš: Joy Davidman. Smoke on the mountain. London: Hodder and Stoughton, 1955
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15494. lietuvis2004-04-26 16:03
Nu ir keistas tas žydukas, pirmi monoteistai buvo arijai ir kitos įvairiausios gentys prieš daugel tūkst. metų. Pas žydus rašytiškai pirmas monoteistas yra Abraomas. A Moze čia prie ko ?

15498. lietuvis lietuviui2004-04-26 16:29
kurie ten arijai buvo monoteistai ir kodel paskui tapo politeistais?

15505. lietuvis lietuviui2004-04-27 09:23
Tai gi tie, kurie veisėsi andais kažkur tarp Armėnijos, Turkijos, kurie pirmi aprašė tvaną ir į Ararato kalną Nojų patupdė, tik žydukai paskui visa tai iš Egipte išgirdo is sau pasisavino. Vien žo, kažkurie iš arijų patraukė į Indiją ir atnešė savo pirmuosius šventus raštus ant papiruso ir tai patapo pačios pirmosio vadų giesmės, ten motyvuoja vienintelis dievas, vėliau kai kultūros maišėsi, atsirado daugiau dievų, bet ir dabar induizmas turi Vyšną ir jos įvairias reinkarnacijas, kaip antai aštuntoji buvo Krišna. Vienu žodžiu nusikopijavo žydukai savo šventraščius iš įvairių tautų ir sako, neva tai mes pradėjom monoteizmą. Plepalai, o šiaip kirkščionys taip pat linkę garbinti įvairias dievybes ir tai likę iš pagonybės laikų. Štai pavyzdžiui, merga nori ištekėt, tai kam neša gėles ? Teisingai, šventąjai Onai, o va jei nori laimėti loterijoj, tai atnašauk šv. Jurgiui ir t.t. Nusistovėjo politeizmo tradicijos susieti jau šventuosius su tam tikrais reiškiniais. Tai gi, mes esmi tikri pagonys.

15512. ...2004-04-27 09:44
gal nesakykim "mes"?;) Kiekvienas uz save kalbekim;)

15595. Rasa :-) 2004-04-27 21:56
šaunus straipsnis tikra tiesa kad tikėti ir gyventi turėtume pagal šį modelį TIK KAIP TAI PADARYTI

15599. zqna2004-04-27 22:45
kai kurios mintys, lyg ir nieko, jei nebutu perduozuota klerikalizmo ir ant pacio galo dar paminetas kristus su dekalogu. vis tiek vienas kai kam buna vienesnis.

15600. zqna2004-04-27 22:53
tiesa, noreciau as dar paklausti visu klerikalu, na tu kurie labai sureixmina dievo(-u) garbinima. Kaip jums patiktu pasaulis, kuriam zmones nieko neveiktu bet vien tik garbintu, soktu, slovintu dieva, karts nuo karto sumedziodami zhasy ir nulipdydami erskeciuota statulele? Nezinau, man butu siek tiek nuobodoka.

15603. 15600-am2004-04-27 23:17
jeigu galvotum, kad tai vienintelis budas ir neisivaizduotum jokiu alternatyvu, nuodobu nebutu. Vertini isivaizduojama pasauli remdamasis esamo pasaulio patirtimi, todel taip ir atrodo;)

15610. zqna2004-04-28 00:41
galbut. jei vartoti toliau tariamaja nuosaka - tai uztikrintai tvirtinu, kad jei siandien apsireikstu ant zemes rutulio jezus ar kas nors pan., tai jis geriausiu atveju pakliutu i psixushke, blogiausiu - nerasytu net laikrasciai, nesu tikras kad taip ir nera :)

15617. 2 zqna2004-04-28 08:46
Greičiausia taip ir būtų... Iš esmės ir aptariamame tekste galima tą pačią mintį įžvelgti: bet kokiais dievais linkstama tikėti ir kliautis daug labiau nei Kristumi...

15625. lietuvis to zqna2004-04-28 10:09
Ūūūū, brol/sese, pikžodžiauji, vis tik pačiam būnant kad ir kokiu kietuv ateistu, reiktų gerbti šventus dalykus. Iš tiesų žmonės labai susvetimėję, sumaterialėję, nebemato stebuklų, net jei juos ir rodo. O Dievo apsireiškimas ir įvyksta būtent tada kada turi. Neveltuj Kristus mokė, kad jei vėliau atsirastokie kurie sakys - štai aš atėjau pas jus ir t.t., netikėkite ir neikite paskui juos. Tau buvo parodyta dangaus galybė ir tavo existencijos prasmė yra perprasti tai arba praignoruoti. Jei manai, kad tamstos aprašytas žmonių protams vieninteliu būdu suprantamas rojaus modelis yra nepriimtinas, tai anot induistinės rel. teorijos turi silpną dharmą ( nemaišyti su karma). O tai jau yra blogai :), mat toliau aiškinantis, šios veiklos silpnumas pagal jau beveik visas padoresnes religijas, net actekų ar majų, veda prie vieno - visiško išnykimo. O kas tai yra niekas nežino, o nežinomybė varo iš proto :)

15648. zqna - lietuviui 3 patarimai2004-04-28 15:50
1. neperlenk lazdos 2. neiskraipyk zodziu 3. neaiskink kaip gyventi p.s. as jezus :P

15650. Edma :-) 2004-04-28 15:57
Puikus straipsnis. Tais pačiais metais žmonijai buvo duotas Apreiškimas - The Urantia Book(http://www.urantia.org/). Knyga, kurią skaitykime tarsi gerdami "gyvą vandenį" ir savu tikėjimu asmeniškai suvokime tą gelbėjančią tiesą, kad mes esame gyvi Dievo Tėvo dvasios sūnūs .

15668. ėĖ2004-04-29 05:16
šiaip jo, yra kažko (na sakykim labai naujo),

tik vieno nuodo Aš gerb. Edma negaliu pakelti - mes katalikai Senojo Testamento apologetų laikomi sektantais - ir negaliu atsiverti meilei šiam straipsniui, nes kiekvienas palyginimas su kažkuo kitu -> tiesiog tiksi prieš katalikus tiesiogiai, o tai NEMALONU LABAI

15702. varna2004-04-29 22:29
Tragedija, o ne straipsnis. Taip, nustok dulkintis - ir jau esi padaręs viną žingsnį link Dievo. Nustok mokytis - dar vienas žingsnis link tobulybės. Tap antivisuomenišku - ar jauti, kaip Dievo kvapas tau dvelkia veidan? O pabaigai - užmušk kokį "pranašą psihiatrą", o dar geriau politiką - tavo susiliejimas su Vienatiniu garantuotas! Seniai nieko taip stipriai mėšlu dvokiančio neskaičiau.

15704. šarka varnai;)2004-04-29 23:00
plaukiojat paviršiumi...

15707. ėĖ2004-04-30 01:56
stiprus vyras esi, raumeningas - o tai traukia, bet, deja nemadinga. Nemalonus esi, kaip laukinis eržilas nepakaustytom kanopom, bet gražus.

Iki

15708. ėĖ2004-04-30 01:57
čia varnai 15702

15712. po palme2004-04-30 02:24
Kur tik pabandymas apie dievus pakalbeti, tuojau konfliktas. Tas zydelis taip ir sake: atnesu jums karda...nekesit vieni kitu...motina bus pries dukra ir t.t.o pakui nusikeike and figmedzio ir tas nudziuvo, nes vargselis neturejo vaisiu. As tik galvoju ar jis kuria diena nenusikeiks and kunigu

15717. labai nepatiko :-( 2004-04-30 08:51
"Didžiausi tarp tų netikrų dievų yra šie: Seksas, Valstybė, Mokslas ir Visuomenė." - Gal geriau pasiųskime šį straipsnį į "Stilių"? "Tačiau šiuolaikinis žmogus, stabmeldžiaujantis svetimiems dievams, yra dekadentas, ir priešakyje jo telaukia sudegusio pasaulio dulkės ir pelenai. Vis dėlto Kristus atėjo ne į primityvųjį amžių, o į supuvusį, kurio puvenos buvo net didesnės nei mūsų laikais." ir taip išvien. Gerb. Vertėjau, Nevykusi retorika, nesusitupėjusi mokyklinė stilistika, nieko nepasakyta. Kodėl Šiaurės Atėnams parenkate kičinius straipsnius?.. Na,kitą kartą paieškokite ko nors geresnio iš šiuolaikinės teologijos.

15769. :)2004-04-30 16:16
"...jie nebėra buki Nilo dievai..." man "patiko", tuo vienu žodžiu (buki) nubraukė tūkstančius metų besikūrusią kultūrą...ot ilgai žmonės nuoskaudą laiko:)

15782. Si :-( 2004-04-30 21:00
Dievas yra vienas. Be mažiausios abejonės. O kad Jis yra vienas, tai tik Jis ir galėjo sukurti ne tik Visatą, bet, kas ne mažiau įdomu, ir save patį su visa emanuojančia gausybe. Reiškia, Jis yra vienas visame kame, ir be Jo nieko ir būti negali. Tad tie, kurie taip uoliai skatina garbinti "tikrąją galią", patys su užsidegimu nebyliai demonstruoja savo netikėjimą vienu Dievu. Mat skirstyti į "tikrąją" ir "netikrąją" galima tik esant mažiausiai dviems. Taigi užuot tikėję Vienu Dievu bei Jo kuriančiąja galia tokie pamokslautojai imasi įteiginėti, kad, girdi, be šito Dievo dar yra kokie keli, kurie, kas baisiausia, gal net galingesni, nes besismelkdami kėsinasi visa užvaldyti. Ar tai, remiantis straipsniu, nėra ateizmas? Vaje, vaje. Abejonių kyla ir dėl tariamai dievo įsakymų. Ar tikrai šie yra Dievo? Kam Vienatiniui įsakymas - neturėk kitų Dievų? Gi aiškiai pasakyta: - "Aš esu Viešpats, tavo Dievas... NETURĖSI kitų Dievų, tiktai mane (Iš 20, 2–3)." Jei jau Dievo pasakyta, kad neturėsi, tai reiškia, kad jų tiesiog nebus. Tai gal 1-asis priesakas buvo - pažink mane? Manau, kad straipsnio autoriui dar toli šviečia iki tikrojo tikėjimo. Kad ir kaip keista tai bebūtų.

15835. lietuviui ir varnoms po palme :-) 2004-05-03 03:21
Straipsnis geras. Sumazgyta daug dalyku, bet turi stubura. Kad daugiau tokiu straipsiu butu Siaures Atenuose, tai ir laikrastis idomesnis butu. Atrodo, kad straipsnius apie religijas skaito ir kritikuoja (tik) pagonys, ateistai, panteistai ir patys nezinantys kuo tikintys.

15851. lietuvis to Si2004-05-03 09:39
Teisingai rašot, visiškai pritariu !!!

Rodoma versija 22 iš 23 
14:07:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba