ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-24 nr. 698

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Nelaikšiai ant Golden Gate tilto (53) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pasitikėjimo badas (25) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dingulių atostogos (23) • Senoji lietuvių poezija. Elgetų giesmė karaliui Fridrichui (5) • JOSIF BRODSKIJ. Ką regi Mėnulis (8) • Kviečiame į pristatymąJOY DAVIDMAN. Pirmiausia Dievas (24) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (65) • VITA MOZŪRAITĖ. "Naujasis Baltijos šokis ’04" – mintis, išreikšta judesiu (8) • NERIJUS TURSA. pasagėlė (3) • VITALIJA AVERINCEVA. Eilės (9) • INA KAGANAVIČIŪTĖ. Eilės (3) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (3) • SAULIUS SPURGA. Pamokos pavasarėjantiems politikams (2) • Marcelijaus Martinaičio testamentas (4) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės (5) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. "Per šventų Jurgį žamės nejudzyk, ba gyvuliai neisis" (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (4) • VITALIJUS MAZŪRAS švenčia 70-metį. Zuikių galvos ant siūliukų (4) • laiškas tau (149) •

Ką regi Mėnulis

JOSIF BRODSKIJ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pabėgęs vergas. 1987–1988
Martin Puryear

Triukšmingai išsiveržė biurokratijos džinas; pagaliau jis laisvas ir dabar atsiliepia vadinamas eurokratija. Jo stichija – oras, ir jis skraido visur, paprastai pirmąja arba verslo klase, kalba įvairiomis kalbomis, vilki penkių šimtų dolerių vertės itališko kirpimo kostiumais, ir nerūpi jam nei Dievas, nei velnias. Jis turi ekonomikos arba politologijos mokslų laipsnį, regis, yra vedęs, bet nebūtinai, gyvena dažniausiai sostinėse, bet turi ir namą užmiestyje. Nors apibūdinimas neišsamus, aišku viena: jums jau niekad nepavyks jo įgrūsti atgal į butelį.

Kaip ir koks nors kitas teigiamas arba neigiamas visuomenės bruožas, eurokratija pirmiausia yra grėsmingo gyventojų skaičiaus didėjimo atspindys. Laikui bėgant individas vis dažniau pastebi atsidūręs priešais visuomeninės realybės fasadą, bespoksąs į lentelę su užrašu aiškiomis spausdintomis raidėmis: "Laisvų vietų nėra". Jam leidžiama pasirinkti – laukti, kol atidarys, arba brautis pro užpakalines duris. Dar viena galimybė – sukurti iliuzinę alternatyvą ir pamėginti įpiršti ją esamai realybei.

Iš čia mūsų politinės partijos su savo daugiau ar mažiau karingomis programomis, iš čia ir jų įsisiautėję ar kvanktelėję šalininkai, grupuotės, asociacijos, judėjimai, išpažįstantys tam tikrą ideologiją, filosofiją, doktriną. Tiesą sakant, partijos skiriasi tik gaunamos finansinės paramos dydžiu, šiuo požiūriu jas galima lyginti su labdaros koncertais: pinigai ir plojimai atiteka iš eilinių narių, kurie girdi tik tai, ką nori išgirsti.

Niekuo nuo jų nesiskiria ir Europos Sąjungos concerto grosso, gal tik tuo, kad jo geradariai nepaprastai turtingi. Apytikriai tariant, tai didžiulės korporacijos bei konglomeratai, laimintys sumažinus muito mokesčius, ir bankai, sužvėrėję ir pavargę nuo valiutos kurso kaprizų. Žodžiu, viskas sukasi aplink pinigus, nes tarptautinei rinkai nepatinka būti tarptautinei. Ji nori būti rinka be jokių būdvardžių, ir tiek.

Jei esi bankas, visa tai turi prasmę, jeigu ne – neturi; tačiau tavo nuomonė šiuo klausimu, kad ir kokia ji būtų, neturi reikšmės, nes tavo ateitis daug trumpesnė nei pinigų ateitis. Tiesą sakant, niekas neturi didesnės ateities nei pinigai, net ir gamta. Juolab geografija, ką jau kalbėti apie istoriją. Kol egzistuos mūsų padermė, už savo egzistenciją ji privalės mokėti. Matyt, polinkis į savižudybę mums svetimas: tai liudija didėjantis gyventojų skaičius ir branduolinio nusiginklavimo siekis.

Beje, mes apsėsti žudymo manijos, bet tai ne naujiena. Visas operos, pavadintos Europos Sąjunga, grožis yra tai, kad ją remia tie iš mūsų, kurie, jeigu tikėsime analais, labiausiai linkę žudyti. Niekas nedainuoja ir nešvilpauja šių melodijų su didesniu malonumu nei "Deutsche Bundesbank" klientai, kurie pagaliau suvokė, kad priversti kaimyną prasiskolinti – daug patikimesnė okupacijos forma nei kariuomenės įvedimas. Kalbant apie kaimynus, ypač rytų, jiems, suprantama, daug mielesnis kliento, o ne nuskurdusios kolonijos statusas.

Nereikėtų šių pastabų vertinti kaip amžinos hunų antplūdžio paranojos. Esmė ta, kad žemyno raidos procesas neturi nieko bendra su kokiu nors nacionaliniu stereotipu. Esmė ta, kad tuo pat metu, kai pramonės pasaulyje galioja daugybė įstatymų, draudžiančių monopolijas, tarptautinių finansų srityje nieko panašaus nėra. Niekas net neketina leisti tokių įstatymų, nes nėra jokios galimybės užtikrinti jų galiojimą. Taip šiandienos pasaulyje atsirado keletas finansinių monopolijų, kurias nuolankieji paprastai garbsto kaip gigantės, bijodami pavadinti tikraisiais vardais. Vokiečių pramonės gigante – viena iš jų.

Monopolijos elgseną lemia ne koks nors konkretus piktavalis ar geranoris genijus, o pats kiekis, niekaip neatitinkantis individo poreikių. Monopolija apsitarnauja pati, ir jei jau ji turi priešų, tai nėra kuri nors konkreti šalis, o tik kita monopolija. Laikui bėgant jos, žinoma, gali įsikibti viena kitai į gaurus, bet iš pradžių labiau linkusios sumušti delnais. Europos Sąjungos plėtra liudija, kad kol kas išgyvename palaimingą pradinę stadiją.

Atrodo, kad sandėrio esmė – pasaulio padalijimas į tris finansines zonas pagal sukaupto kapitalo židinius. Šios zonos nežymiai susikryžiuoja, ir vienos monopolijos įsiveržimas į kitos valdas kol kas vyksta atsižvelgiant į finansines šių zonų skirtybes. Žinoma, bešališkam stebėtojui būtų kur kas jaukiau, jeigu tokių zonų būtų ne trys, o keturios. Ir iš viso dalijimas į keturias dalis visada priimtinesnis negu į tris. Tačiau naftos turinčios arabų šalys vis dar siekia savo lobius gabenti per Niujorką ir Londoną. Be to, jeigu stebėtojas iš tikrųjų bešališkas, jam turėtų patikti, kad zonų tėra trys, nes tiek jų regi Mėnulis.

Kai Mėnulis žvelgia į mus dominančią Europą, jisai regi, kad vokiečių markė paplitusi ten daug plačiau negu JAV doleris ir japonų jena kartu paėmus. Kaip ir pinigai, Mėnulis nepastebi sienų ir gal – kas jį žino – įsivaizduoja esąs ekiu. Mėnulio požiūriu, šios teritorijos ekonomika galėtų būti valdoma iš vieno centro, ir šviesuliui visiškai nesvarbu, kur jis bus – Briuselyje, Strasbūre ar Vienoje. Šviesuliui nerūpi, ar šios teritorijos ekonomika, kaip ir jos apšvietimas, bus valdoma išrinktos valdžios ar grupės paskirtų valdininkų, nes Mėnulis neskiria biurokratijos nuo eurokratijos.

Pats nemaloniausias dalykas Europos Sąjungos schemoje – tai, kad demokratija, už kurią ištisos žmonijos kartos kovėsi visur, o šiame žemyne labiausiai, – toji demokratija pasmerkta žūti. Bet dangaus kūnai istorijai abejingi; o mums belieka guostis tuo, kad didžioji Europos susivienijimo idėja miršta savo pačios guolyje. Žinoma, bus sukelta daug triukšmo siekiant sudaryti priešingą įspūdį – na, kad ir tai, jog jau turime Europos Parlamentą. Tačiau jo deputatų gražbylystė veikiau primena peštynes dėl mirštančiojo garderobo negu siekį suteikti regimybę.

Šiek tiek kilniaširdiškesnis Europos Sąjungos fenomeno paaiškinimas: spektakliai apie liaudies valią ar daugumos valdymą išsigimė į spektaklį apie bendrą vardiklį ir daugelio sąmonėje susimaišė su brūkšniu, brėžiamu virš grafos "Iš viso". Nieko keista, nes ir viena, ir kita galiausiai išreiškiama skaičiumi. Be to, tam tikrame amžiuje tokie dalykai neišvengiami, o demokratijai nesvetima niekas, kas žmogiška. Jau ir dabar jai sunku susitvarkyti su vis didėjančiu mūsų skaičiumi; jei ir būtų kokia nors alternatyva, tai tik gana niūri. Tai irgi būdinga tam tikro amžiaus žmogui.

Taigi ji linksta į eurokratiją, kurią mums vietoj nuskausminamųjų prirašė daktaras – į Europos Sąjungą. Piliulės su vokiškos markės prieskoniu, ir tai ganėtinai stiprūs vaistai, kurių šalutinis efektas pamažu ištrina tautinį suverenitetą, teritorinį vientisumą, išorės ir galiausiai vidaus politikos nepriklausomybę. Tačiau liga pernelyg užleista; ir, atsižvelgiant į didžiulį atotrūkį tarp rinkėjų ir išrinktųjų, skirtumas tarp nacionalinės ir viršijančios nacionalinę valdžios eiliniam rinkėjui – tik papildomas abstraktus pratimėlis. Šiaip ar taip, jeigu mūsų pacientas nesiryžta nuryti piliulės, daktaras gali nurėžti dalį palūkanų; o jeigu pacientas piliulės kategoriškai atsisako, procentai šokteli.

Pinigai ir tik pinigai skiria tokį režimą, nes pinigams norisi, kad juos tvarkytų efektyviau negu šiuolaikines respublikas.

Nei į Europos Sąjungą besiveržiantys pavieniai individai, nei ištisos etninės grupės nepuoselėja jokių slaptų užmačių, tas veržimasis – tiesiog stichiška pinigų logika, gimininga oro, žemės, ugnies ar vandens logikai: kaupimo ir / ar ekspansijos logika. Tai liudija vykstant didžiulę kultūrinę reorganizaciją Europoje, kur liuteroniškoji pasaulėjauta išstumia katalikybę iš istoriškai šiai priklausančios teritorijos.

Manau, tai nekokios naujienos Europos šalių literatūrai, lygiai kaip ir tų šalių kalboms. Europos Sąjunga neišvengiamai skatins daugiakalbystę; kaina, kurią už tai teks sumokėti – prarastas tautinės literatūros skaitytojas ir menkas savosios kalbos mokėjimas, beje, itin parankus eurokratijai, kurios didžiausi priešai – kalbos tikslumas, skambumas ir švarumas. Kai kalba pinigai, dialogas neįmanomas. Europos Sąjungos idėja nekliudomai žingsniavo pirmyn iš dalies ir dėl kalbos lygio, paprastai būdingo bet kokiam politiniam pareiškimui.

Kad ir kaip būtų, nemanau, kad Europos Sąjunga pasiteisins. Tradiciškai Europa būdavo vaizduojama kaip mergelė, plaukianti ant jaučio. Jautis – tai, žinoma, Jupiteris, įgavęs šį pavidalą ketindamas pagrobti mergelę ir kur nors ja pasimėgauti. Jupiteris, garsėjęs neišrankiais ryšiais, buvo nepėsčias kaukių kaitaliojimo srityje, kuo tik jis apsimesdavo – gulbe, ereliu, jaučiu, kuo tik patinka. Bet jis niekuomet nepasirodydavo mergelei savo tikruoju pavidalu. Tiesa, kartą buvo pasivertęs aukso lietumi, ir Ticianas pavaizdavo jį auksinių dukatų liūtimi. Bet tąsyk mergelė buvo kita – ne Europa.

Tai buvo Danaja, Persėjo motina. Ši Jupiterio investicija galiausiai pasirodė besanti pražūtinga jos tėvui, nes po kiek laiko Persėjas nužudė Akrisiją, nors to ir nesiekė. Būtent tai ir daro pinigai, juolab kad Akrisijo vardo etimologinė reikšmė – pagausėjimas, o drauge ir nesugebėjimas išsisukti krizės atveju bei kritiško požiūrio stoka. Trumpai tariant, įžvalgumo ir apdairumo stoka.

Tai jau kažkur girdėta, tiesa? Drįstu tvirtinti, jog pinigai – visada edipiški. Gal tuomet geriau pamiršti Ticianą ir atsigręžti į paveikslą, kuriame šį epizodą pavaizdavo Rembrandtas. O užvis geriausia – išvengti kontaminacijos ir neatitrūkti nuo mūsų atviraširdės mergelės, vardu Europa, ir jos trumputės istorijos apie Jupiterį, patrauklų baltą jautį. Kad ir kaip būtų, su juo mergelė galės pamatyti daugiau šalių, ypač tų, kurios piečiau, ir dar veltui. Juk jūs nenorite išsiųsti jos atgal į Strasbūrą.


"Yale Review", 1992 birželis
Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15462. Erlandas :-) 2004-04-26 10:37
Man jau labai senai didžiausia Šatėnų vertybė verstiniai aukšto lygio straipsniai. Per šatėnus suradau ir V.Fraklį ir dar daug ką. Jeigu tokio lygio publikacijos pakeistų S.G ir R.O paklodes su seno žmogaus verkšlenimais žiūrint i nauju laikų tempus,(senukai visais laikais kalba tą patį apie naujus laikus) tai provincialumo tikrai būtų mažiau.

15618. kirvux2004-04-28 08:48
Šiaip įdomu pažvelgti į seną tekstą (kad ir kiek tendencingą) iš dabartinės perspektyvos ir pažiūrėti, kurie dalykai sensta, kurie spėjimai pasitvirtina, kas tebėra lygiai aktualu...

15783. Rasa :-) 2004-04-30 21:20
Šaunus tekstas racionalus tačiau labai liūdna būtų jei visa tai priimtum už gryną pinigą Tęko bendauti su vokiečiu kuris laužydamas liežuvį LIETUVIŠKAI pasakojo apie savo šalį -taip kad ne vien pinigas valdo žmones yra dar toks dalykas kaip protas ir jausmai apie kuriuos rašo ir SG tad nenuvertinkim senukų jei jų nesuprantam

15787. PS2004-04-30 22:13
Joškė yra joškė

15819. Prochodimcas2004-05-02 13:49
Visom prasmem idomiausias numerio tekstas -- ir nulis komentaru. Desninga, ar ne?

15825. pasipiktines skaitytojas :-( 2004-05-02 20:33
Velikoruskis. Rusijos zydai visada buna didziausi Rusijos patriotai. Juk visas tas paverkslenimas varomas banalaus pavydo ir pazeminimo, kad Velikorusija turejo eiti istiesus ranka, prasyti ismaldos, ismetama lauk is okupuotos Rytu Vokietijos. Del eurobiurokratijos, tiesos esama, bet tik dalis tiesos. Juk a.a. Josifas nei apie Europa, nei apie eurobiurokratija nieko nenusimane, buvo tik girdejes... matyt, rase paskubom ir pagiringas.

16181. ag2004-05-07 13:43
There are two things people are generally looking for: to be entertained and to be told the truth. While doing one thing for a longer while, they tend to get bored and turn into doing another, and back again. The bouncing between those two opposite poles gets painful with time. So, gradually, they start mixing the two together. What they get as a result is an entertainment that is truthful and a truth that is entertaining. It looks so on the surface, but in a pure sense, unfortunately, they get neither. Why?

Most often, the pure truth is not entertaining at all, and pure entertainment is not truthful in itself. My point here, is to prove just how awful this mixing gets, particularly in the case of the truthfully entertaining article above. But one would oppose that humans are emotional beings, their minds do what it takes to reach the state of harmony, often by following the known rule of Golden Middle. I can see no problem with the rule, but the trouble, that starts with some nasty ways people tend to interpret and apply this rule. I`ll start with familiar case of adding sugar into a cup of tea - the two in the mix taste better than once they been separated. The case of combining the truth and entertainment has similar effect - it tastes good, but with one notable difference: we don`t get a chance to find out what are the ingredients of this brew - someone else has already made this tasty meal, not us, i.e. it`s not the tea-and-sugar case anymore. The problem could be solved if mixing would have been done in time rather then in place - but it`s is not the point of this critique. I shall proceed to show you how the truth is thereby reduced, or shall I say is tainted (which is worse), in favor of entertainment and artistic values. I will avoid diving into particular details of this article for a few reasons. First, I’m not competent in matters of macro economy, nor international politics, nor wide-scale bureaucracies. Secondly, by keeping things general I leave you an opportunity to make your own guesses on the ways and points where my theory does or does not apply to this article, or even to the range of others you might have read from this artistic source.

I start by describing the few techniques used by the artist, the author. However creative and masterful expression is, the evil hides in particular techniques used. The first, and perhaps the most obvious one, is what I may call color-blinding the readers. Making them see things as they were either black or white, deliberately cutting out the entire range of shades that exists in between the B&W extremes. The sacrifice of reducing and trivializing the complex truths, gives an extra edge for the artistic expression: showing off of narrow extremes of a broad matter certainly could excite reader`s mind, it turns on her imaginative powers, away from unentertaining complexity and into to the realm of drama with simplified paradoxes and false dichotomies.

The second, yet more artful and sophisticated technique, I may call obfuscation-through-symbols-and-metaphors. Just imagine a task of explaining some complicated subject of nuclear physics to a painter, a politician or reader-community of an artistic magazine. One has to speak their language, use words and symbols of their familiar paradigm to describe things that happen in a rather different one. One may argue that the language or art could be the best medium for mediating the truth. Bet I tend to notice that it also (and most often) is just as good at distorting the truth. Rather than boring the readers with scientific formalism, author chooses to entertain them by tastefully approximating the truth with artistic richness and vivacity of metaphors, appealing to reader`s purely subjective and imaginative perceptions, which sure excites them, but severely dooms their expectations of deeper understanding.

The combined effect of just these two techniques is astounding! First, by black-and-whitening the content, author makes as blind - turns our eyes away form the actual complexity of facts and situation. Afterwards, the unambiguity of truth is substituted with artistic metaphors, which makes us deaf to perceive the objective meaning of words that shall be used in describing the truth.

The final verdict of my essay? Mainly, I intended to emphasize the well known concept (at least among artists themselves): the art should only serve itself. And it is at it`s best, when it acts within the realms of own territory. One has to choose between the time for art, and time for knowing the truth.

yours truthfully,

ag

p.s. One and the foremost thing I appreciate about this artistic piece, is it’s outstanding quality of English to Lithuanian translation. My kudos to Sigita Adomenaite for her masterly done job. Thus I did enjoy reading it, makes me carious to check if the original was just as good.


16247. nez2004-05-09 18:46
neskaicau

Rodoma versija 22 iš 23 
14:07:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba