ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-24 nr. 698

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Nelaikšiai ant Golden Gate tilto (53) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pasitikėjimo badas (25) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dingulių atostogos (23) • Senoji lietuvių poezija. Elgetų giesmė karaliui Fridrichui (5) • JOSIF BRODSKIJ. Ką regi Mėnulis (8) • Kviečiame į pristatymąJOY DAVIDMAN. Pirmiausia Dievas (24) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (65) • VITA MOZŪRAITĖ. "Naujasis Baltijos šokis ’04" – mintis, išreikšta judesiu (8) • NERIJUS TURSA. pasagėlė (3) • VITALIJA AVERINCEVA. Eilės (9) • INA KAGANAVIČIŪTĖ. Eilės (3) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (3) • SAULIUS SPURGA. Pamokos pavasarėjantiems politikams (2) • Marcelijaus Martinaičio testamentas (4) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės (5) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. "Per šventų Jurgį žamės nejudzyk, ba gyvuliai neisis" (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (4) • VITALIJUS MAZŪRAS švenčia 70-metį. Zuikių galvos ant siūliukų (4) • laiškas tau (149) •

Marcelijaus Martinaičio testamentas

[skaityti komentarus]


Marcelijus Martinaitis. Lietuviškos utopijos. V. : Tyto alba, 2003. 210 [2] p.

Jūsų Malonybe,
Turiu nemalonią pareigą Jūsų Malonybei pranešti, jog mano kelionė į Rytus nebuvo tokia sėkminga, kaip aš, Jūsų Malonybei maloniai leidus, tikėjausi bei vyliausi. Kraštas čia atšiaurus, žmonės tamsūs, didžiuojasi savo istorija, kurioje, išskyrus keletą laukinių, kitaip tariant, barbarų kunigaikštukų, nieko ir nebuvo, didžiuojasi kalba, kuri nepanaši nė į vieną žmonėms suprantamą ir žinomą kalbą, be to, šiame krašte niekados nebuvo nieko panašaus nei į Johną Locke’ą, nei į René Descartes’ą. [...] Tačiau reikalai truputį paaiškėjo, jeigu jie apskritai šiame krašte kada nors galėtų būti aiškūs, kai man į rankas pateko žymaus vietinio poeto Marcelijaus Martinaičio knyga mįslingu pavadinimu "Lietuviškos utopijos".

Idant Jūsų Malonybei būtų aiškiau, priminsiu, kad visos utopijos (kaip ir, pavyzdžiui, Jums žinoma Thomo More’o "Utopija") yra tam tikra prasme romantinės baladės, ir jų objektas slypi ne ateityje, o kokiame nors tolimame krašte. M. Martinaičio atvejis ypatingas tuo (ir tai aš Jūsų Malonybei itin pabrėžiu), kad jo aprašomos utopijos slypi ne kur nors toli, o čia pat, krašte, vadinamame Lietuva, tačiau jos vis dėlto romantiškos, nes kalbama apie praeitį, apie laiką ir erdvę, kuri išnyko galutinai. Drįstu Jūsų malonybei pareikšti, kad čia slypi šioks toks paradoksas, lygiai kaip paradoksali yra apskritai viso šio krašto situacija. Kaip žinome, daugelyje šiuolaikinių Vakarų valstybių kaimo ir miesto problematika jau seniai nebėra diskusijų ir analizavimo objektas, nes (kad nebūčiau apkaltintas abstrakčiu kalbėjimu, pasitelksiu konkrečią šalį, pavyzdžiui, Angliją) gausus gyventojų plūstelėjimas tose šalyse įvyko jau aštuonioliktajame amžiuje, o šioje šalyje minimas procesas didesniais mastais prasidėjo tiktai dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje ir iki šiol dar nėra pasibaigęs ir primena ne tik socialinę, bet ir ontologinę nesvarumo būseną. Daugiausia dėmesio M. Martinaitis, atrodo, šioje knygoje ir skiria šiam procesui, tiksliau, jo sukeltiems padariniams, o dvi svarbiausios temos, telkiančios šio, atrodo, protingo ir gabaus žmogaus mintis, yra lietuvis ir žemė ir – lietuvis ir knyga. [...]

Jau anksčiau Jūsų Malonybei esu minėjęs, kokia katastrofa ištiko šią šalį maždaug prieš pusę amžiaus, ir kad prieš gerą dešimtį metų ji atgavo nepriklausomybę. M. Martinaitis, anot liudytojų (kuriais nežinia ar galima pasitikėti, bet kitais šaltiniais kompetentingai pasiremti neturiu galimybės), tiksliai diagnozuoja lietuvio, visų pirma kaip individo, – nors kažin ar tokioje bendruomeninių įpročių, papročių ir prietarų kankinamoje visuomenėje galima tvirtai kalbėti apie individą, – pasikeitimą per minėtąjį pusės amžiaus laikotarpį:

Buvo laukiama, kad štai toks "tikras" lietuvis vėl pasirodys tarsi iš liaudies dainų, iš Maironio poezijos, prisikels iš karžygių kapų, kas, kaip atrodė, praėjusio amžiaus pabaigoje pavyko juos iš ten prisišaukti poetui, kad išeis iš Žmuidzinavičiaus ir Šimonio paveikslų tautinės mergaitės ir bernaičiai, dainuodami pasirodys iš mūsų romantinės lyrikos.

Bet į viešumą po visų amžiaus peripetijų išėjo lyg ir ne tas, ne toks lietuvis, lyg ir ne taip kalba, ne taip dainuoja, lyg ir be gėdos, kažkoks sulaužytas, sukrypęs, piktokas.

Jūsų Malonybė gali nesunkiai pastebėti, kad toks romantinis mąstymas, nors galbūt savo naivumu ir patrauklus, šiuolaikiniame pasaulyje jau ganėtinai destruktyvus ir netgi pavojingas. Tai labai tiksliai fiksuoja ir pats M. Martinaitis:

Bet, kaip matyti, mes tebesam ir dar ilgokai būsim su dviem širdim – kaimiečio ir miestiečio, su dviem gyvenimais – knygose ir bulvių laukuose, turėsim dvinarę kultūrą – kaimo ir miesto, tarp jų blaškysimės, jas derinsim, išsižadėsim ir vėl prie to paties grįšime...

Reikia pažymėti (nenorėdamas įkyrėti Jūsų Malonybei su įvairiais, gal nebūtinais, savo nukrypimais vis dėlto viliuosi, kad Jums tai gali būti nežinomi faktai), jog šis kraštas pirmauja savižudybių skaičiumi, bet skaitant anksčiau cituotas eilutes kiekvienam blaivaus proto žmogui gali būti akivaizdu, kad tokia dvilypė būsena labai panaši į šizofreniją, todėl visiškai nekeista, kad žmogus, nemokantis artikuliuoti savo padėties šiame pasaulyje ir draskomas tokių prieštaringų būsenų, anksčiau ar vėliau išdrįsta pakelti ranką prieš save.

Beje, šios komplikuotos situacijos arba, autoriaus žodžiais tariant, dvinarės kultūros keliama poliariškumo įtampa juntama, tikiuosi, teisingai spėju, ir paties autoriaus laikysenoje, ir visoje, jeigu Jūsų Malonybė leis man daryti tokias skubotas ir niekuo nemotyvuotas išvadas, jo kūryboje, ir tai primena Jūsų Malonybei gerai žinomas Tibeto ar Egipto Mirusiųjų knygas, tokia iš dalies būtų galima pavadinti ir šią, "Lietuviškų utopijų", knygą. Negalime autoriaus kaltinti, jog jis nesupranta, kad vadinamasis kaimas – miražas, fikcija, Atlantida, neatšaukiamai nugrimzdusi į mirties vandenis, ir kad rašymas apie jį primena kelionę į kitą pasaulį, pavyzdžiui:

Reikia gana negailestingai suvokti, jog tenai kaimo jau nėra, t. y. tokio kaimo, kuris pajėgtų pats save atsikurti, toliau tęsti tai, kas vadinama tradicine žemdirbių kultūra. Šiandien tas žmogus, atsidūręs tuščiame, kolektyvinės utopijos nuplikintame lauke, pats pirmasis pasijuto apgautas, išstumtas į negyvenamą žemę, suviliotas dar vienos utopijos. Dabar žemė jau nebekalba, jam neatsiliepia, nes su ja prarastas informacinis ryšys, kuris buvo transliuojamas per šeimą, paveldą.

Kita vertus, M. Martinaitis negali ar bent jau pasąmoningai nenori pripažinti, kad kitiems, ypač jaunesniems, žmonėms šie mirę žemdirbių kultūros ritualai, ši nieko nebekalbanti žemė gali būti jau nebefunkcionalios, varginančios, nes prievarta primestos, vertybės. Kad Jūsų Malonybei būtų aiškiau, vėl pasitelksiu citatą:

Metuose perskaičiau gėdingiausią S. Parulskio sakinį: "Kas vyresniems žmonėms yra labai svarbu, man tas nieko nereiškia". Būtų gerai, kad tą sakinį prisimintų, kai pats taps "vyresnis".

Norėjau surasti tą minimą S. P. tikėdamasis, jog jis man tinkamiau nušvies buvusius įvykius, kad aš savo ruožtu galėčiau apie tai pranešti Jūsų Malonybei, nes man pasirodė labai logiška, kad jaunas žmogus stengiasi būti jaunas ir tikėti tuo, kuo ir dera jaunam tikėti, o senas tampa tik tuomet, kai sulaukia senatvės, nes nieko labiau piktinančio širdį nėra, kaip matyti su senatve besitapatinančius jaunuolius, bučiuojančius, atsiprašant, senas sėdynes ir garbinančius svetimus stabus, kas jau savaime yra nusikaltimas mūsų Viešpaties akyse. Tačiau minimo asmens surasti nepavyko, tikėtina, kad tokiame menkai raštingame ir prietarų, pseudoaiškiaregių ir būrėjų kankinamame krašte pilna įvairių prasimanytų, pusiau mitinių būtybių. [...]

Jeigu Jūsų Malonybė dar skirs man nors truputį dėmesio ir laiko, pasistengsiu ilgai nebegaišinti ir taupydamas žodžius apibendrinti: devynioliktajame šimtmetyje, vėlyvojo romantizmo laikais lietuviškos dvasios įgauta forma yra mirusi, tą labai aiškiai konstatuoja M. Martinaičio apmąstymai, tačiau kas ir kaip galėtų iš šios mirusios formos išvesti lietuvius, taip ir lieka neaišku, dar blogiau, kad gali būti, jog vesti jau nebėra ką arba, vėl pasitelkus šios knygos citatas, – gal dar nėra kam, nes jaunųjų menininkų "pasaulietiškumas" M. Martinaičiui kiek nepatikimas:

Mums, pripratusiems prie romantinio, dėl tautos, gamtos ar nelaisvės kenčiančio rašytojo vaizdinio, toks naujas literatūrinis tipas atrodo kiek nemalonus, nepriimtinas, nes ir susidarytas vardas dažnai neatitinka jo menkų talento matmenų. Vyresniems rašytojams, "prisirakinusiems" prie savojo rašomojo stalo, psichologiškai yra labai sunku, o gal ir per vėlu tuos dalykus perprasti, keisti gyvenimo būdą.

Jauni menininkai dabar yra plačiai visur pasklidę, sugeba lyg ir iš nieko verstis. Jie ką nors parveš į Lietuvą, kaip tarpukaryje mūsų menininkai iš Paryžiaus parvežė lietuvišką modernizmą.

Taigi artėdamas prie savo pranešimo pabaigos slapta viliuosi, kad Jūsų Malonybė susidarė bent jau šiokį tokį vaizdą apie šią tautą, kurią pradžioje išvadinau barbarų tauta, bet dabar turėčiau šiek tiek patikslinti: tauta, kurioje yra tokių asmenybių, suvokiančių savo barbariškumą, dar nėra pasmerkta visiškai degraduoti, juolab kad jos nebrandumas, jos kultūros dvinariškumas gali būti tam tikras tiltas tarp Europos praeities, kurios ji jau neprisimena, ir jos ateities, kuri lygiai taip pat miglota ir skendinti dar didesnėse utopinėse, kompiuterių ekranų modeliuojamose tolumose. Ir jeigu Jūsų Malonybė man leis išsakyti visiškai asmeninę nuomonę, kuri čia nėra būtina, tai aš džiaugiuosi perskaitęs "Lietuviškas utopijas", nes tai chrestomatinio pobūdžio leidinys, tikėtina, kad iš jo kada nors mokyklose mokiniai mokysis suprasti, kas buvo agrarinė kultūra Lietuvoje, kaip ją suprasti ir kaip sunkiai ir skausmingai jos adeptai, tarp jų ir pats M. Martinaitis, mokėsi ją prarasti.

N. N., Regalis Societatis Socius

P. S. Jūsų Malonybe, nenorėčiau papiktinti savo nemandagiu tonu ir apkartinti šio pranešimo pabaigos, tačiau čionykštis maistas taip blogai paveikė mano virškinimo organus ir jų veiklą, kad pats negalėjau užrašyti šio teksto, todėl padiktavau jį vietiniam raštininkui, prieš tai prigrasęs ir tikėdamasis, kad jis neiškraipys mano Jums perduodamų žinių.

Užrašiau aš, Zigfrydas Jaunesnysis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15622. savasa2004-04-28 09:43
Autorius panasus i viena is ciniku, inicijuojanciu kartu konflikta bei nesugebanciu iszvelgti lobynu slypinciu seno zmogaus galvojime. Aisku viena, autorius nelabai mates kaimo ar jautes jo alsvamia, tad ir kalba apie jo visiska nebuvima. As, 18m. zmogus, atsisakau tokio jaunosios kartos statuso, kuri akcentuoja autorius.

15646. Egomanu/grafomanu skiltis2004-04-28 14:06
Cia tas atvejis, kai autorius zymiai prastenis uz Martinaiti. Rado savo tema, autoriu pastoviai traukia nuvalkioti, banalus ir neoriginalus dalykai.

15722. nutrukus :-( 2004-04-30 10:08
kiek laiko veltui sugaisau, tfu.

15790. Miestokaimis2004-05-01 03:17
Mat kaime,kol pasiekdavai patele,reikejo nukulniuot 10,15,20 km. Manding miesto poststrukturistiniamediskurse patele paprastai dizlokuojasi max 100 metru nuo konstrukto. 5metrai iki lifto,po to (to to)10 metru augshtyn, galvute i duris ,y lifchiko neriniukais prie prasprudusiu papu. :-) bulbiu respublika,ble.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:07:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba