TURINYS

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai
Žinia, aš susiruošiau kalbėti apie apvalius daiktus, bet mano mintis vis paslysta ir eina ten, kur jai įdomiau, nes nejaukiau. Kartais mintys tokios moteriškai nesuprantamos. Mintis yra moteriškosios giminės, protas yra vyriškas, net senžodis omuo yra vyriškas, net skolinys intelektas taip pat "teisinga" gimine pasiskolintas. Na, o mintis yra moteriška, nes ji gali ne taip ką pasakyti ar padaryti, ir su ja reikia atsargiai elgtis, nes gali nutempti kur į nežinomą vietą ir joje prirodyti įvairių apvalių daiktų. Žmogus gali net pasimesti ir sutrikti.

JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija
"The Christian Century", 2000.XII.20–2. Vertė Kęstutis Pulokas
Krikščionių tikėjimas Dievu nėra kokia naiviai paprasta tiesa. Tai įveiktas netikėjimas: "Tikiu, Viešpatie, padėk man mano netikėjime". Puolamo ir nukryžiuoto Kristaus bendrystėje tikėjimas auga savo kentėjimo skausmuose ir širdies abejonėse. Čia prieštaravimai ir maištavimai neturi būti slopinami. Juos galima pripažinti. Atpažįstantieji Dievo buvimą Dievo apleisto Kristaus veide savyje nešioja protesto ateizmą. Tačiau nešioja jį kaip kažką, ką jau yra įveikę. Todėl jie pajėgūs suprasti ateistus, kurie savojo ateizmo atsikratyti gali nė kiek ne daugiau negu Dievo, kurio buvimą privalo neigti, kad galėtų būti ateistai. Krikščioniška teologija yra teologija vardan Kristaus, o Kristuje ji peržengia paprastojo teizmo ir jį atliepiančio ateizmo prieštaras.

-js-. Sekmadienio postilė
Žinia, kad esame mylimi, kad Jėzus atiduotas mums išgelbėti, o ne pasmerkti, eina išvien su pranašyste, jog daugeliui nuo to bus nei šilta, nei šalta. Ir netgi tada, kai tariesi viską teisingai supratęs ir įsisavinęs, tebėra palikta galimybė neatlaikyti to, kas sudėta į Dievo meilės ženklą.
Visada bus truputį šiurpu nuo tokios meilės, kuri tik atiduoda, tik apreiškia save ir tarsi suakmenėja. Niekaip kitaip savęs nepatvirtina, išskyrus aną kančios ir siaubo paveikslą. Iškelia ant kryžiaus Žmogaus Sūnų ir lieka laukti.

TOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizorius
"Polityka", 2006, Nr. 1. Vertė Vitalijus Šarkovas
Jei žinių semdavaisi tik iš laikraščių ir televizijos, galėjai prieiti prie išvados, kad Čekija ir Slovakija įsikūrusios skirtinguose žemynuose, o tai, kad jų valstybinės kalbos stulbinamai panašios, yra grynas atsitiktinumas. Apie tai, kad dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių vyksta pas gimines anapus sienos turėdami vien tapatybės kortelę, oficialiai nebuvo užsimenama. Tiek Čekijoje, tiek Slovakijoje iš spaudos, televizijos pasitraukė kaimynų kalba, palikdama keistą tuštumą. Čekoslovakijoje dvikalbystė buvo tapusi įprastu reiškiniu – visur, nuo parlamento iki televizijos, čekų ir slovakų kalbos buvo vartojamos kartu ir pakaitomis. Laikraščiuose straipsniai čekų ir slovakų kalba buvo spausdinami vienas greta kito, televizijos laidas paprastai vesdavo mišrios vedėjų poros, interviu kalbos susipindavo: klausimas pateikiamas slovakiškai, atsakymas čekiškai arba atvirkščiai.

JURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijoj. Laiškas iš Australijos
Vakarykštis modelis buvo neaukštas, plačiapetis pensininkas, kūningas, bet mažų kojyčių. Sesija prasidėjo septintą, baigėsi dešimtą valandą. Mes išėjom prieš devynias, prasidėjus pirmajai dvidešimties minučių pozai. Modelis gulėjo ant nugaros užsimerkęs, galva ir pečiai – ant plačios pagalvės, viena koja truputį sulenkta.

VALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje gimusiems jaunuoliams istoriniai H. Kunčiaus "Mato" kuluarai turbūt ne visada aiškūs... Į bambą įsivėrusiai metalo žiedą kokiai ne visai bjauriai devyniolikametei galbūt dingteli: "Ko čia tie seniai muistosi?.. Kas ta Melnikaitė, Diržinskaitė, kas čia, bliat’, per naujas rytas?.."

KASPARAS POCIUS. Apie monolitus
Dainius Juozėnas savo straipsnyje egzotišku, nouveau riche spindesio vertu pavadinimu, kurio prasmės šių eilučių autoriui neduota suprasti ("Enverdo", "Š. A.", III.18), paisydamas daugelio intelektualų puoselėjamo oficiozinio skonio, be gailesčio plaka "absoliutų bedievį ir nacionalistą" Noamą Chomsky ir jo pirmą lietuviškai išleistą knygą "Tikslai ir vizijos". Ši recenzija parodo, kokia baisi ir klaikiai nepatogi kai kam yra ši knyga, iš kitos pusės atskleidžia nežabotą pyktį, kylantį po to, kai kažkas ima kalbėti kitaip, nei įprasta orveliška mintkalbe pamažu virstančiai viešajai nuomonei.

SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės
Žemaitiška lopšinė, kurią aš nelabai atsimenu...

Čiūčia liūlia mažutėlį,
Čiūčia liūlia aukso kvietką,
Eis tėvelis rugių pjauti,
Motinėlė riešutauti.
Parneš tėvas vabolių,
Motinėlė riešutų.
Eis sesulė į miestelį,
Parneš mažiui salainėlį,
Eis brolelis į miestelį,
Pirks Joneliui kepurę.

Pas motinos seserį Kudzmanienę Pakalnės kaime (už Rusnės) ją verpdama dainuodavo tokia stora merga, kilusi nuo Vainuto. Buvau jau pusbernis, bet plyšdavau juokais nuo tų jos "vabolių", nesuprasdamas, kad čia nieko kito, tik "obuolių"... Dabar man labai gražiai viskas skamba.

Taip keičiasi nemokšiškieji suvokimai.

Kodėl dar kvailas būdamas ėmiausi eiliavimo? Ta merga buvo didesnė "poetė" nei aš...


GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai
Rašau esė taip, kaip savo malonumui maudydavosi viena Anglijos karalienė – du kartus per metus... reikia to ar nereikia. Dėl to kai kurių žmonių esu laikoma eseiste. Taigi šito teksto nepradėsiu nuo peizažo. Pradėsiu jį taip, kaip, kai kurių kritikų manymu, eseistai ir temoka – nuo visiškai asmeniškos patirties, subjektyviai, nuo įvykio, visuomenei jokiu aspektu neįdomaus. Tokiais pačiais dalykais (na gal dar kokiu sau įprastu "literatūriniu šūviu") norėčiau šį tekstą ir baigti. Net jei per rašymo laiką Baltarusijoje vėl būtų išrinktas A. Lukašenka, o Irane prasidėtų karas.

RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga
[...]
Sninga.
Saulėgrąžų kekės dunksi. Dunksi ir tyli saulėgrąžos.
Naktis nenumirs. Tik tu ir aš.
Mes numirsim.
Nerėk. Nerėk ant manęs.
Pirštai, balti pirštai. Sninga. Žiedas. Žiedais. Sninga žiedais. Nepyk.
O, mano juodos kambario sienos.
Balti Velaskeso mezginiai.
[...]

DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės
[...]
vieną vakarą žinai tokį vakarą
kai nubąli iš siaubo –
visur jau buvęs niekur nebuvai
grįžai iš visur niekieno nelauktas
nesulauktas svetimoj šaly svetimam mieste
ėjau gatve ir prašiau tavęs neišnykti
ėjau gatve kuo skubiau
kad tik savęs nepavijus
ir prašiau duoti man ženklą kur eiti
nežinojau jokio adreso neliko atminty
nė vieno vardo susispietę skaičiai
nepriminė jokio šaukinio
[...]

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas
[...]
ta melodija
tarsi stotelė ties 21-ąja
tarsi janonio aikštėje besimėtantis
talonėlis ar daugiakalbės
moters dvejonė:
kuria kalba apraudoti
savo mirštantį vyrą?
[...]

MANTAS ČIŽAS. Eilės
[...]
jeigu ir kosmosas būtų
tik preliudija, pažadas

gera timpa mus čia pat
atgal sugrąžinanti

į teigiamų skaičių aibę
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Allan S. Janik, Hans Veigl. Wittgensteinas Vienoje: biografinė kelionė po miestą ir jo istoriją. Iš vokiečių k. vertė Juozas Macevičius. V.: Kronta, 2005
Manau, visokių nutylėtų faktų apie Wittgensteiną ir jo šeimą būtų galima atrasti dar daug, bet tada tektų parašyti naują knygą. Prieš pradedant skaityti Allano S. Janiko ir Hanso Veiglio knygą, reikia būti jau truputį pasiruošusiam. Ne tik būti susipažinusiam su Wittgensteino traktatu, mėgti austrijokus, jų kultūrą ir virtuvę, bet ir, pavyzdžiui, būti perskaičiusiam puikią rusų išleistą prisiminimų-interpretacijų knygą "Людвиг Витгенштейн: человек и мыслитель" (Москва, 1993).

Linas Deimantavičius. Akimirka. Romanas. K.: AB "Aušra", 2006
Net man sudrėko... akys. Tas demonas uošvis, pasirodo, kankino ir ją. Kaipgi jo nenužudysi?.. Tikras vyras elgėsi kaip tikras vyras iki pat knygos pabaigos. Prisiėmė kaltę ir vėl sėdo už grotų. Slapčia net apsiverkiau... Kokia tikra ir nelaiminga meilė, koks pasiaukojimas! Koks siužetas, kokie netikėti jo vingiai! Visai kaip tuose 345-iuose meilės romanuose, kuriuos laikau namuose.


ELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniu
Esė žanrui labai svarbus antrasis minėtos triados "autorius–tekstas–skaitytojas" narys – tekstas, tiksliau – jo kokybė, nes esė laikosi ne temomis, ne siužetais ir net ne vien idėjomis, o stiliumi. Teksto kokybei čia dėmesys turi būti vos ne toks pat kaip klasikiniame eilėraštyje. R. Rastausko knygoje apie tai yra labai tiksliai pasakyta: "Solisto ir choro at(si)skyrimas lėmė atnašavimą tam mažmožių Dievui, kurio visuotinumu įtikinti gali tik sėkmingai parašytas sakinys, sukaupęs ir žvilgsnio preciziškumą, ir idėjos paaukojimą ne tarsi privalomam atsakymui, ne lygties sprendimui, bet organiškam užgemančios minties ritmui" (p. 11). Esė yra minties tapsmas "čia ir dabar", improvizacija, džiazas.

RENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija
Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą. Romanas. V.: Alma littera, 2006. 208 p.
"Kvėpavimas į marmurą" pasižymi ir gaivalinga poetine (ne idėjine) struktūra. Savita teksto kompozicija – suskirstymas į skyrius – ir tų skyrių įvardijimas. Skyriuose "Spąstai", "Aukos", "Namai" randame stambiajai prozai būdingų požymių – įvykių seką, bandymą juos pagrįsti (pasakojamų įvykių analizė sunkiai įmanoma dėl specifinio lyrinio knygos pobūdžio), o skyriuose "Olos", "Trečias", "Daug šilko plaukuose ir visur" matome nedrąsų personažų bandymą įsiterpti į pasakotojos kuriamą realybę, galbūt net pasipriešinti jai, "iškristi" iš jos. Polifoninio motyvo atsiradimas, gyvenimiškų paralelių kūrimas ir noras pajusti Kitą, kalbėti Kito balsu – sveikintinas dalykas, ir nors šiame romane jis dar nėra pakankamai išreikštas, yra vilties, kad tai nutiks kituose Černiauskaitės romanuose.

LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodai
Dalia Zabielaitė. Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose. V.: Aidai, 2006. 267 p.
Jau ne tik fizikai, bet ir lyrikai skundžiasi, kad susiorientuoti verstinių knygų masėje sunku. Recenzijų spaudoje skaičius niekaip nepasiveja vis didėjančios grožinės literatūros knygų gausybės. Dalios Zabielaitės apžvalginis veikalas, kuriame aptariamos vienuolikos autorių knygos, šiuo nepriklausomybės laikotarpiu išverstos į lietuvių kalbą, ne tik supažindina su reikšmingų rašytojų kūryba – čia įdomiai, giliai skverbiantis analizuojami šie romanai, atveriami jų klodai. Šiuo atžvilgiu tai unikali knyga – jokios panašios kitos neturime, nors dauguma šių tekstų jau buvo pasirodę žurnale "Knygų aidai".

JOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais
Tradiciniai lietuvių pasninko valgiai. Sudarė Birutė Imbrasienė. V.: Baltos lankos, 2005. 207 p.
Jau peržiūrėdamas knygos turinį, nusidžiaugiau, kad pagal kai kuriuos tarminius pavadinimus rasiu ne tik valgio receptą, jo sudedamųjų dalių sąrašą, paruošimo eigą bei pastabų, kada ir kaip prie jo žiotis, bet ir autentiškos regioninės, "mažųjų tėvynių" raiškos. Žinau, kad žemaičiui ar net kokiam sužemaitintam kuršiui tarsi Pavlovo šunėkams sąlyginių refleksų bandymuose ima žliaugti seilės vien išgirdus minavojant kastinį, cibulynę, kruopynę, kanapių spirginę, mirkalą su kresnomis... Pasmakres apšlapę barzdočiai tada be burniavimosi stvertų seilinukus. Bet ma juos šunys! Ne apie tai daina.

JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonis (Polemika)
[...] Būtent apie "Š. A." eseistų sukurtą kalbos pasaulį, mano ribotu supratimu, literatūros kritikams ir būtų galima kalbėti. Aš apie jį – nekalbu. Neturiu kompetencijos. Kalbu apie bendresnius dalykus: apie egzistencines, transcendentines, vertybines teksto prielaidas. [...]

Andrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimas
Norėdamas pasitarnauti visai daugiakalbei žmonijai, nutariau išversti vieną įspūdingiausių gerbiamo kunigo ir poetos Maironio eilėraščių "Lietuva brangi". Kad suprastų visi pasaulio poezijos gerbėjai, pavartojau lotynų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų kalbas.
[...]
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Belle ty, moja expensive Vaterland,
Kraj, wo schlafen in der tombe geroji viernyje!
Ne zria požylyje you yes defend,
Ne zria troubadour upon oneself obszernie!
[...]

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s
Reikia jumoro jausmą turėti – ir viskas tvarkoje.
Jonas Mekas, poetas ir filmininkas

Jeigu žmogus meta šešėlį, vadinasi, jis šio pasaulio.
Marijus Petrauskas, dailininkas

Turėti reikalų su genijais – jofana!
Alvydas Lukys, menininkas