ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-27 nr. 934

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Žmogus ir literatūra (23) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos [11]-js-. Sekmadienio postilė (5) • JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (17) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Krikščioniška vertybių hierarchija (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiSu Keistuolių teatro ir kūrybinės laboratorijos „Atviras ratas“ vadovu, režisieriumi, aktoriumi AIDU GINIOČIU kalbasi Emilija Visockaitė. Šypsokitės, ponai! (8) • TOMAS PETRULIS. Eilės (14) • SANDRA KALNIETE. Su išeiginiais bateliais Sibiro snieguose (6) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Dvi giesmės – du tautos himnai (9) • JUOZAS ŠORYS. Gilių kava Basanavičynėje (7) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzai (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (4) • rizikuoju kitaip ir kitkuo (661) • 2009 m. balandžio 3 d. Nr. 13 (935) turinys (30) •

Žmogus ir literatūra

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Be pavadinimo. 2007
Lukas Klimkevičius

Žmogus yra būtybė, kuri plinta žemėje, rašo man vienas išvargęs dvyliktokas. Jam teliko vos pora gerų mėnesių mokyklos suole ir jis štai išeis į gyvenimą. Matau, kaip jis kankinasi ir dūsauja, stačiai dūsta, rašydamas tą sakinį kone parkritęs guli suole ir net pats nejausdamas desperatiškai pešioja savo pradėjusį želti dar berniokišką smakrą. Jo akys yra tokios, apie kokias įspūdingai kadaise pasakė Biliūnas – ne akys, tik du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tas dvyliktokas, beje, gerai pažįsta Biliūną, prisipažįstu, mea culpa, juodu tikrai artimi, o dar artimesnė jam pasirodo besanti Vilimaitė, dar didesnė mea culpa, nes toliau man tas dvyliktokas rašo: atrodo juokinga, tokie nedideli namai, o telpa visas pasaulis, bet kai pasidaro juose baisu, tai, aišku, reikia kuo greičiau bėgt iš jų kaip tai mergaitei. Tat ir sužibo Bitė su savo gyvenimo aprašymo faktais.

Niekados nebūčiau pagalvojusi, kad literatūra gali būti tokia baisi ir juokinga. Ir kaip gyva nebūčiau niekada patikėjusi, kad žmogus, skaitydamas literatūrą, gali jaustis toks sutrikęs ir nelaimingas.

Kad viena ir kita – literatūra ir žmogus – yra labai arti, girdėjau ir tikėjau bemaž nuo tada, kai dar netvirtai, bet jau atsistojau ant savo kojų ir apsidairiau aplink. Ir, reikia pasakyti, nuo tų dienų literatūros ir knygų mano gyvenime buvo daug. Buvau pasmerkta gyventi tarp jų, noriu ar nenoriu, niekas neklausė. Pirmiausia mūsų gyvenamajame name, kuriame glaudėsi aštuonios šeimos, kiekvienoje po šešis septynis asmenis, buvo atidaryta biblioteka. Įėjimas čia pat, iš kito galo, atsikėlus iš lovos tereikia aplink apeiti tą patį dviaukštį namą. Sveikintinas sovietmečio provincijos švietimo projektas. Ir niekam nebuvo svarbu, kad toji biblioteka visoje apylinkėje teturėjo dvylika tikrų skaitytojų – suaugusiųjų ir vaikų kartu sudėjus, o tamsiai mėlynų oficialiųjų formuliarų apie septyniasdešimt. Tarp jų buvau ir aš – reguliariai skaičiau „Genį“ ir dėl to turėjau asmeninį skaitytojo formuliarą. Bibliotekoje buvo smagu: daug dulkių ir dulkėtų knygų, kai kurios jų net truputį apgraužtos pelių, galybė stebuklingos nežinomybės ir bibliotekininkė, kuri leidžia daryti ką nori, nes ir pati daro ką nori. Viskas, be knygų negalėjau nė dienos. O jei biblioteka būdavo uždaryta, nes bibliotekininkė dažnai atostogaudavo, priprašydavau, kad kaimynų išstypėlis paauglys Valius, niekad neatsisakantis nuo jokių šunybių ir net smulkių vagysčių iš konservų fabriko, pakylėtų mane ant pečių prie bibliotekos priemenės langelio, pro kurį lengvai įlįsdavau iš vidaus atkabinusi kabliuką. Ant grindų rasdavau daug negyvų naktinių peteliškių, o kartą net ir kritusį žvirblį, matyt, mirtinai prisitrenkė įlėkęs vidun. Bet jie man nerūpėjo. Vaikščiodavau tarp senų knygų, uosdavau jų kvapą ir imdavau vieną po kitos į rankas, kol Valiui nusibosdavo manęs laukti ir jis pradėdavo garsiai belsti.

Taigi knygos kaip tyli, neatpažinta kavalerija pamažu ir nejuntamai okupavo visą mano dar riboto akiračio pasaulėlį. Jų buvo apstu visur. Aiškiai per daug. Mačiau, kaip susirieję kaimynai Keraičiai iš įniršio vienas į kitą mėto visokiausius daiktus, daugiausia – knygas. Storos, kietais celofanuotais viršeliais, tokios toli lekia ir skaudžiai trenkia. Dažniausiai tepataikydavo į ūkinių pastatų sienas kieme, o susivėlęs kaimynas Keraitis žmoną toli gražu ne literatūrinių priemonių prisodrinta kalba palydėdavo. Paskui tokios knygos ypač praversdavo tvarte ir garaže, taip sakant, buityje – mačiau, kaip patogu ant tokių pastatyti garuojantį puodą naminio viralo nutrijoms ir kiaulėms arba išplėšus gniutulą pageltusių lapų nusišluostyti mašinine alyva suteptas rankas. Tačiau literatūros tų žmonių gyvenime vis dėlto būta daug. Abu susipažino bažnyčioje, tik kaimynas buvęs smarkus giedotojas, o ne Šeiniaus vargonininkas, paskui jam tekę skubiai išvykti, o kaimynė jau laukėsi ir būdama tikros lietuviškos jautrios prigimties iš nevilties net ketinusi nusiskandinti, gerai, kad aplinkiniai susekė. Dabar jie jau seniai kartu, tačiau kaimyną perdien kankinanti silpnaprotystė ir užeinančios neurozės, tada jis mėtąs daiktus, imąs giedoti visa gerkle, jaučiasi esąs Kristus ir net bando rašyti eilėraščius kaip Garšva.

Kai ima atrodyti, toliau rašo mano dvyliktokas, kad esi vienas ir išprotėjęs, tai pasidaro lengviau.

Galbūt lengviau pasidarė ir mano bendrininkui, patikėtiniui Valentinui, kai jis kaip įprastai iš konservų fabriko pavogė porą dėžių konservuotų žaliųjų žirnelių, kuriuos ketino prakišti aplinkiniams metinėms šventėms ir pasidaryti gražaus pinigo, ir tėvas, kuris tame fabrike ir dirbo, įšėlęs jam taip atidaužė į sieną galvą, kad jokie konservuoti žalieji žirneliai daugiau neberūpėjo. Praėjus kiek laiko netikėtai jis ėmė rinkti vinis, naujas ir visai surūdijusias, tvarkingai dėti į dėželę nuo cigarečių „Astra“ ir visiems rodyti, kiek surinkęs. Gražios tavo vinutės, Valentinai, labai gražios, sakydavom jam, o jo tėvas, visi matėm, ne kartą ašarodamas prašė tas vinutes mesti ir paėmęs už pečių sūnų purtė, o paskui bėgdavo į namus susiėmęs už veido. Valentinas tik gražiai šypsodavosi. Jis pasidarė toks ramus ir geras, galėjai jo prašyt, ko tik nori, visai ne kaip anksčiau, kai net savo dviračiu nepavežiodavo. Tiktai jam vis tiek reikėjo ką nors rankioti, kad ir tas apgailėtinas vinutes. Valentino tėvas kuo toliau, tuo dažniau kartodavo, kad, Dieve, Dieve, tas vinutes jis renkąs dievaž jo karstui. Dar po kiek laiko jis metė vinis, o gal jos tiesiog atsibodo, ir užsiėmė sraigių kiaukutais. Jų buvo galima rasti visur – kieme ir upeliūkštyje už parduotuvės. Kiaukutai buvo nešvarūs, su gyvomis sraigėmis, tokius pirmiausia reikėjo sumesti į nereikalingą puodą ir pavirti apie dešimt minučių. Išvirtą sraigę paprasta ištraukti pincetu. Valentinas mums rodė, kaip tai daroma.

Nežinau, apie ką galvoja rašantis mano abiturientas, tačiau jo akys vienu metu man pasirodo panašios į Valentino – tokios skaidrios ir tyros, kupinos kažin kokio šviesaus polėkio. Jis tyliai kažką suvapa, nuryja burnoje atsiradusias seiles su neatsirandančiais žodžiais, o gal seilės paskandina žodžius, jį siaubingai troškina, visus provincijos dvyliktokus siaubingai troškina pirmadieniais. Jie kantriai kenčia mane ir tas devyniasdešimt minučių literatūros, jiems nė kiek nerūpi, ką jautė ir kuo gyveno egzodo poetai, tie kaktusai dykumoje, anot Bradūno, jie visi nori miego, jie patys virtę storažieviais kantrybės kupinais kaktusais, o didžiausia gyva baimė juos apima tik tada, kai pro langą išvysta užrakinamą išganingąjį kebabų vagonėlį kitapus gatvės. Tada jie visi ima dūsauti, dažnai ir garsiai, galutinai suglemba savo suoluose ir man prieš akis tampa leisgyvėmis, bejėgėmis Valentino sraigėmis, apvirtomis ir negailestingai pincetu ištrauktomis iš savo kiautų.

Literatūra tikrai daugeliu atvejų yra bejėgė, tačiau kartais ji tampa nuostabia priedanga žmogui. Pavyzdžiui, nuo artimiausių aplinkinių.

Mano geriausios vaikystės draugės patėvis daug skaitė. Jis dažnai gulėdavo lovoje arba sėdėdavo pusiaugula toje pačioje lovoje ir skaitydavo. Viską. Kažką. Nes, tiesą sakant, daug knygų jų namuose nebuvau mačiusi. Tikrą tiesą sakant, nė vienos, išskyrus, ko gero, tą, kurią jis laikydavo rankose gulėdamas savo lovoj. Mes jam nuolat begėdiškai trukdydavom. Mes buvom nepakenčiamos. Neūžaugos sūtraukos – ko gero, toje ypatingoje knygoje buvo apstu visokių žmogui reikalingų žodžių. Dabar galiu tik suprasti, kaip galima pavadinti diena iš dienos besipainiojančią žmonos dukterį ir jos draugę. Žmona, draugės mama, dirbo turguje, aplinkiniais keliais važinėjo į Rygą ir ant savo stuburo tempė, ką tik tas stuburas leido – vaikiškus dviračius, rūbus, mėsmales, lentynas etc. (Girdėjau, kad dabar tas stuburas jau ilsisi sanatorijose, o namuose – invalido vežimėlyje.) O vyras kasdien skaitė. Susikaupęs, suraukęs antakius, nieko nematydamas, neprisimindamas. Jis buvo toks smalsus, kad mano draugė net turėdavo garuojančius pietus patiekti jam į lovą. O paskui viską nurinkti. Kartą ji netyčia išlaistė obuolių sultis, tai įsikarščiavęs skaitantis žmogus metė savo knygą, griebė tą stiklinę sulčių ir šliūkštelėjo mano draugei ant galvos. Pati mačiau.

Atrodo, mano dvyliktokas taip pat įsikarščiuoja. Jo veidas tiesiog kunkuliuoja karštu raudoniu. Ko gero, jam ima sektis, jį apima įkvėpimas. Jis iš visų jėgų pliekia lapą rašikliu, matau, net pabąla jo stambių pirštų pagalvėlės, aitriai trenkiančios pigiomis cigaretėmis. Skaudu, kai tenka rutuliotis vienai po tokių gyvenimo išbandymų, nekeista, jog moteris nuvargo, pakeitė veido mimiką ir kūno sudėjimą. Koks čia vyras, jei negali pastovėti už savo moterį – ne vyras, o mėmė plius paršas! Tad rinkimės savo gyvenimo kelius, kol dar galime, ir bandykime pasiekti geresnio kelio!

Jam, be abejo, reikia pailsėti. Gal net parūkyti. Jis pavargo, mano ugdytinis kelyje link brandos.

O aš, tebegalvodama apie žmogų ir literatūrą ir kaip visa tai susiję, negaliu neprisiminti ir nepaminėti dar vieno įstrigusio epizodo. Iš šlovingų dialektologijos praktikos laikų, kada kiekvienam iš mūsų nuoširdžiai buvo palinkėta iš savo gimtosios aplinkos išknisti kuo senesnį kalbų žmogelį, kuris dar turėtų ganėtinai sveikatėlės kone visą pusdienį nebrendilai studiozui pasakoti nematytus ir neregėtus dalykus iš savo egzotiškos praeities.

Kaip dabar pamenu: jaukus kambarėlis, ant sienos – sudžiovintų verbų puokštė ir laikrodis didžiuliais raižytais rėmais. Paskleistų ant palangės čiobrelių ir liepžiedžių kvapas, šventųjų išblukusiais veidais paveikslai ant visų sienų, aukštas pagalvių kalnas. Man išties pasisekė: senolio būta gimusio net 1906 metais. Pasirodo, vienmetis su Vaičiulaičiu, ką tu pasakysi. O dar koks linksmas ir išties kantrus, pasisekė dukart. Su pailsėjimais jis man pasakojo apie kažkokias pelkes ir kanapes, apie karą (taip ir neįsigilinau kurį) ir marčią. Jis juokėsi ir kosėjo, o aš nenuleisdama akių nuo diktofono žiūrėjau, ar visas veiksmas vyksta pagal planą. Galiausiai tasai tėvukas pasilenkęs ištraukė sąsiuvinį – storą, pilkais viršeliais, neaiškia kalba pilną pilnutėlį prirašytą atsiminimų. Sakėsi norįs išleisti. Kad būtų išspausdinta. Duosiąs man, gal aš žinanti, kaip čia tokie reikalai vyksta. Vos nenuvirtau iš netikėtumo: ne, ne, aš nieko nežinau, neimsiu, ką jūs. Iš susijaudinimo jis net pradėjo krenkšėti ir dusti, iš gretimo kambario prie mūsų tučtuojau pripuolė pražilusi marti su žolelių arbata.

Tą senolį palaidojo nepraėjus nė porai metų. Nuslinkau į laidotuves vedama keisto gėdos jausmo. Galvojau apie tą sąsiuvinį. Žinojau, kur padėtas. Senolis buvo pašarvotas tame pačiame kambaryje, ant visų sienų tie patys nieko neregintys šventųjų veidai. Išnešant karstą ir gėles moterys netikėtai išsitepė rankas, ėmė dairytis popieriaus, viskas įvyko taip greit, garbės žodis, kaip tikram kino filme, net nespėjau pamatyti, kas pirmas pradėjo plėšyti prikeverzotus lapus ir valytis delnus, rankoves, paskui dumblėtus batus ir braukti per aslą, – lauke smarkiai lijo, – dar vėliau sukti išnešamas gėlių puokštes. Pilkasis sąsiuvinis buvo išdraskytas, liko galbūt tik viršeliai. Ko gero, neliko nė jų.

Matau, kaip jis kasosi koją. Paskui ausį. Nervindamasis, o ne todėl, kad niežti. Jam, dvyliktokui, mane paliekančiam abiturientui, baisu, kad nespės man parašyti visko, ką mano apie literatūrą ir apie gyvenimą. Aš ir taip liksiu daug ko nežinanti. Rašinyje, paremtame visa skaityta lietuvių literatūra, jis padarys keturiasdešimt dvi klaidas, trylika rašybos ir kas liko – skyrybos, visuomet vidutiniškai tiek padaro, man teks braukyti ir vingiuoti, penkis kartus pakilti ir eiti atsikvėpt, kol galiausiai prieisiu paskutinį sakinį: ir panašiai aš nesuprantu, apie ką ten rašo, nes jau tas Donelaitis atrodo labai pasikėlęs ir aš tokių nekenčiu.

O kaipgi. Juk žmogus tėra tik būtybė, kuri plinta žemėje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


155976. ragana Kornelija2009-04-02 18:15
fui, kokia negraži mokytoja

155989. Di. :-) 2009-04-02 19:18
O man asmeniškai labai patiko. Dvyliktokas labai tikroviškas, pati su tokiais mokiausi ir pati kebabus su liūdesiu akimis lydėdavau, ir troškino pirmadieniais. Ir šiaip - lengva, nepretenzinga ir nuoširdu.

155994. r2009-04-02 19:51
pradzia:kokia aš,opolskaite,issilavinusir koks tupas dvyliktokas{sterva,ko ji mokei tuos12 metu?}

155995. r2009-04-02 19:59
negalima zmogaus tik dergt:sitam mešle l patiko apie keraiti

156002. litmokytojos2009-04-02 21:33
kaktusai, džiovintos verbos,apdulkėjusi nutrija vargoninkė pelkėse ir kempėse

156005. mindaugas2009-04-02 21:44
labai grazu net melancholiska:) Lengvai, neteisiant gal truputi nusiviliant aprasytas aukletinis. Tik klausimas: kieno kalte kad jis literaturos nemegsta? Gal kazkiek ir mokytojo? O siaip net nezinau ar zmogus nepameges skaityti vaikysteje ir jaunysteje kada nors pradeda? Ko gero ne. Ir tai baisu.

156107. afii2009-04-03 15:04
Man labai patiko. Prisiskaičiau penktadienį, o pirmadienį pati sėdėjau klasėj ir rašiau jau bene vieną paskutiniųjų interpretacijų prieš egzaminą. Manau, to dvyliktoko mintys padėjo, nes interpretacija buvo įvertinta labai gerai :DDDD Ko čia man db nepasigirt? :D Rimtai šnekant - tikrai žavu. :)

156152. opolskaitei :-( 2009-04-03 18:54
kazkada perskaiciau, pries daug metu, viena totaliai opolskaites nuplagijuota tipo apsakyma, pagal m.carne filma "nikviestas svecias"... nuo tada niekinu sia personalija. geda, opolskaite.

156163. mindaugas2009-04-03 19:39
geriau gera kopija nei prastas originalas. Ar kopija ir prasta buvo?:)

156256. praeivis2009-04-05 00:35
dvyliktokas panasu dar turi sansu siame gyvenime, skirtingai nuo autores.

156280. Verdiktas2009-04-05 20:02
Nelabai įdomūs tie Šatėnai pastaruoju metu pasidarė. Šiandien žymiai smagesnių dalykų perskaičiau grafomanija.com

156286. AišV -> Verdiktui2009-04-05 21:28
verdiktai remiasi politizuota/ideologizuota sąmone, jei jie yra atsksirti (sakym Jūs nuo hmmm, hmmmm kažko) nuo asmens. Jei ne, tada tarnauja idijotizmuuj. I think so. Ir ar Aš abejoju, jei kiti galvoja kitaip. Kur sudetingesnių peripetijų matosi anglosaxosiškoje aplinkoje. Verdiktas turi būti meninis, o tavo verdiktas yra "dzieriovnia". Tai ir gyvenk "dzieriovnioj", ar kas trukdo? Tokių homosovietinių skaitytojų yra begalė - toto, ežeras, pasi, ........

156304. kafka (maza kava)2009-04-06 10:02
Aha, Sandros bloga (grafomanija.com) as irgi labai megstu.

156563. Corala2009-04-08 22:44
Manau jau pats metas pradėti atrinkinėt šio puslapio komentarus. O tiems, kurie juos rašo, galiu pasakyti tiek: ne jums komentuoti, kai patys rišlaus sakinio nesurezgat.

156572. kvailute2009-04-09 09:11
Viena pazistama muzike pasakojo, kaip vmi kontoroj apsiverke ir pareiske, kad nesijudins is vietos, kol kokia is vietiniu damu neuzpildys tinkamai jos popieriu. Sake, kad jos taip pat verktu, jei joms reiketu operuoti natomis, dermemis, kompozicijos subtilybemis.

156573. r2009-04-09 09:27
o ka mums veikti,jei ne komentuoti

156574. Corala2009-04-09 09:30
Pabandykit parašyti tokį tekstą, kaip šis Opolskaitės. Gal požiūris pasikeis.

156577. r2009-04-09 10:12
bandom,bet, taip ispudingai apie klaikius taskus ,kaip Biliunui su Opolskaite kartu sudejus,neiseina

156587. r2009-04-09 12:00
žr:jepkej

156636. Kometa2009-04-09 15:59
Ir kur ritasi šiuolaikinis jaunimas?! Kur dingo pagarba, žmogui, išsakytai jo nuomonei, o tuo labiau, jo kūrybai? Suprantu, kiekvienas mes turime savo nuomonę, kurią galime išsakyti. Bet, mielieji, ar tėveliai jūsų nemokė ją išreikšti mandagiai? Sutinku su Corala:" O tiems, kurie juos rašo, galiu pasakyti tiek: ne jums komentuoti, kai patys rišlaus sakinio nesurezgat". Man pačiai, kaip jaunosios kartos atstovei, gėda už jus pačius. Labai patiko vieno autoriaus pasakyti žodžiai, kurie įsirėžė mano atmintyje ir, manau, šiuose žodžiuose slypi daug tiesos:" Auga tie vaikai/ Nebe vaikai,/ Kurie neparašys "Kliudžiau"." (Alfonsas Maldonis) Šis tekstas man labai patiko, toks tikras ir nesumeluotas. O ši autorė, manau, yra labai perspektyvi asmenybė!!!

156640. r2009-04-09 16:44
duru dura:teko susitikt

157229. oho2009-04-15 14:58
tam mokiniui matyti nepatinka literatura nes prasta mokytoja esat.tikriausiai nemokat idomiai destyti pamoku kad jis susidometu.

157273. Munė2009-04-15 17:59
KAip jum dar apsiverčia lieŽuvis taip apie išprususį Žmogų kalbėti , jus mokat tik pasisaipyt , o kad patys sakinio be klaidų parasyt nemokat tai net nepastebit, kai patys busit tokio lygio kaip mano mokytoja tada ir galesit ginčytis kas patinka , o kas ne.

Rodoma versija 97 iš 121 
13:29:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba