ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-27 nr. 898

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Laiškas (23) • HENRIKAS GUDAVIČIUS. Pažvelk į dar išlikusią gamtos didybę (1) • LIDIJA ŠIMKUTĖ. Eilės (9) • FREDERICK BUECHNER. PauliusLAIMANTAS JONUŠYS. Nihilizmo ir mizantropijos žavesys (14) • RENATA ŽIŪKAITĖ. Kai kūnas tampa maldaSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • Fiokla.lt (97) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • SERHIJ ŽADAN. Anarchy in the UKR (2) • GINTARAS BLEIZGYS. Pamąstymai apie antspaudo laužymą ir gėrio karą prieš gėrį (4) • -jv-. Savaitės kronika [2] (10) • Su tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ kūrybinės grupės vadove JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Dainuojantys svečiai – nesvetimi (1) • S. MAGARAMAS. Klampynė (6) • JUSTIN MCKEOWN. Insurekcionizmas (ir avangardizmas) (3) • būk tikras, net jei niekas neatsilieps (525) • 2008 m. liepos 4 d. Nr. 25 (899) turinys (5) •

Laiškas

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sirenos. 2006
Stefan Kaczmarek

Jie negenda, nedyla, nenyksta, jie neišeina iš mados, jie apskritai niekur neišeina, tesugeba ateiti. Susnos, visiški susnos. Taip jis galvoja, piešdamas ant voko vieną po kito keturis profilius. Profiliai kiek skiriasi, net atrodo nupiešti skirtingais gyvenimo laikotarpiais, kurių paskutinis nieko gero nežada. Ant vokų gera rašyti ir piešti, galvoja jis. Ne, reikėtų galvoti trumpiau: ant vokų gera rašyti. Jei jau ėmei piešti ant vokų, kai tau keturiasdešimt, panašu, kad...

Skambutis. Kažkam kažko reikia. Bet jis jau ketvirtojo profilio areale, pasisuka į jį, o profilis ramiai sako: išjunk, visai dienai. Išjungti mobilų! Niekada nėra pagalvojęs apie tokią nuostabią maišto formą. O kodėl gi ne, šiandien tokia diena, bus galima pavaikščioti ir pažiūrėti, kaip žmonės gyvena ne ryšio zonoje.

Jis deda pripieštą voką ant neką už jį didesnio stalelio ir prislegia dėžute ančiuvių. Iš kur tie ančiuviai? – galvoja jis, bet galvoja retoriškai, į tuštumą, be atsakymo. Ne ryšio zona yra neatsakymo zona.

Dabar, tarsi žvelgtų pro iš kumščių pasidarytą binoklį, jis aiškiai mato, kur yra banaliausia namų vieta. Virtuvė. Vėl eiti, virtis kavą ir keptis du kiaušinius? Kaip tūkstančius kartų? Žinoma, šiandien originalu būtų keturis, gal net visus, kiek rastų, gal net iš kaimynų nubėgtų pasiskolinti, bet čia kažkoks kamštis pašoka beveik nuo saulės rezginio ligi balso stygų ir jis nebegali pratarti nė žodžio. Keista taip sakyti, jis juk ir nekalbėjo. Bet galėjo kalbėti, dabar jaučia, kad nebegali. Pasirodo, tylint galima dar labiau nutilti. Jis vėl sėdasi šalia savo mažojo stalelio, piešia ant voko dar vieną profilį, moterišką, nedailų, perbrauktiną. Perbraukia, pasiima švarką ir išeina.

Ir išsyk už kiemo vartų pamato mažiausiai dvylika skirtingų miesto vietų, lyg policijos budėtojas savo monitoriuose. Tos jo miesto vietos, tos nuolatinės, kasdieninės jo miesto vietos, tos nesunaikinamos, refleksyvios, šunimis iš paskos bėgančios, jo kūnu ir krauju virtusios miesto vietos. Aš jų nepastebiu, galvoja jis, aš kasdien stebiu tik jas, todėl nebepastebiu. Aš noriu jas pastebėti, kažkodėl būtent šiandien, bet būtent šiandien man neužteks tam jėgų.

Čia, kaip filme, išsyk privažiuoja žalias žemagrindis troleibusas niekam nesuvokiamu numeriu ir jis iš jo išlipa rajone, kur iš tiesų retokai. Retokai čia, galvoja jis, maišydamas kavą mažoje plastiku iškalinėtoje kavinukėje, kur padavėja vardu Eleonora. Nežinia kam jis ją maišo, cukraus neįsidėjo. Turim kiaušinienės, sako Eleonora. Sako sienoms, nes jis ne ryšio zonoje, jis tylos kateris, o šaukštelis rankoje – jo motoras. Ką, sako jis, bet Eleonora jau nuėjus. Taip, galvoja jis, maišydamas kavą, retokai čia, o čia gražu, namai čia paprasti, bet žmonėms juose turbūt gera gyventi. O kaip tai atrodo, kai žmogui gera gyventi? Gal jis tą kaip nors išreiškia?

Jis dar sėdi ir išgėręs kavą, Eleonora tuščią puodelį iš jo tarsi ne paima, tarsi išgauna, atsargiai kaip išminuotoja. Tada jis pakyla ir eina. Nepažįstamų rajonų bruožas yra tas, kad čia gali eiti bet kuria kryptimi, visos gatvės čia – pagrindinės. Staiga jis suvokia, kad už šį rajoną yra visiškai, absoliučiai, niekaip neatsakingas, kad atsidūrė struktūroje, su kuria niekuo nėra susijęs, ir kad tai, pridėjus išjungtą mobilų, reiškia, jog jo laisvė išaugo tarsi pupa ir pasiekė dangų. Užplūsta toksai svaigulys, kad jisai stabteli ir padeda abu delnus ant skelbimų lentos. Neskelbkit man nieko, skelbimai, sako jis, tiesiog neskelbkit. Pasisuka ir eina toliau, stengdamasis pėdas dėlioti neužmindamas šaligatvio plytelių sandūrų. Žino, kad užmynęs išsyk virs skelbimu, afiša, vardu, data, vieta, dažais, popierium ir pasivijus skelbimų lenta jį mirtinai užguls.

Čia yra upė, galvoja jis, čia yra ne tik dangus, bet ir upė. Upės krantai nustatyti bjauriais penkiaaukščiais, tačiau per kelis dešimtmečius žmonės ir juos sušildė. Kokie keisti žmonių gyvenimo ženklai, galvoja jis, galbūt jie kasdien pjaunasi, nepasidalydami pajamų už vogtus daiktus, tačiau matai, kur jų kasdien stovima, rūkoma, pro langus blyksi veidrodžiai, prieš kuriuos jie šitiek metų stengėsi būti gražesni, nei yra, kartais jie švęsdavo savo šventes, juk nuo jų čia atlikę ir tas, ir tas, o ant šito suolelio sėdėdami jie tegalėjo žvelgti į upę ir už jos tekantį geležinkelį. Jam atrodo, kad taip kelias dešimtis metų sėdint ir žvelgiant į upę bei geležinkelį turėjo būti pagalvota daugybė nuostabių minčių. Ir kad vien dėl to čia gyvenantys žmonės gražūs, net tie, kurie ne.

Nė velnio nekimba, sako netoliese stovintis indėnas (vietiniai keistai panašūs, lyg visus čia būtų pasėjęs pravažiuodamas Oceola), gal nori pažvejoti? Jis, žinoma, nori, sumoka meškerės nuomą (du alaus), indėnas išjoja į girdyklą, o jis užmeta meškerę ir stovi. Kaip ją laikyti? Taip?

Nuo upės sklinda užtvindytos bibliotekos kvapas, knygos ten jau pradėjusios pūti, jam kažkodėl gera įsivaizduoti daugybę pūvančių šriftų, pūvančius viršelius, pūvančias autorių pavardes. Daug pavardžių, visas pavardes, visas. Ne, viena galėtų kyšoti iš vandens, jis ją panardintų meškerės galu.

Kitame krante savo geležimi praplaukia traukinys, rodos, išnyra minutei ir vėl nuskęsta. Jo kvapas neatsklinda, bet panašu, kad turėtų kvepėti kaip naujas skardinis sunkvežimis, kadaise gautas šeštojo gimtadienio proga, amžiuje, kai ir miegama su sunkvežimiais.

Imk, smeigia į nugarą indėnas. Meškerė virpteli ir atsigręžęs jis mato, kad indėnas atnešė ir jam. Ačiū, sako, tolesnio teksto dar nesugalvojo. Abu sėdi ant kranto, geria alų ir tyli. Tą meškerę, galiausiai sako indėnas, galima įsmeigti į dugną ir palikti. Didelės žuvys čia nekimba, nenutemps. Didelės žuvys, galvoja jis, didelės, didelės žuvys. Didelės žuvys.

Aš gal jau eisiu, sako jis, aš turiu reikalų. Tu nepanašus į tokį, sako indėnas, ačiū už alų. Ir jis eina, ir jis turi reikalų, ir jam į darbą. Bet visa tai kitur, ne šiandien, ne čia. Jis eina neatsisukdamas, tačiau, lyg turėtų užpakalinio vaizdo veidrodėlius, mato, kaip indėnas baigia alų ir vėl užmeta meškerę, taip vėl virsdamas upės dalimi, kuria ir buvo.

Įdomiausias žmogaus užsiėmimas – eiti, galvoja jis, braukdamas smiliumi per šalikelės tvorų šonkaulius. Nieko nėra geriau, aš niekada daugiau nebevažiuosiu. Eisiu. Didelės žuvys.

Kelios smulkios gatvelės susibėga į nedidelę aikštę: trys suoliukai ir tuščias betono ovalas vidury. Saulė jau virš vietinio prekybos centro, bet, jei niekas neskambina, kam jam ta saulė. Ant gretimo suoliuko ateina dvi merginos ir jis kažkodėl užsinori, kad jos atsispindėtų jo batuose. Jis per ilgai žiūrėjo į batus, o pasauliui ir ima atstovauti daiktas, į kurį per ilgai žiūri. Bet merginos yra gražios ir jo batuose neatsispindi.

Atleiskite, sako jis priėjęs, aš žinau, kad jums neseniai buvo liūdna, bet tai visada praeina. Merginos jį stebi nebyliai, žvelgia iš apačios, tad jis pritupia. Niekad nebuvau jūsų rajone, sako jis, o dabar jame dar ir tupiu. Merginos juokiasi, atsargiai, lyg eitų tamsoje, bet visgi. Man čia patinka, sako jis, ir jūs man patinkat. Todėl ir eisiu, sako stodamasis, turiu reikalų.

Jūs nueikit prie upės, sako gražaus, kiek netaisyklingo veido brunetė, ten anapus važiuoja traukiniai. Gražiausi naktiniai.

Jis negali pasakyti, kad ten jau buvo, veiksmas negali eiti prieš tekstą, jis ten nebuvo, jis eina prie upės. Taip, ji graži, galvoja eidamas, kol jauna, kol ji lyg neatplėštas laiškas. Paskui jos veido proporcijos keisis ne jos naudai. Jis jaučia galvojantis kiek banaliai, tačiau jam labai patinka šiandien būti banaliam, kartais minios žmonių susirenka tam, kad pabūtų banalūs, tarkim, į vestuves, o jis juk svetur, svetimas, išsijungęs. Galima.

Daugybė žmonių važiuoja pro šalį savo mašinomis. Lyg turėtų tikslų, lyg skubėtų sumušti kuo daugiau savo gyvenimo įvarčių, kita vertus, tas aplinkinių žinojimas ar neva žinojimas, ko nori – savaip guodžia. Jei jie nežinotų, kuo užsiimti, nejaugi jų užimti neturėtų jis. Jis vienas jų visų! Jam panašu, kad turėtų, todėl jis su dėkingumu akimis nulydi pravažiuojančius automobilius ir net šviesoforų spalvos jam yra dėsningos bei simpatiškos.

Ne, prie pačios upės jis neis, nes jau gali eiti ir neidamas, tarkim, vėl sėdėdamas Eleonoros kavinėje, ką ir daro. Užsisako penkias po penkiasdešimt. Išsyk, tegu pastovi prieš akis. Išgėręs dvi, atsisuka į gretimą stalelį. Ar jūs ne iš serviso, klausia ten sėdinčių, audinė genda, sunkiai užsiveda, galit? Mes ne, sako sėdintys, bet jei tau reikia, nurodysim, kokia audinė? Kokia, galvoja jis, dieve, kokia? Ačiū, sako, gal tiesiog išgerkim. Ir išgeria. Ir dar.

Turim cepelinų, sako Eleonora. Kasdien turite? – klausia jis. Ne, ne kasdien. Ar yra kokia nors jų turėjimo tvarka, klausia jis, koks nors planas, tvarkaraštis, potvarkis? Ne, sako ji. Ne, galvoja jis, ne, kaip įmanoma, kad ne. O jei, pavyzdžiui...

Jis liaujasi galvoti, nes ant grindų guli atvirukas, piešinio nesimato, nes bjauriai blizga celofanas. Jis tiesia ranką, norėdamas pakelti, bet ranka taip ir lieka pakibusi. Ačiū, sako jis Eleonorai, eisiu jau, netgi važiuosiu. Eleonora yra dailių, tačiau kažkokiu kirviu pakoreguotų bruožų, devintojo dešimtmečio kuodas ją tik puošia, tad jis pagalvoja, kad mielai čia dar liktų, suvalgytų cepelinus, gal net visus, o paskui jie važiuotų pas ją ir žiūrėtų, ką ji ten po darbo žiūri, bet tiesiog dar kartą žvilgteli į ją ir atsisveikina. Čia atvirukas, sako jis. Žinau, sako ji, ten jam ir vieta.

Žemagrindžiai troleibusai ir parveža, nors kartais, atrodo, geriau, kad vien išvežtų. Paskui ten jiems baigtųsi laidai, elektra ar dar kas, keleiviai tik išvažiuotų ir daugiau jų niekas nebematytų. Bet ne, grįžta. Jis dar stebi, kaip keistai ne savas miestas virsta savu, net svetimus šiukšlynus keičia savi, štai jau visas šalikeles jis gali palyginti su galvoje saugomomis nuotraukomis, štai pravažiuojami net tie pastatai, kurių jis nekenčia, o tai labiausiai liudija grįžimą namo.

Jis nenori namo. Jis atsisėda šalia fotoateljė vitrinos, kurioje atsispindi besileidžianti saulė, betekantis mėnuo, besižiebiančios žvaigždės, betirštėjanti tamsa ir kažkur anapus beblyksinti žiburių pilna tuščia, klaidinga, nereikalinga upė. Be žuvies. Be.

Jis visgi grįžta, nes kiekvienas nenoras namo yra fiktyvus, todėl trumpas. Kurį laiką jam dar įdomu stebėti namus, per kelias valandas spėtus vos juntamai pasiilgti, jis tuo dar džiaugiasi, kol gali, paskui kiek pastovi prie lango, atsisėda prie miniatiūrinio savo stalelio, pavarto ančiuvių dėžutę (iš kur tie ančiuviai?) ir paima voką, išpieštą profiliais. Tasai susna laiškas atėjo dar iš ryto. Jis jo neatplėšė. Atplėš dabar. Jis žino, kas ten. Pernelyg gerai žino. Jis žino, kad perskaičius tą laišką gyvenimas niekada nebebus, koks buvo. Tarsi jis pats gultų į tą voką ir užsiklijuotų iš vidaus, o už jį liktų gyventi laiškas. Taip ir bus, ir panašu, kad jis pats taip norėjo.

Didelės žuvys, šnabžda jis, didelės žuvys. Naktiniai traukiniai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


122651. mie2008-07-02 09:53
kadangi straipsnis rasytas del duonos ir pasizadejus, o ne is sirdies tiktai, tai nepulsiu skaityti pirmu numeriu, o siek tiek veliau.

122656. archyvaras2008-07-02 11:18
Pagaliau pagaliausiai sulaukiau naujo numerio, o jame - ir npl LAIŠKAS...O laiko perskaityti ir nėra.

122676. r2008-07-02 16:02
nu cia dabar kas.mars skaityt.nes l savotiskas ir idomus tuo kad toks

122680. krankt2008-07-02 18:09
grazu. gal kiek liudna.

122692. mie2008-07-02 20:54
labai grazus. o kas tame laiske parasyta?

122935. Katė2008-07-04 12:42
Tai išsiskyrimo laiškas.

122937. mie - katei2008-07-04 12:48
lygiai taip pat gali buti ir is mokesciu inspekcijos. irgi gali labai pakeisti gyvenima.

122939. Katė2008-07-04 12:53
Man tokių nerašo...

122942. mie2008-07-04 13:19
arba is policijos komisariato.

122945. adamsų šeimynėlė2008-07-04 14:02
arba iš morgo.

122947. Katė2008-07-04 14:41
Nebent pelės...

122948. Katė2008-07-04 14:43
Frida su tautiniais darbužiais...

122956. Grebo2008-07-04 16:43
lašiša, riebi kaip paršiukas

122975. AisV2008-07-05 02:37
velnias katele, Kate, kaip mielaj pasidulkinčiau su Tavimi anyway anyalase. anywase... bet kut kur pageidauja Mano katytė.

122981. kvailutė2008-07-05 05:40
Kas panašu, kai pieši ant vokų, kai tau 40?

122984. kvailutė2008-07-05 05:56
Prisimenu ir Puškino nupieštą vieną profilį, perbrauktą vingiuota linija. Lyg norint užtušuoti. Jis piešė save. Berods šis užbrauktas profilis atsirado po mirties bausmės poeto draugams įvykdymo. Atrodo, kad kartais išsiskiriame ne tik su kitais, bet ir su savimi. Nors gal... Išsiskirdami su kitais išsiskiriame ir su dalimi savęs. Ir gyvenimas niekada nebebūna toks, koks buvo.

123074. cc2008-07-06 10:59
Negalėjau įsijausti, nes tokioje būsenoje nebūnu. Gyvenu gyvą gyvenimą, įdomų.

123141. Jurga2008-07-07 11:00
Matymas nugara.Rasymas per peti pries veidrodi.Stilus,,,,Stilingas...stilizuotas....Kaip ir Kestutis.

123250. katė2008-07-08 16:31
Radau nepadorių, bet malonių pasiūlymų...Deja, ne tas mėnuo. Ar palauksi, AišV?

123447. kaire2008-07-10 16:00
Прохожий

вот он из дому выйдет калитка споет ему флейтой
он похож на других точно так как другие одет
и не будет фамильи его ни в одном документе
он не в письменном виде о нем информации нет

Он спускается улицей спиленный клен на которой
Сбросит вниз три листа он три раза посмотрит на них
Никуда он не ездил хоть лето закончится скоро
Знает он без того что польет а листва облетит

что фольгою блестящей украшены будут витрины
в магазинах лежать будет то что и сто лет назад
Словно мед в свои ульи нести будут люди газеты
Только он все что нужно иметь уже будет и знать

Он присядет под деревом рядом над городом что-то
Громыхнет, да кому интересно что ближними над
Наблюдает как день заурядною жизнью живется
вот такой еще было спокойно и тихо когда

мы тогда разминемся на разных путях не вместившись
я взгляну на него только кто из нас я не пойму
и вернусь улыбаясь домой где как флейта калитка
не придет ко мне ночь ибо нечего ей принести

124113. kaire2008-07-15 16:50
только что

а если бы я ничего не делал? может
время бы остановилось и грусть его прекратилась

Гельдерлин из башни окна улыбался
И пес Баскервилей спокойно зализал бы огонь

Если мне ни на что не смотреть: не спешить ничего
понимать: может, комнаты перестанут повторяться наутро

в дула вернутся пули и бензин
из джипов всосется в скважины

:ты обернешься в дверях и за тобой на улице
машины замолкнут зависнут стрижи в воздухе

чай на фаянсе каплей поймает свет в котором
стоять будешь ты, глядя краешком глаза

если б я ничего не делал не думал
все что мое - сделано было б уже

:но! книгу закрыл только что не закончив
читать: она продолжится в завтра

неся нас с собой: капля стечет по чашке
и стрижи отомкнут врата за которыми

ты растворишься: хотя только что –
только что покинула время мое не успев

в нас остановиться

132155. Nikas :-) 2008-09-22 18:57
Labai patiko šis esė - dienoraštiškas ir artimas. Nežinau, iš kur čia atsiranda tokių objektyvių ekspertų - ar tai dėl duonos parašyta, ar su jausmu, matau ir tokių, kurie mėgsta susireikšminti ir neturėdami laiko suranda minutę pasisakyti, kad neturi laiko paskaityti. Keisti tie daugelio jūsų komentarai - lyg ne po tekstu, o po autoriumi būtų.

Rodoma versija 158 iš 182 
13:29:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba