ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-30 nr. 666

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MARIUS IVAŠKEVIČIUS. STILIUS plius (34) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vasara: myliu, nemyliu (7) • ERNESTO CARDENAL. Kristaus namai (4) • VASKO POPA. Didmiesčio eilėraštisLAIMANTAS JONUŠYS. Apie šunis (25) • AUDRA BARANAUSKAITė. Pokalbis su RIMVYDU GLINSKIU, architektu iš Niujorko (25) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Druskininkai XIX a. (3) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (2) • FEDERICO GARCÍA LORCA. Sraigės, nuotykių ieškotojos, susitikimai (3) • VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS. Vienos galerijos atvejis (7) • JONAS SERAPINAS. Dienos kaip dienos (4) • SIGITA ADOMĖNAITĖ. Rugpjūčio Ariogala (3) • RICCARDO ORIZIO. Tragikomiškos nuverstų diktatorių svajonės (2) • PAULIUS ŠMAKOTINAS. Kaip mes su lietuvių mokytoja žodžių pataluose gulėjome (8) • PAULIUS ŠMAKOTINAS. Džiovinantis vanduo (3) • VAIDA BLAŽYTĖ. Be pavadinimo (3) • VAIDA BLAŽYTĖ. Kažkas įvyko (9) • JUOZAS TOMKUS, MYKOLAS USONIS. Pamąstymai apie Dainos likimą (4) • Prisimena kino operatorius JONAS GRICIUS (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Mano mėgstamiausi rašytojai (36) • VYKINTAS PUGAČIAUSKAS. Apie paskutinius syvusJURGIS JANAVIČIUS. Skrydis į Helsinkį (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (7) •

STILIUS plius

MARIUS IVAŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Max Ernst. Graviūra Paulio Eluard’o rinkiniui. 1922

Autoriaus stilius, galimybė jį pažinti iš pirmojo sakinio, metaforos, minties formulavimo visų laikų ir tautų literatūroje buvo ir tebėra laikoma neabejotina vertybe. Atrasti save yra būtina. Tik štai klausimas – ką daryti atradus? Na, tapai kitoks nei prieš tave buvusieji. Nesvarbu: geresnis, blogesnis. Svarbiausia – kitoks. Kas paskui: sustingti save atradus ar eiti toliau? Vieni sustingsta ir nugyvena likusį gyvenimą gaudami dividentus už savo jaunystės atradimą. Paskutinė tokių autorių knyga dažniausiai mažai tesiskiria nuo pirmosios, gal talento požiūriu būna kiek blogesnė, bet stiliaus požiūriu labiau išpuoselėta. Kiti, pajutę, kad atrasta stilistika įgyvendino visa, ko siekė, ir patys sau nusibodo, pradeda nuo buvusio savęs bėgti. Ir tai, deja, nėra lengva. Vieniems tai pavyksta, tuomet literatūros istorikai jų kūrybą skirsto į ankstyvąją ir vėlyvąją. Kitiems pavyksta tik formaliai. Tuomet tie patys literatūros istorikai skirsto jų kūrybą į brandžią ir senatvinį marazmą. O dar dažniau pastarąjį kūrybos etapą apskritai nutyli. Šitaip dažniausiai nutinka užkietėjusiems tradicionalistams, kurie bandydami save keisti pasuka į ultramoderną, arba užkietėjusiems modernistams, kurie ima save prievartauti klasikiniais kanonais.

Taigi rašytojas visą gyvenimą sprendžia kelis klausimus: 1. Kaip atrasti savąjį stilių? 2. Kaip pačiam jo nenuvalkioti?

Kas apskritai per daiktas tas rašytojo autentiškumas ir iš kur jis atsiranda? Stiliui apibūdinti pritaikyčiau tokią formulę: įvairiausių literatūrinių įtakų maišalynė plius kūrybiniai impulsai plius asmeninis talentas. Jei talentas silpnas – šie dalykai nesulimpa ir tuomet geriausiu atveju teišgaunamas epigonizmas. Jei kūrybinio parako pakanka – atsiranda naujas lydinys, kuris pavadinamas "autoriaus stiliumi". Norint keistis, tarkim, iš ankstyvojo tapti vėlyvuoju, reikia keisti kurią nors vieną iš sudedamųjų dalių. Talentą vargiai kuo nors bepakeisi, nes jis yra duotas, o ne įgytas. Stipriausiai įtakas autorius taip pat jaučia jaunystėje, vėliau sunkiau jį išjudinti. Lieka ieškoti naujų impulsų. O būtent: istorinių romanų rašytojui išbandyti save kaip fantastą, užkietėjusiam realistui pasiknaisioti tautosakoje, poetui lyrikui išmėginti buitinį dialogą ir taip toliau. Tokie eksperimentai meta rašytoją į naują aplinką jei ne fizine (teatro užkulisiai, filmavimo aikštelė), tai bent dvasine prasme. Net nesėkmės atveju sugrįžęs prie senojo savęs suprasi, kad tu lyg ir toks pat, tačiau kartu ir kitoks.

Šiuolaikiniame mene kaip niekada anksčiau didelę reikšmę užima dokumentika. Šiais informacijos ir mobilumo laikais meno fikcija patyrė rimtą smūgį, kurį jai sudavė realybė. Kasdien laikraščiuose galima perskaityti apie tokius žmonijos santykių viražus, apie kuriuos nebūtų pagalvojęs nė vienas fantastas ar egzistencialistas. Norint patirti dvasios sukrėtimą, buvusiam meno vartotojui pakanka įsijungti žinias ir stebėti tiesioginę karo mėsmalę. Užsimanius estetinės ekstazės galima nuskristi į Himalajus arba net į kosmosą. Žinoma, visa tai nepretenduoja į meną, tačiau tam tikra prasme perima meno funkciją ir jį veikia. Juk knygą apie karą ima į rankas žmogus, matęs, kaip sprogsta tikri sviediniai, kaip nutraukiamos rankos, traiškomos žmonių galvos ir taip toliau. Skaitantis intymią meilės sceną pats gali ir nebūti meilės virtuozas, tačiau per "Adult Channel" jam buvo stambiu planu parodytos moteriškos genitalijos, taip pat ir vyriškos bei visa, kas tarp šių genitalijų vyko. Todėl sugrįžęs prie meno skaitytojas kaskart vis sunkiau patiria meninę apgavystę. Menu sudrebinti šiuolaikinį lietuvį kur kas sunkiau negu senovės graiką.

Prieš keletą metų viename teatro festivalyje teko matyti spektaklį, kurio tema buvo Ruandoje vykusios tutsių ir hunų genčių skerdynės, nusinešusios milijonus afrikiečių gyvybių. Scenoje sėdėjo juodaodė moteris, šiame pilietiniame kare praradusi viską: tėvus, vyrą, vaikus. Ji penkias valandas pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jai per skruostus riedėjo tikros ašaros. Vakariečiai teatralai dievagojosi, kad tai yra sukrečiantis menas. Man tai veikiau atrodė kaip kraupi skausmo pornografija.

Galima tokį meną atmesti kaip nemeną, bet tenka pripažinti, kad dokumentinė įtaiga egzistuoja lygiagrečiai su fikcija. Ir ne tik lygiagrečiai, bet vis dažniau pramaišiui. Dokumentika skverbiasi į tokius žmogaus sąmonės plotus, kurių net fikcija nebuvo pasiekusi. Tuo tarpu fikcija skuba perimti daugybę dokumentikos privalumų. Vienas jų – natūralumas arba tikroviškumas. Šiuolaikinis rašytojas, atsisakęs perdėm sterilios literatūrinės kalbėsenos, imituoja tikrovę. Jis elgiasi tarytum dokumentinio filmo režisierius, bandantis iš realybės vaizdų sukurti intriguojantį ir sukrečiantį siužetą.

Menas yra neatsiejamas nuo jo vartotojų smegenų turinio. Šiuolaikinis menininkas suvokia, kad jis kalba žmogui, kurio galvoje sudėtas didžiulis informacijos kiekis. Juk skaitytojas žino, kad sovietinės armijos desantininkai keikėsi "matom", kad internetinis paštas labiau nei koks kitas iki šiol buvęs rašymas yra priartėjęs prie sąmonės srauto. Todėl menininkas, pasirinkęs kurią nors vieną specifinę sritį, turi būti perėmęs ir jos specifinę raišką. Tokiu būdu sąvoka "rašytojas – tai stilius" užleidžia vietą kitai: "kūrinys – tai stilius". Arba, kitaip tariant, autoriaus stilius plius... gatvės žargonas, muilo operų, pokalbių šou ar dar kokia nors stilistika.

Savaime šis "tikroviškumo" siekis mene nėra nei geras, nei blogas. Svarbu, kas iš to išeina. Brangios kino technologijos verčia žiūrovą vibruoti kino salės kėdėje drauge su filmo herojais, teatralai jau gali įsigyti medžiagų, skleidžiančių benzino ar lavonienos kvapą. Netrukus galbūt ir knygų puslapiai skleis turinį atliepiančius kvapus ar foninį garsą. Menas nuo to netaps nei geresnis, nei blogesnis. Priklausys, su kokiu talentu visa tai bus suderinta. Tačiau faktas yra tai, kad menininkas, kaip niekada anksčiau, šiandien yra pasaulio dalis. Meno priemonių arsenalas plečiasi, naudojamos net tos, kurios anksčiau būdavo priskiriamos banaliam kičo pasauliui. Nebėra "grynųjų" rašytojų, nes nebėra ir "grynųjų" skaitytojų. Sunku įsivaizduoti, kad tavo vartotojas yra žmogus, mokykloje kartu su žiniomis neperėmęs ir visų jos deklaruojamų klišių, nė karto nežiūrėjęs televizoriaus, neskaitęs laikraščio ir tuo pat metu intelektualus. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Jūs abu esate vienodai nusidėję banalybei, todėl nėra reikalo apsimetinėti, verčiau pabandyti sukurti iš tos banalybės vertybę.

Taigi šiuolaikinis rašytojas kuria meną šiuolaikinio skaitytojo galvoje. Vartotojo sąmonė tampa ne ką mažiau svarbi nei kūrėjo. "Aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau", – sako rašytojas savo skaitytojui. Aš žinau tavo stereotipus, nes jie yra ir mano, žinau, ką tu vakar girdėjai per žinias, nes ir aš tai girdėjau, žinau, ko tu išmokai mokykloje, nes ir pats šito mokiausi, žinau, ko tave mokė gatvėje – aš mokiausi to paties. Atsiradus šiam bendram žinojimui įdiegiamas jausmas: "aš esu tu". Šito pasiekęs autorius toliau gali skverbtis į skaitytojo sąmonę tarsi kompiuterinis virusas, naikinantis jo stereotipus, pasaulio matymą ir grožio suvokimą. Skaitytojo slaptažodžiai jį įsileidžia kaip savą. Šitaip patekęs virusas muša anksčiau į tą sąmonę prasiskverbusius virusus, kartais net jų pačių ginklais, muša mokyklinius autorius, muša klasikus, žinodamas, kad ir pats vėliau bus ten sumuštas jaunesnių. Kadangi greta estetinės paskirties menas turi ir kitą: atkurti vertybes, atšviežinti jas ir seniai nuvalkiotai tiesai suteikti naują pavidalą.

Visa tai iš pirmo žvilgsnio kvepia laikinumu, tačiau anaiptol taip nėra. Vertybė ir banalybė visuomet egzistuoja greta. Garsioji Šekspyro frazė "būti ar nebūti" be visos "Hamleto" dramos turinio tebūtų banalumo įsikūnijimas. Net mergaitė, plėšanti žiedlapius ir burianti "myli – nemyli", atrodytų daug išmintingesnė. Lygiai taip pat paprasta šių dienų aktualija, talentingai apdorota ir įvilkta, gali pasiekti žmonijos egzistencijos dugną ir tapti universali, neribojama nei laiko, nei vietos.

Tiesą sakant, su tuo, kaip stilių koreguoja visai ne meniniai dalykai, pirmą kartą susidūriau pradėjęs rašyti teatrui. Iki tol man skaitytojas lyg ir nelabai egzistavo. Tačiau teatre žiūrovas sėdi greta ir čia jo įtaka tavo kūriniui yra nebe dvasinė, o, galima sakyti, fizinė: nuo žiūrovo juoko, nuo jo susikaupimo, ašarų ar kitokių emocijų išsiliejimo priklauso ne tik spektaklio sėkmė, bet ir eiga. Tad mano pjesių stilius susideda iš tokių dalių: aš plius lietuviško teatro tradicija plius Lietuvos žiūrovas. Žinoma, visos šios dalys yra tarpusavyje susijusios. Teatras formuoja publiką, vėliau ta pati publika daro įtaką teatrui, ateinu aš ir, pripliusavęs prie savęs publiką bei teatrą, bandau veikti juos abu.

Teatrui labiau nei literatūrai yra būdingas koketavimas su žiūrovais. Darant tai pigiai ir rezultatas būna pigus. Tačiau koketavimas gali būti ir itin subtilus. Sudėtingas antikinis tekstas gali nuskambėti tarsi iš tavo kaimyno buto, drauge iš pirmo žvilgsnio paprasta kasdienybė gali atsiverti neišmatuojamomis gilumomis. Ignoruoti žiūrovo teatre neįmanoma, nes tai bemat sugrįš bumerango principu. Galima tik juo manipuliuoti. Nuvesti į vieną pusę ir staiga blokšti į visiškai priešingą. Žiūrovas mėgsta apgaulę. Jam patinka girdėti tai, ką jis puikiai žino, ir staiga suvokti, kad jis nė velnio nežino.

Teatras duoda galimybę rašytojui artimai susipažinti su savo žiūrovu-skaitytoju. Tai verčia daryti kompromisus, valdyti publiką, tuo pat metu jai šiek tiek pataikaujant. Teatras pagaliau duoda galimybę išgirsti savo tekstą ir suprasti, kiek jis tikras, o kiek dirbtinis. Žodžiu, atėjus į teatrą, principas "stilius plius..." yra tiesiog neišvengiamas.

Dar didesnio paslankumo reikalauja kino specifika. Čia jau tenka eiti į kompromisą ne tik su žiūrovu, bet ir su filmo biudžetu, techninėmis galimybėmis ir, mūsų atveju, lietuviško kino specifika. Apie kokį nors savitą stilių dažniausiai reikia apskritai pamiršti. Filmo stilių formuoja režisierius. Labai retais atvejais stilių leidžiama atsinešti scenarijaus autoriui. Tais atvejais scenarijaus autorius ir režisierius dažniausiai būna vienas asmuo. Visais kitais atvejais iš scenarijaus autoriaus reikalaujama tik jo talento, galinčio egzistuoti greta jo autentiško stiliaus. Scenarijaus stilių gali veikti net tokie žemiški dalykai kaip geros aktorių mokyklos nebuvimas ar garsinimo problemos. Lietuviški filmai vis labiau artėja prie nebylaus kino ne dėl mūsų šiaurietiško charakterio. Kai norime, esame ganėtinai plepūs. Bet vos tik prabylam kine, iš karto pakvimpa nenatūralumu. Priežastys dar neįvardytos: gal teatro aktoriai neprisitaiko kine, gal režisieriai neišmuštruoja aktorių, gal dialogai silpni. Tačiau problema egzistuoja. Todėl scenaristų prašoma būti perdėm lakoniškų. Nušviesti žmonių santykius dviem žodžiais, perteikti būtiną informaciją vienu sakiniu. Žiūrovas mūsų kine tebėra neatrastas. Todėl apie jokį kontaktą su juo negali būt ir kalbos. Vienintelis kompromisas, į kurį leidžiasi rašytojas, pasiryžęs rašyti kinui, yra kūrybinė grupė. Kaip parašyti scenarijų, kurį galėtų "įveikti" aktoriai ir režisierius. Kuriam nepritrūktų biudžeto. Kuris tuo pat metu sudomintų koprodiuserius. Formulė "stilius plius" kine tampa "stilius minus". Stilius minus biudžetas, minus pasenusi technika, minus nieko nesakantis, tylintis adresatas.

Tačiau ir iš kino prie savo prozinių popierių sugrįžęs pajunti, kad pasikeitei. Tampi taupesnis, nors tavo knygos biudžetas ir leidžia ilgiausius dialogus. Tampi tikslesnis, aprašydamas vaizdą. Imi vertinti savo skaitytoją kaip tą koprodiuserį, kuris reikalauja taupumo, neaukojant aiškumo. Žodžiu, brangūs vizualiniai menai priverčia taupyti meno vartotojo dėmesį. Kyla klausimas, ar perėjus visą teatro ir kino pragarą lieka bent dalis buvusios autoriaus autentikos? Be jokios abejonės. Lieka stilius, kuris yra paslankus įlisti į kitą stilistiką savęs neprarasdamas. Išauga įtaigos jėga. Tai, kas buvo lokalu, tampa universalu. Žodžiu, rašytojas, prie savojo stiliaus prilipdęs visus įmanomus pliusus, panašus į lietuvį, einantį į Europą. Identitetas plius. Kadangi savęs netekti nėra taip jau lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6087. Amžininkė2003-09-01 10:11
Iš tiesų sveikinu Marių, kad taip protingai ir ramiai parašė, kaip jis save suvokia kaip rašytoją ir savo/kūrinio stiliaus kūrėją. Rimtai. Ypač dėl to sveikinu, kad kultūros savaitraščiuose ir komentaruose buvo pasipylę visokių negražių parašymų apie Marių. O jis l. gražiai ramiai išmintingai reaguoja. Nustebino. Šaunuolis.

6089. jolka2003-09-01 10:46
" Tampi taupesnis, nors tavo knygos biudžetas ir leidžia ilgiausius dialogus. Tampi tikslesnis, aprašydamas vaizdą. Imi vertinti savo skaitytoją kaip tą koprodiuserį, kuris reikalauja taupumo, neaukojant aiškumo." Jeigu tas ponulis kada nors pats tai išmoktų... Deja, čia tiek pat teisybės, kiek ir apie genitalijas stambiu planu per "Adult Channel". Vargšiuk Mariuk, o reikia tiek nedaug: įsijunk vakare tą "Adult Channel", įsitikink savo vaizduotės galia...:)

6097. ji2003-09-01 15:37
Nenoreciau sutikti su teiginiu, kad bendros patirtys padaro - as lygu tu.Juk ir i ta siuolaikine informacija zmones reaguoja skirtingai, nesvarbu, kad as zinau, kad tu zinai, svarbu, ar mes zinom, kaip kiekvienas is musu reaguoja i ta informacija.Skaitytojo samone gali buti platesne uz rasytojo, tada skaitydamas jo knyga eikvoja brangu savo laika.O jei atvirksciai, dar labiau praplecia savo intelekta.Siaip visai idomiai,paprastai pakalbeta apie stiliu.Visi pyksta uz Mariaus koketavima, bet jau tokie tie postmodernus rasytojai-triksteriai.

6105. Nagine :-) 2003-09-01 19:43
Lenco formuluotės, viena iš jų "Aš žinau,kad tu žinai, kad aš žinau", skirtos motinos-vaiko simbiotinių emocinių ryšių analizei. Simbiozė - naturalus, trumpalaikis reiškinys vaikystėje. Suaugus simbiozė tarpusavio santykiuose reikštų ne ką kitą, kaip savęs praradimą ar neturėjimą. Momentinis simbiotinis išgyvenimas (tai gali būti ir santykyje kūrinys - žiūrovas, skaitytojas, atlikėjas)visai kas kita. Tai siekiamybė, todėl manymą, jog galima sukontroliuoti ar užprogramuoti kada, kur, kieno pagalba ji įvyks galima būtų priskirti nors ir maloniai, bet saviapgaulei. Tai tik pastebėjimai, o straipsnis

6106. Nagine2003-09-01 19:46
Tikėjausi, kad šypsenėlė užbaigs mano pradėtą sakinį, bet ji atsidūrė kitur. Užbaigiu "...o straipsnis labai patiko".

6120. 13 Setono vardu2003-09-02 14:42
Sveikinu su jubiliejiniu, 666 numeriu.

6121. u2003-09-02 14:47
Nesamones, durniai, debilai! Kol nepasveiksite - geriau patylekit

6123. xX2003-09-02 15:16
Gera ta formulė su pliusu: X+. Atsifutbolinimui. Bandymas įsitempti į savo virtuvės mechaniką, surasti ir išviešinti kūrybos algoritmą? Manau, kad šiuo atveju - apologetika, bet ne analizė. Tačiau kam teisintis? Ir iš viso - ar rašytojas ir kūrėjas turi teisintis stiliumi plius? Kūrėjas gyvena nuleisdamas ant popieriaus lapo paradoksus; jei jų nėra - tėra banalybė, kurios ir taip pilna. Pedikas kunigas, sadistas laisvės gynėjas, egoistas politikas, silpnavalis prezidentas, išmintinga bobutė etc --- prie ko čia stilius?

6126. lietuvis2003-09-02 16:10
"Juk knygą apie karą ima į rankas žmogus, matęs, kaip sprogsta tikri sviediniai, kaip nutraukiamos rankos, traiškomos žmonių galvos ir taip toliau." Gerb. autoriau, jūs esate bendravęs bent su vienu tikrai mačiusiu karą ? Knygas apie karą paprastai skaito būtent tie kurie nematė jo, kuriems karas atrodo kažkas romantiško. Pamatęs karą žmogus geriausiu atveju, kaip tarkim, Remarkas, galėtų pasidalinti įspūdžiais. Galiu kirsti lažybų, kad 99.999 % mačiusių karą šlykštėtūsi ne tik kad knygomis apie jį, o ir tais kurie jas išplėstom akim ryja. Kitą kartą būkit atsargesnis, nes ir viena nesamone galima sugadinti visą straipsnį.

6127. formalistas?2003-09-02 16:23
Tai Marius I. tera kanoninis formalistas?

6128. lietuvis2003-09-02 16:39
"Skaitytojo slaptažodžiai jį įsileidžia kaip savą." Gerb. autoriau, suprantu, kad stengiatės kiek įmanoma gražiau meniškai pateikti savo išminties perlus, kurių čia pribarstėte mums. Na, bet supraskite teisingai, kai jūsų supertalanto meninės jėgos pradeda prieštarauti paprasčiausiai logikai, visas jūsų statytas meninis kortų namelis byra, kaip sapnas atsiminimai ryte surūkiu cigaretę. Supraskit, kad slaptažodis pats kaip subjektas neturi jokios galimybės nuspręsti ką įleisti į sistemą o ko ne. Čia tas pats, kas pasakyti, kad jūsų rašalas sugula ant popieriaus taip, kad gaunasi rašinėlis apie, augalą, kuris viską žino. Vėl gi, pasidomėkite tuo apie ką rašysite, idant išvengti visokeriopos...

6129. xX2003-09-02 16:59
Nesupratau 6128 lietuvio žodžių ekvilibristikos ir kas tame slaptažodžių žaidime prieštarauja logikai... Gal galite aiškiau išsireikšti?

6131. varna2003-09-02 19:27
tiek kalbėti apie stilių ir nieko nepasakyti! tikrai nežmogiškos pastangos! o gal - antižmogiškos? o gal nebestovi? o gal stovi, bet ne taip? ir kas pastovės už autorių?

6139. Tikrai ryškus stilius :-( 2003-09-03 10:10
Ivaškevičius - tai vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, turintis ryškų savąjį stilių, kurio pagrindiniai požymiai: begalinė lėkštybė, įžūlus narcisizmas ir iš keleto skirtingų pakampių prisigaudytų tarpusavyje niekaip nesusijusių žinučių "kogel-mogelis"...

6142. lietuvis2003-09-03 10:45
Gerb. xX`ui : Slaptaždis yra raktas, naudojamas atrakinti spyną idant patekti bile kur. Jei jau rašu straipsnį apie kambarį su durimis, kurios turi spyną ir noriu mestelt kokį tai vaizdų sakinuką, sužavėt skaitytoją, kuris nusakytų patekimo vidun procesą, tai galima pvz parašyti - o sena apkerpėjusi spyna savo rudais dantimis sunkiai girgždėdama įsiledžia kažką kaip savą į kambarį ir t.t. Gerb. autoriuks nesivargina logikos suderinti su vaizdumu ir numeta - o senas rudžių apėstas raktas įsileidžia kažką į kambarį ir t.t. Tai gi ir sakau, raktas tėra priemonė patekti, o ne subjektas galintis spręsti įsileisti kaži ką ar ne. Spyna sprendžia. Ateis dešimt gaidžių su dašimt skirtingų raktų, išeina, kad visi jie ir pateks, nes juk raktas įsileidžia, o ne spyna.

6144. xX2003-09-03 11:11
Lietuviui: Kažkaip sudėtinga... Paprasčiausiai MI rašo apie skaitytojo slaptažodžius, kuriuos rašytojas atskleidžia ir taip patenka į skaitytojo pasaulį. Aš tokius žodžius labai kruopščiai saugau.
Šiaip tai spyna ir raktas sudaro vienumą. Kitas dalykas - užtenka kelių raktinių žodžių, kad galėtume atskirti vieną bendruomenę nuo kitos, vieną žmogų nuo kito. Bet čia jau mokslo sritis...

6147. lietuvis2003-09-03 13:10
xX`ui : Tai, kad gerbiamasis, ne. Autorius rašo būtent, apie tai, kaip tie slaptažodžiai įsileidžia autorių kaip savą, kad pastarasis pridergtų vargšo skaitytojo samonėje :) Net jei rašytų apie skaitytojo slaptažodžius, kuriuos rašytojas atskleidžia, idant patektų į vidų, tai vis tiek ne tas pats kas slaptažodis įsileidžia. Ne slaptažodis įsileidžia, o rašytojas atskleidžia slaptažodį. Raktas ir spyna sudaro kokią tik nori visumą, vieną ar padalintą, priklausomai kaip pateiksi, lygiai kaip vieną visumą gali sudaryti televizorius ir manų košė, ar ba kaip rašalas ir popierius. Matematiškai, beja :))), tai užsirašo šitaip AUB, kkokią logine prasmę įgis U - fantazijos reikalas.

6151. xX2003-09-03 13:54
Įdomūs tamstos išvedžiojimai, bet jie kvepia scholastika:) Šiaip "Slaptažodis įsileidžia" man skamba tiesiog puikiai! O matematiškai dviejų elementų (mechaninė) sąjunga dar nereiškia sistemos. Sistema bus tada, kai atsiras nauja sisteminė savybė (kirvis U kirvakotis = įranks medžiui kirsti, namas (tai ne plytų krūva ir skiedinio dėžė) etc. Spyna be rakto ir raktas be spynos sukelia įtampą - pabandykit pamesti raktą nuo savo buto ar pamiršti savo pašto dėžutės slaptažodį:)
Manau, kad mūsų diskusija be mūsų niekam neįdomi.

6156. nutrukus2003-09-03 16:30
as tai supratau, kad tai - istrauka is jaunojo autoriaus vadovelio jauniesiems autoriams. kitaip man neiseina.

6158. virusas2003-09-03 16:56
nuobodybe, minciu kratinys, visiskas pilstymas is tuscio i kiaura

6159. Telefonspynė2003-09-03 17:07
Apie spyną ir raktą ir įtampą - gražiai pasakyta.

6174. Linas Kanaras2003-09-04 01:46
Kodel skaitydamas eseista Mariu Ivaskeviciu ir eseista Mariju Mikutaviciu jauciu mazne ta pati?

6178. tiesiog palyginimui2003-09-04 09:37
http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_117960

6182. lietuvis2003-09-04 10:34
xX`ui : šiaip daug kas skamba puikiai. Bet tik ir skamba -meilužio suokimas, girtas tostas, patrankų sviedinių sproginėjimas. Mano skoniui to neužtenka, man reikia harmonijos tarp įvairiausių priimamos informacijos savybių - skambėjimo, logiškumo, estetiškumo, išmintingumo ir t.t. Gal per daug reikalauju, bet autorius net nežino kuo skiriasi supratimas ir suvokimas. O tai jau elementarios lietuvių kalbos nežinojimas. Beje, apie sistemą mes ir nekalbėjome. Sistema tai ne sąjunga, bet iš kiekvienos sąjungos galim sukonstruot sistemą įvedant tarkim fizinius ryšius tarp sąjungos dalių. Raktas ir spyna, sukelia subjektyvią įtampą. Todėl ir sistema jų subjektyvi. Todėl mes ir plepame :) O vat generatorius sukuria realią įtampą. Rozetė, laidai, elektros kėdė - reali sistema.

6192. smulkmena2003-09-04 18:14
(6178) tiesiog palyginimui: tik kad estai ne skandinavai.

6193. Mykolas OK2003-09-04 18:42
smulkmena (6192), niekas lyg ir nekalbėjo skandinavai jie ar ne? :-]

Tarp kitko, kuom estai ne skandinavai? Kad negyvena Skandinavijos pusiasalyje? Tada ir Suomiai ne visai skandinavai. Fenoskandija? Skandinavų kultūra: Norvegija, Švedija, Suomija, Estija. Ir danai jiems artimi, nors gyvena kitoje jūros pusėje.

Lietuva ir Estija - skirtingi regionai. Tikėjimo riba - šiaurinė Lietuvos (Marijos žemės) siena. Toliau - protestantai. Kalbos požiūriu - baltai baigiasi ties šiaurine Latvijos siena. Toliau - ugrofinai, taip sunkiai besusikalbantys su kaimynais iš kitų regionų.

Leiskime jiems būti ten, o patys būkime čia. Neieškokime geografinių pateisinimų pririšti juos prie mūsų.


6194. kirvux2003-09-04 19:11
tarp kitko, istorinis Estijos pavadinimas yra Marijos zeme (Marjama), taip kad neskubekim liniju braizyti, linijos yra i pietus nuo Lietuvos;))

6197. vulfas2003-09-04 20:31
Mariau, nebuk tu rimtas rasytojas ir nerasyk senatves marazmu - kol jaunas. Sito tavo straipsnio kritikai tikriausiai "geriau neatsimins".

6202. Mykolui OK2003-09-05 01:16
Kur gi ne - G. Beresnevicius apsauke estus skandinavais. :) Beda, kad skandinavai save suvokia ne taip, kaip pats sakai. Skandinavams (danams, farerams, islandams, norvegams ir svedams) suomiai geriausiu atveju del savo socioekonomines raidos po 1945 yra "skandinavai su spec. straipsniu", o estai is vis kazkur toli ant horizonto linijos. Skirtumu tarp skandinavu ir estu yra, ju protestantizmas (tik katalikui atrodo, kad protestantas ir Afrikoje protestantas) neistengia uzgozti. Is vis aiskios linijos ir greitai aplink Baltija braizosi, kol neisigilinta i regiona. Is jo musu niekas nevaro, mes kategoriskai patys nuo jo norime atsiriboti, nors iki galo net nezinome, ko mes nenorime, panasu, kad isterika mus apemus del bendros smelio dezes su estais (ir juos taip pat).

6203. Mykolui OK2003-09-05 01:19
Pardon, turejau galvoj "tarp skandinavu ir suomiu yra", bet ir estams tinka. :)

6215. Mykolas OK2003-09-05 16:54
Gerb. 6202,
teigiate, kad tikri skandinavai tik iš bėdos, "dėl socioekonominės raidos" sutinka, kad suomiai irgi esą skandinavai. Tebūnie. Tai suomių ir skandinavų reikalas kartu jie ar ne. Su skandinavais ar be skandinavų estai yra viename regione su suomiais. Padėtis, manau, ilgai nepasikeis jau vien dėl jų kalbų specifikos.

Istorinis Lietuvos regionas - LDK. Turime didelį kontakto su Lenkija ir Baltarusija potencialą, tačiau gėdyjamės to ir neišnaudojame šio potencialo. Gaila, nes turime realių šansų per 10 metų tapti tokio regiono ekonominiais lyderiais.


6219. Mykolui OK2003-09-05 22:27
O ta LDK vienu metu turejo tiesiogine sausumos siena su Danija. :) Mes labai daug pralosiame, kad nematome savo istorijos ir siandienos Baltijos regiono kontekste. Skandinavai ne romus, istoriskai nesimuiste suomiai ar estai, bet senos agresyvios ir ekspansines gentys, kuriems ta pati Lenkija simtus metu buvo ir islieka interesu. Ir i Lietuva jie ranka nemoja, mes gal nelabai pastebime, nes daro be didelio sklaidymosi "buk regiono lyderiu". Nera tas musu identitetas visiems laikams prikabintas prie kiauksinciu pakeles sunyciu - o tai taip niekada net ir paprasto epinio romano neismoksim rasyt (sutikciau su Beresneviciumi "Omnyje", noretusi lietuvisko epo apie "musu" laikmeti). Ir dar vienas kuriozas is skando-lietuviskos epopejos: o Laurynas Stuoka gi ir Kopenhagos klasicizma apziurinejo pries grizo i Vilniu Katedros statyt.....

6220. kitas Mykolui OK2003-09-05 23:44
su tokiu mastymu greitai Afrikos arba Azijos regiono ekonominiais lyderiais tapsime:/ Esam Baltijos kontekste, ir jokie ... musu i Eurazija nenutemps;)

6225. linas :-) 2003-09-06 21:25
Labai puiki izvalga apie autoriaus ir skaitytojo patirties susitapatinima, isigalincia patirties unifikacija. Butent del to suklestejo ese, kuri atmeta epui budinga fabula, kuri reikalinga del skirtingos autoriaus ir skaitytojo patirties, ir supanaseja su lyrika. Ese tampa jausmu reiskimo arena, atmeta bet koki pagrystuma ar bent bandyma mastyti objektyviai. skaitytojoas daznai gali tik pritarti arba atmesti, o ne suprasti. taciau siaip ese tikrai puikus zanras, o sis minusas labiau budingas modernizmui apskritai, o ese jis reiskiasi ryskiausiai tik del to, kad sis zanras yra isskirtinai suformuotas tik modernizmo.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:29:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba