ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-12 nr. 944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009–2009) (27) • JOHN M. BUCHANAN. Kūrybingas meldimasis (9) • VALDAS GEDGAUDAS. Gražu, gražiau ir gražiausia (30) • -js-. Sekmadienio postilė (24) • Su psichoonkologe MARIOLA KOSOWICZ kalbasi Ewa Wilk. Perkrautas gyvenimas (7) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (6) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Egzistencinė sloga (64) • VIRGINIJA VITA. Eilės (23) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (7) • POVILAS KRIKŠČIŪNAS. Tada ir dabar (3) • VALDAS PATUMSIS. Bedarbis (6) • Redakcijos padėka (57) • tiesiog pavydžiu gebėjimo sudėlioti minčių marmalynę (313) •

Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009–2009)

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

Lietuvių mokslo draugijos nariai Jonas Basanavičius, Juozas Kairiūkštis,
Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Emilija Vileišienė, Antanas ir Jonas Vileišiai,
Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona ir kt. Vilniuje ant Tauro kalno,
kur buvo nupirktas sklypas Tautos namų statybai.
A. Jurašaičio nuotrauka. Apie 1913 m.



        Lietuvos valstybės klestėjimas priklausė nuo jos pastangų vykdant užduotį, kuriai ji buvo sukurta.
                                  Stasys Šalkauskis

Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje – nebūdamas tikras dėl visos planetos ateities, apsiriboju mūsų valstybingumo tūkstantmečio perspektyva – sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja. Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori?

Ar lietuvių tauta dar nori būti? Tūkstantmetis atsigręžia į mus rūstaus hamletiško klausimo pavidalu. Klausimas rūstus, nes atmeta kompromiso galimybę. Albert’as Camus tai labai gerai suprato. „Pagrindinė filosofinė problema – savižudybės problema“, – tvirtino šis prancūzų egzistencialistas. Kad filosofuotum, turi būti, turi gyventi. Bet pačiam gyvenimui reikia pateisinimo. Kad mąstyčiau apie visa kita, pirmiausia turiu atsakyti sau į klausimą, ar gyvenimas yra vertas to, kad būtų gyvenamas. Jei atsakymas neigiamas, tuomet savižudybė yra vienintelis logiškas ir garbingas sprendimas. Neįprasminta egzistencija nužemina žmogų iki gyvulio. Jei tikėsime statistika, lietuviai yra viena iš tų pasaulio tautų (o kai kas sako, kad esame absoliutūs lyderiai šioje „gyvenimo filosofijos“ srityje), kurių nariai kur kas dažniau už vidutinį Žemės planetos gyventoją svarsto klausimą „Būti ar nebūti?“, atsako į jį neigiamai ir, pateisindami „drąsios šalies“ įvaizdį, ryžtasi vieninteliam logiškam ir garbingam sprendimui. Skirtingai nei individo, tautos savižudybė – daug ilgesnis procesas. Tautos valia yra ne tik dabar gyvenančių kartų, bet ir daugybės iki mūsų buvusių ir po mūsų būsiančių kartų bei kiekvienos kartos atskiro atstovo, taigi ir kiekvieno iš mūsų, valių visuma. Todėl kai tauta kuriuo nors savo egzistavimo momentu sako gyvenimui „ne“, – juk negali tauta su Mindaugu, Vytautu, Mažvydu, Daukantu, Kudirka, Basanavičiumi, Maironiu, pokario partizanais ir Kalanta, su Žalgirio mūšiu ir Sąjūdžiu, su Sausio 13-ąja ir dabartinių pradinukų svajonėmis, su visu šiuo „balastu“ tiesiog imti ir nušokti nuo daugiaaukščio stogo, – tas „ne“ pasireiškia kaip nepakankamas norėjimas būti. Tauta lyg ir norėtų būti, bet nelabai. Tik šiek tiek. Iš tikrųjų ji jau būtų nieko prieš ir numirti, bet iš inercijos dar egzistuoja. Turi statistinis lietuvis 1,3 vaiko. Šiek tiek turi. Turi giminaičių užsienyje. Giminaičiai lietuviais, tiesą sakant, būti jau nebenori, tiksliau – tik labai silpnai nori. Tik šiek tiek. Rūstų hamletišką klausimą jie sprendžia ne Lietuvos pilietybės naudai. Bet svajoja apie kompromisą ten, kur joks kompromisas neįmanomas. Svajoja ir šantažuoja (ne visi, prašyčiau nieko neįsižeisti). „Nusižudysiu, mirsiu lietuvybei, jei pilietybės neduosite!“ – šaukia. Bet toks šantažistas jau yra beveik miręs. Istorija negailestinga tiems, kurie tik šiek tiek nori būti. „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Kam ta „dviguba pilietybė“, tos lašelinės, tie vamzdeliai, laideliai ir narkotikai, geriausiu atveju tik šiek tiek pratęsiantys merdėjimą. Tegu mirtis pasiima tai, kas jau jos valdžioje.

Savo tūkstantmetį lietuvių tauta pasitinka nenorėdama būti. Bet ar tas jos nenorėjimas yra neteisėtas, ar jis yra smerktinas? Juk jei gyvenimas nėra vertas to, kad būtų gyvenamas, daug garbingiau yra nebegyventi ir užleisti vietą tam, kas teigia gyvenimą turint prasmę. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji turėtų būti, nes būti autentiškai, būti savimi yra sunku. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji privalo aukotis, antraip vietoj pasiaukojančio tarnavimo, kurio vaisius – savita ir gyvybinga kultūra, tauta rinksis saugų ir niekam neįpareigojantį kitų sukurtų dvasinių ir medžiaginių vertybių vartojimą, kuris reiškia rezignaciją ir lėtą savižudybę. O kodėl turi būti lietuvių tauta? Koks yra jos buvimo šiame pasaulyje tikslas? Kokia yra jos idėja, jos raison d’être? Juk nereikia būti lietuviu, kad „gyventum kaip Švedijoje“, kad „pakartotum Airijos stebuklą“, kad žavėtumeisi Suomija, kuri sukūrė „Nokia“. Visa tai galima puikiausiai daryti ir nebūnant lietuviu. Esant tokiai dvasinei orientacijai ir tokiems „idealams“, lietuviškumas yra, atleiskite, kaip šuniui penkta koja. Šuniui penkta koja nereikalinga. Bet gal ir lietuvių tauta jau nebereikalinga? Tai ne šventvagiškas klausimas. Mano manymu, daug arčiau šventvagystės yra tie, kurie fariziejiškai samprotauja: „Dar niekada per tūkstantmetę savo istoriją Lietuva nebuvo tokia saugi, kokia yra šiandien.“ Aš neklausiu: „Gal lietuvių tauta nereikalinga?“ Nėra nereikalingų tautų. Kaip ir viskas istorijoje, kiekvienos tautos kelias nuo gimimo iki mirties yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) rezultatas. Mano klausimas yra: „Gal jau nebe?“ Toks klausimas yra visiškai teisėtas. Viskas istorijoje turi savo pradžią ir pabaigą. Žmonijos istorija yra milžiniškas ne tik tautų, bet ir civilizacijų kapinynas. Nėra amžinų tautų. Lietuvių tauta – ne išimtis. Tūkstantmečio jubiliejus yra puiki proga klausti: „Ar nėra taip, kad lietuvių tauta jau įvykdė savo istorinę misiją? Ar nėra taip, kad didžiausios Lietuvos valstybingumo pergalės, didžiausi laimėjimai jau praeityje? Ar nėra taip, kad Lietuvos idėja jau ištarta?“ Pavojinga duoti vienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus. Aš nežinau, ar lietuvių tauta sugebės dar kartą prisikelti. Kad tai padaryti sugeba, ji įrodė XIX a. Mokslininkai, skubėję užrašyti šios „nykstančios“ tautos kalbos, „panašios į sanskritą“, žodžius, per anksti laidojo mūsų tautą. Tuomet būti norėjome. Norėjome dėl savo kalbos. O kodėl mums būti šiandien?

Mane stebina, kaip nekūrybiškai interpretuojame kai kuriuos svarbiausius savo istorijos įvykius. Bene ryškiausias tokios nekūrybiškos interpretacijos pavyzdys yra mūsų „pavėluotas“ ir užsitęsęs krikštas: 1251 m. (Mindaugo), 1387 m. (Jogailos ir Vytauto), 1413 m. (Žemaičių). Mūsų visuomenėje plačiai paplitę du požiūriai į Lietuvos krikštą, du psichologiniai santykiai su krikšto faktu, o tiksliau – su jo chronologine vieta krikščioniškosios Europos civilizacijos istorijoje (vėlyvieji viduramžiai). Pavadinkime juos „propagonišku“ ir „prokrikščionišku“. Pirmasis romantizuoja pagonišką Lietuvos praeitį, kovą su kryžiuočiais už „savastį“, pamaldžiai kontempliuoja faktą, jog „esame paskutiniai Europos pagonys“, ir sielvartauja, kad galų gale nelygioje kovoje vis dėlto buvo prarasta „autentiška baltiška pasaulėjauta ir pasaulėžiūra“. Krikštas čia suprantamas kaip skaisčios pagoniškos kultūros išprievartavimas. Antruoju – daug labiau paplitusiu – požiūriu, fakte, kad „esame paskutiniai Europos pagonys“, nėra absoliučiai nieko gero. Beje, „prokrikščioniško“ požiūrio atstovai nebūtinai turi būti religingi žmonės. Juk krikštą galima vertinti ir grynai pragmatiškai (kaip tikriausiai jį ir vertino daugelis krikštą priėmusių „barbarų“ tautų valdovų). Priešingai nei pirmuoju požiūriu, čia būtent krikštas siejamas su tikrąja kultūra – su raštu, išsilavinimu, mokslu, menais, apskritai su „geromis manieromis“ ir „pažanga“.

Todėl paskutinė Europoje krikštą priėmusi Lietuva yra neva labiausiai nuskriausta, nepasinaudojusi nei 1009 m., nei, baisiausia, 1251–1253 m. prieš ją atsivėrusiomis galimybėmis. „Pavėluoto krikšto“ samprata yra fundamentalios lietuviškojo mąstymo paradigmos pagrindas – „nuolatinio Lietuvos atsilikimo“ paradigmos pagrindas, paradigmos, kurios tiesioginis rezultatas yra psichologinis nevisavertiškumo kompleksas, įsitikinimas, kad turime nuolat „vytis“ Vakarus, kad privalome amžinai mokytis iš „senųjų demokratijų“ ir t. t. (Teko girdėti samprotavimą, esą jei Lietuva būtų priėmusi krikštą XI a., šiandien jau seniai būtume buvę Europos Sąjungoje. Štai kaip galima suprofanuoti Lietuvos krikštą! Pasirodo, Lietuvai reikėjo anksčiau pasikrikštyti, kad kuo anksčiau būtų įsiliejusi į bendriją, atsisakančią krikščionybę laikyti savo kultūros dvasinėmis ištakomis. Išties ironiška.) „Amžino mokinio“ komplekso sukaustyta vaizduotė nesugeba pagimdyti jokios originalios idėjos, pranokstančios banalius teiginius „gyvensime kaip Švedijoje“ arba „pakartosime Airijos stebuklą“. Šitas kompleksas – pats savaime ydingas ir žalingas, nes paprasčiausiai antikūrybiškas – mūsų dienomis Lietuvai gali būti mirtinas. Kam kartoti Airijos stebuklą, jeigu galima tiesiog nuvažiuoti į Airiją ir tapti airiu? „Pavėluoto krikšto“ samprata psichologiškai yra žeminanti ir neproduktyvi. Žvelgiant iš religinės perspektyvos (atrodo, toks ir turėtų būti krikščioniškas požiūris), „pavėluoto krikšto“ samprata yra paprasčiausiai beprasmiška. Istorija yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo arena. Todėl laisvas krikščioniškas žvilgsnis į savo istoriją, žvilgsnis, išsivadavęs iš materialistinio ir utilitaristinio raugo, krikščionybę ir krikštą pateikiančio tik šios žemiškos tikrovės „pažangos“ šviesoje (o tiksliau – tamsoje), turi bandyti įžvelgti Lietuvos istorijoje būtent religinį Lietuvos pašaukimą, jos religinę misiją.

„Iš istorinės nebūties į Vakarų civilizaciją.“ Toks užrašas puikuojasi reklaminiuose stenduose, skirtuose Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. Tačiau pirmoji Lietuvos valstybė, sukurta Mindaugo, plečiama ir stiprinama jo įpėdinių didžiųjų kunigaikščių, nebuvo tipinė, eilinė Vakarų civilizacijos valstybė, jeigu sąvoką „Vakarų civilizacija“ taikysime lotyniškajai Europai, t. y. tai Europai, kurios dvasinis gyvenimas XI–XV a. tekėjo Romos Katalikų Bažnyčios brėžiama vaga. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik savita, bet ir unikali valstybė, jeigu kurioje nors srityje ji ir buvo „atsilikusi“ nuo Vakarų Europos, žvilgsnis, istoriją interpretuojantis Apvaizdos veikimo šviesoje, šį „atsilikimą“ yra priverstas laikyti Dievo norimu atsilikimu. LDK buvo pašaukta didžiai religinei misijai, užduočiai, kurios, deja, nesugebėjo iki galo atlikti ir už tą nesugebėjimą sumokėjo savo žūtimi. LDK tapo nebereikalinga. Ji neteko buvimo priežasties, savo raison d’être, savo pateisinimo „iš aukštybių“. Vis dėlto dar ir šiandien dideliuose Rytų Europos plotuose regime tos didžios religinės misijos vykdymo liekanas.

XI–XIV a. Lietuva buvo tris kartus krikščionybės palytėta. Tris kartus Apvaizdos apsiaustas leidosi ant Lietuvos, tris kartus Lietuva stojo akistaton su ta pačia Europa, bet visus tris kartus Europos veidas buvo savitas, nevienoda buvo ir Europos dvasinė būsena. Pradžioje buvo „švelnios tylos balsas“ (1 Kar 19, 12). Taikios Brunono Kverfurtiečio misijos tragiška atomazga neturėtų mūsų gluminti. Pasirengimas kankinystei visais laikais buvo būtina misionieriaus pašaukimo sąlyga. Brunonas buvo pasirengęs mirti. Bet ne tai svarbiausia. Ten, kur sekuliarus protas mato kriminalą, krikščioniška sąmonė regi Apvaizdos veikimą. Man didelę paguodą teikia tai, kad Lietuvos gimimas yra aplaistytas ne bet ko, o šventojo krauju. Žvelgiant krikščioniškai, Lietuvos vardo pirmasis paminėjimas turi būti siejamas ne su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, o su jo tikruoju gimimu. 1009 m. kovo 9 d. istorijai gimė Lietuva, o dangui – naujas šventasis. Nemanau, kad šv. Brunonas Dievo akivaizdoje šaukėsi keršto. Iš tikrųjų suprantamas apmaudas tų, kurie 1009 m. įvykius ir kelis juos lydėjusius šimtmečius vadina „nerealizuotų galimybių“ epocha. Jei Lietuva būtų pasikrikštijusi XI a. pradžioje, ji būtų įsiliejusi į „istorinių tautų“ šeimą kartu su Lenkija, Vengrija, Švedija, Rusija... Jei Brunono misija būtų pavykusi, Lietuva būtų regėjusi nuostabią Europos viduramžių krikščioniškosios kultūros klestėjimo epochą. Ne tik regėjusi, bet ir pamažu pradėjusi joje kūrybiškai dalyvauti. O tai buvo nuostabi epocha. Išsivadavusi iš apokaliptinių tūkstantmečių sandūros pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo fobijų, XI–XII a. Europa su optimizmu žvelgė į ateitį. Į dangų stiebėsi gotikinių katedrų bokštai, formavosi didingos, visą būtį aprėpti siekiančios scholastinės sistemos, o šalia scholastikos klestėjo senviktoriečių ir šv. Bernardo mistika. Kliuni reformos sustiprinta Bažnyčia žengė į savo „aukso amžių“. Ir militariškai Europa jautėsi pajėgi mesti iššūkį krikščioniškosios civilizacijos konkurentui. Tūkstančiai riterių traukia į Šventąją Žemę vaduoti Viešpaties Karsto. 1099 m. paimama Jeruzalė. Lotyniškoji Europa triumfuoja. Ir vis dėlto tamsos angelo sparno šešėlis krinta ant krikščionių Bažnyčios, „vienos, šventos, visuotinės, apaštalinės“. 1054 m. apaštalų įpėdiniai Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas apsikeičia anatemomis. Krikščionių Bažnyčia galutinai suskyla į lotyniškąją Vakarų, Romos Bažnyčią ir graikiškąją Rytų, Konstantinopoliui pavaldžią Bažnyčią. Šv. Brunonas visa tai regėjo jau būdamas pas Viešpatį. Jo misija buvo dar nesuskilusios Bažnyčios misija. Ne jam visagalė Apvaizda buvo pavedusi atvesti Lietuvą į krikščioniškąją būtį. Nebuvo dar atėjęs Lietuvos laikas. Dar nebuvo išmušusi jos misijos valanda.

Su griaustiniu, žaibais ir vėtra krikščionybė užgriuvo Lietuvą antrą kartą. Ar krikščionybė? „Bet Viešpaties nebuvo vėjyje“, – sakoma Šventajame Rašte (1 Kar 19, 11). Nacijos idėja niekada nenukrinta tiesiai iš dangaus. (Nors visada gimsta Amžinybėje kaip Istorijos Viešpaties mintis.) Nacijos idėja bręsta konkrečiuose gyvosios istorijos įvykiuose, ir jos tapsmas dažnai esti skausmingas, aplaistytas ne vienos kartos prakaitu ir krauju. Lietuvos idėja kristalizavosi ir grūdinosi dviejų šimtų metų kare su Vakarais. Būtent su „Vakarais“, nes tikras nesusipratimas yra bet kokia šio karo interpretacija „pagonybės kovos su krikščionybe“ kategorijomis. Ne su krikščionybe grūmėsi Lietuva, o su vienu agresyviausių Europos gaivalų, prisidengusiu baltu apsiaustu su juodu kryžiumi. Šio plėšraus gaivalo atsiradimas didžiuliuose Rytų Baltijos plotuose nuo Vyslos žiočių iki Suomijos įlankos liudijo krikščioniškosios viduramžių civilizacijos dvasios negalios pradžią. Viena vertus, XIII a. Europa spinduliuoja nepaprastą kūrybinę energiją. Tai viduramžių dvasios raidos kulminacija, išsiskleidusi šv. Alberto Didžiojo, šv. Tomo Akviniečio ir šv. Bonaventūro veikaluose bei šventųjų Dominyko ir Pranciškaus veikloje. Kita vertus, tai yra kryžiaus karo idėjos išsigimimo epocha. 1187 m. Saladinas užėmė Jeruzalę. Trečiasis kryžiaus žygis, kuriuo buvo siekiama susigrąžinti Šventąjį miestą, patyrė nesėkmę. Ketvirtasis „kryžiaus žygis“, pasibaigęs 1204 m. barbarišku Konstantinopolio apiplėšimu ir vadinamosios „Lotynų imperijos“ įsteigimu, buvo spjūvis į veidą ne tik Bizantijai, bet ir visai Rytų krikščionijai ir dar labiau pakurstė nesantaiką krikščioniškojo pasaulio viduje, nesantaiką, kurios taip nereikėjo ateinančių išbandymų ir katastrofų akivaizdoje. Jeigu galima plėšti Konstantinopolį, žudyti krikščionių vienuolius ir prievartauti krikščionių moteris, kodėl viso to negalima daryti pagonims? 1190 m. Palestinoje susikūręs Vokiečių ordinas neilgai kariavo Šventojoje Žemėje ir XIII a. pradžioje patraukė į ne tokias šventas vietas. Kaip ir Bizantijos sostinės nuniokojimas, teutonai buvo gyvas kryžiaus karo idėjos išsigimimo įsikūnijimas. Ir būtent du šimtmečius trukusiame kruviname kare su šiuo krikščionybės išsigimimu kristalizavosi ir brendo Lietuvos idėja. Kelių dešimtmečių karo nepakako, kad politinėje Lietuvos sąmonėje susiformuotų atsparumas jau prasidėjusiai krikščioniškosios Europos dvasios ligai, kurios bjaurasties įsikūnijimas gryniausiu pavidalu ir buvo Vokiečių ordinas. Tos ligos pavadinimas – nepakanta ir besotis gobšumas, šia liga sergantieji, prisidengę šventu Kristaus vardu, plėšikaudami ir pasisavindami tai, kas teisėtai priklauso kitiems, atnašavo aukas šios žemės kunigaikščiui. 1322 m. Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII rašė: „Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje... Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms... O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai.“ Kelių dešimtmečių karo su religiniu (o tiksliau – konfesiniu) fanatizmu, „papildytu“ nuodėminga aistra šios žemės turtams, nepakako, kad politinė Lietuvos sąmonė išsiugdytų religinės tolerancijos idėją, ji tapo apvalkalu Lietuvos idėjos giliausia prasme, jos „materialine“, „apčiuopiama“ apraiška. Lietuvos (turiu omeny LDK) idėja yra daugiau nei religinės tolerancijos idėja. Religinės tolerancijos idėja yra Lietuvos idėjos įkūnijimas politiniu lygmeniu. 1251 m. Mindaugo krikštas buvo per ankstyvas. Dievas dar tik rengė Lietuvą misijai.

Mūsų neturi gluminti tai, kad pirmasis šventasis, kurį lietuvių etnosas pagimdė dangui, yra stačiatikis Daumantas. Kaip ir tai, kad šis žmogus yra pirmojo ir paskutinio mūsų karaliaus žudikas. Jeigu Mindaugas iš tikrųjų „pasisavino“ Daumanto žmoną (o atrodo, kad taip ir buvo), pastarojo pyktis visai suprantamas. Šiaip ar taip, ta aplinkybė, kad Rytų Bažnyčia iškėlė mūsų tautietį į altoriaus garbę, liudija Daumantą savo darbais aną kaltę išpirkus. O pagrindinis Daumanto – Pskovo kunigaikščio Timotiejaus (1266–1299) – darbas buvo toks pat, kokiam iki pat mirties buvo atsidėjęs Mindaugas. XII–XIV a. Rytų Europoje pagoniškoji Lietuva ir bizantiškajai krikščionybei atstovaujančios Naugardo ir Pskovo respublikos sudarė vieną frontą prieš „Vakarus“, kurių vis sparčiau progresuojančios dvasinės ligos įsikūnijimas buvo Vokiečių ordinas, tas kryžiaus karo idėjos išsigimimo produktas. XIV a. Lietuvos idėja bręsta, viena vertus, kruvinoje ir nekompromisinėje kovoje palei Nemuną vakaruose ir, kita vertus, palyginti lengvai kunigaikščių vykdomoje ekspansijoje į didžiulius bizantiškosios krikščionybės plotus rytuose. Tie, kurie prikiša mūsų valdovams per didelį domėjimąsi „rusiškais reikalais“ ir nepakankamą „baltiškosios dimensijos“ suvokimą, tik įrodo, kad kunigaikščiai daug geriau už juos nujautė LDK valstybinės idėjos esmę. Apvaizda globojo ir Kęstutį jo kovoje vakaruose, ir Algirdą jo žygiuose į rytus. Dievo užmojui reikėjo Lietuvos „nuo jūros iki jūros“. XIV a. antrojoje pusėje Lietuva pribrendo savo misijai.

Į politinės galios viršūnę Lietuva įkopia visą krikščioniją drebinančių sukrėtimų fone. Lotynišką Lietuvos krikštą, įteisinusį šalį visos katalikiškos Europos akyse, patvirtino popiežius Urbonas VI. Bet jis nebuvo vienintelis popiežius. Tuo metu Avinjone rezidavo kitas popiežius. Į Europos tautų šeimą Lietuva įžengia per Didįjį Bažnyčios skilimą (1378–1417), kuris savo ruožtu lydėjo liūdnai pagarsėjusią „Avinjono nelaisvę“ (1309–1377), pirmąjį visuotinės Bažnyčios „privatizavimo“ aktą, privatizavimo, kuris kulminaciją pasieks Reformacijoje, kai Šiaurės Europos šalių monarchai pasiskelbs nacionalinių bažnyčių galvomis. Tik trumpą akimirką, tik vieną amžių Apvaizda leido Lietuvai pajusti Europos viduramžių, tos vienintelės Europos kultūros istorijoje tikrąja prasme krikščioniškos epochos, alsavimą. Tai buvo jau mirštantys viduramžiai, J. Huizingos žodžiais tariant, „viduramžių ruduo“. Lietuvos didvalstybės politinis klestėjimas sutapo su viduramžių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros irimu, su Naujųjų amžių pradžia, t. y. su Tamsiųjų krikščionijai amžių pradžia. Žlunganti iš esmės optimistinė viduramžių pasaulėžiūra, kurioje Dievas tikrai buvo visur esantis ir visagalis, alfa ir omega, vis daugiau vietos paliko Dievo priešininkui ir jo tarnams. Taip būna visada – kai atsitraukia Dievas, Jo vietą užima velnias. XV a. europiečiui visur vaidenasi nelabasis. 1487 m. vokiečių inkvizitoriai Heinrichas Institoris ir Jakobas Sprengeris išleidžia garsųjį „Raganų kūjį“, neregėtai populiarią knygą (per pirmuosius 180 metų ji sulaukia net 29 leidimų). Ir įsiliepsnoja laužai. Šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių laužų. Ir kyla į dangų dūmai ad majorem Dei gloriam, nusinešdami burtininkų, raganų ir eretikų riksmus. Velnias visur. Anksčiau rengdavusi kryžiaus žygius į Šventąją Žemę, Europa pamatė, kad ji pati yra kryžiaus karo arena. Reformacija tik įpylė aliejaus į ugnį. XVI a. katalikai ir protestantai lenktyniauja, kas daugiau sudegins raganų ir eretikų. Prasideda religiniai karai. Krikščionybė, viduramžiais vienijusi europiečius, Naujaisiais amžiais juos išskyrė. „Kieno tu šalininkas? Popiežiaus? Liuterio? Kalvino?“ Europa dreba iš baimės velnio galybės akivaizdoje ir dūsta nuo konfesinės neapykantos ir keršto troškimo. Tačiau „civilizuotos“ Europos pakraštyje yra keista šalis, kaip ir dera „periferijai“, „atsilikusi“, kurioje nieko panašaus nevyksta. Tai iš tikrųjų keista šalis, nes, nors ir valdoma katalikų valdovų, ji keistai toleravo faktą, kad absoliuti jos gyventojų dauguma nėra Romos katalikai. Religinę toleranciją ši valstybė buvo suvokusi kaip regimą ir apčiuopiamą pamatinės savo idėjos apraišką. Du šimtmečius trukęs karas su Vakarų netolerancija Vokiečių ordino pavidalu ir lygia greta vykdyta plėtra į bizantiškuosius Rytus politinei Lietuvos sąmonei įskiepijo religinės tolerancijos idėją kaip šios valstybės „nuo jūros iki jūros“ būtiną egzistavimo sąlygą, jos conditio sine qua non.

1453 m. gegužės 29 d. krito Konstantinopolis. Baigėsi kelis šimtmečius trukusi Bizantijos agonija. Baigėsi dar viena krikščioniškojo pasaulio drama. Ir iš karto prasidėjo kita, kurioje Lietuvai teko vienas iš trijų pagrindinių vaidmenų.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


163295. pl :-) 2009-06-16 18:01
labai įdomus istorijos interpretavimas, tik su pačios pradžios pesimizmu nesutinku

163307. Grebo2009-06-16 19:14
o juk to autoriaus "nubrėžto" pesimizmo mūsuose tikrai pakanka

163308. Grebo2009-06-16 19:15
Ir nuotrauka įstabi

163309. jodas2009-06-16 19:19
kažkodėl eurazijinis tvaikas prasimuša... galbūt antroji straipsnio dalis jį išsklaidys?

163312. klausimas2009-06-16 20:00
nuotrauka įstabi, bet kaip identifikuot, kas kur stovi...

163319. po palme(nuosirdziai teiraujasi)2009-06-16 21:02
o kaip atskirt krikscionybe nuo jos reprezentantu? Pavyzdziui Romos noras "susigrazint Sventaji miesta" ir oficialus palaiminimas ka reiskia. Suprantama, kad popieziui naudingiau buvo pasiust tuos valkatas kur toliau, kad nemaisytu jo(anot autoriaus Dievas yra tolygu RKB)) planams Europoj. O ar mes cia kazkaip norime atskirti Romos kurija-kataliku baznycia nuo kito svento, siuo atveju Romos miesto, kur kazkokiu paslaptingu budu krikscionybes esme neprieinama purvinoms rankoms? Jeigu istorija, anot autoriaus " visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys", tai tada reiktu prisiimt atsakomybe uz padarytus darbus. II pasaulinio karo popieziu bendradarbiavimas su naciais tik patvirtina. Sutapatint-susiaurint Dieva su paskira religija yra maziausiai nedora.

163421. am2009-06-17 15:38
Dievas be bažnyčios - nelegalas

163429. am2009-06-17 16:24
o dabar jau rimčiau. po Šalkauskio žodžių peršasi mintis: įvykdei užduotį, kuriai sukurta, ir - viso gero. tik ką daryt, jei manai, kad dar neįvykdei?

163433. 132009-06-17 18:24
eik ir ivykdyk. tik neprasyk kad kiti tau pasakytu,kas per tavo uzduotis.

163472. varna2009-06-17 23:56
Autorius teisus, Žemutinę pilį reikėjo atstatyti.

163485. twice2009-06-18 09:45
Na zinoma, vienas is treju devyneriu heroisku vaidmenu, kur jau ne, buti visu ivykiu avangarde, vienu is drambliu, ant kuriu kupru laikosi pasaulis, mes geriausi.

163487. pl nuo am2009-06-18 10:08
prieš keletą dienų baigiau skaityti E. Halleto Carro "kas yra istorija". autorius cituoja C.P. Scottą: faktai šventi, o nuomonė laisva. toliau priduria, kad istorinių faktų "šerdis" visada yra priklausoma nuo interpretacijos. dar daugiau - įvykis įgija istorinio fakto statusą, kai jis yra interpretuojamas

163495. yo2009-06-18 12:01
as tave myliu

163530. sabakavod2009-06-18 16:06
cto blia?

163567. am nuo pl2009-06-18 19:30
Vėlgi sutinku su viskuo, išskyrus dalį sakinio po brūkšnio

163637. Vardas arba parašas2009-06-19 15:53
Jūs, kurie vis rašote internete, visokie nusišnekėtojai ir išsidirbinėtojai, savo menkavertiškumus internetu bedangstantys, pasižiūrėkite, kaip pasielgė Artūras Imbrasas ir kt. ir skirkite pinigų savaitraščiui, be kurio neturėtumėte kur išsikrauti ir vaikščiotumėt apsisnargliavę ir apsikakoję.

163744. viskasveikia2009-06-20 11:51
Laba diena.As cia biskeli su tehnika zaidziu.c100+gprs+pentium 233

163802. Jons2009-06-21 16:26
Nu vot lyg ir viskas gerai,bet komputeris galetu buti greitesnis,nes istyriau,kad jis cia viska letina ,o dar w2000 instaliuoti,tai vargas didelis.Buvo pabandyta darbuotis su pentium 500mhz,tai labai neblogi rezultatai,bet blutushas susvilo ir pasmirdo,per arti buvo irda jungties gal,bet istirta buva,kad blutuso protokolas supranta irda protokola ir dazniu juostos kazkurioj vietoj persidengia.Reiks ieskot pigaus blutusho,bo nervina biskeli tempas.Atsiu uz demesi .Viso gero.

163804. Jons2009-06-21 16:33
Rysys buvo isbandytas ir su delninuku HP ipaq -veikia gerai ir greiciau uz p233,taciau .Vienzo norint turet pilnaverti interneta ,pakanka delninuko su tlf. ,kuris gali veikt kaip gprs modemas.Su naujais tlf. gal neturetu buti problemu.Visi nustatymai ,duodami teledu ar kituose tinklapiuose butini,bet nepakankami.Jie samoningai nepateikia reikalingu duomenu,kad zmogai laisvai ir nevarzomai galetu narsyti ir tai darytu pigiai i greitai.Nustatymai buvo surasti is O2 (UK) tiekejo .

163850. Janina :-) 2009-06-22 04:47
Jonuk,ishgerk paparciu arbatos ar dilgeliu.

163854. pl nuo am2009-06-22 09:03
ir aš nelabai norėjau sutikti su tuo teiginiu. man t.p. atrodo, kad yra įvykių, kurie yra istoriniai de facto. bet anas teiginys ne mano, o autoriaus. o jis šioje srityje laikomas specialistu

163914. Jons2009-06-22 23:33
Arbatos .....

163947. jio2009-06-23 12:47
yo ir as tave

163960. norėtumėt2009-06-23 16:33
na, jau tokie vėjai...kur Valančiaus mentalitetas ir visų kitų...?Kažkokios peversijos...grubiai...

164424. urbs2009-06-27 15:42
teiginys "tauta pasitikdama savo tūkstantmetį" yra žalingas bei neteisingas, kaip ir krikštynų įrašo tapatinimas su gimimo diena. Ši problema istorijos mokslui tebėra atvira - Lietuvai gal trys, gal du tūkstantnečiai sprendžiant pagal žalvario amžiaus piliakalnių sankaupą Dubingių, Zarasų, Rokiškio trikampyje

165101. metalot :-( 2009-07-04 00:12
Labai angažuotas straipsnis. Autorius suprimityvina ir binariškai traktuoja Lietuvą (pasaulį) ir iškelia savo monolitinę krikščionišką perspektyvą. Gi istorinė Lietuvos ir ne tik patirtis rodo, kad tik sėkmingame kultūriniame, tarp-religiniame dialoge vyko progresas, klestėjimas ir t.t. Biskį reiktų atsitraukti nuo "Lietuva - Marijos žemė" ir palikti vietos ne tik pagonims, ne tik katalikams, reformatams ir karaimams-musulmonams ir kt. Buvo visokių žmonių ir Vydūnas, Jurga Ivanauskaitė su rytietiška perspektyva ir Tėvas Stanislovas ir kiti. Yra juodaodžių kalbančių lietuviškai, yra žmonių lietuviškais vardais nekalbančių lietuviškai. Yra krikščionių, budistų, hinduistų ir islamo atstovų. Visiems vietos yra. Ir SVARBIAUSIAI! nė viena iš religijų nėra geresnė/aukštesnė už kitas, kad tik pagal ją rokuoti tautos kontekstą/ateitį ... Todėl autoriaus požiūris man lengvai šovinistinis, lengvai ultra katalikiškas. Kodėl tik lengvai - todėl kad straipsnis tik teorinis ... Manau reiktų suteikti visiems erdvės, o aptarinėjant religiniame kontekse turėti ir platesnį citatų rinkinį iš įvairių šventų raštų neprimetant savojo. Tebus visi joje, naujoje Lietuvoje, ir esantys čia ir užsieniuose, svarbiausiai atsisukę "Veidu į Lietuvą". Juk šią naują paradigmą ir bando rasti nauji šviesuoliai pradedant Santara-Šviesa ir kitais. Sėkmės!

180688. e2010-01-23 18:17
tikra nesamone

Rodoma versija 87 iš 111 
13:29:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba