Brechtiškas prezidentas

Kolona. Vilnius. 2001 Vytautas Balčytis

Idealiai valstybei, anot Platono, turi vadovauti filosofai – visapusiškai išlavinti ir autoritetingos komisijos patikrinti asmenys, kurių išmintis ir sugebėjimas teisingai valdyti yra visų polio gyventojų gerovės garantas. Būsimieji valdovai privalo būti sumanūs ir ypač talentingi žmonės. Jie privalo išmanyti matematiką ir astronomiją, dešimt metų mokytis harmonijos, būti lavinami muzika ir gimnastikos pratimais, studijuoti filosofiją ir galiausiai išlaikyti sunkius egzaminus. Tuomet jie yra pasirengę tapti valstybės vyrais. Platonas nori pasakyti, kad valstybę privalo valdyti kompetentingi asmenys, kurių įžvalgos ir tiesos supratimas yra pagrindinė polio klestėjimo sąlyga. Jie turi gerai ir sąžiningai, taip pat kūrybingai atlikti jiems patikėtą socialinę funkciją.

Geras amato išmanymas leidžia meistrui pelnyti autoritetą savo ceche; bendruomenė, pripažindama amatininko kompetenciją, leidžia jam susitapatinti su jo atliekama socialine funkcija ir taip sukurti savo, kaip profesionalo, tapatybę. Tokią tapatybę būtų galima pavadinti funkcine, t. y. žmogus yra tai, ką ir kaip jis daro. Jeigu jis tai daro gerai, jis – autentiškas. Žmogaus, kaip rūšies, apibrėžimas pagrindiniu matu pasirenkant jo atliekamą darbą yra fundamentalus, galbūt net pagrindinis, tačiau ir ne vienintelis.

Šį straipsnį buvau sumanęs parašyti prezidento rinkimų proga (tuomet dar nebuvo žinomi rezultatai). Taigi norėčiau užduoti klausimą, kuriame galbūt slypi pagrindinė šio rašinio prielaida ir kuris yra glaudžiai susijęs su anksčiau aptarta funkcinio identiteto problema: nepriekaištingas savo pareigų atlikimas, cecho ir visos gildijos taisyklių išmanymas, nepaperkamumas ir veiklumas – ar būtent šiomis išvardytomis savybėmis remiantis turėtų būti renkamas valstybės vadovas? Norėčiau kalbėti būtent apie jį, nors toks pat klausimas galėtų būti pritaikytas kiekvienam aktyviai visuomenės gyvenime dalyvaujančiam žmogui.

Visos ką tik paminėtos gero prezidento savybės yra neabejotinai privalomos kiekvienam kandidatui. Kai vyksta rinkimų kampanija, jos dalyviai gina savo remiamus kandidatus, stengdamiesi nurungti varžovus moralinių ir techninių savybių, kuriomis pasižymi jų ginamasis, svoriu. Tai normalu ir, be abejo, demokratiška. Per rinkimus kiekvieną potencialų rinkėją atakuoja tiršti moralinių argumentų ir kontrargumentų prisodrintos informacijos kvantai, jie unikaliu, vienatiniu (dažniau iracionaliu nei racionaliu) būdu akumuliuojasi individo smegenyse, ir šis nusprendžia, tinka ar netinka vienas ar kitas kandidatas. Sugebės jis ar nesugebės? Supras ar nesupras? Kandidato galią ar negalią, naudą ar nenaudą galima apibrėžti keliais būdais. Pirmiausia funkciniu – juo naudojasi tie, kurie paprastai domisi politika: "Ar galės jis turėdamas tam tikras žinias ir sugebėjimus racionaliai bei veiksmingai dirbti?" Pragmatinis sovietinis būdas būdingas nemažai daliai nusivylusių, bet labai aktyvių valstiečių (pusiau juokais kalbant, tam reikia platesnių antropologinių tyrimų): "O ką jis mums duos?" arba "Ką jis mums davė?" Ir galiausiai pasyvus iš esmės apolitiškų, nors ir neabejingų žmonių būdas: "Ar jis yra padorus žmogus?" (Padorumas šiuo atveju užčiuopiamas asociatyvine intuicija.) Trumpai tariant, kandidato vertė ir kompetencija apibrėžiama egzistuojančių socialinių problemų ir sugebėjimo jas spręsti fone; taip yra įprasta ir iš esmės teisinga. Atsakingas ir mąstantis rinkėjas pasirinks tokį kandidatą, kuris yra pajėgus, kompetentingas ir sąžiningas profesionalas, solidarus su savo tauta. Ir jis bus teisus – kuo daugiau tokių rinkėjų ir kandidatų... Tačiau, kaip jau buvo minėta, funkcinis identitetas nėra vienintelis, todėl anksčiau pasakytą teiginį galima ir reikėtų performuluoti taip: kandidato vertė ir kompetencija, taip pat pagrindinis kriterijus norint eiti svarbias visuomenines pareigas yra sugebėjimas mesti savo tautai iššūkius. Taigi – ne rūpestingas prezidentas, ne suprantantis, ne gerai išmanantis savo darbą, ne padorus, ne geras ir ne blogas, ne šluostantis ašaras (tiems, kurie kaip jaučiai, nekalti dėl savo tamsumo, maknoja po savo ir kitų sielas), bet matantis ir suprantantis tautą ištikusias makabriškas mentalines deformacijas bei jaučiantis egzistencinę atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje. Skausmas ir iššūkis tuomet tampa esmine solidarumo forma. Prezidentas privalo būti metafizikas, jis taip pat privalo būti magas.

Politika gali būti suvokiama kaip teatras, o politikų veiksmai nagrinėjami tokiu pačiu principu, kuriuo vadovaujasi teatro kritikai, analizuodami spektaklius ir jų personažus. Ar didelė erdvė skiria aktorių ir jo personažą? Kokio pločio ir gylio yra šis plyšys? O gal jie susitapatinę? Ar didelis atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovų salės? Kiek aktorius yra pajėgus ją "aktyvuoti"? Klausimai skamba taip, tarsi atsakymai turėtų būti duoti po išsamių kiekybinių skaičiavimų. Deja, taip nėra, ir išsami kiekybinė regimybės (ir tik regimybės!) analizė mažai kuo gali padėti. Politikos poetiką ir draminį siužetą turi tirti teatro kritikai, teatro antropologai, o ne sociologai ar politologai, kurie paprastai volioja empirinę medžiagą joje pačioje ir sugeba iš jos išspausti tai, ko ji, kaip substancija, iš tikrųjų neturi.

Politikos lyginimas su drama ir melodrama nėra tiktai metafora. Visas politinis vyksmas kaip socialinio gyvenimo forma yra paremtas (melo)draminiu siužetu. Tai nuolat vykstantis spektaklis su visais jam būdingais atributais: scena, aktoriais, žiūrovais, dekoracijomis ir, be abejo, režisieriumi. Per istoriją viena teatro koncepcija keičia kitą – iš pradžių režisierius terorizuoja žiūrovus, primesdamas jiems savo pasaulio suvokimą, paskui tie patys žiūrovai nuverčia režisierių ir ima kurti spektaklį patys arba nusprendžia pirmiau pakeisti dekoracijas, tikėdamiesi, kad scena ir joje vaidinančiųjų elgesys po šio ryžtingo veiksmo pasikeis savaime. Politika ir teatras nuolat yra istorijoje. Jie ją kuria. Per karą teatras lieka tuščias, tačiau pats principas niekada nemiršta – jis sklando ore ir dar su didesniu įniršiu ieško kūno, kuriame galėtų palikti savo žymę. Taikos metu viskas vyksta priešingai, teatras yra gausiai lankomas ir tarp režisieriaus bei žiūrovų įsivyrauja pusiausvyra. Režisierius stengiasi privilioti žmones į teatrą, o šie atsidėkoja pripažindami jo talentą ir sugebėjimą juos valdyti nesukeliant nė mažiausio įtarimo, kad jie yra valdomi. Žiūrovai dievina spektaklius, kuriuose jiems netrukdoma įsikūnyti į aktorių atliekamus vaidmenis ir kartu su jais išgyventi dramatiškas situacijas. Tokius aktorius ir režisierius jie mėgsta ir jais pasitiki, t. y. mėgsta tuos, kurie deklaruoja esą solidarūs kiekvieno žiūrovo atžvilgiu. Politikoje tai pasireiškia tokiais teiginiais kaip "aš gerbiu kiekvieną žmogų" arba "žmogus pats nuspręs, kuris kandidatas tinkamiausias".

Režisierius, kaip jau turėjo paaiškėti, yra prezidento atitikmuo. Jis ir yra didysis politikos magas, stovintis užkulisiuose, kai spektaklis vyksta (tarkime, tuomet, kai parlamentas priima sprendimus) ir pasiekia apogėjų. Tas, kuris valdo simbolius, kuris gali daryti įspūdį ir savo pozicija kontroliuoti įtampą visuomenėje (ar galima įsivaizduoti parlamentą, kuris darytų įspūdį?). Kalbu ne apie Liudviką XIV ar kokį kitą spinduliuojantį absoliutų monarchą, bet apie bet kurios kuklios demokratinės valstybės prezidentą. Viso to nėra Konstitucijoje, tačiau dėl to simbolinės prezidento galios nesumažėja.

Geras prezidentas yra režisierius, gerai išmanantis teatro istoriją ir per ją susiformavusius vaidinimo būdus. Ką pasirinkti: draminį siužetą ar melodraminį – jo prerogatyva. Dažniausiai pasirenkamas antrasis. Melodramiškumas tampa realiu ir normaliu prezidento ir tautos bendravimo turiniu; tai paprasta strategija, kai kandidatas solidarizuojasi su savo tauta deklaruodamas (nebūtinai nenuoširdžiai) jai savo ištikimybę ir pasiryžimą dirbti jos, o ne savo labui, taip pat pažadėdamas jai savo dėmesingumą ir paramą. Sutarta. Prezidentas pradeda darbą, tauta stebi jo žingsnius. Darykime prielaidą, kad darbas vyksta sėkmingai ir abi pusės yra daugiau ar mažiau patenkintos (juk prezidentas niekada negali būti nepatenkintas savo tauta...). Valstybės vadovas stengiasi įsigilinti į tautos rūpesčius, suprasti ją, užjausti, jis važinėja po provinciją, dalyvauja filantropų vakarienėse, skaito laiškus ir tuomet priima racionalius, visiems naudingus sprendimus... Nepamirškime, apie ką kalbėjome anksčiau: politika yra spektaklis, prezidentas, blogas arba geras, – režisierius (jis taip pat ir aktorius – teatro istorijoje tokie dalykai dažnai pasitaiko), tauta reiškia žiūrovus – jie taip pat vaidina ir, svarbiausia, visi vienas į kitą gilinasi. Trumpam sugrįžkime į XIX–XX amžių sandūrą, į melodraminį teatrą, tiksliau – į operečių sales, kur susitapatinimo principas (t. y. kai žiūrovas įsivaizduoja save aktoriaus vietoje ir kartu su juo išgyvena visus audringų jausmų niuansus) buvo esminė moralaus meninio sprendinio sąlyga.

Toks principas puikiausiai veikia ir šiandien, nors ideologiškai jis pralaimėjo jau labai seniai. Dar tuomet, kai Bertoldas Brechtas griežtai atsiribojo nuo jausminio ir tikrovę simuliuojančio teatro, iškeldamas socialinio, blaivaus, šiurpaus, tikrovei adekvataus, deramą atstumą tarp salės ir meninės realybės palaikančio, ypač kritiško teatro idėją. Brechto teatras neleidžia žiūrovui snūduriuoti, neleidžia jam susidaryti klaidingą įspūdį, kad režisierius ir jo trupė pataikauja jo skoniui ir supratimui, neapsimeta, kad pagarba, turiu galvoje pagarbą salei, yra savaime suprantamas dalykas, ir, svarbiausia, nesako jai nereikalingų komplimentų, ypač tada, kai ji to nenusipelno ("žmonės patys išsirinks", "žmogus žino, ko jam reikia", "ar jūs manote, kad paprastas žmogus yra kvailas?"). Brechtiškas prezidentas nebijo pasakyti salėje sėdinčiam žiūrovui, kad šis serga, išdrįsta įvardyti ligos simptomus, aiškiai reflektuodamas fantasmagoriškas socialinių problemų pasekmes. Brechtiškas prezidentas yra toks, kurio viduje nuolat vyksta drama, o ne melodrama.

Brechto teatras yra socialinis politinis teatras. Pagrindinė jo tema – socialinė realybė, tiksliau, tos realybės kritika – aštri ir bekompromisė, neįžeidinėjanti, nepataikaujanti, bet analizuojanti. Ir, svarbiausia, neredukuojanti socialinės problematikos į kokį nors vieną veiksnį, pvz., ekonomiką, bet išplečianti ją iki kraštutinumo, atskleisdama egzistuojančių socialinių konfigūracijų, pripildytų skausmo, išsigimimą. Brechtas demistifikuoja, jis rašo pjeses, nurodo aktoriams koordinates, kuriomis vadovaudamiesi jie turi vaidinti, kad paveiktų žiūrovo sąmonę. Šio reakcija priklauso nuo to, kokio stiprumo bus iššūkis, taip pat kokia retorika vadovaujantis jam bus pasakyta, kad jis yra ligonis arba vergas. "Tikrame" teatre tiesioginis kreipinys į žiūrovą, vartojant apibendrinamąją formą "mes" ("visi mes sergame", "visi mes mirsime"), neįtikina. Politiniame teatre – priešingai. Toks pasakymas gali veikti tarsi šaltas dušas. Deja, sunku įsivaizduoti prezidentą, kuris išdrįstų kritiškai įvertinti ir įvardyti savo tautos psichinę būklę, jeigu reikia, net vartodamas medicinos terminus. Būtent toks prezidentas yra reikalingas – medikas ir režisierius (pageidautina, ekspresionistas). Medikas – kad išlaikytų reikiamą distanciją tarp savęs ir tautos, režisierius – kadangi pagrindinė jo funkcija – parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kalbant apie prezidentą, jo funkcija yra ne vien reprezentuoti valstybę arba kurti jos įvaizdį. Prezidentas-režisierius, įvardydamas sergančios tautos ligos simptomus, žvelgdamas į ligą "holistiškai", neredukuoja jų į mechaninius kūno sutrikimus (ekonomines problemas), toks prezidentas yra griežtas antimarksistas. Geras prezidentas meta iššūkius ir demistifikuoja, parodydamas, kad visos problemos egzistuoja žmonių sielose, santykiuose, bet ne ekonomikoje – taip išorinių jėgų spaudimas yra šalutinis veiksnys.

Pabaigoje norėčiau iškelti keletą, mano galva, esminių klausimų, kurie yra glaudžiai susiję su anksčiau nurodytu gero prezidento apibrėžimu. Taigi – kada prezidentas bus ne tik geras savo šalies reprezentantas, bet ir geras režisierius? Kada jis išdrįs mesti savo tautai pozityvius iššūkius (taip kurdamas solidarumą, pagrįstą ne melodrama, bet drama)? Kada jis kalbės su savo tauta neplonindamas liežuvio? Kada rinkėjai bus pasiekę tokią savivoką, kad nebijos išrinkti prezidentą, kritikuojantį juos pačius? Ir ar toks prezidentas apskritai gali būti išrinktas?..