Blogis ir realybė

Kadras iš filmo "Gražuolė ir pabaisa". Režisierius Jeanas Cocteau. 1945

Duomenys, skelbiami prieš kelis mėnesius pasirodžiusioje monografijoje "Besivienijanti Europa", rodo, kad pusė europiečių nebetiki nuodėmės egzistavimu ir dar daug mažesnė jų dalis tebetiki pragaru. Šiuolaikinėje visuomenėje kalbėti apie metafizinį blogį – vadinasi, rizikuoti būti priskirtam prie seniai atgyvenusio diskurso kūrėjų, prie beviltiškai praeityje įstrigusių moralistų ir pamokslautojų. Mūsų laikų kultūra sąvoką "blogis" geriausiu atveju supranta tik kaip metaforą, taikomą kuriam nors nepageidaujamam įvykiui ar reiškiniui įvardyti. Sekuliari kultūra nelinkusi pripažinti metafiziniam blogiui jo savarankiškos ir šiurpios tikrovės. Mūsų epocha nėra jautri blogiui.

Tai, aišku, nereiškia, kad šiuolaikiniai žmonės yra nejautrūs kančiai ir skausmui, kad jie nebemoka atjausti kitų. Jokiu būdu. Tai reiškia tiesiog tai, kad dabartinė kultūra yra nejautri blogiui ne paviršutiniška metaforiška prasme, bet tikram blogiui, blogiui, kuris spinduliuoja savarankišką ir niūrią tikrovę. Sekuliarizuota kultūra nesugeba (ir nenori sugebėti) atpažinti pasaulyje tamsų blogio veidą.

Skirtingos epochos, skirtingos kultūros ir skirtingi individai labai nevienodu mastu yra jautrūs blogiui. Tiek persai, tiek graikai, savaime suprantama, žinojo, kas yra nusikaltimas ir bausmė, kančia ir užuojauta, o Aleksandras Makedonietis buvo ne mažiau žiaurus užkariautojas nei persai. Vis dėlto persų religinė pasaulėžiūra, visą istoriją interpretavusi kaip nesiliaujančią Gėrio ir Blogio kovą, Ahūros Mazdos ir Angros Mainjaus varžybas, buvo daug jautresnė blogiui ir daug dramatiškiau išgyveno blogį už graikų religinę pasaulėžiūrą su jos nerūpestingų dievų Olimpu.

Formaliai pripažinti blogio egzistavimą, Šėtono, pragaro ir nuodėmės buvimą dar nereiškia būti jautriam blogiui, panašiai kaip pripažinti Dievo buvimą dar nereiškia patirti Dievą per tiesioginį meilės bendravimą. Didesnis arba mažesnis jautrumas blogiui pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Šventasis Tomas Akvinietis, kūręs pakankamai optimistišką filosofiją ir blogį apibrėžęs kaip gėrio trūkumą, ne taip dramatiškai išgyveno blogį kaip šventoji Teresė iš Lizjė, kuriai prieš mirtį, kaip pasakoja liudininkai, teko atlaikyti siaubingą blogio puolimą. Vėlyvasis Solovjovas, kai kurie poetai, menininkai ir šventieji, kai kurie Dostojevskio ir Bernanoso herojai, kai kurie egzorcistai yra apdovanoti ypatinga blogio pajauta. O gal pasmerkti ypatingai blogio pajautai?

Jautrumo blogiui indikatorius yra klausimas, gimstantis mūsų prote kito skausmo ir kančios akivaizdoje. Jautrumas blogiui išsiduoda akistatoje su tragedija. "Kaip jiems tai pavyko? Koks aukų skaičius? Kas tai padarė? Koks bus Amerikos atsakas?" Žmogus, stebintis į žemę smingančius Niujorko dangoraižius ir keliantis sau tik tokius ar panašius "techninio" pobūdžio klausimus, nepasižymi ypatingu jautrumu blogiui, nors, pakartokime dar kartą, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nėra jautrus žuvusiųjų ar jų artimųjų kančioms, kad jis nemoka atjausti. Specialistai, ieškantys tik politinių ir ekonominių karų, genocido, terorizmo priežasčių, bandantys atskleisti siaubo paslaptį besikapstydami tik žudikų maniakų psichikoje, dažniausiai neprisiliečia prie blogio paslapties, blogis jiems neapreiškia savo tikrovės.

"Kodėl tai apskritai įvyko? Kodėl tai vyksta pasaulyje? Kodėl Dievas tai leido?" Su tokiais klausimais blogis pamažu pradeda traukti skraistę, dengiančią jo bekraujį ledinį veidą. Ir pradeda pulti. Ir rodyti savo galią. "Kodėl Dievas tai leido?" Kiek jautrių sielų, neištvėrusių akistatos su blogiu, nusigręžė nuo Kūrėjo! Už galimybę patirti blogio alsavimą reikia mokėti. Kartais net tikėjimo praradimu. O gal ir išganymu.

Ir vis dėlto ne klausiančiojo, bet nebylaus sukrėstojo tamsios blogio didybės akivaizdoje būsena lydi dar aiškesnį blogio regėjimą. Kai blogis užgriūva sielą visu savo niūriu akivaizdumu, klausimų nebelieka. Tiesa, egzorcistai kartais klausinėja piktąsias dvasias, tačiau tai yra "techninio" pobūdžio klausimai, nesusiję su pačia blogio esme. Keleivinis lėktuvas, dingstantis milžiniškame pastate ir sukeliantis didžiulį ugnies kamuolį... Ar tai nėra tamsi ir provokuojanti blogio didybė? Ir ką čia galėtų pasakyti Dievas? Pats Dievas kreipiasi į žmogaus gailestingumą ir maldauja būti nepaklaustas. Nes bet koks Dievo atsakymas tebūtų apgailėtinas pasiaiškinimas, kuris iš karto sugriautų net ir patį tvirčiausią tikėjimą Dievo gailestingumu. Arba savo auką pjaustantis maniakas. Arba tėvo žmogžudystę užsakęs jaunuolis iš Klaipėdos. Arba jaunuolis, nužudęs visą savo šeimą ir nužudytųjų kūnus sumetęs į šulinį. Arba moteris, gimdanti į iš anksto iškastą duobę, ir jos sugyventinis, žemėmis užverčiantis naujagimį. Arba individai, vaikštantys po vienkiemius ir dėl kelių litų kankinantys ir žudantys senukus. Arba priešmirtinis per klaidą nuteistojo mirti žvilgsnis. Arba "Šindlerio sąrašas". Arba geležinkelio stotis, pilna metalo laužu virtusių vagonų ir žmonių kūnų dalių... Tas, kuris čia mato kažką antžmogiško (kai kuriais iš ką tik išvardytų atvejų galbūt prasmingiau būtų kalbėti ne tiek apie niūrią ir provokuojančią didybę, kiek apie protu nesuvokiamą ir provokuojančią niekšybę, tačiau ir toje pasišlykštėjimą keliančioje niekšybėje yra kažkas antžmogiško, kažkas, ko padedami kai kurie individai sugeba beveik visiškai sunaikinti savyje Kūrėjo paveikslą) ir kuris myli Dievą, nekamantinėja Dievo. Jis verčiau pasirinks būti Dievo apleistas, galbūt net pats pasitrauks kiek atokiau nuo Dievo, kad tik išvengtų pagundos užduoti Dievui nepadorius klausimus.

Tam, kuris bent kartą pažvelgė į juodas nemirksinčias blogio akis, tuos šulinius, kuriuose kunkuliuoja ir staugia išsiveržti geidžianti nebūties bedugnė, kelias prie gyvojo vandens šaltinio, dovanojančio gyvenimo džiaugsmą ir sielos ramybę, bus vingiuotas, akmenuotas, duobėtas ir daug siauresnis nei tam, kuris (galbūt jo paties laimei) nėra toks jautrus blogiui. Yra žmonių, kuriems blogis nėra vien abstraktus principas ar metafora, bet pasaulyje išsikerojusi ir veikli tikrovė, alsuojanti daugybės žmogiškų būtybių veiksmuose ir likimuose, substancija, apsireiškianti atskirų individų darbuose, visuomenės vadinamuose "kraupiais" ir "protu nesuvokiamais", gal net asmeninė tikrovė, asmuo (individualizmo principu grindžiamoje Vakarų kultūroje personifikuoto blogio arba tiesiai šviesiai – Šėtono patyrimas turėtų liudyti ypač intensyvią šios realybės rūšies patirtį, ir jei absoliuti dauguma iš mūsų tokios patirties neturime, tai rodo tik mūsų nepakankamą jautrumą – gal mūsų pačių laimei – šiai realybei). Kai kuriems iš tokių išrinktųjų jų pačių sielos išganymas nuo Dievo nusigręžusio pasaulio akivaizdoje yra kankinanti moralinė problema. Jie taip stipriai jaučia pasaulyje siaučiančio blogio jėgą, kad meilės ir solidarumo vedami yra linkę savo išganymą paaukoti dėl kitų išganymo. Toks yra Bernanoso romano "Po šėtono saule" herojus.

Taigi yra išrinktųjų, paskirtų arba pasmerktų ypač intensyviai blogio patirčiai. Paradoksalu, tačiau didžiausi niekšai, kraupiausių žmogžudysčių vykdytojai, žiauriausi tironai ir tikriausiai dauguma religinių fanatikų pasižymi keistu nejautrumu blogiui, kuris, atrodo, sunkiai dera prie plika akimi matomos blogio didybės (arba protu nesuvokiamos niekšybės), spinduliuojančios iš jų piktadarysčių, didybės, kurią diagnozuoti gali net vidutiniu jautrumu blogiui apdovanotas žmogus. Šiuo atžvilgiu ypatingi storžieviai yra politikai. Savo niekšybėse jie ypač mėgsta drąsinti save ir savo sekėjus apeliuodami į "racionalumą", "istorinę situaciją", "objektyvius istorijos dėsnius", "pažangą", "tautos pašaukimą", "kovą už būvį" ir kitokias nesąmones. Ne ką mažesni storžieviai yra tie, kurie XX a. istoriją yra linkę aiškinti "vien tik proto ribose" ir Hitlerio bei Stalino piktojo genijaus paslapties atskleidimo ieškoti vien Adolfo vaikystėje ir fakte, kad Josifas buvo išmestas iš stačiatikių kunigų seminarijos. Nepataisomiems racionalistams masinis XX a. žmonių naikinimas pasitelkus naujausius mokslo ir technikos laimėjimus bei galingą biurokratinį aparatą, kaip ir nepaprastai racionaliai paruošti ir įvykdyti Rugsėjo 11-osios išpuoliai, tėra įvykiai, kuriuos įmanoma racionaliai paaiškinti ir kuriems būtina racionaliais veiksmais neleisti pasikartoti ateityje. Tačiau yra žmonių, kurie, žiūrėdami "Šindlerio sąrašą" arba stebėdami Rugsėjo 11-osios įvykių kroniką, sugeba įžvelgti šį tą daugiau. O būtent: įspūdingai racionalios masinio žmonių naikinimo sistemos, teroro genijų ir kai kurių serijinių žudikų sunkiai perprantama logika (bet vis dėlto logika!) prieina racionalumo ribą. Šiuose reiškiniuose racionalumas persisotina savimi pačiu tiek, kad virsta grynu įspūdžiu ir sukrėtimu. Šie reiškiniai yra per daug racionalūs, nepadoriai racionalūs; juose racionalumo kiekybė perauga į kokybę, ir racionalumas virsta savo priešybe. Racionalumas virsta iracionalumu (tarkime, nesuvokiamu ir keistu žiaurumu). Tokiame racionalumo ir iracionalumo mišinyje kaip tik ir apsireiškia niūri blogio didybė. Ribos tarp racionalumo ir iracionalumo ištrynimas apnuogina chaoso kunigaikščio veidą. Šiose tokio nepadoriai blaivaus racionalumo ir provokuojančio iracionalumo jungtuvėse jautresnės sielos sugeba atpažinti šėtonišką blogį.

Tačiau, kaip ką tik pažymėjome, individai, kurie dažnai laikomi pačiu blogio įsikūnijimu, paprastai apie blogio tikrovę nutuokia ne kažin ką. Jie nėra tie išrinktieji, kuriems skirta sąmoningai išgyventi blogio tikrovę, kurie yra pasmerkti užsikrauti tos tikrovės naštą. Tuomet kas jie yra? Jie yra blogio įrankiai, o kai kurie iš jų – gal net tobuli blogio įrankiai.

Vakarų krikščioniškojoje tradicijoje sutarties su velniu sudarymas ir savo sielos pardavimas buvo laikomi kone didžiausia blogybe, kuri gali nutikti žmogui, ir kone baisiausia bei įžūliausia nuodėme Dievo meilei. Tačiau atrodo, kad įspūdingiausių laimėjimų blogis pasiekė pasinaudodamas kaip tik tais savo įrankiais, kurie išdidžiai niekino krikščioniškąjį mokymą apie blogį ir neigė patį Šėtono egzistavimą. Juk tas, kuris sudarė sutartį su velniu, bent jau turėjo gerbti pagrindinio blogio kūrėjo autorines teises. Tas, kuris savo krauju pasirašė sutartį su nelabuoju, turėjo kuklumo ir nusižeminimo bent jau tiek, kad nedrįso laikyti savęs didžiausiu karo su Dievu strategu ir įžūliai nevogė iš Šėtono jo teisių. Tačiau kaip tik todėl tokią sutartį pasirašęs negalėjo būti tobulu Šėtono įrankiu, nes pats sutarties faktas laidavo tam tikrą tarno autonomiją tamsybių valdovo atžvilgiu. Tarnas žinojo, kad, pasirašęs sutartį, jis nebėra sau šeimininkas... Tuo tarpu tobulas blogio įrankis demoniškų veiksmų autoriumi laiko ne demonų kunigaikštį, bet save patį. Jo puikybė begalinė. Pats sau jis yra alfa ir omega. Nebėra jokios sutarties, o tai reiškia, kad nebelieka jokių žaidimo taisyklių. Tačiau kaip tik todėl blogio įrankis netenka bet kokios autonomijos chaoso architekto atžvilgiu. Taip kaip jis pasisavina Šėtono autorystės teises, taip ir Šėtonas ignoruoja visus įrankio autonomijos likučius ir dar šioje žemėje, dar nelaimingajam gyvam esant, pasiima jį visą. Ir tada prasideda blogio siautėjimas. Be jokių sutarčių, be jokių įsipareigojimų. Tuomet pragaras nusileidžia ant žemės, nes jis jau yra įrankiuose ir jam nereikia laukti fizinės įrankių mirties – taip būdavo tais laikais, kai būdavo sudaromos sutartys ir sielos atitekdavo velniui po nelaimingųjų mirties.

O kaip yra su tais, kurie, atlikdami demoniškos didybės vertus "žygdarbius", mano tarnaują Dievui? Juk atrodo, kad bent jau kai kurie iš jų nuoširdžiai įsivaizduoja atlieką pareigą aukštesnei už juos galiai. Negana to, kai kurie iš jų mano, kad kovoja su blogiu. Tačiau mūsų laikų religinis fanatizmas blogio tikrovei, giliausiai blogio esmei yra taip pat stebėtinai nejautrus. Norint prisiliesti prie blogio paslapties, gal ir nebūtina įkopti į mistikos aukštumas, bet šiek tiek būti mistiku reikia. Tuo tarpu mirtį sėjantis teroras, nors ir spinduliuoja niūrią demonišką didybę, per savo vykdytojus yra sudaręs sutartį vien tik su nepadoriai blaiviu racionaliu apskaičiavimu ir su keistai suprantamu teisingumu, atpildu, kažkokiu šiurpą keliančiu Įstatymu. Net jei sėjantieji mirtį nuoširdžiai įsivaizduoja kovoją su blogiu, jų sielos yra taip apakintos žiauraus jų dievo šviesos, kad tapo visiškai aklos blogio tikrovei. Jos sklidinos keršto, neapykantos ir įstatymo raidės dievo švytėjimo, ir jose nebeliko jautrių blogiui vietų. Visiška nejautra blogiui, visiška nejautra skausmui – savo ir kitų. Visiška narkozė. Viską užtvindė žiauri ir nepermaldaujama dievybė. Toks fanatizmas blogį supranta vien tik kaip abstraktų principą, atsietą nuo konkrečių žmonių egzistencijos ir kančių, todėl fanatikas gali būti nuoširdžiai įsitikinęs, kad Niujorke, Balyje ir Madride buvo suduotas smūgis "blogiui", "didžiajam Šėtonui" ir pan., bet likti visiškai nejautrus konkrečiai aukų kančiose pulsuojančiai blogio tikrovei. Fanatizmas pripažįsta blogio egzistavimą protu, bet neįstengia prisiliesti prie jo siela. Sakoma, tobulybei ribų nėra. Bet fanatiko siela yra pernelyg tobula – ji yra iki kraštų pilna žiauraus jo dievo švytėjimo, pernelyg vienalytė ir paprasta, kad galėtų "pačiupinėti" tokius subtilius dalykus kaip blogis.

"Ar vaizdo ir reginių kultūra neprisideda prie jautrumo blogiui slopinimo? Ar smurtas ir žiaurumas "virtualioje" realybėje, "simuliakrų" pasaulyje negeneruoja smurto ir žiaurumo tikrovėje, visuomenėje?" – klausimai, neduodantys ramybės moralistams, psichologams, vaiko teisių gynėjams ir kai kuriems politikams. Atsakyti griežtai būtų nedovanotinas supaprastinimas. Žmogaus silpnybė žiauriems reginiams yra sena kaip ir žmonijos istorija. Pakanka prisiminti panem et circenses ir perpildytus romėnų amfiteatrus, kuriuose šalia kitų žiaurumų buvo vaidinami (simuliuojami) ir "realioje" istorijoje vykę žymūs mūšiai, kaudavosi "romėnai" ir "kartaginiečiai", "legionai" ir "barbarų" būriai. Arba viešas viduramžių ir vėlesniųjų amžių egzekucijas, pritraukdavusias minias smalsuolių. Įvairiose kultūrose ir įvairiose epochose žiaurūs reginiai lyg magnetas traukdavo mases.

XVIII a. Beccaria ir kai kurie kiti nusikalstamumo tyrinėtojai bei bausmių teoretikai suabejojo mitu apie pamokančią ir atgrasančią žiaurių ir viešų egzekucijų vertę. Jie teigė, kad į aikštes, kuriose liejasi kraujas, žmones traukia ne noras pamatyti, kas jų laukia, jei jie elgsis blogai, bet tiesiog noras paspoksoti, tiesiog pats reginys. Jie teigė, jog klysta tie, kurie tiki tiesioginiu reginio poveikiu vėlesniam individų elgesiui. Egzekucijos žiūrovas jau kitą rytą gali įvykdyti nusikaltimą. Bet gali ir neįvykdyti nusikaltimo visą likusį gyvenimą.

Šiais laikais televizijos ir kino industrijos siūloma produkcija taip pat neretai demonstruoja žiaurumą. Negana to, tam tikra prasme ji taip pat yra labai vieša – ji yra masinė. Ir panašiai kaip Beccarios laikais nemažai moralistų tikina, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp demonstruojamo žiaurumo ir vėlesnio individo elgesio. Kita vertus, moralistų oponentai teigia, kad tokio ryšio nėra, ir du tokią pačią virtualaus žiaurumo porciją gavę individai gali padaryti visiškai priešingas moralines išvadas ir sukurti visiškai priešingą savo visuomeninės egzistencijos kokybę. Remdamasis tiek savo, tiek kitų patirtimi, su malonumu pritarčiau moralistų oponentams, jei ne vienas "bet".

Michelis Foucault klausė, kur galėtų susitikti katė, ką tik išpylusi pieną, ir katė, plonu teptuku nutapyta ant šilko. Jo atsakymas buvo: tik diskurse. Tik diskursas, tik kalba ir baltas popieriaus lapas, išmargintas mažais juodais ženkleliais, vadinamas "tekstu", yra tas tiltas, ant kurio kūnas ir kraujas gali susitikti su šilku ir dažais. Vienintelis "tikros" katės ir jos atvaizdo bendras vardiklis yra tai, kad mes galime apie jas kalbėti, rašyti, samprotauti. Katės ir jos simuliakro esmę išstumia kalbėjimas. Foucault kačių bendrystės terpė yra ne atsakomybės, įsipareigojimo, kančios ir aistros pasaulis, bet diskusijos realybė, vienintelė tikra realybė. Tik tiek? Deja, tik tiek. Ir būtent tas "tik tiek" neleidžia nerūpestingai numoti ranka į moralistų argumentus.

Postmoderni kultūra, leidžianti Foucault katėms susitikti tik diskurse, etiką linkusi aukoti dėl estetikos. "Nebūna gerų arba blogų knygų. Knygos būna gerai arba blogai parašytos", – rašė Oscaras Wilde’as. Postmodernioje kultūroje ne tiek svarbu, kas pasakoma, kiek kaip pasakoma. Ženklas, reklama ir įvaizdis nustelbia esmę, o pats gyvenimas tam tikra prasme tampa žaidimu, improvizacija ir, pasitelkiant beveik sakralią tapusią frazę, menu prisiderinti prie nuolat kintančių aplinkybių. Istorijoje nedaug buvo epochų ir kultūrų, kurios taip akcentuotų savęs realizaciją kaip mūsų epochos kultūra. Postmodernioje kultūroje pats gyvenimas tampa menu. Geresniu arba prastesniu. Juk kas yra visos tos muilo operos, jei ne į televizoriaus ekraną perkeltas kasdienis gyvenimas?

Postmodernioje kultūroje išsitrina ribos tarp etikos ir estetikos, "tikros" ir "virtualios" realybės, o vienintele įmanoma kūno ir kraujo susitikimo su šilku ir dažais vieta tampa kalba ir tekstas, ne tiek etinė, kiek estetinė tikrovė. Ir čia tyko pavojus. Juk kraujas televizoriaus ir kino ekrane taip pat tėra "tik" dažai, o virtualūs smurtas, kančia ir mirtis tėra "tik" kūrėjo vaizduotės ir meninio projekto realizacija. Ir todėl kultūra, ne itin jautri realaus / virtualaus perskyrai, atsiduria keblioje padėtyje, kai yra priversta turėti reikalų su individais, per daug įtikėjusiais, kad gyvenimas yra vien tik teatras ir menas, o visi kiti individai tėra medžiaga tokių gyvenimo menininkų vaizduotei, priemonė realizuoti daugiau arba mažiau įspūdingus meninius projektus. Tokiems individams kraujas ne kažin kuo skiriasi nuo raudonų dažų, išpiltų ant balto lapo, o pranešimai apie žiaurius nusikaltimus tėra juodais ženkleliais išmargintas popierius, vadinamas "tekstu". Kol tokių individų bus, moralistai turės ką veikti, ir jų argumentų nebus galima lengvabūdiškai ignoruoti.

Bet jei kultūra, vadinama postmoderniąja, kūną ir kraują sutuoktų su šilku ir dažais ne vien diskurse, ne vien kalboje ir tekste? Juk katė, ką tik išpylusi pieną, ir katė, plonu teptuku nutapyta ant šilko, susitinka dar ir tame, kas mano atžvilgiu yra ne aš, bet kažkas kita. Foucault kačių bendras vardiklis yra kitoniškumas ir šiuo atžvilgiu išpiltas pienas, šilkas ir teptukas, taip pat kūnas ir kraujas bei šilkas ir dažai yra antraeilės realybės. Lygiai taip pat kitas televizoriaus ar kino ekrane ir kitas "tikrovėje" pirmiausia yra kitas ir tik tada – "tikras" arba "virtualus", šių dienų arba praeityje gyvenęs, tikrai egzistavęs arba išgalvotas kitas. Kultūra, balansuojanti tarp tikrovės ir virtualumo, tarp tikrovės ir vaizdo, galėtų būti jautresnė virtualaus kito lemčiai ir pripažinti ją ne vien estetikos, bet ir etikos objektu, nes realybė yra ne vien tai, kas vyksta ar įvyko "tikrovėje", bet yra visa tai, kas nutiko kitam, kas ištiko kitą, ir visai nesvarbu, tas kitas yra "virtualus" ar "tikrovės" kitas. Kas buvo Rugsėjo 11-oji – "tikrovė" ar katastrofų filmas? Ir kaip atsakytume, jei visą pasaulį apskriejusius vaizdus būtume išvydę 2001 metų rugsėjo 10-ąją?

O blogis? Ar jam rūpi griūvanti siena, skirianti tikrovę nuo jos virtualiosios sesers dvynės? Žmogus, bent kiek jaučiantis realybės pulsą, žmogus, neapsaugotas nuo pasaulio krokodilo odos šarvais, plokščiame ekrane mirguliuojančioje nespalvotoje "Šindlerio sąrašo" virtualioje realybėje ne mažiau aiškiai nei suniokotuose vagonuose Madrido geležinkelio stotyje, toje sudraskytų metalinių konstrukcijų ir žmonių kūnų bei kūnų dalių maišalynėje, mato sustingusį ar besivaipantį, bet nepermaldaujamai realų blogio snukį ir plačiai pražiotus jo nasrus. Toks žmogus pasijustų stovįs priešais blogio realybę net ir tuo atveju, jei nieko nebūtų žinojęs apie Holokaustą. Ir net jei Holokausto niekada nebūtų buvę, jei tikrovė kažkokiu būdu būtų išvengusi tokio siaubingo savęs išniekinimo, net ir tokiu atveju jautrus blogiui realybės stebėtojas "Šindlerio sąraše" būtų nedvejodamas diagnozavęs blogį, o ne vien meninį sprendimą ir pasakojimą, ne vien vaizdą ir tekstą. Ir jis būtų teisus. Nes blogis iš tikrųjų yra ten.