Veido laikas

Ilgai žiūrėdamas į žmonių, ypač į jų veidų nuotraukas gali pajusti, jog riba tarp objekto (nuotraukos) ir subjekto (veido) pamažu nusitrina, dingsta distancija, matydamas vaiko veidą tą ribą panaikini vaikystės prisiminimais, žvelgdamas į seną žmogų distanciją ištirpdai taip pat vaiko, t. y. žmogaus, turinčio tėvus, patirtimi. O štai, tarkime, į vidutinio amžiaus veidą sunkiausia įsijausti. Gali būti, kad tokio amžiaus žmogus labai gerai žino ar bent intuityviai jaučia, ką reiškia jo išvaizda, kaip panaudoti savo veidą, kaip praktiškai jį pritaikyti, pasinaudoti jo santykiniu tobulumu (arba lygiai taip pat sąlygišku netobulumu). Mažas žmogus apie tai dar nemąsto, senam žmogui tai jau neberūpi. Žinoma, tai dar priklauso ir nuo žvelgiančiojo amžiaus grupės – aiškiausiai matosi tai, kas labiausiai nutolę nuo tavęs.

Stebėti nuotraukose stabtelėjusius veidus ir neatsitrenkti į laiko problemą ar bent jau metaforą – beveik neįmanoma. Laikas pasirenka mūsų veidus parodyti savo galiai ar atvirkščiai – mes savo veidais imame matuoti laiko sąvoką. Klausimas, į kurį atsakymo nėra. Juolab kad veidų laikrodžiai eina labai nevienodai, net ir geografiniu ar geopolitiniu požiūriu: vakaruose jie labai atsilieka, ką jau kalbėt apie dirbtinį jų stabdymo būdą (pavyzdžiui, plastines operacijas), labiau į rytus, bent jau Europos kontekste, veidų laikrodžiai gerokai nusiyrę į priekį, nors ir vėl – atskaitos taškas labai miglotas. Be to, tai tiktų tiktai senų žmonių veidams. O jeigu dar įtrauksime įvairiaspalvių veidų ciferblatus – joks pasaulio laikrodininkas nepadės sukurti vienos laiko matavimo veidais sistemos.

Dar vienas aspektas – veido autentiškumas. M. Kundera romane "Nemirtingumas" samprotauja apie tai labai skeptiškai. Lyginant du veidus, skirtumai tuoj pat krinta į akis, kai matai du šimtus veidų, aiškėja, kad tai viso labo daugybė vieno veido variantų, kurie ištirpdo individą. Dar aiškesnis šios tezės liudijimas – mūsų tėvų, senelių, prosenelių kaip estafetė perduodami veidų dokumentai. Metams slenkant, tavo veide staiga ima ryškėti tėvo, motinos, senelio veidas, spraudžiasi iš gilumos, negailestingai plėšdamas kaukes, kurias manei esant tavo individualybės dalimi. Vėliau matai, kaip tavo bruožų piktžolės kalasi tavo vaikų veiduose. Sūnaus ar dukros veide staiga šmėkšteli senyvo žmogaus šešėlis. Šio nenutrūkstančio ryšio akivaizdumas gali slėgti, nors gali būti vadinamas tam tikra egzistavimo prasmės išraiška – vienas iš būdų išgyventi praeities ir ateities dialogą, neišvengiamas kūnų sąsajas, vadinamas žmogiškumu.

Romualdo Rakausko nuotraukos

Arba – žvelgiant į nufotografuotus žmonių veidus pasitenkinti švelnia nostalgija: anot S. Sontag, kiekviena fotografija yra memento mori, mirtingumo, pažeidžiamumo, negailestingo kintamumo liudijimas. Fotoaparato užfiksuotas veidas tai patvirtina labiausiai.