ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-15 nr. 972

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALMIS GRYBAUSKAS. Televizorius (6) • ALMIS GRYBAUSKAS. Iš vieno objekto istorijosGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Naujieji Juodkrantėje (44) • TOMAS DIRGĖLA. Savaitgalis kaime (12) • SAUDADA. Aš pykstu, tu pyksti, jis pyksta (13) • LAIMANTAS JONUŠYS. 2009–2010: nuo žodžio estetikos iki „Antikristo“ (20) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (2)JOEL FINCK. Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai (3) • VYTAUTAS KINČINAITIS. Pasilikę (1) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (19) • JURGA TUMASONYTĖ. Pienas ir kraujas (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Paskutinis varpininkas (1) • WISŁAWA SZYMBORSKA. Eilės (98) • RAINER MARIA RILKE. Apie fontanus (7) • TOMAS V. KAJOKAS. Kaip perrašyti D. W. Winnicottą? (8) • Labas, Rička! (6) • ALGIRDAS ŽEMAITAITIS. Paprūsės lietuvininkų vestuvinė nuotrauka (10) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Prieskonis prie atostogų (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Meditacija apie rūką (106) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Fotografijos (23) • RŪTA JAKUTYTĖ. Reguliuotojai (6) • Reikaliukai microskopiniai esmi (579) •

Televizorius

ALMIS GRYBAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimaldas Vikšraitis
Iš ciklo „Vienkiemio godos“. 2005

Užeiga stovi prie kelio ir vadina ją televizorium. Kaip kitaip ją vadinti, jei didžiulė stiklinė siena jau iš tolo tviska saulėje ir visada už jos kažkas juda. Arba stovi. Tiksliau, stūkso, nes pro nutupėtą stiklą sunku įžiūrėti kontūrus ir geltonas akis, įsmeigtas į kelią. Daugiau čia nėra į ką žiūrėti. Tiesa, sako, kad už kalvų guli didelis gilus ežeras, tačiau ten iškylauja tie, kurie neina į užeigą, ir tik iš jų bei jų vaikų pokalbių nugirdom apie tą balą.

Bet vakarais, kai jau turime laisvo laiko, būnam tokie pavargę, kad vanduo mūs nė kiek netraukia. Slenkame sau į užeigą ir čia geriame gelsvą alų, nešvankiom kalbom užsikąsdami. Tas pats ir šventadieniais, kai nuo labo ryto kaulus varsto geluonis ir tik malka šalto alaus įstengia kiek apmalšint jį. Mes esam pastovūs žmonės.

Gal todėl mus taip traukia šoferiai. Retsyk juodos mašinos sustoja aikštelėje. Jos tvoskia karščiu ir įtampa, net ir stovi jos įsiręžusios, kad iš karto pultų į priekį. Vairuotojai įeina atsilapoję, iš jų garuoja tasai pats karštis ir šiltesnį drabužį jie užmiršta kabinose, net jei oras lauke vėsokas. Niekada jie neužsibūna. Tik pavalgo ir tuoj išeina. Net ir valgant jų viduj kažkas sukasi ir žvilgsnis nerimsta vietoje, mus užkliudo tarytum akmenis ar geriausiu atveju medžius šalia kelio.

Jų gyvenimas – vienos permainos, sako Vilius, net ir miršta jie netikėtai, nesuspėję susirgt, pasenti. Kiti gal ir namų neturi, tiktai kokią pastogę pernakvoti, kurioj laiko būtinus daiktus.

Taip kalbėjo, menu, ir Norkus, buvęs mūsų trečias bičiulis. Vieną dieną jisai išgėrė su vairuotoju limonado, sėdo su juo į karščiu tvoskiantį sunkvežimį ir pradingo kely. Kelias bėga tiesiog į jūrą. Sako, Norkus metus praplaukiojo kažkur Atlante, paskui šiuo pačiu keliu pro mūs užeigą nuvažiavo priešingon pusėn. Du žemynus perkirto, kol vėl pasiekė vandenyną. Na, ir niekas dabar nežino, kur patrauks, iš tenai pargrįžęs.

Panašiai kaip kadaise Norkaus, Viliaus akys daros geltonos – tai jame plazda kelio karštligė, išsiplėtę drėgni lęšiukai susiurbia kelio dulkes.

Juos ištinka kraupios avarijos, jų mašinos kely susiduria ir ištrykšta liepsnų liežuviai, o jie kniūbso grioviuos sumaigyti ir negali nieko prišaukti, nes aplink vien tamsa ir dargana. Jie neturi laiko skaityti, kaip neturi draugų, vien pažintis. Jie pavirsta mašinų priedėliais ir geriau supranta variklį negu kito žmogaus alsavimą.

Jų, galiausiai, nemyli žemė, nes jie rieda nuo jos nutolę. Akyse jiems mirga peizažai, bet sau jie neranda mėgstamo kampo.

Ką dar čia besakyčiau, kelias nelygint upė skrodžia mūsų tingias apylinkes ir yra pats gyviausias daiktas visame negyvame gyvenime. Gal todėl ir kalbame apie jį lyg apie stebuklingų pasakų slibiną.

Dabar laikas jai pasirodyti. Padėvėtai šiek tiek mergelei su lenktu randu ant smakro. Ji iškrito iš juodo sunkvežimio, įkandin nulėkė striukė ir nelabai gražus žodis. Tai gyvulys, tarė ir pakėlus striukę žengė į užeigą.


        Sūriu vaišino ir miltais, į medų geltoną maišytais,
        Pramniško vyno įpylus ir gausiai valgį uždarius
        Ji kerimosiom žolėm, kad šalį savo užmirštų.
        Gėrimą tą jie išgėrė visi, o Kirkė pakilo,
        Palietė juos rykštele ir suvarė į savo kiaulidę.

              (Antano Dambrausko vertimas)

Skaitau sėdėdamas ant unitazo dangčio. Genė su dviem bičais linksminasi kambaryje. Mėgstu skaityti, mėgstu klausytis pasakojimų. Ir pats norėčiau mokėt pasakoti taip, kad klausytojas užmirštų viską ir spoksotų į mane kaip į televizorių, sekdamas kiekvieną gestą, gaudydamas kiekvieną žodį.

Skaičiau kartą apie vieną tokį, kuris lange priešingoj gatvės pusėj įsižiūrėjo patrauklią moterį. Už to lango regimai kunkuliavo išties įdomus gyvenimas, o stebinčiojo toksai nebuvo, ir jisai vis daugiau laiko praleisdavo žiūrėdamas kiton pusėn. Kažkas ten nuolatos vyko. Žmonės įeidavo ir išeidavo. Bet ne tik. Jei įeidavo liūdni ir sulinkę, tai išeidavo linksmi, išsitiesę. Kažkas juos tenai pakeisdavo. Kas? Kartą ir jis, atskaičiavęs, kuris ten butas, paskambino į duris. Ir gyvenimas jo pasikeitė, nes atidarė gražioji moteris, buvo priimtas tarsi savas, o greitai pats įsitraukė į sunkiai nusakomas apeigas, ritualus, slegiančią kasdienybę paverčiančius nesibaigiančia švente...

Prisiminiau aną pasakojimą dabar, kai Genė užsidariusi kambary, o Vilius, kaip paprastai tokiais atvejais, kažkur valkiojasi. Juk ir mūsų gyvenimas yra permainytas. Jau kelinti metai būnam čia, pajūry, vasarą kiauras dienas tysom smėly, saulei leidžiantis renkam butelius. Sunkiau žiemą, betgi verčiamės. Su maišais į kaimą patraukiam, pakapstom kokį kapčiuką, bulvių parsivežam ar kiauliuką, kaip šiemet, iš palaikio tvarto. Užsisūdėme vonioje, mėsos lig šiolei pakanka.

Kaip gerai būt sutikus Norkų, pagalvojau, tas tai papasakotų. Ne mažiau nei koks Odisėjas. Galingas yra pasakojimas. Gal tai jis ir perkeičia niekuo neypatingo kareivio potyrius kur prie Trojos. Suveria ant virvelės, duodamas aiškią kryptį. Iškasa kokią prasmę pačioj lėkščiausioje plynėj. Reikšmina ir įamžina, na, gal ne amžinai, bent ligi kitos Trojos.

Kad turėčiau tokios jėgos. Kad galėčiau nupasakot griausmingą Viliaus grįžimą. Baisų įtūžį, žvilgsnių žaibus, jaunikių išžudymą, kai riaumojo mūs Odisėjas:


        Nebetikėjote, šunys, kad aš į tėvynę pareisiu
        Gyvas iš Trojos, tad mano gėrybes eikvojate, puntat,
        Prievarta verčiat mergas ir tarnaites gulti į lovą
        Ir, kol aš gyvas esu, jau piršdamies žmoną viliojat...

Deja, nors stojau jo pusėn, bent balsu ir mostais paremdamas, dievai aiškiai ne mus palaikė. Na ir Vilius, būkim teisingi, buvo ne Odisėjas. Tiesą sakant, grįžimą jo ne griausmai lydėjo, o tingūs keiksmažodžiai, neverti čia kartoti. Ir kas dėjosi kambary, gal irgi poemos neverta. Jei ir buvo kas didingesnio – tai buvusioji mūs Genė. Nuoga, gyvatiškai išsidraikiusiais plaukais, randas pritvinkęs kraujo. Ji buvo deivė.

Gyvuliai, šaukė, kiaulės. Laikiau jus, kaip drįstat! Nešdinkitės! Bematant!

Norkų radom mirkstantį televizoriuj.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


180231. gryyyybauskas2010-01-20 11:08
sveikinimai redakcijai, pagaliau pasiekete dugna.

180305. >2010-01-20 17:29
Pamenu, jaunysteje, mums A Grybauskas labai grazus buvo.) Ir rase gerai!

180401. po palme2010-01-21 17:07
yra cia kelio ilgesio, nesakykit

180405. homeras.lt2010-01-21 17:27
Legendinis Odisėjo gudrumas virtęs kojų grybeliu, magiškos Dvasios- pažastinukėm, bendražygiai riaugėjantys prarūgusia broga.

180513. šiaurės atėnų grindų dulkės2010-01-22 14:50
manau, kad dabar kaip tik pradėjo gerėti..............

180618. d2010-01-22 22:37
almis yra fainas ir tikras

Rodoma versija 56 iš 80 
13:29:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba