ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-14 nr. 656

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AGNĖ JUŠKAITĖ. Apylinkės ir Herodotas (24) • SIGITAS GEDA. Penkiolika vasarų Sąjūdžio saulutėse (14) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Scenos: pakelėse, paežerėse (6) • VICENTE ALEIXANDRE (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (16) (17) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Išgelbėtojas ir Apokaliptikas Lietuvos politiniame spektaklyje (11) • RASA ČERGELIENĖ. Poezija (1) • Niekur ir Visur yra visai tas pats (3) • MURRAY W. STEIN. Junginė analizė ir dvasingumas (12) • Žaidimai abstrakcijų erdvėje (7) • ERIKA DRUNGYTĖ. Kai profesija yra angelas (29) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas yra kas mano name? (1) • JONAS TRINKŪNAS. Šventyklų lankymas Anglijoje (10) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • ALGIMANTAS MANKUS. Paskutinį kartą Girtųjų kaime (15) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (59) •

Apylinkės ir Herodotas

AGNĖ JUŠKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jeff Koons. Rožinė pantera. 1988

Iš pradžių seneliai turėjo kolektyvinį sodą Baltupių gale, netoli Jeruzalės miško. Kartais matydavom, kaip prie vienos pušies susiburia žmonės, meldžiasi ir gieda.

– Seniau ten buvo koplytėlė, – sakė močiutė.

Į mišką eidavom rinkti žemuogių, verdavom ant smilgų. Pusbrolis buvo vyresnis, mėgo atitolti nuo mūsų trijų – pusseserės, mano brolio ir manęs.

– Radau Armijos Krajovos kareivio kapą, – pranešė.

Visi nusekėm žiūrėti. Stovėjo juodas metalinis kryžius, tarp samanų žydėjo begonijos. Sutemus bijodavom vaiduoklių. Aš ir brolis – tai tikrai.

Sodas lėtai ėjo į pabaigą. Naktimis narkomanai pjaustydavo aguonų galvutes, o aptikęs išskintas braškes senelis svarstydavo:

– Matyt, lankėsi pionieriai iš "lagerio".

Vėliau kažkas iš vietinio kaimo nukasė mūsų bulves.

Žiemą senelis dar nešdavo paukščiukams trupinių, zylutėms – lašinių. Kartais rasdavo išlaužtas namelio duris. Tekdavo keisti spyną. Kadangi niekas nieko nepavogdavo ir spynų laužimas buvo bergždžias, pusbrolis ant durų prisegė raštelį: "Gerbiami vagys, prašom negadinti durų, nes už jų nieko nėra". Vagys paklausė.

Praėjo keleri metai. Sodo neliko.

Vasarą Kupiškio knygyne nusipirkau Herodoto "Istoriją". Pati nežinau, kodėl taip padariau. Dėdė pasakė, kad tai gerai, ir nusipirko pats. Savąją padėjau ant lentynos.

Kurį laiką pusbrolis gyveno Žirmūnuose, pas senelius. Jiems padovanojo mažą Siamo katiną Drakulą.

– Koks jo vardas? – paklausiau močiutės.

– Drėskula.

– Taip, Drėskulas. Nuo žodžio "draskytis", – sūpavo katinėlį senelis.

Nors abu taip sakė, nelabai tikėjau.

– Drakula, – tiesą atskleidė pusbrolis.

Kol buvo mažas, draskydavo sienų tapetus ir fotelių apačias. Užaugęs tupėdavo ant virtuvės palangės ir stebėdavo, kas vyksta lauke. Dažnai kelioms dienoms išeidavo iš namų medžioti. Močiutė siųsdavo senelį į Kalvarijų turgų nupirkti katinui kepenėlių ir žuvies. Abu jį labai mylėjo.

Su seneliais važiuodavome į Katedrą. Grįždami užsukdavome į "Ryto" kulinariją, valgydavome dešrelių su garstyčiomis, išgerdavome balintos kavos. Slapstydamasis nuo močiutės senelis surūkydavo "popirosą". Taip buvo įpratęs. Močiutė žinojo, bet nieko nebesakė.

Senelis susirgo. Tėvui atidavė vyno darymo indus.

– Kam to reikia? – suniurnėjo močiutė.

– Ir Kristus per paskutinę vakarienę vyną gėrė, – gulėdamas patale atsakė senelis.

Jis mirė spalį.

Pusbrolis užsakė gedulingus pietus. Atvyko daug giminių. Tie, kuriuos matydavome ypač retai, manęs ir pusseserės nuolat klausdavo, ką gyvenime veikiame.

Toliau močiutė gyveno su pusbroliu ir katinu. Kai ji susirgo, prieš važiuodama į ligoninę paprašė, kad mes katiną pasiimtume ir pažiūrėtume. Kur vienas dėsis. Grįžę iš ligoninės katino neradome. Išieškojome aplinkinius kiemus ir krūmus. Drakulos nebuvo.

Kai sugrįžo močiutė, beveik tą pačią akimirką parsirado ir jis. Vėl tupėjo ant palangės, žvelgė į tolį.

Vieną dieną močiutė pasakė:

– Buvo atėjęs žmogus, prašė, kad parašyčiau atsiminimus. Kad jis žinotų, kaip aš nenoriu ir tingiu.

Dar paprašė, kad atneščiau paskaityti Senąjį Testamentą.

Po kelių dienų pranešė:

– Vėl skambino tas pats žmogus, klausė, ar pradėjau. Ką gi man daryti?

Kitą kartą ją radau sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią į megzta staltiese užtiestą stalą, ant kurio gulėjo storas languotas sąsiuvinis.

– Buvau "Minske", nusipirkau rašymui. Tas žmogus vėl buvo atėjęs, atnešė tušinuką.

Paskui ji rašė:

– Greitai viską "pyškinu" ir neskaitau, kas išeina.

Baigė pabėgimu.

– Užteks ir tiek, daugiau nebegaliu. Tegul pasiima.

Močiutė vis labiau silpo. Maisto Drakulai į turgų eidavo kas nors iš mūsų. Atsirakinusi duris išvydau močiutę stovinčią prieškambaryje prie telefono:

– Na gi Dievas, kaip jis taip galėjo! Naujajame Testamente visai kas kita.

Kurį laiką Drakula močiutei buvo ypač meilus. Tupėdavo ant spintos jos kambary. Kaip buvo įpratęs, vieną naktį liuoktelėjo nuo spintos ant palangės ir pro pravirą langą. Dingo.

Nesirodė kelias dienas. Jo dairėmės, ieškojom, bet veltui.

Drakula žuvo.

Močiutė parodė raštelį:

– Radau pašto dėžutėje. Nesupratau, kieno rašyta. Urigano? Kas jis toks?

Padavė. Ant languotos skiautės žaliu tušinuku buvo pakeverzota: "Atsiprašom, kad užmušėm. Urlaganai".

– Ką sakė pusbrolis?

– Bandė to ieškoti. Vargšas geras katinėlis!

Mačiau filmą "Anglas ligonis". Ten skaitė Herodotą. Labai patiko. Pradėjau ir aš.

Močiutė beveik nesikėlė. Kalbėdavomės apie įvairias tautas. Ji papasakodavo Senojo Testamento įvykius, aš – Herodoto. Egipte tuose namuose, kuriuose pastipdavo katė, žmonės nusiskusdavo antakius, o kur šuo – plaukus nuo viso kūno. Taip gedėdavo. Kai kurie garbindavo krokodilus, įverdavo jiems auskarus. O paukštis feniksas lipdydavo kiaušinį, į jį įdėdavo savo tėvo palaikus ir skrisdavo laidoti.

– Kiek pasaulyje jau gyveno žmonių! – galvodavo močiutė. – Vien Kinijoje kiek jų mirė.

Prisimindavom Indiją ir motiną Teresę. Atnešiau jai paveikslėlį.

Herodotą skaičiau greitai, kol prasidėjo ilgieji graikų karai. Ties jais ir baigiau.

Močiutė papasakojo, kad pusbrolis buvo kiemo draugo Kaziunkos gimtadienyje.

– Nelabai ką jis turėjo. Vaišėms buvo degtinės butelis ir virtų bulvių puodas.

Prieš Naujuosius metus pusbrolis susilaužė koją, paprašė, kad atneščiau knygų.

– Herodotas patinka, mielai skaitysiu dar kartą. O "Demonai" geri? Pavadinimą tai pritaikei mano būdui.

Herodotą skaitė ir pusseserė.

Močiutė mirė vasario viduryje. Susirinkom Olandų gatvės Laidojimo rūmuose. Ten buvo labai šalta. Sušilti ėjome į "Ryto" kavinę. Priekyje – dvi tetos, aš ir pusseserė per vidurį, paskutinis dusliai stuksėdamas ramentu klibikščiavo cigaretę rūkantis pusbrolis. Valgėm cepelinų ir gėrėm kavos. Sušilome ir grįžome.

Viena teta vis negalėjo patikėti, kad močiutės nebėra, kartkartėmis liesdavo jos rankas. Dėdė atsinešė melsvą maišelį, kuriame sąvaržėlėmis susegti gulėjo močiutės atsiminimai. Kai ateidavo žmogus, maišelis sučežėdavo, dėdė ištraukdavo ir įteikdavo jam paruoštą egzempliorių. Tyliai grojo mygtuku junginėjama gedulinga muzika. Šnarėjo šnabždesiai, maišelis čežėjo.

– Tai tokie papročiai, – šypsojosi pusbrolis.

Kalbėjomės apie laidotuves. Paskui apie skitus iš Herodoto "Istorijos". Pusbrolis atsiminė daugiausiai įvykių ir jų laidojimo papročius citavo su visomis smulkmenomis. Visi labai pralinksmėjome.

Močiutę palaidojom greta senelio.

Šalia gedulingų pietų stalo kabėjo jos fotografija.

Norėjosi eiti į lauką.

Močiutės laidotuvės neslėgė, priminė Herodotą.

Vėliau močiutė vėl buvo močiutė.

Nuvažiavau į Jeruzalės mišką. Keliu traukiau buvusio mūsų sodo link. Armijos Krajovos kareivio kapas buvo sutvarkytas. Priėjau arčiau ir perskaičiau užrašą. Skirtas ne vienam kareiviui. Jų čia daugiau. Galvojau, pasakysiu pusbroliui. Tik susitikdavome labai retai. Jis laikėsi nuošaliau nuo visų.

Praėjo keleri metai.

Pusbrolio gyvenimas pradėjo tvarkytis. Tada jis mirė. Per laidotuves tylėjome. Į karstą įdėjome "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius".

– Jo mėgstamiausia knyga, – pasakė pusseserė.

Viskas po truputį atlėgo.

Vasaros pavakariais pusseserė atvažiuodavo prie Jeruzalės "Rimi" parduotuvės, ko nors nusipirkdavome ir eidavome į Jeruzalės mišką. Ten žaliavo graži aikštelė. Susėsdavom ant suolo, kalbėdavomės ir gerdavome sidrą. Besikartojanti tema buvo močiutės laidotuvės ir Herodotas.

Kartais prisidėdavo ir daugiau žmonių. Visada ateidavo momentas, kada pusseserė kam nors siūlydavo skaityti "Istoriją". Ore tvyrojo žodis "veltui".

Kai tvenkdavosi debesys ir kildavo vėjas, slėpdavomės koplytėlėje "Pas Erodą". Lankstydavosi ir siūbuodavo aukštos ilgos pušys. Vos tik pradėjus temti, skubėdavome lauk. Tamsoje šis miškas nėra jaukus. Jo tebebijau.

Taip slinko šiltos dienos ir, matyt, tebeslinks.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3986. Margarita2003-06-16 19:50
Skaitant pasigedau...datų.Toks jausmas,kad skaitau dienoraštį,tik datos ištrintos ir pastraipos padrikos.Bendrai šis ŠA numeris tarsi teminis,pateikiantis keleto autorių dienoraščių variantus.

3988. --> 12003-06-16 20:13
Ir VICENTE ALEIXANDRE, Margarita, ir VICENTE ALEIXANDRE: "Šitam mirusiam mieste išlieka gyvos dulkės. Horizontais žeme slenka šaltis."

4005. Sodininkas2003-06-17 02:04
Ką čia prikomentuosi ? Visiems panašiai yra buvę. Bet kolektyviniai sodai liks ir dar geram šimtui metų. Pirmieji krapai ir ridikėliai nei kiek nesuvirtualės dėl besikeičiančio gyvenimo būdo. Mes numirsime, o kolektyviniai sodai liks. Tegul netgi kaip dienoraščiai.

4013. niex2003-06-17 10:10
Tikėjausi apie istoriją daugiau...

4025. Mykolas OK2003-06-17 13:05
Datos. Ar jos ką nors pakeistų? Tik pavadinimas "RIMI" pririša pabaigą prie dabartinio laikotarpio. Gal ir be reikalo. O kolektyvinių sodų gali ir nebelikti per kelis dešimtmečius.

4026. Alisa :-) 2003-06-17 13:20
Ne, tai ne dienoraštis. Tai nuotaika, o nuotaika nedatuojama. Aš juk augau kitoje vietoje, o pasijutau lyg matyčiau vaizdus iš savo gyvenimo. Viskas praeina, ir tai ramina.

4027. Minija2003-06-17 13:21
Alisa,ar Jūs kartais ne iš M.Abromavičiaus parodos čia pabėgote?:)Toks užsisavojęs angelas........

4029. Alisa2003-06-17 14:07
Ne, mieloji Minija, aš tik užbėgau indulgencijos į šią šventą vietą, trumpam lauke palikusi medinį žmogeliuką su keliais auksinais kumštelyje, ir apėmė mane liūdesys, ir paplūdau ašaromis... O dabar jau keliausiu toliau - verslo reikalai skubina.

4031. cikada2003-06-17 15:35
...viskas tik atrodo, kad praeina...bet jei gerai isizhiuresi, giliai giliai,po nauju formu sluoksniais pamatysi -viskas jau buvo...ir vel sugrizho... ...ir tai ramina, nors tuo pachiu ir graudina...

4036. jeremferdenas2003-06-17 17:39
gerai, kad jaunimas raso, kad publikuoja s.atenai, cia jau sigitu problema... sutinku su p. Margarita, datos nebutu trukdziusios. si teksta noreciau klausyti vakarais, apimtas gilios alkoholines psichozes. gal autore galetu ji ikalbeti ir pasiusti internetu?

4040. Mykolas OK :-) 2003-06-17 19:14
Pabandykime įsivaizduoti ir palyginti tris tekstus, prasidedančius tokiu sakiniu:

1. Iš pradžių seneliai turėjo kolektyvinį sodą Baltupių gale, netoli Jeruzalės miško.

2. 1975 m. seneliai turėjo kolektyvinį sodą Baltupių gale, Dzeržinskio gatvėje netoli Jeruzalės miško.

3. 1975 m. daugelis Universiteto dėstytojų turėjo kolektyvinius sodus Baltupiuose, Dzeržinskio gatvės dešinėje ant kalno.


4041. Margarita2003-06-17 20:03
Pirmas sakinys labai tiktų pasakai pradėti...gyveno senelis ir senelė...:) Antras sakinys,leistų nuspėti autorės amžių ir įsivaizduoti kaip atrodė Dzeržinskio gatvė 1975 metais...:) Trečias sakinys - kur parduodavo savo vasaras Universiteto dėstytojai 1975 metais...:)

4044. Labanaktis2003-06-18 05:09
Ne, vis tik, datu ko gero nereikia. Sutinku su Alisa, kad tai greiciau nuotaikos perteikimas, o ne istorija ar dienorastis. Nuotaikos daznai keiciasi, kaip ir sios padrikos pastraipos neiamzintos laiko erdveje.

4049. l pelenas2003-06-18 11:57
nu nerashytojas tu OK, ne rashytojas ir neiko cia nepadarysi anei pasakysi..

4062. rami :-( 2003-06-18 15:22
Man nepatinka sitaip pateikta senatve. Silpna, pasyvi, bejege senatve. Atrodo, kad sitame tekste vienintelis gyvas personazas - tai sesuo Mirtis. Su ja iskeliavo ir seneliai, ir keistasis pusbrolis, ir vargse Drakula..O jinai pasiliko: laukti sekancio pakeleivio. Kazkur kitur.

4065. Penelopė2003-06-18 16:31
hm, kaip žiauriai tai beskambėtų, bet esė užbaigtumui trūksta... autorės laidotuvių aprašymo. Kažkoks meta-autorius turėtų tai padaryti

4072. p.2003-06-18 23:06
Šį rašinį reikėjo pataupyti lapkričio mėnesio numeriui... numiriui... Bet mielai skaitėsi.

4084. Ha2003-06-19 15:21
O man labai patiko. Siltas, sviesus rasymas, be per didelio sentimentalumo. Ir mirtis taip naturaliai atrodo. Aciu, Agne.

4086. Nijole2003-06-19 16:10
Orginalus, siltas, labai itikinantis. Gaila, kad taip greitai baigesi. Drasos ir sekmes autorei. Labai aciu. Ir visai neliudnas. Tinka skaityti ir vasara. Su pagarba.

15313. Emilija :-) 2004-04-20 12:55
tiesiog nepriekaistingas...ir taskas.labai puikiai skaitosi tik gaila kad toks trumpas,o gal man atrodo kad trumpas nes labai greitai skaitosi,nes įdomu...:)sekmes ir didelio pasisekimo autorei:)Emilija

15314. tiesiog as :-) 2004-04-20 13:01
liux!

39886. marytės oželis2005-08-18 11:00
geras tekstas, liūdnokas kiek ...

112469. Laura :-) 2008-03-19 16:23
Man patiko tik labai greitai visi ismire o gal tik man taip atrode

Rodoma versija 180 iš 204 
13:29:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba