TURINYS

DALIA STAPONKUTĖ. ...sms iš maskvos...
Dalia, privet. Šauktukas. Tai Maskva. Šauktukas. Šiąnakt miegojau knygyne. Šauktukas. Taip, Maskvoje knygynai veikia kiaurą parą ir priglaudžia nespėjusius į metro skaitytojus. Maskviečius atskirsi iš paraudusių nuo nemigos akių vokų. Tačiau tikrųjų didmiesčio aborigenų akys niekad neparausta. Gilios, ramios city tautybės akys. Šauktukas skirtas ne man. Tai signalas keltis. Maskvoje neįmanoma spėti gyventi arba atvirkščiai – gyvenimo tirpalas persotintas tokiu judėjimu, kad nebespėji sustoti. sms iš Maskvos pažadina. Vis dėlto tai žinutė iš nesuvokiamos man anapusybės...

ALAIN BOSQUET. Viešpaties Dievo rūpesčiai
Vertė Vida Kupcikevičienė
[...]
,,Nenoriu būti našta
tiems, kas tiki mane, – sako Dievas, –
man pakanka, kad žmonės
tiesiog su manim kalbėtųsi
kaip su obuoliu, voru
ar paprastu gatvės žibintu.
Juk nepiktas esu, ir lengva mane sužavėti
trimis muzikiniais taktais
ar šypsena, jei ji spindi.
Ir dar man patinka
gauti paštu atviruką
su mielu vaizdu iš pajūrio
ar eilėraščiu nepretenzingu".
Dievas sako: ,,Tik tiems, kas netiki,
stengiuos būti našta".
[...]

-gk-. Sekmadienio postilė
,,Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti". Pirmąkart susidūriau su šia fraze būdama dešimties, po Sausio 13-osios įvykių. Kažkuris laikraštis išspausdino žuvusiųjų nuotraukas ir uždėjo šią antraštę. Tada pirmąkart ir suabejojau jos patikimumu. O atiduoti gyvybę už priešus? Arba vėl – per vieną pedagogikos seminarą akademinėj aplinkoj esame žaidę klaikų žaidimą: šeši žmonės susiskirsto amžiumi ir profesijomis, tada gauna užduotį iš dvivietės valties išmesti į jūrą keturis "mažiausiai vertingus". Be jokios abejonės, tie "mažiausiai vertingi" pasitaikydavo pagyvenę, nepasiekę karjeros aukštumų, nepraktiškų ir "nieko gero neduodančių" profesijų atstovai. Apie kokią artimo meilę galima kalbėti apėmus išlikimo instinktui? Ar žmonės, priversti mirti, padarė tai iš tos pačios didžiausios meilės ir sąmoningo norėjimo atiduoti gyvybę... už "draugus"?

NIDA VASILIAUSKAITĖ. Eurofobija ir tautinės tapatybės mistika:
ar galime prarasti tai, ko neturime?
Pasak tokios teorijos, mūsų europietiškumas savaime turėtų būti lietuviškas, o lietuviškumas – europietiškas, tačiau teorijos šalininkai mano kitaip. Jie mano, kad lietuviai turi tapti europiečiais (šiandien jie gavo tokią naują užduotį), negana to, tapę europiečiais, jie privalo išlikti lietuviai – abi užduotys suvokiamos kaip imperatyvai, kurie automatiškai, be intelektualinio nuskaidrinimo knygose, straipsniuose ir konferencijose neveikia (jeigu laiku nesusirūpinsime ir nesiimsime atitinkamų priemonių, tapatybių integracija gali neįvykti, viena tapatybė gali nustelbti ar ištirpdyti kitą). Be to, imperatyvų statusas nevienodas (sprendžiu iš savo empirinės viešų diskusijų stebėjimo patirties): Karaliaučiaus filosofas galėtų teisėtai pasakyti, kad imperatyvas "Tapk europiečiu!" mūsų sąmonėje yra hipotetinis (politinis, ekonominis, kultūrinis, ergo pragmatinis), o imperatyvas "Lik lietuvis!" – aiškiai kategorinis (prašymas jį pagrįsti, ko gero, būtų palaikytas amoraliu).

BOGDAN POPESCU. Konstantinopolio žlugimas
Iš "Mozaik", 2004, Nr.2 vertė Kęstutis Pulokas
Krikščionys ortodoksai niekuomet nepamiršo Konstantinopolio žlugimo. 324 m. Konstantino Didžiojo įkurtas miestas jiems yra ne tik Bizantijos imperijos sostinė. Konstantinopolis tapo tikra ortodoksų tradicijos šerdimi, iš šio miesto patriarchai kartu su imperatoriais valdė krikščionišką valstybę. Todėl 1453 m. gegužės 29 d. Konstantinopolio žlugimas virto tragedija, kuri iki šiol veikia ortodoksų ir musulmonų pasaulių santykius. Norint pagerinti kaimynų tarpusavio santykius, būtina analizuoti istorinius įvykius ir suvokti konkrečias jų aplinkybes.

Apie agurkų žalą
Iš interneto pasiskolino A. Š.
Vienintelis būdas išvengti kenksmingo agurkų poveikio – pakeisti dietą. Valgykite, pavyzdžiui, atogrąžų miškų orchidėjų sriubą. Nuo jos, kiek žinoma mokslo srityje, dar niekas nepakratė kojų.

SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
"Aistrų pilys", pirmasis jo romanas, mano galva, ir geriausias. Kituose dingsta tai, ką vadinčiau "realybės pagava".
Šeštadienį bus susitikimas su juo Italų kultūros centre. Reikėtų paklausti, kokią įtaką darė Márquezas? O kas iš to? Darė – nedarė...
Tam, kas kelia baimę, visados duodamas vardas, rodo ir faktas – daugelis jų turi du...
P. S. Šitai žinojo dar pirmykščiai žmonės, urviniai, pasakų, burtų žmonės.

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Sindijos sutvarkymas
Kaip ir reikėjo tikėtis, E. Vertelkaitės estampuose jos pasirodė kitu kampu nei amerikietės fotografijose. Visų pirma kitu kampu tiesiogine prasme – kūrinyje "Mėgaudamasi savimi ir savo vonios kambariu..." nuotraukos "Be pavadinimo #39" herojė pakrypo 90° kampu į dešinę, kitaip tariant, anksčiau stovėjusi, dabar atsigulė. Fotografijos "Be pavadinimo #11" herojė kūrinyje "Kai C. Sherman kilo į dangų..." pakrypo 90° kampu į kairę, arba, anksčiau gulėjusi, dabar pakilo. Taip pat abu personažai prarado prigimtinę aplinką ir atsidūrė abstrakčioje simbolinėje erdvėje. 11-oji vietoj jaukaus miegamojo gavo vandens plynę ir dangų, o 39-ajai, nors priešakyje tebereginčiai neišnykusį vonios kambario lopinėlį, nugara teko pajusti upės srovę. Taip radikaliai pakeitusios savo poziciją ir aplinką herojės, žinoma, pasirodė kitu kampu ir perkeltine prasme.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Estetika ir fiziologija
Tarkime, budizmas sako: "Nuo kojų padų aukštyn, nuo viršugalvio žemyn šiuose griaučiuose, aptemptuose oda [...], kur beieškotum, nerasi nė pėdsako ko nors švaraus [...]. Tegali aptikti visokeriopų nešvarybių, kurias sudaro galvos plaukai, kūno plaukai ir t. t. ir kurios yra dvokiančios, kokčios ir pasišlykštėtinos". Tuo tarpu Rilke (Tomo Venclovos lūpomis) sako: "Pažvelk: jie vienas kitam išsirpo, / jų gyslose teka ne kraujas – dvasia. / Jų kūnai nelyginant ašys virpa / kaitros ir grožio sūkuriuose".

AUGUSTINAS DAINYS. Eilės
[...]
Greičiausiai mes ateiname į šį keistą pasaulį
Dažniausiai tam, kad paliudytume sutiktus daiktus
Ir žmones, kad prisiektume ištikimybę jiems ir sau,
Ir, žinoma, tam, kad patirtume savąjį likimą,
Kurį viena išmintinga žmogaus siela su savimi
Pasitikinčiu jautrumu išgėrė iki dugno, nustebusi,
Kad sunkiausia šiame pasaulyje yra išlikti savimi
Ir liudyti savąją tiesą, nesibijant, ką pamanys kiti.
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Sala. 10 Kipro poetų. Sudarė ir vertė D. Staponkutė. V.: Baltos lankos, 2006.
Keista, bet tautos, vykdžiusios genocidą, neturi geros poezijos. Vokiečių poezija po Antrojo pasaulinio karo visiškas šlamštas. Turkų ir graikų – irgi. Izraelio žydai geros poezijos irgi neturi. O štai palestiniečiai turi. Liūdnos išvados.
Esu sala žaizdotom rankom ir trūkinėjančiu balsu. Galbūt nuoširdžiausias liudijimas.

Gintaras Beresnevičius. Naujojo atgimimo išvakarės: kontrsekuliarizacijos Lietuvoje kontūrai. V.: Aidai, 2005.
Cituoju: Bent jau man įdomiausias "religinės" literatūros žanras. Dievas neminimas, bet jis patyliukais, gal ir netyčiom, įprastas gamtoje, pasaulėvaizdyje, peizažuose, charakteriuose, charakterių susigrūmime, savigraužose, dialoguose ir monologuose. Daug kirbančios sakralinės įtampos, kai Dievas yra jam nesant.
Žodžiu, ši knyga – polemiška, provokuojanti, kartais net drastiška. Kaip visos tikros knygos.

Marcelijus Martinaitis. Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
O pabaigų pabaigoje – tikras autoriaus perliukas, užrašytas 1972 m., kuo puikiausiai išreiškiantis XXI a. pasaulio tendencijas: Gali būti gražiai padarytas bizūnas plakimui, kaladė galvai nukirsti, kilpa žmonėms karti. Nuo kitų epochų mes skiriamės tuo, kad mums patiems suteikta teisė pasidaryti kilpą, tam panaudojant visą savo išmanymą, įkvėpimą. Galima net pasižymėti ir išgarsėti, susikurti laisvės iliuziją, jog štai patys galime gamintis tuos prietaisus, visa tai pradėjus vadinti demokratija. Ir štai pasmerktasis užsimiršta, gražiai kurdamas mirties įrankius sau pačiam, savo tautai ir visuomenei.

David Madsen. Sapnų dėžutė. Romanas. Iš anglų k. vertė A. Jucytė. V.: Alma littera, 2006.
Sapnas yra ištisinis. Jis niekada nesibaigia. Neturi nei pradžios, nei vidurio, nei galo. Sapnas primena upę, tik neišteka iš jokio šaltinio. Jis begalinis, teka iš niekur į niekur ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir tutūūūūūūū...

RAMŪNAS JARAS. Turistinė kelionė į Paberžę
Apie nuo vitražų krintančius, Tėvo Stanislovo mėgtus ypatingus šviesos efektus sukuriančius saulės zuikučius kunigas Skaidrius atsiliepia gan skeptiškai. Jam svetimi paslaptingi šviesos efektai ir mistika, svarbiausia – ganytojo darbas.
Turistų knibžda iki vakaro. Užsieniečiai internete palieka komentarus: "It’s like a museum. But I don’t know what it really is".
Gavau išimtinę teisę paliesti bažnyčios vargonėlius. Jie mane sudomino, nes esu išmokęs virkdyti įvairius muzikos instrumentus. Vargonėliai seni ir aplūžę ir gali tik viena – dejuoti. Virkdyk juos vienaip ar kitaip, išgausi tik šią pamaldoms tinkamą nuotaiką. Matyt, pagaminti savo darbą išmanančio meistro. Tiesa, maigomi staccato, jie atbunda šiuolaikiniam gyvenimui.
Poetas Skaidrius Kandratavičius neseniai išleido knygą "Metareligija". (Atsimenu, kaip jis mane nustebino, kai skaičiau jo elektroninį laišką: "Kunigas Skaidrius Meta Religiją!") Poezija joje nėra tokia, kokią rašo kunigai. Jų, rašančiųjų, Lietuvoje nemažai. Tačiau visi atsidavę Maironio nutiestam keliui.

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u…o...g…i…r…d...o…s
Mano plaukai tikrai švaresni negu kopūstai iš parduotuvės.
Danguolė Nekrašienė, buhalterė

AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kodėl išprotėjo paukštelis?
Sodyboje, gulėdama ant saulėje įkaitusio medinio tiltuko, prisiminiau, kaip kartą vaikystėje pati buvau virtusi paukščiu. Na, netapau juo tikrąja šio žodžio prasme: tiesiog man buvo septyneri, mama mane išvežė į kaimą, o teta, vieną popietę nuėjusi į gretimą vienkiemį, pintinėje parsinešė ančiukų. Aš ištisai tupėjau šalia, negalėdama atitraukti akių. O paukšteliai, per anksti atskirti nuo mamos, paaugę ėmė sekioti man iš paskos, manydami, kad aš – antis...

DANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Tutė Zubelė (Iš "Laiškonių baladžių)
Ypač išgarbino tutę jos kvartūkai (taip mūsų krašte moterys vadino prijuostes). Kaimo moterims jų visad reikėdavo: vienų prie liuobos, kitų – prie svečių. Iš Zubelės užsisakydavo po kelis, mat ir nešiodavo retkarčiais du iškart: geresnį rišdavo apačioj, prastesnį – viršuj. Gera gaspadinė visad su kvartūku ir visad pasiruošusi netikėtumams... Nešykšti Zubelė priraukdavo visokiausių fasonų kvartūkų: su priekiniu, be jo, su kišenėm ir be jų, trumpesnių, ilgesnių, su nėriniukais ir be jų, su raukinukais, klostėmis, su skarelėm ir be jų, kiekvienai kitaip, nesikartodama, vis įdomiau... Prisiuvusi ateidavo pas jas pasikieminėti; matuodavosi moterys, gėrėdavosi "kvartūkinės" darbu, dėkojo ir linkuvietišką alų "merkavojo".

VAIVA GRAINYTĖ. Komsi komsa
Žanas yra aktorius, jis moka atmintinai daugybę eilėraščių, jį dievina režisieriai, jį atpažįsta gatvėje, jis turi tris "Kristoforus", vieną dukterį ir vieną sūnų, Vida – tik savo vidinį žvėrį, vieną vienintelį, nepakeičiamą, Vidai dvidešimt vieni. Viena akimirka, Vidos smilius – nariuotas, pervertas kirminėlis, ji – vienintelė nuotaka, Žano sūnus, dukra ir žmona – vienas liūdnas tapetas, prisiminimas, retrospektyvi pievelė, vienos vestuvės ir laidotuvės, Vida ir Žanas, ugnis ir vanduo, stichija prieš materiją, adventas ir hedonizmas, Liuciferis ir Burgundija, variklis ir ūkas, žalvaris ir rūgštynė, asimetrija ir koralas, advokatas ir ginklai...

RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Kilmingasis šalia mūsų
Kol "Select", patikima ir iš pašto dėžutės neišeinanti firma, atsiuntė aristokratui tinkamą inventorių – gulyklą, tupyklą, šilkinę pižamą – Kacinku, demonstruodamas išsiauklėjimą, viską krovė ant laikraščio. Netaupydamas popieriaus, persas kakutį vyniodavo į valdžios vyrų rietenų paklodes, nepaliaujamai kylančių Darbo partijos reitingų suvestines.

MARIUS RAUBA. Galvos II
Todėl ir sakau – tas plaukų pasaulis! Nereikia būti mitologu, kad suvoktum – chtoniškos žalčių ir gyvačių, antraip utėlių ir pleiskanų erdvės biologinė įvairovė nūnai visokiais šampūnais galutinai sunaikinta. O būdavo! Smulkiadantėm šukom akėji galvą palinkęs virš balto popieriaus lapo, krinta ant jo avelės, paskui trekšt, tik trekšt. Dar kokią erkę pasigardžiuodamas iš paausio išsirauni. Kas išmanė, tas jas ganė, kaip sakoma.