ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-14 nr. 840

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINIUS JUOZĖNAS. Baziliskas (12) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Kai aš būsiu seniūnė (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su kalbininke, dėstytoja dr. JURGITA GIRČIENE kalbasi Audra Čepkauskaitė. Naujas kalbos gyvenimas (21) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Profanacijos: religija ir kapitalizmas (7) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (10) • GINAS ŽIEMYS. Karališki marškiniai (3) • OLESIA MAMČIČ. Be IkaroVAIVA GRAINYTĖ. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Geriau būčiau ne(at)gimęs (22) • RENATA ŠERELYTĖ. Čikaga netiki ašaromis (4) • LIBERTAS KLIMKA. Pirmąkart minint Kultūros dieną (4) • JONAS TRINKŪNAS. Žemiškoji arba chtoniškoji lietuvių kultūra (129) • Pokalbis su kelių Maskvos restoranų savininku, architektu ANDREJUMI DELOSU. Evoliucijos pradžia (8) • ALEXANDER McCALL SMITH. Škotijos gatvė 44 (12) • ilgimės jūsų ilgos nuomonės apie ką nors (351) • 2007 m. balandžio 21 d. Nr. 15 (841) turinys (75) •

Baziliskas

DAINIUS JUOZĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus iliustracija

Vilniuje, išėjus už gynybinės miesto sienos pro Subačiaus vartus link Išganytojo kalno, arba Mons Salvatoris, kur dabar stovi Misionierių bažnyčia, stūksojo galingas gynybinis artilerijos įrenginys – bastėja, geriau vilniečiams žinoma Barbakano vardu. Jo paskirtis buvo apginti Vilnių iš rytų, nuo vis kylančios Maskvos grėsmės. Už storų sienų pasagos formos tunelyje pro šaudymo angas grėsmingai žvelgė patrankos. Nuo Barbakano pylimų kaip ant delno buvo matyti Užupis, Belmontas, Markučiai, Polocko kelias.

1655 metais Vilnių užgriuvo didelė nelaimė. Maskvos caro ir Ukrainos kazokų kariuomenė užėmė miestą, žiauriai išžudė dešimtis tūkstančių gyventojų, sugriovė ir išplėšė daugelį namų ir bažnyčių. Vilnius degė septyniolika dienų, kol virto klaikiais griuvėsiais.

Kai po penkerių karo metų į Vilnių grįžo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pulkai, iš Barbakano maža kas bebuvo likę. Niekas jo nebeatstatė, ši vieta pamažu virto miesto šiukšlynu. Taip susiformavo kalva, vilniečių praminta Bakszta – Bokštu, arba Subačiaus bokštu, nuo greta esančios Subačiaus gatvės. Ilgainiui niekas nebeprisiminė, kokia miesto klestėjimo laikais buvo šio statinio paskirtis.

Apie Bokšto kalvą sklisdavo nerimo ir baimės kupini gandai. Neva ten naktimis renkasi raganos, kerėtojos ir burtininkai, švenčia savo velniškus sąskrydžius. To dar buvo negana. Prie visų Vilniaus miestą apsėdusių nelaimių – gaisrų, bado, maro – prisidėjo dar viena – Bokšto požemiuose apsigyveno siaubūnas, vilniečių atmintyje išlikęs kaip baziliskas.

Atsitiko neįtikėtinas dalykas. Gaidys, besikapstydamas po Bokšto kalno šiukšlyną, padėjo kiaušinį. Tąjį kiaušinį pasigriebė rupūžė ir nusitempė į Bokšto požemius perėti. Į požemius, kur kadaise budėjo Lietuvos kariai, nukreipę galingas patrankas į rytus. Į požemius, kur dabar buvo tamsos karalystė, knibždėte knibždanti šikšnosparnių, rupūžių, žalčių ir įvairių vabzdžių.

Ir išsirito iš to kiaušinio siaubingas gyvis. Jis išaugo į dvidešimt penkių uolekčių ilgio, smauglio dydžio driežą gličiu žvynuotu liemeniu, plėšraus paukščio galva, iš jo snapo kyščiojo gyvatės liežuvis. Tai buvo plėšrus padaras, maitinęsis viskuo, kas juda. Patykotą auką jis užmušdavo vien savo žvilgsniu, tuomet stangriu it spyruoklė šuoliu šaudavo į priekį, pačiupdavo ją, įsitraukdavo į urvą ir prarydavo.

Pabaisos aukomis kaskart tapdavo neapdairūs miestiečiai, išėję pasivaikščioti Bokšto kalno ir Misionierių sodų pašlaitėmis, skubantys savais reikalais ir trumpinantys kelią į miestą, taip pat įsimylėjėliai, kaip ir mūsų dienomis, skirdavę pasimatymus ant Barbakano mūrų liekanų. Niekas negalėjo nuspėti akimirkos, kada siaubūnas nužiūrės naują auką. Būdavo, sudorojęs kurį nelaimėlį, jis ilgam nugrimzdavo Bokšto požemiuose ir iš ten būdavo girdėti tik šnarkštimas bei nuodingas alsavimas. Regis, viskas nurimdavo, žmonės lengviau atsikvėpdavo. Tačiau išsprogusios kvailos paukščio-gyvatės akys vis suspindėdavo kurio nors iš daugybės Bokšto urvų gilumoje, sekdamos naują auką. Kai tik susitikdavo žmogaus ir bestijos žvilgsniai, vaikas, jauna mergina ar senelis krisdavo it stabo ištikti.

Netylančios motinų, tėvų ir vaikų raudos, gedulo procesijas lydintis varpų skambesys, egzekvijų psalmės nuolatos aidėjo virš Neries ir Vilnios santakoje išsiskleidusio miesto. Iškankinti nuolatinės įtampos ir baimės, Vilniaus rotušėje susirinko magistrato, cechų ir gildijų, vaivadijos atstovai ir svarstė, kaip įveikti Bokšto požemiuose tūnantį siaubūną. Juk niekas nebuvo jo matęs. Kas pamatė – krito negyvi. Pagaliau buvo nuspręsta pasitarti su mokslo vyrais.

Tėvai jėzuitai iš Universiteto pervertė visus senuosius bibliotekos inkunabulus, peržiūrėjo visus bestijų ir pabaisų žinynus. Sulyginę liudininkų parodymus su senaisiais raštais, jie vieningai sutarė, kad Bokšto kalne besislepianti pabaisa labiausiai atitinka romėnų istoriko Plinijaus Vyresniojo ir Bažnyčios daktaro šv. Izidoriaus iš Sevilijos raštuose aprašytą baziliską. Praeities išminčiai siūlydavo į olą, kur tūno pabaisa, įleisti žebenkštį, kad ši perkąstų baziliskui gerklę anksčiau, nei kris nuo jo žvilgsnio.

– Veidrodis, Jūsų malonybės, veidrodis! – niekas jau nebeatsimena, kuris posėdžio dalyvių šūktelėjo. Baziliskas pamatys jame savo atvaizdą ir žus nuo savo paties žvilgsnio! Ar tikrai? Verta pabandyti... Bet kur rasti drąsuolį, nebijosiantį atkišti jam veidrodį?

Ir toks žmogus atsirado. Rotušės rūsiuose laukdamas bausmės vykdymo kalėjo jaunuolis, nuteistas myriop už benkarto – nesantuokinio kūdikio – nužudymą. Begalinės gėdos dėl viešosios nuomonės ir baimės dėl pono pykčio apimtas, jis atėmė savo mylimosios kūdikiui gyvybę. Jau rytdienai miesto budelis galanda savąjį kirvį.

Išvaduosi miestą – dovanosim bausmę. Pasiūlytą sandorį jis priėmė. Magistratas surado jam didelį brangaus Venecijos stiklo veidrodį, parūpino deglą ir skiltuvą.

Apsikabinęs veidrodį, dešinėje rankoje nešdamas liepsnojantį deglą, jaunuolis kilo Bokšto gatve pro nustėrusių vilniečių eiles, kol pasiekė kalno viršūnę. Atsargiai, žingsnis po žingsnio artėjo prie senojo Barbakano griuvėsių, kurio liekanos kur ne kur dar kyšojo iš žemės. Jis buvo gavęs patarimų, kur ieškoti patogesnės angos įsigauti į požemius.

Suradęs kadais užmūrytoje angoje nežinomų rankų pramuštą skylę, jaunuolis, pirm savęs atstatęs veidrodį, įlindo vidun. Staiga jį ėmė krėsti baisus drebulys, visas kūnas pavirto tarsi ledo gabalu, širdis nukrito į kulnus, išpylė šaltas prakaitas. Galų gale kojos užčiuopė tvirtą pagrindą, akys pamažu priprato prie tamsos. Bazilisko šioje vietoje nebuvo. Priešais jaunuolis pamatė mūrinius laiptus, vedančius žemyn į juodą tamsą. Iš ten sklido atgrasus sieros ir puvėsių tvaikas. Atsargiai žengdamas per žmonių ir gyvūnų kaulus bei kaukoles, jis ėmė leistis žemyn.

Staiga prieš jį atsivėrė netikėta erdvė – it bažnyčios skliautai aukštas ir platus tunelis, kuris sukdamasis vedė tiek kairėn, tiek dešinėn. Bijodamas, kad pabaisa neatsidurtų jam už nugaros, jaunuolis sustojo ir ėmė įdėmiai klausytis, kurion pusėn pasukti. Ir netrukus dešinėje išgirdo alsavimą, švilpimą, tarsi kas grotų išklerusiais vargonais. Atsargiai iškišęs galvą iš už kampo, jis iš siaubo atšoko atgal – ten gulėjo siaubūnas. Jis snaudė, jo paukštiška galva buvo padėta ant surangyto liemens, o žvynuota gyvatės uodega driekėsi tuneliu tolyn.

Baziliskas bemat pajuto, kad požemyje kažkas yra. Sunerimęs jis atsimerkė, pakėlė liemenį, jo šnarpštimas stiprėjo ir pavirto pratisu šaižiu cypimu. Jaunuolis ūmai suvokė, kad nebegalima delsti, sukaupė visas jėgas, stipriai suspaudė rankose deglą ir veidrodį, užsimerkė ir, išbėgęs iš už kampo, atsigręžė į siaubūną. Baziliskas iš nuostabos sustingo, išsprogusiomis akimis įsistebeilijo į veidrodį, per visą jo liemenį nubangavo traukuliai ir jis krito negyvas prie mūsų drąsuolio kojų.

Taip bestijai atėjo galas.

Visą Vilnių apėmė neapsakomas džiaugsmas. Gaudė bažnyčių varpai, šaudė patrankos ir fejerverkai, vyko nesibaigiančios padėkos mišios ir procesijos. Siaubūno bazilisko kūną iš laimės apsvaigę miestiečiai tampė miesto gatvėmis, kol sudraskė gabalais ir juos čia pat surijo subėgę šunys. Apdairesnieji slapčiomis uodegos gabalėlius parsinešė namo, sudžiovintus juos močiutės naudodavo vaistams, antpilams ar įvairiems kitiems žmonių reikalams.

Jo šviesiausioji didenybė Saksų, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas bazilisko nugalėtojui atleido kaltę ir pakėlė į laisvų žmonių luomą. Deja, Vilniaus miesto magistrato knygos neišsaugojo mums jo vardo.

Kunigaikštienė Jadvyga Oginskienė, giliai sujaudinta šios istorijos ir trokšdama gelbėti nekaltų kūdikių gyvybes bei sielas, Bokšto kalne įkūrė Kūdikėlio Jėzaus vaikų pamestinukų prieglaudą. Ši prieglauda veikė bemaž 160 metų.

Vilniaus miestiečiai išsaugojo Bokšto bazilisko atminimą. Jau karaliaus Stepono Batoro universiteto studentai kasmet rengdavo karnavalines eisenas. Persirengę riterių ir bajorų rūbais, bazilisko iškamšą jie „vesdavo“ nuo Bokšto kalno per miestą į Napoleono aikštę, kuri dabar vadinama Daukanto. Joje surengdavo siaubūno teismą ir jį sudegindavo.

Mūsų laikais Vilniaus universiteto studentai fizikai baziliską pakrikštijo Dinu Zauru ir Fizikų dieną jį triukšmingai vežioja miesto gatvėmis.

Tačiau būkime budrūs. Baziliskai gimsta tik kartą per šimtą metų. Dėl mums nežinomų priežasčių šis padaras Vilniuje negimė nei XIX, nei XX amžiuje. Jei nesaugosime Lietuvos sostinės, nesugebėsime jos mylėti, gerbti jos praeities paminklų, nemokėsime joje gražiai gyventi, atskirti tikrąsias vertybes nuo klastos ir melo – gaidys, besikapstydamas Barbakano šlaituose, gali ir vėl padėti kiaušinį, kuriame susirangiusi tūnos žiaurioji bestija.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80904. rolkie2007-04-17 20:52
alia kokia pasaka,ajazus. tik kad sudas a ne moralas siandienos vilniui :)))

80905. NA2007-04-17 20:59
Puiku, neblogai, tai pirmas straipsnis, kurį aš Š.A. sąžiningai perskaičiau. Bet reikėtų daugiau apibendrinimų. Drąsos! Drąsos!. Nerkit į gilumą!! Jei ne šioje, tai kitoje erdvėje.

80948. krankt2007-04-18 05:35
Nagi nieko stebetino, jog is gaidzio kiausinio issiperejo bestija. :)

80952. bajanas2007-04-18 09:38
As vis galvojau, kada atsiras nauja Liobyte ir parasys apie Vilniaus legendas. Pagaliau. Sveikiname.

80953. dalgis2007-04-18 10:37
bajsu

80955. bulkute2007-04-18 11:01
Na ka, interpretuoti ir pliekti kitu kuryba lengviau ir itaigiau sekasi, p. Juozenai, o kai reikia ka savo sukurti, didele ismintis ir erudicija kazkur nugesta.

80971. dalgis2007-04-18 14:04
bijau jaunuolio su veidrodziu...

80990. mike pukuotukas :-) 2007-04-18 17:27
Na ir pasakele- lietuviskas Haris Poteris...wow

80991. po palme2007-04-18 17:31
pastatyt budele ir imt mokesti uz paziurejima. kokios galimybes, labai geras reklaminis straipsnis

81015. X2007-04-18 21:27
Tas Vilniaus Baziliskas nuplagijuotas iš Vakarų Europos. (Čia ne apie p. Juozėno tekstą, bet apie legendą).

81396. Vytck :-) 2007-04-22 23:45
Na , hari poteri labai primena, bet visai nieko skaitosi, juk barbakanas visiems prisminimu geru kelia.

84503. 1112007-05-25 06:39
tai tik testas

Rodoma versija 179 iš 203 
13:29:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba