Nuoga figūra lango fone. 1956
Wynn Bullock |
Liūtis.
Per pievą bėga baltai apsirengusi mergina, permirkusi, pro prilipusias rankoves prasišviečia oda. Kaip nupeštos vištos, kaip nupešto Saukos, viename paveiksle.
Broileris.
Galėtų būti tokie vienuoliai, dabar galvoju: ne broliai, o broileriai, ne brolija, o broilerija.
Kuo stipriau lyja, tuo įnirtingiau pievos vidury būrys paauglių spardo kamuolį. Futbolas tarp žaibų. Galėtų spardyti žaibus. Nusisvilintų drabužius – irgi būtų broileriai. Paskui apanglėtų. Būtų panašūs jau ne į broilerius, bet į kiaules, lietlempėmis nusvilintas, ar kokius šernus. Broliai šernai.
Jų kamuolys baltas. Kaip žiedas. Didžiulis jazmino žiedas. Paaugliai, spardantys didžiulį jazmino žiedą. Apkvaitę nuo kvapo. Paaugliai – bitės.
Narkomanas ištiesia ranką, mėgindamas prašyti išmaldos, bet apsimyža. Žiūri sau į klyną, klaupiasi.
Savo dvidešimt devintojo gimtadienio naktį Bodisatva nusprendžia palikti šeimą. Paprašęs tėvą leidimo ir pastovėjęs prie miegančių žmonos ir sūnaus, paslapčia palieka rūmus. Dievai padeda jam pabėgti – panardina miestą į miegą, atveria vartus ir prilaiko žirgo kanopas, kad nesigirdėtų kaukšėjimo.
Man trisdešimt dveji, aš niekur neišėjau. Niekur nenuėjau.
Vanduo čia skaidrus skaidrus. Ir šaltas. Pelyninės spalvos.
Vasaros įkarštis. Pro kalnus kyšo dangus, visas mėlynas. Uolienos, akmenys. Visur akmenys. Išdžiūvusių upelių dugnai grįsti akmenimis, akmeninė pakrantė, akmeninis ežeriuko dugnas. Kalnai kalnai kalnai, mes pačiame kalnyno vidury. Sėdime kavinės terasoje, papėdėje, po skėčiu, po skliautu, po Maironiu, nes dabar laukiu, kad ims skambėti varpai Liucernos, būtinai turi skambėti. Ir pasigirsta burzgimas. Žemas, sodrus. Burzgia, byzgia. Vis arčiau. Iš posūkio išnyra juodas šalmas, paskui daug juodų šalmų, berečių, su fašistine atributika, ir jiems visiems burzgia iš šiknų Liucernos (Liucifernos) birzgalai.
Alpių karaliai.
Pirmiausia važiuoja prie ežerėlio, ir vienas, lipdamas nuo motociklo, paslysta, čiuožia šlaitu, suburzgia, krenta į vandenį, pyksta. Jis yra piktas. Iš tolo piktas, iš savo būdo, iš pažiūrų, yra pasipūtęs gaidys, aukštas ir tvirtai sudėtas, ir visi jie aukšti ir tvirtai sudėti. Visi jie rinktiniai, trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vyrai. Vienas apie penkiasdešimties, visai buko veido, galėtų būti geras vadas, galvijų bandos vedlys.
Lipau lipau į kalną Brno centre, prie Petro ir Povilo bažnyčios, ir aptikau tualetą. Sakau, užeisiu. Tualetas mokamas, aptarnauja dvi vidutinio amžiaus čekės. Čirška, tarška čekiškai: nei angliškai, nei vokiškai – nė žodžio, susikalbėt neįmanoma. Tiesą sakant, čekų tai daug ką suprantu, nes žodžių daug į lenkų ir rusų panašūs, bet jau ką aš sakau, tai tos moteriškės nieko nesupranta. Jeigu nori pasinaudoti klozetu – kainuoja šešios kronos, jeigu naudosiesi tik pisuaru – keturios kronos. Duodu moteriškei dešimt kronų, o ji man – šešias grąžos, tada baisiausiai nervuota eina kartu su manim prie pisuaro, atsistoja ir rodo: atsisek klyną ir daryk čia, nes mokėjai tik keturias kronas. Stovi ir žiūri, ir čirškia be sustojimo kaip kokia čigonė. Nervuojasi: greičiau daryk. Šūdo, sakau, ir rodau jai špygą. Ko čia žiūri? Ir pradedu lietuviškai rėkti. Ko, sakau, neėmei šešių kronų, pati paėmei tik keturias ir dabar dar kabinėjiesi. Kai pradėjau rėkt, ji iš karto viską suprato, paėmė iš manęs dar pinigų. Maniau, jau galėsiu eit į tualetą, bet tada ji vėl pradeda rėkt, pasiima tualetinio popieriaus ir brukasi su manim į kabiną. Man nereikia popieriaus, aš tik noriu duris užsidaryt, kad tu nežiūrėtum, rėkiu, ir ji viską kuo puikiausiai supranta. Išeidamas dar ant jos parėkiu. Nes kai rėkiu, ji viską supranta, džiaugiasi, kad su ja kalbu, padėkoju angliškai, vokiškai, lenkiškai, prancūziškai, lietuviškai, parėkiu parėkiu kažkokių nesąmonių ir ji laiminga žiūri į mane, atseit susišnekėjom. Beje, Vilniuje, migracijos departamente, tuose kabinetuose, kur užsieniečiams išduodami laikini gyvenimo ir darbo Lietuvoje leidimai, irgi niekas nekalba nei angliškai, nei vokiškai, nei prancūziškai, užtat kalba rusiškai, geriau negu lietuviškai, mano bendradarbė (užsienietė) kai nuėjo prasitęsti savo darbo leidimo, buvo šokiruota, nes rusų ji nemoka, o kitomis kalbomis niekas su ja nekalbėjo. Rėkt, sakau, reikėjo garsiai rėkt, tada būtų supratę, ko nori, kai labai rėki, tai dingsta kalbų barjerai. Esam broliai ir seserys rėkime. Broliai ir seserys pyktyje.
V. buvo gerokai išgėrusi. Vaikščiojom po pievas ir jeigu tik kur sustodavom, ji tuoj pat atsiguldavo ant žemės ir užmigdavo. Pažadindavom ir eidavom toliau. Kai priėjome ežerą, V. atsiskyrė nuo mūsų ir nepastebėjome, kaip nuėjo į privačios pakrantės valdas. Šeimininkas, matyt, paklausė, kur ji eina. O ji, matyt, atsakė, kaip ir yra įpratusi tokiais atvejais: einu tavo pyz...on. Kadangi šeimininkas augo patriarchalinėje visuomenėje ir nuo pat gimimo jam buvo skiepijamos patriarchalinės vertybės, išgirdęs moteriško organo pavadinimą labai susijaudino. Taip susijaudino, kad visas pabalo, įbėgo į vagonėlį (žemę dar mat buvo pirkęs neseniai ir namo pasistatyti nespėjo), iš jo išsivedė žmoną ir išsinešė šautuvą. Šautuvą jis išsinešė todėl, kad norėjo įbauginti V., taip pat ir mus, vėliau įsitraukusius į malonų jųdviejų pašnekesį. Žmoną jis išsivedė todėl, kad buvo auklėtas patriarchališkai ir dėl tokio auklėjimo liko visiškas bailys. Jis niekad neišdrįstų šauti, o juk, jeigu to prisireiktų, yra viltis, kad žmona paims iš jo šautuvą ir iššaus, šitaip išgelbėdama jo vyrišką orumą. Ir aš stovėjau ir galvojau, kad jeigu neišvengiamai kils muštynės, tai reiks neišvengiamai daužyti tą vyriškį tol, kol jis praras sąmonę ir negalės nė vieno pirštelio pajudinti (kad nešautų mums nueinantiems į nugaras), ir šitaip galvodamas vis įkalbinėjau to vyriškio žmoną: būk gera, kaip nors nuvesk jį iš čia, nes jis juk blaivas, protingas, o mes jau šimtą kartų būtume ramiai nuėję, jeigu jis mūsų šitaip neužsipuldinėtų vis iš naujo.
Paskui paaiškėjo, kad žemė, dėl kurios ir ant kurios visas barnis kilo, visai ne to vyriškio, to vyriškio žemė, pasirodo, toliau, bet jis čia ėmėsi prevencinių priemonių, bijodamas, kad netyčia galim ir į jo žemę įžengti.
Pirmaisiais amžiais po Kr. vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė Europoje buvo 25 metai. Norint, kad europiečiai neišnyktų, kiekviena suaugusi moteris turėjo gimdyti bent 5 kartus. Vaikų mirtingumas taip pat buvo labai didelis. Kai kurie krikščionys (taip pat ir šv. Povilas) propagavo skaistybę. Ilgainiui ši doktrina buvo tiek subanalinta ir iškreipta, kad imta smerkti lytinius santykius apskritai, imta tikėti, kad vaiko charakteris priklausys nuo tėvų nuotaikos santykiavimo metu, t. y. kad nuodėmingi seksualiniai jausmai yra kenksmingi būsimo vaiko tikėjimui. Kaip tik tada ėmė rastis toks pseudofeminizmas, t. y. patriarchalinis (arba bažnytinis) feminizmas, mat bažnyčios vyrai ėmė aiškinti, kad moterims skaistybės laikymasis visą gyvenimą yra patikimiausias būdas išsivaduoti iš vyrų tironijos ir tradicinių šeimos pareigų. Mano supratimu, toks mokymas reiškia štai ką: mielosios moterys, mes, vyrai, niekada nepasikeisime, mes visada liksime tironai, mes visada primesime jums visokių pareigų ir prievolių, jeigu norite, kad taip nebūtų, nustokite būti moterys, nerodykite mums, kad esate moterys, ir gal mes nepamatysime, gal tada išsivaduosite iš mūsų tironijos, nes mes, jeigu tik pamatome kur moterį, iš karto puolame ją terorizuoti, nes mes kitaip nemokame, nes mes keistis negalime, užtat galite jūs, jūs galite pakeisti pasaulį, jūs galite viską, ko negalime mes, mes esame kvaili jaučiai, gorilos, gaidžiai, broliai broileriai, na, o jeigu jūs nepasikeisite arba net jeigu ir pasikeisite, bet mus vis tiek jaudinsite seksualiai, gali būti, kad mes imsimės savų priemonių, gali būti... ir buvo viduramžiais daugybė sudegintų raganų, išplėšytų, išdarkytų. Broliai.
Vakarienei ji nusprendė iškepti broilerių šlaunelių.
Visiškoje vienatvėje, virtuvės prieblandoje paėmė vieną šlaunį. Pažiūrėjo. Šlaunis tokia į galą storėjanti, su apsilupusia skūra, galas raudonokas. Tada nusijuokė, užbarstė druskos, pipirų, gerai įtrynė, patiekalą įšovė į orkaitę.
Paskui nusiplovė rankas, nusirišo prijuostę...
ATĖNAI
Lietuva internete
