ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Prisilietimas

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Interjero dekoras. 1912–1916
Jan Bułhak

    Atstumas – ne saugumo zona, o įtampos laukas.
    Theodor Adorno


Mirties netikėtumas suteikia jai šiurpaus tobulumo, kuris sulig žinia apie artimojo mirtį sukausto mane ir trumpam stumteli į nesvarumą. Žinia apie mirtį marina suvokimu, kad atgavusi žadą nebebūsiu tuo pačiu žmogumi, koks buvau iki nuaidint lemtingam pranešimui. Jis atsimuša į mano klausą ne vien per gedulingą tarpininko skambutį, jis tarytumei Geroji žinia pasiekia mane per daugybę antgamtiškų ženklų, kuriuos užgožia žemiškieji rūpesčiai, išugdę nejautrą stebuklui. Aš pamenu ryškų sapnų spektrą, po kurio aplankė erotiško geidulio būsena ir maudžiantis noras mėgautis lėtu skrydžiu per „skaistyklos koridorių“ tikrovės link. Skvarbūs, sulaikantys laiką sapnai visados yra dangaus dovanos ir pranešimai, ir jei būtų galima juos atkoduoti, pasaulis atrodytų kitaip. Mintis, kad sandūra su mirties turinio žinia neišskiria manęs iš kitų žmonių tarpo, akimirką sužadina manyje persmelkiantį giminiškumo jausmą net tiems, su kuriais jaučiuosi susvetimėjusi. Visi turime mirusių arba merdinčių artimųjų, ir tai leidžia atpažinti kituose save kaip laikinus ir mirtingus. Tačiau laidojame, atsisveikiname ir gedime kiekvienas skirtingai. Tai liudija nevienodas mūsų galimybes, kurias apibrėžia ne kas kita, o palyda kiekvienam skirto nepakartojamos mirties šešėlio. Kiekvienas yra skirtingas savo mirties tobulumu.

Aš jau ne pirmą kartą laidoju savo artimąjį ir bičiulį per atstumą, per gaunamą iš kito žinią, laidoju mintyse ir vaizduotėje tarsi ne tikrąjį, o susikurtą mylimą herojų, kuris pasitraukia, bet niekados nemiršta. Nematyti mirties fakto ir nebūti artimojo laidotuvėse, palikti gedulo misiją kitiems ir susitaikyti su kaltės jausmu – tai turbūt vienas skaudžiausių ir dėl to labiausiai stumiančių į nebylumą išgyvenimų. Nutrūkęs pasakojimas, atsisveikinimas be žodžių, vidur sakinio nutildytas pokalbis, daugtaškis be išlygų... Neužbaigtų istorijų sąsaja virtęs gyvenimas yra apgailėtinas mano išgyvenamo laiko liudininkas, ir šiame laike aš nesijaučiu viena. Jame dar ryškūs jutimų pėdsakai tų artimųjų, kurių aš negaliu (pa)laidoti. Tai mano išgyvenamas, bet jų išsvajotas laikas, kuris smelkiasi į mano jausenas, ilgainiui paversdamas jas mirties baime. Baimė mirti yra baimė neturėti pakankamai kantrybės, kurios bus pareikalauta, ir baimė neturėti pakankamai šviesaus proto ir ryžto, kad pajėgtumei paklusti įsakmiai kviečiančiam mirties paliepimui.

Paskutinė iš visų mano gautų žinių apie mirtį privertė pagalvoti apie tuos, kurie dėl daugelio išorinių priežasčių negali laidoti savo artimųjų. Apie tuos „pašauktuosius“ ir gyvenančius nuolatiniame judėjime, veikiau tapusius taisykle nei išimtimi pasaulio piliečius, kurie nesuspėja į liūdesio procesijas ir nepriklauso laidojančiųjų bendrijai. Man dingtelėjo, kiek daug juose turėtų būti gedulo be mirties fakto. Mirties be laidotuvių. Visas šis kaupiamos mirties be laidotuvių krūvis, nevirtęs galia mylėti, netapęs nuolatiniu nerimu ir ilgesiu vietai, kur visados laukiama tavo bučinių ir glamonių, tavęs ir tavo kapo, – visas šis nešiojamas savyje gedulas anksčiau ar vėliau sprogsta maištu ir karais. Karais prieš kitus, kurių nesuprantame, o jei nesuprantame, vadinasi, ir negaila prarasti. Negalią suprasti kitus neretai ir gimdo išsisukinėjimas, tegul ir netyčinis, nuo laidojimo ritualų ir sielvarto. Atsiduoti ritualui reiškia paaukoti šiek tiek savo individualumo, su kuriuo šiandien mums skirtis sunkiau nei su mirusiuoju, nes, netekę jo ar jo dalies, pažeidžiame mums būtiną daiktų tvarką ir savo atramą ant žemės. Federico Fellini, kurio filmai nuausti iš mūsų sapnų, iš to, kas miršta sulig budrumo būsena, sakė: aš noriu pranešti žmonėms kažką paprasto, aš noriu padėti jiems laidoti tai, kas juose mirę, bet, ironiška, pats negaliu laidoti mirusiųjų. Geriausia, ką galiu padaryti, jei nesu kitiems abejingas, tai palikti juos laisvus su savo mirtimi ir užduotimis, kai ryžtingai vykdau savąsias.

Išvengus savo artimojo laidojimo procesijos reikėtų nusilenkti minčiai: kai negali kalbėti, verčiau patylėti. Ką aš galiu pasakyti apie brangų žmogų, kuris išėjo, man nepastebint? Aš galiu tik iš naujo išversti savo istoriją kaip tekstą, savo išgyvenimus, tai, kas artima man. Aš galiu leistis į prisiminimus, bet jie dėl savo subjektyvumo niekados nebus kito gyvenimo liudininkai. Aš galiu prisiminti tik tai, ką išgyvenau su tuo žmogumi, bet ne jo gyvenimą. Man liko vien atstumas, kuris, iš esmės, paneigia buvusį šio žmogaus artumą. Prisiminimais aš bandau užpildyti netekties atvertą prarają, bet susigriebiu, kad šitaip aš ir vėl kuriu atstumą – atstumą nuo sukrėtimo, kad mano artimojo nebėra. Prisiminimai yra tik nuotaika, kylanti iš buvusio artumo išėjusiajam, ir jeigu prisiminimai turi kažkokią užduotį, tai ji neįmanoma todėl, kad niekam nepavyksta išsaugoti atmintyje nesamo. Atminti buvimą to, kurio nebėra. Tai keista. Žmogui pasitraukus, aš privalau susitaikyti su tikimybe, kad niekados jo nepažinau, nors, regis, buvau su juo esmingai susijusi. Mirtis pervertina meilės prisiminimus ir atveria paradoksą, kad mylėjau nepažįstamąjį. Gal dėl to ir mylėjau? Arba mylėjau, ir pažinimas buvo nesvarbus. Meilė trukdo pažvelgti tiesai į akis ir verčia tikėtis... Greičiausiai mes buvome vienas kitam nepažinūs, ir tai mus siejo.

Šįkart jaučiu, kad pasitraukė ne tik artimas žmogus, bet ir pusė mano Lietuvos. Toks jausmas nestebina, nes šalis pirmiausia yra galimybė arba galimumas mylėti jos žmones. Sakoma, kad mirti nuo senyvo amžiaus – ne tragedija, tai dovana. Tačiau senuko mirtyje esama kitokio tragedijos šešėlio, kuris susijęs su karta, nusinešančia į nebūtį nepakartojamą istoriją. Pagalvojus apie autentiškų istorijos šaltinių „gausą“ Lietuvoje, kiekvieno senuko mirtis atrodo kaip nedidelė, bet akivaizdi tragedija – kaip nesugrąžinamai sunaikintas nepradėtos istorijos puslapis. Ta karta, kuri turėjo dovaną mirti „savo mirtimi“, baigia išnykti. Sulig ja traukiasi ir tai, kas istorijoje vertingiausia – natūralus paveldimumas. Ne įsigyti, bet paveldėti. Tikrosios vertybės dažniausiai ir būna ne įsigyjamos, o paveldimos. Pagaliau, įsigyti mes mokame tik taip, kaip mums leidžia paveldėtas pasaulio supratimas. Kai senukas, istorinis paveldėtojas, perleidžia savo namus tarybinės sistemos augintiniui, arba, jau galima sakyti, globalinės sistemos gyventojui, įvyksta teisinis aktas, kuris savo teisingumu savaime nesukuria harmonijos tarp senojo pasaulio ir naujojo savininko. Tas derinys kartais atrodo toks neįmanomas ir sunkus nelyginant Tėvynės okupacija. Stebint Lietuvą ir kitus man pažįstamus kraštus, kadais kentėjusius nuo svetimšalių, kyla mintis, kad aršiausi okupantai yra ne „svečiai“, o vietiniai gyventojai. Mes, vietiniai, vertiname Tėvynę kaip kažką savaime suprantamo, mums duoto, pavaldaus, kaip vaikus, kurie mušami turi ir gali kentėti, nes jiems nėra kito pasirinkimo. Jie turi tik mus. Šalis ir vieta turi mus, mūsų karta turi mus, ir jeigu mes mąstome kaip „turėtojai“, tai tik dėl to, kad manome esą nemirtingi. Nuojauta kartais sako, kad mano karta neturi dovanos mirti savo mirtimi. Aš matau, kaip ji miršta kelionėse, pakirsta neišgydomų ligų, užklupta globalinių katastrofų. Mes nebemirštame, mes žūvame. Be atsisveikinimo ir ilgo merdėjimo.

Apsilankymų pas savo merdinčią bičiulę metu aš dažnai pagalvodavau, koks vis dėlto keistas ir būtinas tas merdėjimo laikas, kaip jis išgrynina paskutinę žmogaus valią, išryškina svarbiausius jo bruožus iki absoliutaus tobulumo – akys, kakta arba pirštai... Nė nenutuokiau, kad mažytė žmogaus kūno dalelė gali tapti tokia monumentali ir nenugalima kaip gajausia kūno šaknis, išsikerojusi po giminę, nemari ir nepaklūstanti kančiai. Tai, kas žmogų ištinka merdėjimo laike, yra mums visiškai nesuvokiama, nepasipriešinama ir neatitolinama. Baisiausia, kai nelieka ko laukti, sakydavo ji. Gyvenimo laike irgi ištinka merdėjimai, tačiau jie primena plūduriavimo laikotarpius, kuriuos išgyvenus dar lieka kur eiti, ko laukti, ką tęsti. Tai dar žada išgijimą ir net byloja apie sveiką sielą. Šitaip ir aš esu merdėjusi, ne kartą, kai teko skirtis su mylimu žmogumi, mėgstamu darbu ar miela gyvenamąja vieta. Esu išgyvenusi tą laiką, kuris keistai nepriklauso bendrajam pasaulio laikui ir verčia kentėti. Tiksliau, nieko ir nelieka, tik tverti, ir tas kentėjimas iš tikro trunka nenumatytą, tau nepavaldų laiką, atimtą iš tavo ateities ir galimybių. Tai tau vienai skirtas laikas, varžantis tavo judesius, tačiau neįkalinantis širdies neįmanomybe. Širdis dar geba laukti kitų, tau vienai skirtų galimybių. Merdėjimas mirties patale, deja, atkerta žmogų ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo jo paties, nuo jo istorijos, ir žmogus miršta kaip kažkas kitas ir sau pačiam nepriklausantis. Esminis klausimas tokioje situacijoje yra vienatvė. „Žmonės“ nustoja egzistavę, nelieka nieko, tik ji – geometriškai kintanti vienatvė ir susitapatinęs su laiku skausmas. Mirštama tokiame keistame laiko tarpsnyje, kurio neįmanoma pavadinti asmeninės istorijos laiku, nes jis nepriklauso niekam.

Kai mačiau savo senolę paskutinį kartą, ji stipriai suėmė man už rankų ir pabučiavo į delną. Aš pagalvojau, kiek jėgos jos rankose, ji pagalvojo apie tai, ko negalėjo arba nenorėjo pasakyti. Mano apsilankymas jai buvo atsisveikinimas, kurį ji priėmė rankos paspaudimu kaip bičiulė, prisilietimu patikinti neišbaigtų galimybių paslaptį. Mokėjimas atsisveikinti mane paliečia. Atsisveikinime glūdi daugybė prasmių, tačiau svarbiausia jų – galimybė pajusti, ko aš netenku. Tikrojo giminiškumo, meilės ar draugystės jausmai visados paaštrėja išsiskiriant, ypač – lydint nuojautai, kad daugiau nepasimatysime. Artimojo mirtis atveria manyje tuštumą, kuri parodo, kiek mažai manyje esama manęs pačios. Aš esu meilės, draugystės ir giminystės audinys, santykių su žmonėmis sankirta ir išorinio pasaulio gyventojas. Sakoma, kad mirtis banali, tačiau jos banalumas suteikia stulbinančio aiškumo sunkiems atsakymams, kurių kartais taip ilgai ir skausmingai ieškau.

Prieš kiekvieną ilgesnę kelionę per tolimus žemynus aš palikdavau savo dukroms laišką su nuoroda: jei kas nors su manimi atsitiks... ir fantazuodavau apie savo pelenus, paleistus šiaurės vėjyje, link Lietuvos. Aš pasvarstydavau apie ašarų beprasmiškumą ir linksmą laidotuvių puotą... Dabar gi suvokiu, kad nenoriu nieko, tik leisti liūdesiui išgryninti mane, noriu nueiti prie kapo – konkrečios, apčiuopiamos vietos – kurią galiu paliesti ne mintimis, o pirštais. Prisilietimas yra išmėginimas, jis – ne mintis, kuri keičiasi, sukuria atstumą, įvardija... Liesdama esu savo kūne, nesu reikiamai nutolusi, kad galvočiau. Prisilietimas leis man pajusti ne kapą, ne artimąjį ir jo vardą, slypintį mano gilumoje arba virš manęs, o virpesį, kurio prasmė man neprieinama, ir nė vienam asmenvardžiui nėra suteikta malonė būti jo ženklu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116573. xX2008-05-07 09:48
... ir vėl turi jaustis kaltas, kad gyveni.

116574. kafka (maza kava)2008-05-07 09:50
Hard stuff.

116575. mie - xX2008-05-07 09:51
nesiutink is pat ryto.

116577. xX2008-05-07 10:57
mano tokia misija - siutint. jei turiu laisvesnę valandėlę, tai tuo ir užsiimu.
ir vėl gerbėjai sakys, koks geras straipsnis, aktualus, gerai sukaltas, etc. sutikčiau, bet nesutiksiu. parašyta tai gerai, bet kam tos nekrolatrinės temos? Na, mirsim, išnyksim, palaidos, išbarstys pelenus ar vietoj prieskonių į sriubą išsiblaškiusi šeimininkė įbers - kaip kam smagiau - bet kam save graudinti ir graudinti mirtimis. kažkokia masinė psichozė.

116578. mie2008-05-07 11:10
va cia sutinku su tavim. ir straipsnis man neatrodo gerai sukaltas, o tik manieringas, egocentriskas, apsimeteliskas ir sentimentalus. atsitiktinai maciau sita ponia kalbant per tele per durna laida. pasirode neitiketinai nuobodi ir pasiputusi.

116579. xX2008-05-07 11:22
lįsti į tv ekraną - absurdas absurdiškiausiais! paklauskit Karlsono, kuris gyvena ant Stogo. jis man patarė tokių klaidelių nebedaryti, tai jam pažadėjau, kad ten daugiau nei už jokius pinigus neisiu. Akivaizdi savižudybė.
per tv aparatą galima tik filmus žiūrėti, o naujienas klausytis per bbc radiją.

116582. mie2008-05-07 11:41
ka reiskia "to get into the tealeaves"?

116583. mie2008-05-07 11:42
o kodel, jeigu zmogus protingas, zavus ir nesistengia atrodyti toks, koks nera, jokia televizija jo nesubalamutys.

116584. klausimas2008-05-07 11:56
O kur C&P skiltis? Numiro?

116585. r2008-05-07 12:03
nu straipsnis man visai nieko be jokiu asmeniskumu per tv .reikia moket atsisveikint su sita asaru pakalne be isteriju naturaliai ir turet galvoj kad tai neisvengiama.o va kaip atsikratyt tinginysciu su kavom prie kompo?

116586. xX2008-05-07 12:03
baik jau, žmogaus sudarkymui televizijoj yra pasiruošusi visa komnada - nuo operatoriaus iki pašlavėjos. be to, tv formatas visiškai netinkamas pokalbiams.

116588. mie2008-05-07 12:15
nesutikciau. protingo zmogaus niekas negali ismusti is veziu.

116589. korna2008-05-07 12:18
Yra be proto įdomu gyventi.

116590. xX2008-05-07 12:28
mieste, nu nežinojau, kokia tu kvaila. protingumo kitame yra tik tiek, kiek esi protingas pats. kvailiui visi atrodo kvaili. čia tik mintys pamąstymui.

116591. xX2008-05-07 12:29
korna, gyventi be proto yra dar įdomiau

116593. mie2008-05-07 12:33
gadangi vistiek esu kvaila, tai pamastyti net neverta.

116594. r2008-05-07 12:47
mieste kas pietums?

116595. mie -r2008-05-07 12:54
parasysiu laiskuose.

116597. amigo2008-05-07 12:55
o kur castor ir polux?

116598. xX2008-05-07 12:59
castor & polux pats sau nusibodo. svarbu mokėt laiku pasitraukt - į pensiją ar į havajus.

116601. ivs2008-05-07 14:09
tik perzvelgiau, bet pasirode dar vienas verkslenimas as as as, o kaip tam, kuris mirsta/ mire? o koks skirtumas? jo nebera. esu as, kuriam reikia tai sio tai to atai ano ir dar nezinia ko. si karta konkrečios, apčiuopiamos vietos – kurią galiu paliesti ne mintimis, o pirštais.

116608. amigo2008-05-07 16:26
man CP labai truksta, grizkite greiciau... uuuuuuuu...

116632. atsiprasau2008-05-07 22:00
bet Dalia Staponkute labai protinga moteris, viena is protingiausiu, puiki eseiste, ka liudija ir sis tekstas.O TV...Galimas dalykas, ir Jus ten, ponia Mieste, pakliuvusi, taptumete - pasiputusi ir nuobodi, o juk visi zinome,kad esate gerasirde (isskyrus tuos atvejus, kai neleidziate varnai isnesti is namu masiuko miltu - kaimynui)ir ziezirbuojate samojumi...Per TV tik Valinskiene su Valinsku atrodo gerai...

116635. mie2008-05-07 22:14
prasau. klaidingas ispudis. as esu baisi boba ir i televizija manes niekas nekvies. galvoju - su kuo asocijuojasi pasakymas "protinga moteris"? jus pirmi pasakykite tuomet as pasakysiu.

116653. miestei2008-05-08 01:06
nediskriminuokite gražių moterų.

116657. dd2008-05-08 02:05
kaip visada gerai. lygis, apie ka Dalia berasytu.tiesiog juokinga, kai Baranova paraleles su Poisson isvedzioja.

116666. kvailutė2008-05-08 09:18
šis tekstas manęs visiškai neužkabino. gal būtų galima pakapstinėti, kame čia reikalas, bet tam reikalingas smalsumas, kurio irgi neužkabino. jei Kęstučio tyla buvo kaip profesionaliai išdažyta manekenė, nuo kurios negali atitraukti akių taip, kad spinduliuojantis grožis trukdo pamatyti žmogų, tai šis - pilkas kaip... nerandu palyginimo. gal ir perskaitysiu dar kartą vardan palyginimo.

116669. mie2008-05-08 09:53
tuomet as pasakysiu ka reiskia protinga moteris: ta, kuri moka apsukti ir pajungti bendram reikalui savo dieda pirmiausiai. jis jauciasi tuzu, o is tiesu yra marionete. bet cia nieko blogo. dar ta, kuri moka tvarkytis su pinigais ir nekilnojamuoju turtu. numato, apskaiciuoja ir is situacijos iseina isloseja. kuri moka sutvarkyti vaikus, istatyti ten kur reikia ir pakreipti tinkama linkme. va kas yra protinga moteris, neismaneliai.

116670. mie2008-05-08 09:54
jeigu grizti prie ponios autores asmenybes per tele, tai man grazi moteris ta, kuri sypsosi.

116675. mie2008-05-08 10:09
dar turiu prisipazinti, kad, suzinojus apie kieno nors numirima, iskart mintyse primetu, kokia galeciau tureti priezasti issisukti nuo laidotuviu. bet "reikia" paprastai nugali. nejausciau ne menkiausios kaltes amzinatilsiui nepamacius jo karste apsagstyto lelijomis ir apauto naujais blizganciais batais popieriniu padu. pati noreciau buti paleista vejais nepalikus ipareigojimu vaikams kulniuoti i kapines su grebliu ir lopeta kiekviena lapkriti.

116685. kaimas2008-05-08 11:04
is kur tiek pykcio Staponkutei, vienai geriausiu musu eseisciu? Pavydas?

116688. kvailutė kaimui (pašnibždomis)2008-05-08 11:25
ar tikrai geriausia? nežinojau. tuoj perskaitysiu kitaip ir parašysiu panegiriką. tik nekaltink pykčiu ir pavydu.

116689. vargstanti prie panegirikos kvailutė kaimui2008-05-08 11:32
tu man labai padėtum, jei pasufleruotum, į ką atkreipti dėmesį ir kur sudėti akcentus kirčius.

116691. punktyras2008-05-08 11:35
man labiausiai kliuvo kursyvas - "dlia osobo tupych"? Kad žinotų, kur reikia giliamintiškai "susimąstyti"?

116692. kvailutei kaimas2008-05-08 11:40
perskaityk DS knyga "Lietumi pries saule", tada mudu ir pasikalbesim.

116693. kvailutei kaimas2008-05-08 11:44
sitas ese gal ir nera DS virsukalne, bet labai rekomenduoju perskaityti DS knyga "Lietumi pries saule"...

116695. kvailutė kaimui dar kartą2008-05-08 12:06
aš neturiu nieko prieš prieš autorę, bet mane siutina tokie gerbėjai, kurie vietoj to, kad kalbėtų apie tekstą, apie tai, kas juos sužavėjo, ima kitaip galvojančius ir jaučiančius kaltinti pykčiu ir pavydu. tai - ne argumentai. net jei aš tai ir jausčiau autorei, manau, pasuočiau prieš draugišką toną, komentuojančiojo erudiciją ir sugebėjimą argumentuoti. gal net išdrįsčiau prisipažinti, kad skaičiau neatidžiai ir kad apskritai nieko nenutuokiu literatūroje. ačiū už nuorodą.

116698. mie2008-05-08 13:25
kai jus perskaitysite knygas "Idomioji ezerotyra" ir "Kak risovatj lošadj", tuomet kalbesiu su jumis.

116700. mie2008-05-08 13:33
nu perziurejau dar syki komentarus, pykcio neaptikau. ir dabar esu issisiepus ir nepikta visai. kiek man betvirtintu kad D.S. yra geriausia eseiste, grazi ir protinga, zodziai nuo manes kaip nuo zasies vanduo. bet pabandysiu ant saves. einu prie veidrodzio, pasakyisu apie save geru zodziu: kokia tu, mie, esi puiki, kokia grazuole, samojinga, rupestinga, o vakar net padarei mankstos vardan geresnes laikysenos ir pasitikejimo savim.

116706. miestei prie veidrodzio2008-05-08 14:12
na tai ko lauki: pradek rasyti tuos esius - juk kiekvienas gali, a ne?

116707. veidrodis2008-05-08 14:15
mankštos reikėtų reguliaresnės, bet šiaip nieko ta mie, žinokit visi.

116710. mie2008-05-08 14:24
veidrodis kreivas. nesakau kad kiekvienas gali. ir nemanau kad turetu visi rasyti esius.

116714. r2008-05-08 16:40
eligijus ar egidijus valskis porino kad zmogui reikia giliai kvepuot ir daug gert bo jis70proc is vandens bet as dar ir est noriu o nuo tu kvepavimu kauniskiai astmos nerado bet asjiems nei cento nei vyno laselio nedaviau tai ir gerai-jausiuos sveika ir dusdama

116716. katė2008-05-08 16:57
Viskas būtų gerai, bet pavargsti nuo žodžių pertekliaus. Pvz.,"mintis, kad sandūra su mirties turinio žinia neišskiria manęs iš kitų žmonių tarpo".

116717. Ankstesniajai/m2008-05-08 17:13
a ko noret: dramatiska autore, dramatiskas stilius

116718. Pifas :-) 2008-05-08 17:16
Negalvosiu apie mirti kol dar stovi...

116719. s2008-05-08 17:38
a. lingis, sekdamas e. levinu, rutuliavo sias temas; cia tarsi koks beletrizuotas atpasakojimas; nors lingio stilius irgi panasiai beletristikas, ir ne ka aiskesnis. nors, ko noret...

116728. s2008-05-08 21:03
kadangi visi cia sekmingai uzsilenke, pavarinesiu sau vidinius monologus.
a. lingio (amerikes filosofo) veikale "nieko bendro neturinciuju bendrija" (community of those who have nothing in common), kurio pavadinima galima versti ir kaip "bendrija tu, kuriems bendra niekis", budejimas prie mirstanciojo yra asine tema; ten kalbama apie visiska praktini, pragmatini, istorini ir kitoki suinteresuotuma paliekanti budejima prie mirstanciojo, palaikyma uz rankos, paglostyma; paskutinis kuniskas prisilietimas, palydintis i anapus kalendorines mirties tvyrancia Mirties - visisko niekio - nezinomybe. cia baigiasi visi projektai, isskaiciavimai, naudos. mirstantysis palydimas i mirti anapus mirties. ir tik tas palydintis prisilietimas, - pats trapiausias, nuogiausias - yra ta paskutine ir vienintele imanoma dovana, padeka mirstanciajam. ji visiskai nedekinga ir nenaudinga, bet siame trapume, sioje nutrukstancioje gijoje, kuri netrukus issiskirs kaip mikelandzelo freskos rankos, tvyro didziule itampa, ir, galbut, visa zmogiskumo esme.
kazin ar autores tekste yra kokiu nors konceptualiu pagrindu; ka cia pastebejau, tai uzmaskuota miescioniska ksenofobija, kad atseit tik vietiniaiski gali vertai mirti ir nusinesa kazka tokio, ko siaip koks pritrekstas turistas niekaip neislauztu. tiesa, kiekvienas zmogenas iseidamas negriztamai issinesa visa pasauli, bet nemanau, kad jie gali buti kazkaip ruusiuojami pagal geruma. Anapus mirties (su visais reikiamais sios formuliarais, kirsinanciais palikimais, pompastiskais ar kuklesniais paminklais ir visokiomis asaronemis) esancioje Mirtyje - tai nebesvarbu.

116735. zifis: s2008-05-08 23:22
Levinas ir Lingis labai erotiški filosofai, abu-lietuvių kilmės.

116739. xX2008-05-09 00:14
autorei yra pakrikę nervai - mano tokia diagnozė. Per daug dirbti nėra gerai (išvada).

116742. s2008-05-09 00:54
na, taip. vienas - gente, kitas - natione lietuviai. ir atitinkamai vienas natione, kitas gente - ne. bet minetos perspektyvos, sakytum navikiskos, atzvilgiu - nesvarbu.

116773. maišas2008-05-09 11:03
kai žmogus nieko neturi sakai dirbi dirbi ir išeiginem pesčiom vaikštai papildomas darbelis blogai kai kiti geria šeima beprasmiškai. sudriskes puspaltis surinkti buteliai duona obuolys. žmogus išdidus pasikalbi. ištikro visiškai apvogtas. netgi benamis. bet gali jam viska pasakyti.kalba.kuo as skiruosi juk apvogtas viduje. pasikalbam kate

116774. amigo2008-05-09 11:10
staponkute grazi moteris, gerai raso, bet galetu pasididinti krutine siek tiek, nors vienu dydziu, butu ciki, visai kitas esiuku skaitymas... sorry, bet mano toks skonis...

116782. archyvaras2008-05-09 13:07
Mąslus tekstas, jį skaitydamas/perskaitęs žvelgi į savo aplinkos žmonių ir giminaičių mirtis ir mirimus. Pajunti dėsningumus, pasikartojimus, pastebi aforistinius/hipotetinius apibendrinimus apie kitų/kitokių kartų bei generacijos žmonių mirčių dėsningumus/metaforas. Labai rišlus tekstas, jokio minčių sprūdžio ar properšos, vien pastraipų pauzės ir subtilios perėjos.

116783. mie2008-05-09 13:11
jeigu pazvelgum i aplinkos zmoniu ir giminaiciu gimimus, taip pat aptiktum desningumu. procesas mislingai pasikartoja. ziurek, ir kitoj generacijoj viskas vyksta panasiai. nejucia susimastai.

116800. vl.2008-05-09 16:03
Laimei ne visi skaitytojai p-zdukai.

116801. toto2008-05-09 17:09
Tų visų skaitytojų laimei, jie išgyvens. Tų visų skaitytojų laimei, jie ir gyvena, ir jaučia kiekvienas savo gyvenimus, ir išgyvena, ir išjaučia ne tik tekstus. Išgyvens ir be svetimo „prisilietimo“. Išgyventų ir Dalia Staponkutė.

116812. Irena :-) 2008-05-09 19:25
Visada rūpi perskaityti šios autorės tekstus. Ji turi ką pasakyti.

168307. m.k.2009-08-21 00:32
Visada skaitau su pasimegavimu. ne teisdama, o ieskodama. ir tada, kai ieskai prasmes ir ideju, tai ir atrandi. kiekvienas randa tai, ko iesko. stebetina, kiek daug ieskoma prie ko prisikabinti, supeikti, sumenkinti! kodel?

Rodoma versija 166 iš 190 
13:29:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba