Sugrįžtančio Dievo belaukiant

Rogier van der Weyden. Skaitanti Magdalena. Altoriaus detalė

"Nesu tikintysis, nors tuo anaiptol nesigiriu..."
Iš 1843 metų Tocqueville’io laiško Gobineau

"Vadinasi, Amerika yra ateities šalis, kurioje vėliau, galbūt kovoje tarp Šiaurės ir Pietų Amerikų, turi atsiskleisti pasaulinė istorinė reikšmė; šios šalies ilgisi visi tie, kuriems nusibodo senosios Europos istorinis muziejus. Sakoma, kad Napoleonas pasakęs: šita senoji Europa įvaro man nuobodulį. Ameriką reikia išskirti iš tų kraštų, kurie iki šiol buvo pasaulinės istorijos arena". Kai Berlyno universiteto profesorius Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis rengė ir skaitė "Istorijos filosofijos paskaitas", Europa artinosi prie savo militarinės galios ir įžūlaus pasitikėjimo savimi zenito. Dar nebuvo išblėsę prisiminimai apie mėginimą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje vietoj Nukryžiuotojo įvesti Proto kultą, o ant Proto altorių (kas yra giljotina, jei ne puikus racionalizacijos pavyzdys?) tebegaravo kraujas, pralietas per ancien régime ir Révolution šalininkų skerdynes. Po kelių dešimtmečių Nietzschės visam pasauliui paskelbs apie Dievo mirtį, Marxas siūlys atsisakyti "opijaus liaudžiai"; praėjus dar pusei amžiaus, neaprėpiamose platybėse nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno bus sprogdinamos krikščionių šventovės, o teritorijose nuo Reino iki Nemuno jaunimui bus kalama į galvą, kad Dievas esąs vokiečių kraujas... Beribio ir įžūlaus pasitikėjimo savimi epocha... Berlyno universiteto profesorius nėra linkęs spėlioti apie ateitį. Jis žavisi didinga Europos praeitimi ir dabartimi, todėl iš karto po anksčiau cituotų eilučių prideda: "Visa, kas iki šiol ten (Amerikoje – A. M.) vyko, yra tik Senojo pasaulio aidas ir svetimo gyvastingumo išraiška, o kaip ateities šalis ji mūsų apskritai čia nedomina; juk istorijoje mums rūpi tai, kas buvo, ir tai, kas yra, – o filosofijoje – ne tik tai, kas tik buvo, ir ne tai, kas tik dar bus, o tai, kas yra ir yra amžinai – protas, ir šito mums visiškai pakanka" (Georgas Hėgelis, Istorijos filosofija, V.: Mintis, 1990, p. 113–114). Vis dėlto net didžiausias Vakarų filosofijos istorijoje racionalistas ir europocentristas nedrįso atmesti galimybės, kad galbūt kada nors ateityje "senoji Europa", tas "istorinis muziejus", nustos buvusi "pasaulinės istorijos arena" ir užleis vietą kitoms politinėms bei dvasinėms realijoms, kuriose turės "atsiskleisti pasaulinė istorinė reikšmė".

Tai, kas Hegeliui buvo neaiški ateitis, šiandien mums yra dabartis, mūsų laikotarpio duotybė, mūsų pasaulio faktas. Ne visi yra pakankamai tvirti ir vyriški šį faktą pripažinti. Šioje vietoje norisi prisiminti garsųjį, regis, Metternicho posakį, girdi, tas, kuris nepažino ancien régime epochos (t. y. epochos iki Prancūzų revoliucijos), nepažino ir tikrojo gyvenimo džiaugsmo (arba kažkaip panašiai). Labai ironiška tai, kad sukilimų ir revoliucijų mieste, Paryžiuje, mieste, kuriame prasidėjo ancien régime žlugimas, dar ir šiandien kai kas įsivaizduoja, kad politinės pasaulio orbitos centras yra Eifelio bokštas. Aišku, ilgesys yra labai žmogiškas jausmas. Todėl suprantamas yra senojo pasaulio, ancien régime ilgesys. Kita vertus, Paryžius yra ne vien revoliucijų, bet ir kontrrevoliucijų, kontrreformacijos ir Restauracijos miestas, Baltramiejaus nakties miestas.

Tačiau šis rašinys yra ne tiek apie dabartinį "ateities šalies" ir "senosios Europos" nesusikalbėjimą, tiksliau, ne tiek apie jų paviršutinišką politinę retoriką, kiek daugiau apie patį Europos mąstymą, apie Europos savęs pačios ir savo vietos pasaulyje šalia kitų politinių ir kultūrinių realijų supratimą, apie Europos savirefleksijos eigą. Deja, toji refleksija yra grindžiama keliomis klaidingomis prielaidomis, o pats savo vietą pasaulyje ir istorijoje bandantis identifikuoti mąstymas bent keliais aspektais yra tiesiog ydingas, konservatyvus, ancien régime ilgesiu alsuojantis mąstymas.

Vis dėlto pradėkime keliomis pastabomis apie pastaraisiais mėnesiais didelio atgarsio susilaukusią retoriką apie nova ir vetera. Politiniame ir istoriniame diskurse sąvokos "sena" ir "nauja" gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą krūvį, o gali būti vertybiniu atžvilgiu neutralios. Kalbame apie senųjų, viduriniųjų, naujųjų ir naujausių amžių istorijas, kurių nė viena nėra nei gera, nei bloga. "Senasis" ir "naujasis" pasauliai gali būti tik nuorodos į geografinių atradimų chronologiją, bet gali reikšti ir aiškias vertybines preferencijas. "Senasis" (suprask – garbingesnis, istorinės patirties turtingas, išminties kupinas, kultūros, meno ir filosofijos lopšys) versus "naujasis" (nebrandus, nesusiformavęs, istorinės patirties stokojantis, gilių kultūrinių šaknų neturintis). Arba, priešingai, "naujasis" (į ateitį orientuotas, jaunatviško entuziazmo ir idealizmo kupinas, laisvės, iniciatyvos ir vilčių pasaulis) versus "senasis" (išnaudojimo, priespaudos, tironijos, netolerancijos pasaulis, konservatyvus, negyvos tradicijos pasaulis, gyvybę naikinantis ir laisvę smaugiantis pasaulis). Maždaug tokios prasmės buvo (o kartais ir dabar yra) suteikiamos sąvokoms "senasis" ir "naujasis", kai jos buvo taikomos Europai ir Amerikai. Aišku, nebūtinai "senasis" ir "naujasis", kaip vertybinės kategorijos, turi būti antagonistinės kategorijos. Patirtis ir tradicija iš vienos pusės ir idealizmas bei iniciatyva iš kitos gali papildyti vienas kitą. Deja, kelių pastarųjų mėnesių politinėje retorikoje antagonistiniu šių sąvokų potencialu buvo naudojamasi kur kas efektyviau nei jose glūdinčia susitaikymo ir viena kitos papildymo galimybe.

Ne vien amerikiečiai yra kalti dėl to, kad tokiu nepatogiu Europos Sąjungai ir kandidatėms į ją metu buvo prabilta apie "senąją" ir "naująją" Europą. Jau beveik penkiolika metų kalbama apie "senąsias" ir "naująsias" demokratijas, jau beveik penkiolika metų šiuo atžvilgiu Europa yra suskaldyta. "Naujosios" – tai tos, kurios neturi istorinės demokratijos patirties, kurios nesukūrė brandžios pilietinės visuomenės, kurios nieko neišmano apie rinkos ekonomiką. "Naująsias" reikia mokyti. Ir ne vien ekonomikos, bet, pasirodo, ir gerų manierų. Jas reikia auklėti, o kartais – ir pabarti. Ir visai nesvarbu, kad Lenkija ir Lietuva, imant visų amžių summa summarum, tos istorinės demokratijos patirties turi ne mažiau už Prancūziją ir Vokietiją. O kuo prastesni čekai ir slovakai, vieni iš nedaugelio iki pat Miuncheno sąmokslo tarpukaryje išsaugoję demokratinę santvarką, už, tarkime, ispanus, portugalus ir graikus, tik prieš tris dešimtmečius įstojusius į "senųjų" demokratijų klubą? Todėl žmogiškai visai suprantamas kai kurių "senųjų" sumišęs su nusistebėjimu pasipiktinimas, kai iš už Atlanto nuskambėjo kitokia "seno" ir "naujo" interpretacija. Kas įvyko? Nieko naujo išrasta nebuvo. Tiesiog į "sena" ir "nauja" buvo įdėtas kitoks vertybinis turinys. Anot šios daug ką papiktinusios interpretacijos, "senoji" Europa – tai ne išminties buveinė ir kultūros versmė, ne demokratijos tvirtovė, bet ancien régime bastionas, tai Europa, nematanti (arba tokia apsimetanti) ir nenorinti pripažinti, kad pasaulis tapo kitoks.

Tokia interpretacija yra teisėta – ji turi teisę į egzistavimą. Nesiimu atsakyti į klausimą, ar ji yra teisinga, nors kai kurių "senųjų" demokratijų flirtas su atvirai ancien régime besiilginčia Maskva (prisiminkime garsius Rusijos prezidento žodžius: "Tas, kuris nori atkurti buvusią Tarybų Sąjungą, neturi proto; tas, kuris neapgailestauja dėl jos žlugimo, neturi širdies") gundo atsakyti teigiamai. Ancien régime nebūtinai tapatintinas vien su politine realybe. Vidaus ir užsienio politika labai dažnai būna visuomenės dvasinės būklės arba, jei norite, dvasinės negalios simptomas. Intelektualinė kultūra, mąstymas irgi gali turėti savo ancien régime.

Kai Vakarai (o intelektualinės Vakarų galaktikos centru dar ir šiandien dažniausiai laikoma Vakarų Europa) Nietzschės lūpomis skelbė nuosprendį Dievui, didžioji dalis islamo pasaulio ir Indija buvo Europos valstybių kolonijos. Šiandien taip nebėra, tačiau anais tolimais laikais, Europos militarinės ir ekspansinės galios "aukso amžiuje", Nietzschės bepročiui atrodė (ir tai visai natūralu), kad pasaulis sukasi aplink Europą, todėl siaubingą žinią apie Dievo mirtį beprotis yra linkęs interpretuoti kaip visuotinę tiesą, kaip pasaulinio masto katastrofą: "Kas davė mums šluotą, kad nušluotume visą horizontą? Ką mes padarėme, atkabindami žemę nuo savo saulės? Kur ji dabar skrieja? Tolyn nuo visų saulių?.. Ar dar yra viršus ir apačia?.. Ar nedėbso į mus tuščia erdvė?" Dievą nužudžiusioje Europos mintyje bepročiui vaidenasi visos žmonijos dvasinio universumo žlugimas. Įžūliai savimi pasitikinčiai ir nuo Descartes’o laikų solipsizme ir subjektyvizme skendinčiai Vakarų minčiai kitas yra kažkas visai nereikšminga. Ypač jei tas kitas yra kažkoks berberas, aborigenas, arabas, olandų Indonezijos, anglų Indijos arba prancūzų Alžyro gyventojas. Mes pašalinome sau iš kelio mūsų Didįjį Kitą, mūsų Dievą, galingiausią Dievą (nes jis buvo mūsų, Vakarų, Dievas), tad negi dabar terliosimės su antrarūšiais kitais (anot Nietzschės, "vergais" ir "silpnaisiais") ir jų juokingais stabais bei dievukais? Bet šiandien situacija yra kitokia.

Vakarų mintis nusigręžė nuo Dievo tada, kai Europa pasijuto esanti sau pakankama, kai bet koks kitas (o pirmiausia Didysis Kitas, Dievas) egoistiniu individualizmu užsikrėtusiai Vakarų minčiai pradėjo rodytis ne kaip Vakarų egzistencinis partneris ir Vakarų būties palaikytojas, bet kaip konkurentas, kuris pavojingai kėsinasi į Vakarų būtį, neleidžia jai laisvai skleistis ir todėl privalo būti apskritai pašalintas iš Vakarų būties. Kita vertus, Dievo pasitraukimas iš intelektualinės Europos būties sutapo su tuo Europos istorijos trajektorijos tašku, kuriame iki tol sparčiai kilusi Europos pasaulinės galios, kultūrinių inovacijų ir demografijos kreivė pradeda lenktis ir, negailestingos likimo jėgos tarsi žemės traukos veikiama, praėjus dar keliems dešimtmečiams, pradeda leistis, tiesa, ne taip sparčiai, kaip kadaise kilo, bet ne mažiau akivaizdžiai ir nenumaldomai. Tokie taškai, kuriuose istorijos trajektorija keičia savo kryptį, gundo tiek marksistinės, tiek idealistinės istorijos proceso interpretacijų šalininkus. Vakarų mintyje įvykusią Dievo mirtį Marxo sekėjas yra linkęs traktuoti kaip nebereikalingos idėjos, neatitinkančios visuomenės socialinės ir politinės struktūros bei jos pasiekto ekonominio išsivystymo lygio, mirtį. Tokį interpretatorių labiausiai domina tai, kas buvo iki lemtingo taško. Jo oponentas idealistas, Dievo mirtį laikantis ne tik rezultatu, bet ir atskaitos tašku, po kurio prasideda nuosmukis, atkirstų savo priešininkui, kad Dievo mirtis yra Europos pasaulinės galios netekties pradžia, jos demografinės krizės, grasinančios demografine katastrofa, pradžia. Toks idealizmo šalininkas galėtų apeliuoti ir į šiuolaikinio islamo pasaulio faktą ir teigti, kad Dievo idėja nėra priešinga visuomenės modernizacijai, kad, negana to, būtent ši idėja yra pagrindinė beveik milijardo planetos gyventojų identiteto formavimo priemonė, kad būtent ši idėja yra stuburas galingo šalia mūsų esančio kito pasaulio, su kuriuo, priešingai nei Nietzschės laikais, jau nebegalima nesiskaityti.

Islamo pasaulis yra nepatogus faktas sekuliarizuotam Vakarų mąstymui, nesugebančiam įveikti ancien régime inercijos. Ką daryti su iš Vakarų būties išvarytu Dievu, grėsmingai manifestuojančiu save kito realybėje, islamo pasaulio realybėje? Anksčiau, kai kitas pasaulis Europos valstybių kolonijų pavidalu sukosi aplink visatos centrą Europą, viskas buvo paprasčiau. Nežinia, ką šiandien pasakytų Marxas, bet pagrindinis klasikinio marksizmo principas skelbia, kad, keičiantis galios santykiams ir jų proporcijoms, keičiantis bazei, neišvengiamai turi keistis ir anstatas, ideologija. Bet, anot to paties Marxo, ideologija yra konservatyvi. Dominuojanti ideologija siekia palaikyti status quo. Ideologija visada gina ancien régime. Sekuliarizuotas Vakarų mąstymas – ne išimtis.

Šitas mąstymas vis dar negali atsisveikinti su įsivaizdavimu, kad Vakarai yra visatos centras. Aišku, Vakarų "kairieji intelektualai", išgirdę tokį teiginį, tik nusijuoktų. Juk akivaizdu, pasakytų jie, kad ne mes, filosofai, menininkai, universitetų profesoriai ir dauguma paprastų europiečių, bet agresyvi JAV administracija vis dar bando primesti pasauliui savo valią. O koks nors agresyvus pacifistas (esama ir tokių) tiesiai šviesiai pareikštų, kad Vakarai yra dvejopi. Yra "gerieji" ir "blogieji" Vakarai. "Gerieji" – tai, aišku, "senoji" Europa. "Blogieji" – tai Amerika, jos sąjungininkės ir visi tie, kuriems patinka Amerikos imperializmas. Kaip jūs drįstate sakyti, kad mes vis dar manome, jog Vakarai yra pasaulio bamba?! Ne, mes pasimokėme iš praeities klaidų, mes žinome, kad didžiausias blogis pasaulio istorijoje kilo kaip tik iš Vakarų, todėl mes kovojame su to blogio likučiais, su agresyviais Vakarų instinktais, kurie šiuo istorijos momentu prasiveržė paskutinėje Vakarų imperijoje ir ypač jos prezidente. Foucault mus išmokė, kad reikia būti opozicijoje bet kokiai valdžiai.

Taip kalbama. Galbūt daugelis taip kalbančių nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Bet, ačiū Freudui, mes žinome, kad yra ne vien sąmonė, bet ir pasąmonė. O pasąmonėje yra štai kas.

Pasąmonėje tūno giliai įsišaknijęs save garbinantis ir savo paklydimų pripažinti neįstengiantis europocentrizmas ir individualistinis solipsizmas, kurio nuo atidaus žvilgsnio neįstengia paslėpti net tūkstantinės solidarumą su agresijos aukomis turinčios įrodyti pacifistų demonstracijos ir Vakarų (t. y. JAV) "agresorius" smerkiantys plakatai. Giliai pasąmonėje išsikerojęs europocentrizmas išduoda save keistu įsitikinimu, kad jei net Europa (toji kultūros buveinė, proto tvirtovė ir humanizmo tėvynė), kaip parodė istorija, nebuvo verta būti ginkluota, tai juo labiau neturi teisės švaistytis ginklu kažkoks Amerikos cowboy. Senasis Europos mąstymas vis dar grindžiamas prielaida, kad Europos patirtis yra universali, todėl visas pasaulis privalo mokytis gyventi iš Europos istorijos vadovėlio. Bet gal tai, jog kai kurie europiečiai, Beethoveno ir Wagnerio gerbėjai, su ramia sąžine galėjo varyti į dujų kameras kitus europiečius, gal tai yra ne viso pasaulio, bet pirmiausia Europos problema? Tačiau senasis mąstymas vis dar atkakliai laikosi įsivaizdavimo, kad Europa yra visa – kadaise buvusi absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio pasaulio istorijoje gimdytoja, patyrusi viską, ką tik įmanoma patirti, ji neva įgijusi teisę kalbėti visuotinai privalomais teiginiais, tiesa, privalomais ne visada fizine prasme (dabar ne Nietzschės laikai), bet moraline prasme – privalomais visiems ir visada.

Nepaisant demonstratyvaus gatvinio solidarumo su kitu, senasis Europos mąstymas yra lygiai toks pat abejingas kitam ir jaučiasi esąs lygiai toks pat sau pakankamas kaip ir anais tolimais Nietzschės laikais. Tiesą sakant, kyla rimtas įtarimas, kad antiamerikanizmo ir europocentrizmo tame mąstyme yra daugiau nei solidarumo su kitu. Senasis Europos mąstymas pasirodė visiškai bejėgis islamo iššūkio akivaizdoje. Pastarojo dešimtmečio įvykių sūkurys nubloškė intelektualinį Europos pasaulį į labai nepavydėtiną padėtį. Tame intelektualiniame pasaulyje Dievui vis dar neatsiranda vietos, kita vertus, tas pasaulis jau nebėra visas pasaulis, nors ne visi yra pribrendę tai pripažinti. "Kairiųjų intelektualų" atstovaujamas senasis Europos mąstymas širsta dėl to, kad kažkam senojo žemyno nuomonė apie pasaulio reikalus pradėjo rodytis nebe tokia svarbi, kokia ji atrodė XIX a. pirmojoje pusėje; kita vertus, senasis mąstymas yra priverstas stebėdamasis stebėti kylančius pusmėnulį ir žvaigždę. Nemalonu, kai netenki anksčiau turėto autoriteto, o tavo ambicingos pranašystės neišsipildo. Nemalonu tai pripažinti, nemalonu pažvelgti Realybei į akis. Atrodo, kad antiamerikanizmo, pasipūtusio europocentrizmo, pavydo ir buvusios didybės ilgesio senajame mąstyme yra daugiau negu užuojautos ir solidarumo su "agresijos" aukomis. Juk kaip galima paaiškinti tą faktą, kad senasis Europos mąstymas lygiai kaip ir prieš šimtą metų yra visiškai abejingas tam, kas jo (neva) ginamam kitam yra šventų švenčiausia? Į daiktus orientuota vartotojiška egzistencija negali, o gal ir nenori pripažinti, kad šalia iškilo visai kitoks dvasinis ir intelektualinis pasaulis (jis, aišku, egzistavo ir anksčiau, tačiau šiandien atsirado kaip intelektualinė problema, kurią Vakarų mąstymas, norėdamas būti sąžiningas, turi spręsti), kuriam didžiausias įžeidimas yra ne bombarduojami miestai, bet Dievo neigimas. Intelektualines madas pasauliui įpratęs diktuoti mąstymas nepraleidžia progos įgelti "storžieviui" Bushui, tačiau nenori girdėti baisių Usamos bin Ladeno žodžių: "Pasaulyje yra tūkstančiai jaunų musulmonų, kurie trokšta numirti už savo idėjas taip, kaip amerikiečiai trokšta gyventi". Nenori girdėti, nes Europa trokšta gyventi ir vartoti ne mažiau už Ameriką, bet aukotis dėl idėjos... Šio be saiko savimi pasitikinčio mąstymo ambicingas projektas, žinia, buvo nugalabyti Dievą ir kartu su visomis kitomis didžiosiomis idėjomis išmesti jo lavoną į kultūros istorijos sąvartyną. Senasis mąstymas buvo įsitikinęs (ir dar šiandien labai norėtų būti įsitikinęs), kad jis yra vienintelis ir išrinktasis nužudyto Dievo palikuonis. Bet Dievas gali pažadinti sau vaikų ir iš akmenų (Lk 3, 8). Senojo mąstymo nuostabai ir didžiausiam siaubui, tie pašauktieji net trečiojo tūkstantmečio pradžioje sugeba aukotis. Senasis mąstymas apsiskaičiavo.

Bet jis vis dar nenori to pripažinti ir visai kaip tolimame XIX amžiuje vis dar bando vaidinti universalų žmonijos protą, visatos ašį, aplink kurią skrieja tiek "naujasis", tiek islamo pasauliai. Tas dėl ancien régime ašaras liejantis mąstymas bando sutramdyti savo anksčiau buvusią politinę ir intelektualinę koloniją, lošia islamo pasaulio korta, manipuliuoja tuo pasauliu tarsi kokiu daiktu (senas materialisto įprotis), kartu išlikdamas visai abejingas ir hermetiškai uždaras pagrindinei to išties didaus pasaulio vertybei.

Bet Dievas jau stovi prie Vakarų mąstymo slenksčio. Nenoriu pranašauti, nors, atiduodant duoklę "pabaigos" madai, būtų galima arogantiškai drėbtelėti, kad senajam mąstymui, jei tik jis nesiteiks padaryti reikšmingų išvadų ir nesiryš esminėms reformoms, gresia tikra pabaiga (atsivertusių į islamą "senojoje" Europoje daugėja). Istorija mus išmokė aklai nepasitikėti pranašystėmis. Dabar ne XIX amžius, todėl nepranašausime, ar Dievas dar kada nors sugrįš į Vakarų būtį. Tačiau tik visiškai aklas ir solipsizme paskendęs intelektas gali nematyti jo Realybėje. Dievas yra ir bus Vakarų realybėje tol, kol jis bus gyvas bent vieno musulmono būtyje. Ir ne tik musulmono. Jis bus Vakarų realybėje tol, kol bus gyvas bent vieno žmogaus, nesvarbu, gyvo ar mirusio, būtyje, bet kokio kito būtyje. Jis bus Vakarų realybėje tol, kol bus epochų, kurių būtyje jis buvo. Realybė pulsuoja tiek esatimi, tiek nesatimi, tiek būtimi, tiek nebūtimi. Pusmėnulio ir žvaigždės patekėjimas tamsiame Vakarų Dievo nesaties danguje yra Dievo apsireiškimas Vakarų realybėje. Tų nakties šviesulių šviesa, akinanti, stebinanti ir bauginanti senąjį mąstymą, yra kelis amžius trunkančio Vakarų solipsizmo teismas, savimi patenkinto, sau pakankamo ir kito giliausiai esmei uždaro mąstymo teismas. Gali būti, kad pasakymas "Dievo nėra" ateityje bus laikomas didžiausio tamsumo ir blogo auklėjimo požymiu. Ir ne vien pasakymas, bet ir neišsakytas įsitikinimas. Galbūt kada nors ateityje, kai senąjį solipsistinį mąstymą pakeis naujasis, kitam atviras, mąstymas, bus suprasta, kad net jei Dievo nėra man, jo Realybė liepsnoja jau vien todėl, kad jis yra kitam.

Jei Europa nori ne vien vaidinti taikos balandį, bet iš tikrųjų susitaikyti su kelis amžius pagal jos dūdą šokdintu pasauliu, toks supratimas turėtų būti pirmas žingsnis geidžiamo tikslo link. Aišku, jo neįmanoma žengti neatsisakius senojo mąstymo arogancijos, bet kokį kitą paverčiančios Vakarų mąstymo manipuliacijos objektu... Reikia atsisakyti to arogantiško mąstymo, kuris kitame yra pasirengęs atpažinti bet ką, tik ne patį kitą (nes "pats" šiam mąstymui yra pažįstamas tik kaip "aš pats"). Senajam mąstymui kitas yra kažkas, kas egzistuoja tik tam, kad Vakarai galėtų realizuoti save: priešas, kurį reikia pašalinti ir nugalėti, arba auka, prieš kurią reikia nuolat jausti istorinę kaltę (ir taip įprasminti savo egzistenciją bei slapta pamaloninti savo garbėtrošką). Senajam mąstymui kitas yra priešas arba auka, su kuriais kovojama, kurių gailimasi ir kuriems neatsiveriama. Ne nesibaigiantis virimas savo paties sultyse ir beviltiškas savęs paties dekonstravimas (grindžiamas, be jokios abejonės, savimeilę glostančia prielaida, kad Vakarų mąstymo tradicija yra labiausiai verta būti dekonstruota, nes yra galingiausia (ir kartu pavojingiausia) tradicija žmonijos mirties istorijoje), o nuolankus kito kitoniškumo savarankiškos vertės pripažinimas ženklins senojo mąstymo peržengimą ir naujojo mąstymo, Realybės epochos mąstymo, pradžią. Ir tada, kai mano Dievas liausis uzurpavęs Dievo teises, kai kito Dievas naujojo mąstymo bus pripažintas Dievu, tuomet Dievas atgaus savo teises.