Portretas anapus ekrano

Regina Relang. Pirštinaičių baletas. 1936

– Kiekvieną sykį sakau sau – paskutinis kartas. Turbūt tai panašu į alkoholizmą ir narkomaniją, nežinau, kažkodėl visi įkyrūs įpročiai lyginami su alkoholizmu ir narkomanija, tarsi visiems tai turėtų būti savaime suprantama.

Kiekvieną sykį, eidama į susitikimą, žinau, kaip jis baigsis. Bent jau pradžia visados chrestomatinė: įžūlus trijų etapų žvilgsnis – veidas, krūtinė, kojos, ir tuojau pat jų akys nukrypsta į šalį, į kitas bare esančias moteris. Lygina, žinoma, nesąmoningai, ir dvidešimtmečių padavėjų kūnai jiems visuomet būna akivaizdus įrodymas, kaip jie suklydo. Iš pradžių tai labai žeidžia, bet jeigu pradėčiau skaičiuoti vyrų žvilgsnių padarytas žaizdas, turėčiau būti paskelbta šventąja Agota ir gyventi Florencijoj.

Paskutinis atvejis... Akivaizdu, kad ir šis – tipiškas savosios rūšies atstovas, nulis savikritikos, įsivaizduoja esąs padėties viešpats (juk tai aš jam pirmoji parašiau!), labai puikios nuomonės apie savo formas beprarandantį kūną, bet juk vyras negali objektyviai vertinti savo kūno, jis visiems savo trūkumams visuomet randa pateisinimą, jis apie savo kūno trūkumus (ką jau kalbėt apie charakterį) kalba kaip apie privalumus: apžėlę plaukais – jie, matot, aistringi, nuplikę – jie protingi, be dantų – jie neturi laiko tokiems niekams, o apie žeme besivelkantį pilvą kalba taip iškilmingai, reikšmingai ir tragiškai, tarsi stovėtų ant koturnų užsimaukšlinę Prometėjo kaukę. Mums neleista domėtis savo kūnu, mes turime tik kruopščiausiai prižiūrėti jį, kad būtų tinkamas naudoti, bet domėtis, analizuoti, pagaliau mąstyti apie save kaip apie kūną mes neturime teisės, kadangi tai jų domėjimosi, jų tyrinėjimo objektas. Tai jie mums praneša, kad mūsų krūtys apvytusios, užpakaliai nusmukę, o šlaunys iškandžiotos celiulito. Ta, kuri to neslepia – nepadori ir nevala. Ta, kuri apie tai kalba be gėdos ir nusižeminimo – kėsinasi į jų nuosavybę.

Truputį išgersiu vyno, – ji pakelia taurę prie lūpų ir iš karto nugeria daugiau nei pusę. – Taip, net ir gėrimai, štai jis užsisakė stiklą viskio, o man pasiūlė vyno. Žinoma, galėčiau ir aš gerti vodką, keiktis ir spjaudyti ant grindų, jis juoktųsi, jis tiesiog kaip reklaminis zuikis visas švytėtų tolerancija ir supratingumu, tačiau vien tik dėl to, kad yra įsitikinęs, jog mums, moterims, tai patinka daryti dėl jų, dėl vyrų, kad mes geriame stiprius gėrimus, mėtome stiprius posakius ir kitokį šlamštą vien dėl to, jog labai norime būti panašios į juos, jie jaučiasi esą originalai, o mes – tik kopijos. Nors persistengti negalima – perdėtas "vyriškumas" jiems asocijuojasi su lesbietėmis, tokiu būdu jie ir vėl randa pasiteisinimą, kad yra neprilygstami.

O dar ta jo "trijų dienų" barzda! Jis įsivaizduoja, kad tai jam suteikia papildomo žavesio, net seksualumo, tačiau kaip paskutinis subingalvis nė nepagalvoja, kad kai šį savo suknistą kaktusą suleis į mano Nefertitės švelnumo kaklą, kai ims šia trijų dienų trintuve darkyti mano odą – neabejoju, jis įsitikinęs, kad man tai palaima. Ką jau kalbėt apie jautresnes vietas nei kaklas...

Jau ėmė veikti alkoholis, jis liaunasi laidęs kvailus juokelius ir ima kažką veblenti apie vienatvę, skyrybas, ar tai ką nors reiškia, kai vyras sako, jog išsiskyręs, ypač mūsų atveju... Jis prisiektų savo motiną užmušęs, kad tik gautų pasidulkinti... Pusė vyrų gyvena su žmonomis taip, tarsi jie prieš šimtą metų būtų išsiskyrę, arba bent jau nuolatos apie tai svajoja, svajoja taip, kad ši mintis tampa absoliučia jų gyvenimo būsena... Pasipūtęs egoistas, žaidžiantis berniukas, kiekvieną akimirką bijantis pralaimėjimo, neduokdie, bus pažeistas jo vyriškasis orumas... Vyro vienatvė – Kilimandžaro sniegynai, vienoj rankoj Buda, kitoj Mahometas, o dantyse – Kristus, moters vienatvė – neišdulkintos vargšės kūkčiojimas tuščiame bute...

Jeigu aš jam dabar leptelėčiau: meskim šias įžangines nesąmones, truputį liūdesius, truputį vienatves, truputį globos jausmus keliančius skeryčiojimusis, einam ir dulkinamės, dėl to čia ir susirinkome – kaip jis pasišiauštų, prisiekiu, nudribtų nuo kėdės su visu savo neva romantiškos melancholijos prikimintu balseliu... Jie labai mėgsta laikytis žaidimo taisyklių, bijo, kad kitaip nesugebės ko nors suprasti, kitaip tariant, praras kontrolę...

Ne, aš nieko prieš, man patinka barzdoti vyrai, ypač tie, kurių barzdos beveik siekia akis, ir tai jau atrodo nebe fasado dekoratyvinė detalė, o tiesiog samanom virtusios blakstienos... Man patinka barzdoti vyrai, ypač tie, kurie būna ką tik nusiskutę ilgai augintą barzdą – jie tokie gležnučiai, beginkliai, droviai reaguojantys į žvilgsnius, o lūpos atvėpusios kaip pirmosios komunijos berniukams, drėgni ką tik prasivėrusių geldelių prisiminimai...

Jie mėgsta šį įvaizdį, vienas man taip ir pasakė, po to pasakė, žinoma, ne prieš tai – kaip prasivėrusios kriauklės kiaukutas... Tikiuosi, suvokiate, ką turiu galvoje, tiksliau, ką jis turėjo galvoje. Jie taip supranta poetiškumą, jie tai vadina romantika – pasakyti moteriai, kad ji trenkia jūros gėrybėmis!

Norite, kad grįžčiau prie to, jog parašiau jam pati? Na, žinoma, moteris, norinti susipažinti su vyru... Fondamenta degli Incurabili – tik taip galima pavadinti pažinčių internete ieškančias minias... Nepatenkintų, nerealizuotų geismų ir troškimų kankinamos nevykėlių minios anapus realybės, anapus ekrano... Nesakau, kad nemalonu būti nepagydomai, pradžia visuomet būna labai intriguojanti, tiek visokių nesąmonių prisigalvoji... Jūs jau nebeleiskite man gerti vyno... Ak, jūs ir taip jau nusižengėte savo praktikos etikai? Nebijokite, nepradėsiu nusirenginėti ir jūsų neprievartausiu, jūs ne mano skonio, aš jums tai ne sykį sakiau, net jeigu tuojau pat nusiskustumėte savo daktarišką barzdą... Aš visuomet rašiau tik pati, visuomet išsirinkdavau tik pati, ir jeigu su keletu iš jų permiegojau, tai tik dėl to, kad man labai reikėjo... Kaip čia pasakius... Vyras net įsivaizduoti negali, kad moteriai kartais reikia tik jo kūno, nes jo asmenybė kaip pleiskanos ant apykaklės – pūstelėjai, ir nebėra... Bet jeigu aš jam, tokiam savimi patenkintam pižonui, pasakyčiau tai... Kad man reikia ne jo, bet jo kūno paslaugos, viso labo – apsilankymas skalbykloje, o paslaugos čekis be jokio gailesčio išmetamas į šiukšlių dėžę... Moterims irgi nelengva tai pripažinti, visuomet ieškai įvairiausių pasiteisinimų – reikia gyvenimo draugo, reikia su kuo nors pasikalbėti ilgais vakarais, nueiti į kiną, galiausiai net valgį gamintis pradėjau tingėti... Miegoti su seniai atvėsusiais meilužiais... Geriau jau ėsti pusgaminius... Kai perlipi per trisdešimtį, pamatai, kad aplinkui – išdegusi žemė: visi pažįstami vyrai emociškai susidėvėję, net išsiskyrusios draugės ima kalbėti pabrėžtinai oficialiu tonu, jeigu tik kalba pakrypsta apie jų vyrus, gina savo teritoriją... Viešpatie mano, susikiškite jūs tuos savo brangiausiuosius... Žinoma, turėjau iliuzijų, kad internete galima susirasti bent jau padorų partnerį... Tikiuosi, suprantate, ką noriu pasakyti. Tačiau net ir nuolatinis iliuzijų žlugimas – taip pat tam tikros rūšies pramoga... Jeigu vyras raštingas (pakanka vieno laiškelio, kad tuo įsitikintum) – būtinai arba kokios nors rūšies invalidas, arba bledžius. Taisyklė be išimčių. Su beraščiais labai sunku... Iš pradžių maniau, kad net ir protingiems žmonėms ne visiems duota dovana aiškiai dėstyti mintis raštu, net pasikalbėjusi telefonu turėdavau menkutę viltį, jog susitikus reikalai pasitaisys... Vyrai taip patogiai įsitaisę didžiųjų savo rūšies mąstytojų šešėlyje, kad beveik visi jaučiasi esą platonai ir sokratai... Nors dažniausiai pasirodo, kad visas jų mąstymo potencialas jiems patiems tapatinasi su kremzline ataugėle...

Ne, aš nesu feministė, aš paprasčiausia kvaila kalė, jeigu norite, tačiau aš archetipinė kalė, taip, ewig weibliche, taip, schreibende Frau, kas tik norite, bet mano moteriškumas būtent – amžinas, archetipinis, ir nors užmuškite, amžinasis omletiškumas, archetipinis noras nuolatos pūstis, viską griauti ir dergti tikrai su manimi negali galynėtis.

Kaip baigėsi? Neblogai, jis man nepatinka, bet juk nereikalaujame, kad paslaugas teikiantys pardavėjai arba šiukšlininkai būtų alenai delonai, tiesa? Galbūt dar susitiksime, galbūt ne, jis iš raštingųjų, ir tai mane visuomet slegia – būtinai išlįs kuri nors iš dviejų minėtųjų savybių.

Na taip, gal aš kiek ir perdedu, bet jūs ne kunigas, aš nevaidinu skaistuolės ir neieškau pasiteisinimo. Kaip ir tarėmės, lankausi pas jus tik dėl to, kad išsivaduočiau, – dievaž, vaduotis iš savo kompleksų kur kas skausmingiau nei vaduoti Iraką.

Barzdotas vyriškis, vilkintis tamsiai rudą megztinį išmuštomis alkūnėmis ir atspurusiais rankovių galais, sunkiai pakyla iš gilaus krėslo, prieina prie lango ir žvilgsniu lydi tolstančią moterį, kurios kvapo dar pilnas kambarys. Priėjusi sankryžą, ji sustoja, pasirausia rankinėje, prisidega cigaretę, staigiu judesiu lošteli atgal, kresteli vidutinio ilgio tokius pat tamsiai rudus kaip jo megztinis plaukus ir pasuka už namo kampo. Vyriškis pakelia prie lūpų stiklinę ir susiverčia viskio likutį.