GINTARAS BLEIZGYS. Dar
Mane taip mokė Kačergis Druskininkuose. Mokė būti medžiu. Kai nervai pakrinka, visokie nerimai per nervus, kaip vėjas per besišiaušiančią žolę, suktis ima, reikia būti medžiu. Kai bijai, kad nupūs, kad pasaulis dantis išmals, būti medžiu. Medžiai neturi nerimo, turi didelę didelę kantrybę, ramybę per visą pasaulį, medžiai dešimtmečiais stovi nepajudinami, iš lėto, labai iš lėto linguoja, bet jie įaugę į žemę, jie neišgąsdinami, neišmušami iš vėžių, iš vietos, ramybė ateina iš medžių, neįveikiama ramybė, begalinis lėtumas.
LAIMANTAS JONUŠYS. Masinės kultūros šešėlyje.
Kultūros komentaras, skaitytas Lietuvos radijo "Kultūros savaitės" laidoje (VI.17)
Globalizacija dar vienas reiškinys, neva kaltas dėl masinės kultūros viešpatavimo. Iš tikrųjų paspartėjęs ir palengvėjęs tarptautinis bendradarbiavimas leidžia veiksmingiau plisti visokioms idėjoms, taip pat ir masinei kultūrai. O jai plintant randasi niveliacijos požymių, bet egzotiška įvairovė taip pat skleidžiasi sėkmingiau, štai jau į lietuvišką "Poezijos pavasarį" atkako net Čingischano palikuonys.
-js-. Sekmadienio postilė
Bet kaip tik dabar ir pasiveja mokytojo žodžiai apie bailumą ir tikėjimo stoką. Jaukią vasaros atmosferą siūlęs paveikslėlis apsiniaukia. Ne, ne būsimos audros išgąsdino ar kad Evangelija sodina Kristaus mokinius į menką ir nesaugią valtelę, o ne į okeaninį lainerį. Išsigandau pastabos, kad valtyje viskas galėjo būti kitaip. Ne pagal šio gyvenimo dėsnius. Jie čia rodėsi tokie mieli ir taip tinkantys Evangelijai, tačiau pats Jėzus ir vėl pasiliko anapus jų. Miegančio mokytojo vaizdas turėjo reikšti, kad jis ištikimai budi ir sergi savuosius. Turėjo būti mokinių tikėjimas, leidžiantis jam tarsi nematyti ir negirdėti, kad aplinkui siaučia audra. Saldusis "viskas kaip gyvenime" graudžiai purtė ir žadino jį, vandenų ir vėjų Viešpatį, kuris niekada nesutiks būti kas nors mažesnis, net jeigu jį matysi miegantį ar kenčiantį, ar mirštantį.
SERGEJ SMIRNOV. Futbolas vs politika
"Russkij žurnal", 2006.VI.8. Vertė Vitalijus Šarkovas
Pranešimai, kad į pasaulio čempionatą rengiasi atvykti Irano prezidentas, vienas iš pasaulinės politikos
enfant terrible, patvirtina šią nuomonę. Visus pirmiausia domina ne tai, kaip Irano prezidentas palaikys savo šalies rinktinę, o ką jis dar pasakys apie Holokaustą ir branduolinį ginklą, kuriuo Iranas nustums Izraelį į jūrą. Todėl visi su ypatingu susidomėjimu laukia jo pasirodant Vokietijoje. Kitas skandalas grupių etape laukiamas per Vokietijos ir Lenkijos rungtynes. Istoriškai šių šalių santykiai labai įtempti: per rinktinių rungtynes vokiečiai neatsisako malonumo priminti lenkams daugybę pažeminimų, taip pat ir 1939-uosius. Lenkai atsimoka jiems ta pačia moneta. Spauda tik įpila žibalo į ugnį. Todėl neišvengiamai kils su šiomis rungtynėmis susijusių konfliktų, iš anksto nulemta ir nekompromisiška aistruolių priešprieša. Be to, reikia turėti omeny, kad lenkų futbolo chuliganai (radikaliai nusiteikusiems aistruoliams labiau tinka šis pavadinimas) vieni stipriausių Europoje, o nuo Vokietijos juos skiria labai mažas atstumas ir jam įveikti nereikia nei daug pinigų, nei laiko.
ROGER SCRUTON. Freudas fantastas
"Spectator", 2006.V.6. Vertė Laimantas Jonušys
Ypač sunku atpažinti tikrąją Freudo genijaus esmę, kuri glūdėjo ne jo teorijose jos yra paistalai ir ne jo praktikoje ji buvo šarlatanizmas su įkvėpimu, o jo apstulbime. Freudas matė slėpinius, kur kiti matė faktus. Jis įžvelgė, kad tėvų įtaka vaikams plinta giliom slaptom vagom, kad ji pasireiškia visuose jų būsimo gyvenimo aspektuose ir lemtingiausiai lytinio geismo srityje. Jis gilinosi į kaltės, nerimo bei liūdesio slėpinius ir stengėsi juos perprasti. Jį stebino anekdotai ir sapnai, ir jis kurioziškai traktavo jų prasmę. Ten, kur kiti matė sumaištį ir ekscentriškumą, jis įsivaizdavo sielos ligas ir kilo į žygį prieš jas. O ligos istorijose jis pateikė neužmirštamų sugniuždytų žmonių portretų aplink tuos trūkčiojančius gyvėsius jis stypčiojo kaip šakalas, atplėšdavo nuo jų gabalus ir iškeldavo į šviesą, kurią pats vaizdavosi esant mokslo šviesa, bet iš tiesų tai buvo vaizduotės šviesa, permainanti viską, ant ko ji krenta.
GYVENTOJAS. Gyvenimas
Vilniuje pražydo ir kvepia akacijos, primenančios Krymą ir Čechovą. Kvapai juk nekinta, vadinasi, jie atsklinda iš dingusio pasaulio. Čechovas viename paskutinių laiškų žmonai rašo iš Jaltos: "Tu klausi, kas yra gyvenimas? Tai visai tas pats kaip paklausti kas yra morka? Morka yra morka, ir daugiau nieko nežinoma".
SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
Tam, kad suprastum kitą žmogų, pirmiausia reikia jį išklausyti ir įsiklausyti.
Tai yra sunku.
Tam, kad suprastum poeziją, reikia dar didesnio įsiklausymo ir įsigyvenimo. Į žodžius ir į tai, kas už žodžių. Tyloj.
Tam, kad suprastum ir galėtum žavėtis kitakalbe poezija, dar sunkiau.
R. teisus, reikia pažinti, labai gerai pažinti kitos tautos mentalitetą.
Ką ir kalbėti, kad reikia kalnus perskaityti knygų ta kalba. Kad jaustum tą kalbą.
Dėl to poezija yra toks "sunkus darbas". Subtiliausioji iš kalbų. Muzika, atskambanti iš labai toli ir iš labai giliai.
GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Nemokami pokalbiai
Jie yra nuėję be galo ilgą kelią tie mūsų tėvai ir mamos, tetos ir dėdės beigi kaimynai. Kur kas ilgesnį nei mano bendraamžiai. Ir sunkesnį, ir sudėtingesnį. Kol mus augino, labai stengėsi, kad būtume geri ir mandagūs. Dabar graužiasi, kad netapome turtingi.
SARA POISSON. Spuogai
Tviskantį ir prasmių pilną kultūros palikimą, jo aptarinėjimą ir atsidavimą kultūros kontekstams laikau pavojingais priešais savo vaikystei, visų kitų žmonių vaikystei ir paauglystei bei visos žmonijos vaikystei. Turiu galvoje kiekvieno individo gyvenimą iki brandos, taip pat bendruomenes, kurias mes vadiname pirmykštėmis arba primityviomis. Bet pirmiausia pasakysiu nesigėdydama aš niekaip negaliu atsižadėti gynusi savo pačios nesubrendėlišką gyvenimo laikotarpį. Vis dar tebeginu (slapta, jei tik kas neišprovokuoja) savo ankstesniąsias svajones, tarkim, tokias kaip tapti karvių melžėja, įgyti galios vadinti savo karves vardais ir atpažinti jas iš snukių bei ragų, turėti "gerą vyrą", gyventi vienkiemyje, taip pat svajonę stoti į vienuolyną. Ši svajonė buvo viena stipresnių ir iš visų beviltiškiausia.
GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės
[...]
Metafizinius daiktus darai iš bekalbės tylos,
medituoji jos dvasinį lauką, ir laiko nelieka.
Dievas laukia tarp daikto ir žodžio. Esi iš salos.
Savo skrendančio kūno bijai, nesapnuodavai niekad.
Kambarinė vienatvės gėlė, sužeistoji žolė,
tavo knygose žodžiai seni, vienas kitą pamiršę.
Neša Judo šešėlį per juodą visatą strėlė,
ir dangaus mėnesieną sapnuoji kaip grožio paviršių.
[...]
ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS. Improvizacijos
[...]
Vėl girgžda vėtrungė, vėl žiba priemiškio žaltvykslės,
Vėl iš po žiemos slenksčio galvą iškiša žaltys.
Pro pagonišką praamžių aidą ir išgąstį.
Susirenka kieman visõs parapijos visi išgamos.
Skersgatvio nišose slepiasi akvareliškos žiemos,
Kaip visą šitą grožį į vieną glėbį suėmus.
[...]
Daktarų CASTORO IR POLLUXO kolektyvinės psichoterapijos seansas internetinio beprotnamio gyventojams.
Virtualus beprotnamis
Mes esame tik uždraustas visatos internetas, į kurį kartkartėmis įsilaužia
hakeriai. Juos mes vadiname ufonautais. "Šatėnai" konspiracinis tokių ufonautų butas. Čia keičiamasi informacija ir verbuojami agentai. Be to, per spausdinamus tekstus perduodama užkoduota informacija kitiems
kosmitams, gyvenantiems Lietuvoje. Kiekvieną tekstą galima visiškai kitaip perskaityti, tik reikia žinoti tam tikrą šifro raktą. Vertimai tai toks pat, tik užšifruotas pranešimas, siunčiamas mums užsienio ufonautų. Jie dažniausiai praneša apie vyrų juodais drabužiais pasirodymą, bet kadangi šie vyrukai turi per daug darbo Amerikos žemėje, tai Lietuva visiems ufonautams tiesiog kurortas.
"Kelių in Lietuvų man širdzis rodė..."
Parengė Emilija Liegutė
Tadu mūs namuose buvo linksma: tėvas grajino smuiku, brolis akordeonu. Prisirinkdavo jaunimo, šokom, dainavom. Aš labai dzidelį pasisekimą turėjau: maža, ale spritna. Bernai iš paskos cūgais ajo. Sykį krikštamotė klausa: "Ar bėga bernai iš paskos?" Sakau, bėga. "Tai aš tep išvaražinau. Kai nešau krikšcyc tavi, tai paėmiau an rankų ir bėgu. O krikštatėvis iš paskos! Už tai ir bernai paskui tavi bėgioja!"
RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštis
Pabaiga. Pradžia Nr. 21
Žiūriu atgal. Vandenyje nelieka pėdsakų. Jeigu neprišiukšlini. Jūra nenutiesi kelio. Kad galėtum parodyt va čia mano keliauta. Va čia mano pėda įminta. Ar koks keiksmažodis ant tūkstantmetės sienos iškeverzotas. Trys tūkstančiai mylių. Forštevenis perskiria vandenį, pakyla nedidelė bangelė ties laivo priekiu. Dar viena ties paskuigaliu. Dar kiek lieka matoma tarsi brydė pievoje kilvateris. Paskui jūra susilygina, tarsi ir nebūta čia mūsų. Nejaugi taip nieko ir nelieka? O jeigu taip kaip pasakoje siūlelį nueitu keliu ištiesus? Patį ploneliausią. Tiesiai iš širdies. Kad galėtum sugrįžti. Kad galėtum kitam tą kelią nupasakoti. Juk kelionė ir yra pradedama širdimi. Ne mano tai pramanas. Taip radau, taip ir paliksiu.