ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-19 nr. 877

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (10) • SAULIUS KANIŠAUSKAS. Mąstyti ir galvoti (10) • -pz-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie eutanaziją ir tvarkos ardymą (121) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (8) • GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ. Paroda „Eksperimentas“ – nuolatinės NDG (MMM) ekspozicijos bandymas? (27) • INDRĖ VALANTINAITĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (33) • LAIMANTAS JONUŠYS. Atsiskyrėlio godos (5) • Adomo Varno projektai – kryždirbystės kryžkelė? (8) • Su rašytoju GUNČIU BERELIU kalbasi Ieva Kolmanė ir Arvis Kolmanis. Jaučių galabytojas ir akių muilintojasRIMANDS CEPLIS. Per užpakalį Bereliui (1) • Nežinomas Lietuvos lagerių klasikas Nr. 1475 (4) • Labai įdomu yra gyventi (341) • 2008 m. sausio 25 d. Nr. 4 (878) turinys

Karteziškieji apmąstymai

MERAB MAMARDAŠVILI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dviratis. 1953
Paul Strand

    ...neieškoti kito mokslo, išskyrus tą, kurį gali atrasti savyje ir didžiojoje gyvenimo knygoje...
    Descartes


Apmąstymą skatina ir jo reikalauja (ilgainiui suprasime kodėl) pats Descartes’as, jo būdas ir asmenybė.

Žinoma, tokiam meditacijos objektui reikia atsargumo, delikatumo. Negalima savavališkai, neprisiderinus prie jo tono, tvarkyti gyvenimą herojaus, kuris pats itin pavydulingai sergėjo savo vidinį pasaulį ir sielą nuo bet kokio išorinio pasikėsinimo, nuo vaizdinių narvo, pasiruošusio užsitrenkti už jo minčių ir veiksmų. Reikia susilaikyti nuo pagundos stumdyti Descartes’o lavoną, dėlioti rankytę taip, kojytę anaip arba jo vardu triuškinti įsivaizduojamus ar tikrus priešus. Mat norom nenorom girdi mirštančio Descartes’o balsą: kai jam, peršalusiam ir karščiuojančiam, gydytojai nuleidinėjo kraują (įsivaizduoju, ką apie tokius gydytojus galėjo galvoti Descartes’as fiziologas!), jis jiems ironiškai kalbėjo: „Ponai, patausokite prancūzišką kraują.“ Įvykdykime šį prašymą, patausokime prancūzišką kraują. Kraują Naujųjų amžių herojaus, visos šiuolaikinės filosofijos tėvo (pasak Hegelio), sukūrusio tą mąstymo aparatą, kurio ribose, žinome tai ar ne, ir šiandien sukasi mūsų mintis. Deja, dažniausiai to nežinome. Todėl vertėtų tai prisiminti, žinoma, turint omeny mūsų šiandienines dilemas – ne tik teorines, bet ir egzistencines, žmogiškąsias, asmenybines dilemas. Su šiomis išlygomis ir įspėjimais – Dievo padedami, pirmyn. Pradėsime savo karteziškuosius apmąstymus.

Taigi prieš mus – Descartes’as. Visa bėda, kad jis iškyla prieš mus apgaulingai aiškus ir skaidrus tarsi krištolas. Manau, tai paslaptingiausias Naujųjų amžių ar net apskritai visos filosofijos istorijos filosofas. Paslaptis visiškoje šviesoje. Nėra filosofijos istorijoje tekstų, parašytų aiškiau, paprasčiau ir elegantiškiau, ir kartu nėra labiau nesuprantamų tekstų už dekartiškuosius. Į juos panyri tarsi į skaidrią gelmę, o ten – kažkokie tamsūs, neperregimi luistai, nors ir aiškių apybrėžų. Pats Descartes’o stilius kupinas šio egzistencinio aiškumo ir kartu nesuprantamumo patoso. Viena vertus, jis maksimaliai paprastas. Net mirdamas Descartes’as, priešingai nei kiti mąstytojai ir filosofai, palikę mums didžias frazes, kaip antai „Šviesos, daugiau šviesos“ ar ką panašaus, paprasčiausia prancūzų kalba, parinkęs patį familiariausią posakį, pasakė: „Šįsyk laikas išeiti.“ Antra vertus, pats Descartes’o nesuprantamumas dera su tuo, ką jis suvokė labai anksti ir ko laikėsi visą gyvenimą. Jo dienoraštyje galima aptikti tokią lotynišką frazę, tapusią jo devizu: „Pasirodau su kauke.“ Toliau šį „pasirodymą su kauke“ pamėginsiu iššifruoti ne kaip gražią frazę, nukaltą iš lotynų prozos aukso, o kaip turiningą visos dvasinės Descartes’o struktūros elementą, savotišką individualų simbolį. Juk Descartes’as ir gyveno taip. Kitur jo užrašuose galime perskaityti, kad gerai nugyveno tas, kuris gerai slapstėsi. Tad štai net, atrodytų, tokiais itin atvirais prisipažinimais jis iškyla prieš mus užsimaskavęs.

Vadinasi, kalbėdami apie egzistencinį Descartes’o paveikslą, galime sakyti, kad jo tekstai nėra tiesiog idėjų ar įgytų žinių sankaupa. Jie išreiškia realią meditacinę autoriaus patirtį, lydimą absoliutaus pojūčio, kad ant kortos pastatytas visas gyvenimas ir kad šis gyvenimas priklauso nuo minties judėjimo ir dvasios būsenų, nuo metafizinio ilgesio. Visa tai, pabrėžiu, gyvenimo kaina ieškant valios (kaip sakydavo senovėje, turėdami omeny laisvę kiek įvairesniais šio žodžio atspalviais) ir sielos ramybės, ilgesio išrišimo aukščiausio džiaugsmo būsena. Juk kas gali būti aukščiau?

Kartoju, tai sunkiai atlikta meditacija, kurios vidinė ašis – savęs perkeitimas, atgimimas arba, senųjų kalba, naujo žmogaus gimimas senojo žmogaus kūne. Toks savęs pakeitimas ir perkeitimas – įvykęs faktas, jis buvo, ir jo pėdsakus fiksuoja Descartes’o tekstai. Todėl į juos ir reikia žvelgti ne kaip į abstraktybę, į logiškai grakštų gatavų nuomonių ir tiesų dėstymą. Čia pateikiami ne išprotauti, bekūniai ir savavališki samprotavimai (rationation, jei pasitelksime prancūzišką žodį) – tarsi mūsų galvoje tūnotų kažkoks ratio, šaltas ir bekraujis, ir stebėdamas pasaulį kažin ką sumestų, sumotų. Deja, stebint ir kažką sumetant niekad nieko neatsirasdavo. Atsirasdavo visada kitaip ir visai iš kitko.

Tai iš dalies patvirtina ir užmesti, tiksliau, nebaigti Descartes’o tekstai. Kartais tekstas tarsi išmėgina save plunksnos smaigaliu, jį parašydamas žmogus kažką savyje sureguliuoja (ko nebūtų neparašius) – kažkokį mechanizmą, sukeliantį minties judėjimą arba būseną, kurie paskui bus atkuriami. Jei toks mechanizmas nusistovėjo, tekstas neturi reikšmės. Jo galima nespausdinti, jei jis parašytas, arba išvis nebaigti. Turiu omeny ankstyvąjį Descartes’o darbą „Proto vadovavimo taisyklės“. Nebuvo būtinybės užbaigti šį tekstą, nes, kartoju, Descartes’ą domino ne tekstai. Beje, XX a. prancūzų prozos istorijoje šį „nebaigto“ darbo epizodą pakartojo kitas „kartezininkas“, irgi manęs, kad tiesos ir talento kriterijus rašant – išrišimo džiaugsmas. Tai Marcelis Proustas ir jo pirmasis romanas „Žanas Santiojis“, kurio jis irgi nebaigė ir neišleido. Čia jau yra viskas, kas vėliau ir kitaip, be atodairos į užmestą rankraštį, išsiskleis garsiajame romane „Prarasto laiko beieškant“. Mat viskas nusistovėjo ir... galima nespausdinti, išgauti iš to ką nors kita. Proustui kaip ir Descartes’ui nebūdinga stabmeldystė, pagarbi baimė, stovėsena pasitempus prieš parašytą tekstą. Veikiausiai jie nebūtų itin graužęsi net ir pametę rankraščius. Beje, Descartes’as juos nesyk pamesdavo.

Kartoju, pirmiausia Descartes’ą domino minties judėjimas. Nusistovėjęs judėjimas, jei galimas toks paradoksalus posakis; sakau „judėjimas“, tačiau „nusistovėjęs“. T. y. turintis reikšmę tik kaip momentum jėga, ir tada visada pataikysi strėle į taikinį.

Kaip tik todėl, kad kartu ant kortos buvo pastatytas gyvenimas, ir galime akivaizdžiai stebėti minties nubudimą pačioje Naujųjų amžių pradžioje, išlaisvinto žmogaus proto skrydį. Mums tenka didžiulė privilegija (ačiū Descartes’ui) suvokti, žinoma, jei įstengsime, ką paprastai vadiname naujo pasaulio gimimu, išgyventi tai, kas ir paskui, ir amžiams bus reikšminga kiekvienam ir visiems žmonėms. Kažkokie pirmieji esmingiausi žmogaus pojūčiai, prilygstantys vaiko suvokimo betarpiškumui ir naujumui. Tarsi kristum apmirusia širdimi į palaimingą bedugnę, tarsi ištirptum joje. Descartes’as suteikia mums šią galimybę. Ir turime išmėginti šį antrą-pirmą kartą. Pakartoti antrą kartą, tačiau pakartoti tarsi pirmąsyk, drauge su šiuo žmogumi, išdidžia ir didžia siela, gimusia trapiame, liguistame, ankstyvai mirčiai pasmerktame kūne. Su šiuo žmogumi, kuris kažkodėl leisdavosi į kovų ir fechtavimosi nuotykius, paskui į keliones (papasakosiu, kaip keistai tai atrodė), kuris paliko tėvynę ir gyveno svečioje šalyje, Olandijoje, pagal devizą „Gerai nugyveno tas, kuris gerai slapstėsi“, ten ir išleido tą mažumą, kurią išleido. Kartu nepamiršdami svarbiausio, padedančio suvokti Descartes’o dvasią ir minties judėjimą: šis žmogus iš pasaulio tepriimdavo tai, ką perleisdavo per save, savyje ir savimi išmėgindavo. Tik tai, kas yra aš!

Keista ir kartu suprantama: jei žmogus nori gyventi būtent savo gyvenimą, ir dar pastatytą ant kortos... Prisiminkime, kad kaip tik Descartes’ui priklauso žodžiai: vienintelis dalykas, ko jis nori ir apie ką kalbės, yra tai, ką jis gali atrasti savo sieloje ir didžiojoje gyvenimo knygoje. Paprastai vertimuose į rusų kalbą čia figūruoja žodis „pasaulis“ (mir), bet tai nevykęs žodis, nes asocijuojasi su kita žodžių seka, „pasaulėvaizdžiu“ ir pan., taigi numano kažkokią pasaulio koncepciją, jo vaizdavimą. O iš tikrųjų ten, kur mes verčiame „pasaulis“, Descartes’as rašo monde, šis žodis turi ir kitą reikšmę, būtent „žmonės“. T. y. intensyvus bendravimas, mainai, susitikimai, prisisodrinimas naujo, įdomaus, būdingo, iškilaus ir atviro. Gyvas gyvenimas tarp žmonių. Tad, užuot sakius „didžioji pasaulio knyga“, geriau sakyti „didžioji gyvenimo knyga“. Tai šiek tiek skirtingi dalykai.

Visa tai aprėpę regime vieną prancūzų dvasios istorijoje atkakliai atkuriamą sielos jungtį. Tai ypatingas įkvėpimas, entuziazmas. Kažkoks panirimas į skambantį vienatvės skaidrumą – vienatvės, gaivinančios visas sielos jėgas, visa, ką sugebi pats, savo protu ir charakteriu, nesiremdamas niekuo išoriniu ar „svetimu dėde“, visiškai atsidavęs šiai ypatingai būsenai „tiesos akimirką“ (žinoma, tiesos apie save: ar įstengsiu?!). Pakylėjantis viso savęs susiejimas su kokia nors veikla pasaulio akivaizdoje, stovėjimas su juo akis į akį tarsi dvikovoje. Tai pasikartojanti prancūziško entuziazmo, ambicijos struktūra, nes visą Descartes’o filosofiją (būtent filosofiją!) dabar galėčiau išskleisti pasirėmęs viena Balzaco herojaus fraze (tai jau XIX a.): „Na, o dabar grumsimės!“ Reikia prisiminti, kad kaip tik šiais žodžiais Rastinjakas kreipiasi nuo kalvos į... apačioje išsidriekusį Paryžių. Kaip tik toks ir Descartes’o pojūtis. Vienas prieš vieną – ir pažiūrėsim! Ir jis žiūrėjo, mėgindamas save. Išties gera žingine, pasak Charles’io Peggy, išjojo į kelią šis prancūzų raitelis.

Jis ir teigė visa savo filosofija vieną iš pirmo žvilgsnio keistą dalyką, savotišką ontologinį postulatą: jei įstengsi, įkvėptas apnuoginto tiesos mirksnio, šitaip stovėdamas vienas prieš vieną su pasauliu, gerai išklausinėti save (kas vargiai arba beveik neįmanoma), aprašysi visą visatą. Ne ta prasme, kad empirinis žmogus, toks, koks jis yra, – tai visata, o būtent šia prasme: jei pajėgsi kažką savyje išklausti iki galo ir tau užteks drąsos tik tuo tikint visa tai išvijoti iki galutinio aiškumo, išvilksi ir visą pasaulį, tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ir pamatysi, kokia vieta jo kosminėje visumoje iš tikrųjų skirta mūsų troškimų ir suvokimų objektams. Kartoju, aprašys visatą tas, kuris įstengs išklausti ir aprašyti save. Štai – Paryžius, ar susidorosiu su juo, pasak Balzaco herojaus.

Ir Descartes’as taip: štai – pasaulis, ar susidorosiu? Pats. Juk tam reikia atramos taško. Kad atsistotum ant jo, pasak Archimedo, ir pakeltum viso pasaulio masę, atrodytų, lengvą, nes nepastebime jos kaip atmosferos slėgio, nors šis iš tikrųjų milžiniškas ir iš jo sunkiausia ištrūkti, jei apskritai įmanoma.

Tačiau maniškis Descartes’as apimtas įkvėpimo. Garbės patoso. Garbė – kone ontologinis jo pasaulėtvarkos ir kosminės harmonijos ramstis (kaipgi dabar neprisiminsi iškilmingai didingų, titaniškų ispanų baroko herojų). Tačiau kaip lengvai ir natūraliai, kaip elegantiškai ir skaidriai, su kokiu nelygstamu saiko jausmu kartojasi ši forma prancūzų tradicijos istorijoje! Jau minėjau Balzaco tekstą. O dabar vėl peršokdamas viską, kas prigalvota apie laiką ir žmogų XVII–XIX a., po Descartes’o, grįžtu prie savo mylimo Prousto ir prisimenu, kad ir jis stovėjo „vienas prieš vieną“, nes savo užduotimi laikė savimi, atskleidžiamu ir į margąjį pasaulį išvelkamu iš naujo, tarsi pirmąsyk „sujungti minučių, valandų, dienų, dešimtmečių ir šalių giją“. Ir galvoti, ir justi tik tokias mintis ir būsenas, kurios jau egzistenciškai, su pavojumi sau pačiam veikia šioje dvikovoje sprendžiant garbės klausimą – gimstant žmogui iš neaiškios būtybės. Ir visa tai lenktyniaujant su mirtimi. Nors mirties jis ir neaplenkė. Romano „Prarasto laiko beieškant“ pabaiga pasirodė jau po Prousto mirties.

Nuostabu matyti tokį pat lenktynių su praeitimi pojūtį ir Descartes’o atveju. Juk iš esmės (vėliau pamėginsiu tai išskleisti teoriškai) Descartes’as suprato vieną fantastišką dalyką: didžiausias minties priešas yra praeitis, nes tai, ką vadiname praeitimi, susiklosto taip greitai, kad nespėjame nei pagalvoti, nei suprasti, o jau atrodo, kad supratome, pagalvojome ir išgyvenome. Praeitis įgauna suprasto ir išgyvento regimybę tiesiog todėl, kad mes, kaip baigtinės būtybės, kiekvieną akimirką negalime būti visur ir neturime laiko (jis turėtų būti begalinis) atvijoti tai, kas su mumis vyksta (ką iš tikrųjų jaučiu, ką pamačiau), nes viskas, pasak Descartes’o, jau nusėdo, reikšmės gatavos, ir mes tik klojame ant jų tai, kas išgyventa ir suvokta. Tačiau jos – praeitis. Kas egzistuoja kalboje kaip reikšmės ir prasmės – praeitis. Ir tik atrodo, kad atmintis saugo, kas suprasta ir išgyventa. Mums nepavaldžiame slaptame realybės sluoksnyje visas pasaulis milžinišku greičiu pasisuko ir užsivijo aplink mus, klodamas vieną įspūdį ant kito, vieną prasmę ant kitos, vieną įvykį ant kito. O mums atrodo, kad tai mes žvelgiame į nejudrius daiktus, kad mes judame aplink juos, o iš tikrųjų net žvilgsnio aktas – štai metu žvilgsnį į jus, o jūs į mane – jau šis aktas veikiau reiškia ne mūsų akių, o daiktų judėjimą, ir šie daiktai susiklosto į tą praeitį, kuri ir yra minties priešas. Priešas supratimo, kas yra iš tikrųjų.

Žodžiu, ar galiu, susitelkęs idėjiniu garbės (arba ambicijos) įkvėpimu, vienas prieš vieną su pasauliu įsižiūrėti į save, „apsinuoginti“ tiesos akimirką ir pasakodamas apie pasaulį, kaip apie savo sielos istoriją, išvijoti šį pasaulį? Descartes’as nepaneigiamai paliudijo: jei įmanoma išvijoti pasaulį (priešinga praeičiai kryptimi), tai tik šitaip. Kad tik būtų siela, būtų ką rinkti... Yra metas mėtyti akmenis ir metas juos rinkti. Ir privalai panirti į šį pateiktą ambicijos archetipą, jei nori, ko norėjo Descartes’as. O norėjo jis, kaip sakiau, ir visą gyvenimą ieškojo dviejų tarp savęs susijusių dalykų: sielos ramybės ir valios. Tam tikra prasme tai galima pavadinti asmenybiniu Descartes’o patosu. Kiekvienam mūsų būdingas patosas, valdantis mūsų asmenybę, sulydantis ją į kažką daugmaž vientisą ir iš anksto pateikiantis mūsų likimą. Galbūt netikėta šiame kontekste, tačiau šį asmenybinį mano herojaus patosą galima išreikšti ir kito žmogaus, Puškino, žodžiais. Juk pavartojau atpažįstamus žodžius, o šie priklauso kaip tik jam. Descartes’o gyvenimo patosą galima nusakyti ir Puškino eilute: „Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia.“

Ir vienos, ir kitos ieškojo Descartes’as, išvykdamas iš Prancūzijos, palikdamas savo gimtąjį Tureną ir leisdamasis į keliones, į keistą gyvenimą Olandijoje, atrodytų, atsiskyrėlišką ir ramų. Per 20 metų jis 30 kartų keitė gyvenamąją vietą. Nuovokūs ir supratingi čekai teigia, kad du persikraustymai prilygsta vienam gaisrui. O Descartes’as kraustėsi 30 kartų... ieškodamas sielos ramybės ir valios.

Įvesiu dar vieną simbolinę filosofinio mąstymo giją, susijusią ne su asmenybiniu Descartes’o patosu, o, taip sakant, su idėjine egzistencine visos jo filosofijos (etikos, psichologijos, epistemologijos, ontologijos) ląstele, iš kurios paprasta analize senąja matematine šio žodžio prasme būtų galima išvesti bendras išvadas ir principus visoms išvardytoms pažinimo sritims. Šioje ląstelėje, tarsi prisimindama senąjį metafizinį antikos filosofijos priesaką, jungusį tiesą, gėrį ir grožį, susisuko visa Descartes’o mintis. Ją leidžia įžvelgti paslaptinga moralinė savybė, vainikuojanti (net teorijoje, ne tik gyvenime) visas kitas moralines savybes. Ji kiek neįprastai vadinama, todėl ir paslaptinga. Ta savybė – générosité (galima versti „kilnumas“, „dosnumas“, „didžiadvasiškumas“). Žinoma, geriau tinka „didžiadvasiškumas“, nors pats Descartes’as vartojo ne šį terminą, antraip prancūzų kalba būtų žodis magnenimité (iš lotynų kalbos), bet omeny jis turėjo būtent didžiadvasiškumą.

Labai keista savybė. Dabar pamėginsiu, kiek pajėgsiu, keliais žodžiais ją iššifruoti, pakeliui pažymėdamas esminius Descartes’o filosofijos punktus.

Didžiadvasiškumas – tai laisvė ir galia sau pačiam, laisvė ir galia valdyti save ir savo ketinimus, nes niekas daugiau mums nepriklauso. Descartes’as apskritai manė, kad ne žmogaus prigimčiai viską žinoti. Viską žinoti žmogui nebūdinga ir nereikalinga. Visiškai nebūtina, kad mūsų protas niekada neapsiriktų, sakė Descartes’as, pakanka, kad mūsų sąmonė liudytų, jog mums užteks ryžto ir jėgų atlikti tai, ką laikome geriausia. Tik dėl didžiadvasiškumo žmogus gali gerbti save.

T. y. Descartes’o didžiadvasiškumas – tai didžios sielos geba talpinti visą pasaulį, koks jis yra, ir būti nepatenkintai šiame pasaulyje tik savimi. Galima su banditais gyventi, man nepakenks, jei tvirtai žinau, kad niekada neatsidūriau žemiau savo gebos ir valios valdyti save tuo tikslu, kurį laikau geriausiu. Beje, dėl šio didžiadvasiškumo Descartes’as ir nėra herojus įprasta, kvaila šio žodžio prasme, kai iš kitų reikalaujame atlikti tai, ko patys paprastai nesugebame. Nedidžiadvasiškas jau pats tokio reikalavimo faktas, o herojus gali būti tik didžiadvasis. Juk kaip norėtųsi, kad Galilėjus sviestų į veidą tamsybininkams teisėjams, jog Žemė vis dėlto sukasi, ir mūsų malonumui užliptų ant laužo, kaip pasielgė Jordano Bruno. Ir kaip apmaudu, kad Descartes’as, užuot išdidžiai stojęs petys į petį greta Galilėjaus, nepaskelbė traktato „Apie pasaulį“, kuriame buvo išreiškęs tezę, kad Žemė sukasi aplink Saulę, ir tariamai iš baimės nusileido. Didi siela pakenčia kvailumo, nemokšiškumo, nusikalstamumo kaimynystę – man nepakenks. Be to, didžiadvasiškumas numano: pasaulis yra toks, kad bet kurią akimirką kas nors jame gali atsitikti tik man dalyvaujant. Aš tarsi prisidedu prie nuolatinio pasaulio kūrimo kaip įsikūnijusi bemaž krikščioniška žodžio prasme, t. y. inkarnavusi, valia. Turiu omeny Kristaus įsikūnijimą arba Dievo įsikūnijimą Kristaus kūne. Aš, kaip įkūnyta valia, realiai, savo kūnu prisidedu prie to, kas nutiks pasaulyje; į tai nukreipta mano valia. Pažvelgus į Descartes’ą arba Galilėjų ir, antra vertus, į Jordano Bruno, Campanellą ir kitus kovotojus už pažangą, į akis krinta keistas dalykas.

Campanella buvo tiesiog įsimylėjęs Galilėjų ir rašė jam ugningus, bemaž meilės, laiškus iš kalėjimo, o Galilėjus, gaudamas šiuos laiškus, akivaizdžiai jautėsi kiek sutrikęs ir, žinoma, gailėjosi kankinio. Tačiau Campanellos kova nebuvo Galilėjaus kova, kaip kova su Bažnyčia ir pan. nebuvo Descartes’o kova. Ir Descartes’as, ir Galilėjus be pykčio ir priekaištų tiesiog tarsi perėjo ar pasitraukė į kitą matmenį. Jie pakeitė pačią dirvą, kurioje vyko kova. Descartes’ui neturėjo prasmės kova už laisvę prieš Bažnyčios autoritetą. T. y. filosofui neegzistavo visos tos dramos – abipusis nepasitikėjimas, įtūžis, neapykanta, didvyriškumas, kurie atsirasdavo skatinami šios istorinės priešpriešos. Todėl ir sakiau, kad iš tikrųjų filosofo reikalas – jis pats, o ne kitų žmonių taisymas. Descartes’as apskritai manė, kad pasaulis taip sutvarkytas, jo papročiai yra tokie, kokie yra. Ir jei savo gimimu nesi tam skirtas, nereikia veltis į jo reikalus dėl paprastos priežasties: jie klostosi pagal kitus dėsnius ir kitaip nei mūsų mintys ir sielos būsenos, jei žinome, kad neatsižadėsime ryžto jas valdyti, siekdami geriausių tikslų. Todėl, suprantama, Descartes’as negalėjo būti socialinis reformatorius. Kaip kiekvienas normalus filosofas, jis žinojo, kaip sunku, bemaž neįmanoma suprasti pasaulį ir padaryti iš savęs, apgailėtino mėsos gumulo, ką nors vertą pagarbos, tad kur ten dar imtis keisti pasaulį. Juk aišku – tai mums diktuoja ir filosofijos, ir sveiko proto dėsniai: jei kiekvienas savo gyvenime ką nors padarys pats su savimi, kas nors pasidarys ir aplink jį. Kas pasidarys, nebus tiesioginio racionalios minties veikimo padarinys, o indukuosis per dešimtis, šimtus, milijonus žmonių, nes kiekvienas atskirai sau ir savo vietoje kažką padarė. Toks buvo Descartes’as.

Ne vien jis. Sakiau, kad Descartes’as be pykčio ir priekaištų perėjo į kitą matmenį. Ši į galvą atėjusi frazė sukėlė asociaciją su tragiška šiuolaikinės minties istorijos figūra, būtent Sigmundu Freudu. 1938 ar 1939 m., prieš mirtį, jau emigravus į Angliją, į jį kreipėsi vienas žurnalas, mėginęs organizuoti nacių persekiojamų žydų gynybos kampaniją, ir, žinoma, pasirinko Freudą. Freudas atsakė, atrodytų, labai keistu, trumpu laišku. Jis parašė: dėkoju už pasiūlymą, suprantu, kodėl kreipėtės į mane, – naciai sudegino mano namus, biblioteką, išvaikė mokyklą, sunaikino viso gyvenimo triūsą, tačiau... kaip tik todėl reikėjo kreiptis ne į mane, o į ką nors, kas ne taip nukentėjo. Toliau jis cituoja (akivaizdu, kaip tik todėl man kilo ši asociacija) XVIII a. pradžios prancūzų poetą Lanoux. Citata tokia (prisiminkite, ką sakiau: be pykčio ir priekaištų perėjo į kitą matmenį):


        Triukšmauti dera dabitai,
        Skųstis tinka kvailiui.
        Vyras, jei jį apgavo,
        Išeina žodžio netaręs.

Prancūziškai pasakyta honêtte homme, galima versti „tikras vyras“ arba „padorus žmogus“. Senąja, jau nusitrynusia, prasme honêtte – garbingas kilmingas žmogus, o tai reiškia, kad jis – tikras vyras.

Šitaip išėjo ir Descartes’as. Išeidamas žinojo, kad labiausiai nepakenčia dviejų savo savybių, būtent neryžtingumo ir melancholiškos sielos būsenos. Jis tiesiog pakęsti negalėdavo melancholiškos būsenos, kuri neišvengiamai slepia pasitenkinimą, kad tu – vienas iš nedaugelio. Visi kiti patenkinti, o štai tave apėmė melancholija. Jam atrodė, kad toks kažin kokios nelaimės pojūtis prilygsta nelaisvei. Ką jau kalbėti apie tai, kaip jis nepakentė neryžtingumo. Žinoma, nuostabu, kai savo gyvenimą galime grįsti aiškiu žinojimu apie mūsų veiksmų ir poelgių aplinkybes, tikslus ir priemones. Tačiau dažniausiai taip nėra. Ką veikti gūdžiame miške, kuriame daug takelių? Labai paprasta, manė Descartes’as: pasirinkai takelį ir eik, nenukrypdamas nuo jo. Geriau ryžtingai laikytis vieno net ir neteisingai pasirinkto takelio nei elgtis neryžtingai. Pasirinkę vieną takelį, net jei šis pasirinkimas nepagrįstas žinojimu, dar galime išeiti iš miško. Juk ir „Dhammapada“ sako: „Eidamas – eik; glebus keleivis daugiau dulkių kelia.“

Kartu ryžtingumas Descartes’ui reiškė ne tik moralinį, bet ir fizinį vyriškumą. Priminsiu kitą jo rankraštį, irgi nebaigtą ir nepaskelbtą jam gyvam esant, kurį kai kurie tyrinėtojai kažkodėl priskiria prie ankstyvųjų darbų, nors apskritai nustatyta, kad jis parašytas arba prieš pat mirtį, arba penktajame dešimtmetyje, t. y. netrukus prieš mirtį. Kalbu apie veikalą, pavadintą „Tiesos paieška“, sukurtą pagal antikinius platoniškojo dialogo dėsnius. Ten yra viena labai įdomi frazė, ji nusako slaptąją visos Descartes’o filosofijos esmę. Jis sako: nereikia bėgti nuo baimės objektų, bėgdami vis tiek nusinešate baimę su savimi. Patraukę link jų su apnuoginta špaga įsitikinsite, kad tai tėra oras ir šešėliai.

Kartą (dabar paaiškinsiu, kodėl „apnuoginta špaga“) šį patosą paliudijo realus Descartes’o biografijos epizodas. Keliaudamas po Vokietiją jis su tarnu kėlėsi per upę, jį keldino žmonės (jų buvo keletas), kurie, pamatę vienišą džentelmeną, akivaizdžiai ne be kapšo, nutarė jį užmušti ir apiplėšti. Descartes’ui pravertė tai, kad mokėjo vokiečių kalbos nuotrupas, jis pajuto, suprato, kas planuojama, ir pasielgė taip, kaip galėjo pasielgti tik Descartes’as. Juk šiaip žmogus vargiai tiki, kad jį gali ištikti toks nemalonumas. Galbūt vis dėlto taip nenutiks. T. y. iš tikrųjų bėga nuo pavojaus, saugo save, tarsi kažin kokį neįkainojamą turtą. O gal pavyks prasmukti? Tačiau baimė „pasiliks su tavimi“, – sako Descartes’as, negana to, juo tikriau pražūsi. Ir Descartes’as, išsitraukęs špagą, privertė tuos žmones perkelti jį per upę ir taip išgelbėjo ne tik piniginę, bet ir gyvybę. Taip jis elgėsi ir susidūręs su minties šešėliais bei fantomais. Kartu suteikė mums galimybę dalyvauti gimstant ištisam pasauliui, kai vyksta šis stovėjimas „vieno prieš vieną“. Štai nieko nėra, aš vienas – ar įstengsiu? Paskui paaiškinsiu, kad, remiantis Descartes’o ontologija, pakanka vienos suvokiančios būtybės, kad viskas būtų. Atleiskite man, kad taip suku ratus aplink Descartes’ą, tačiau, kartoju, jis – kristalas priešais mus, nors visiškai aiškus, tačiau paslaptis visiškoje šviesoje. Todėl ir suku, mėgindamas mažinti šiuos ratus, aplink tam tikrus fiksuotus, stabilius dekartiškojo mąstymo taškus. Įspūdis aiškus, o paaiškinti kažkodėl sunku. Tačiau kalbu su žmonėmis, išauklėtais rusų literatūros, todėl mano padėtis kiek palengvėja. Netrukus suprasite kodėl.

Žodžiu, prieš mus – natūraliai laisvas žmogus, laisvas ne todėl, kad taip reikia, ne todėl, kad kaunasi dėl savo laisvės. Užtat ir prisiminiau rusų literatūrą. Mat rusų literatūros istorijoje irgi yra, tiesa, vienintelis, tačiau mums gerai žinomas natūraliai laisvo žmogaus pavyzdys. Tai Puškinas, kuris neabejotinai pasižymėjo analogiška savybe – didžiadvasiškumu. Jis galėjo smuklėse su čigonėmis ir ne čigonėmis ūžauti ir daryti viską, nes žinojo esąs laisvas, ir mes tai žinome. Kalbu ne apie laisvę nuo kokių nors žmogiškų būsenų – moralės, papročių ir t. t. Ne... Štai ir vėl sunku paaiškinti. Tačiau jūs žinote, ir daugelis rusų mąstytojų kalbėjo apie Puškino laisvės fenomeną. Na, o nusakyti fenomeną žodžiais neįmanoma. Jis turi būti ir kartu turi būti mums žinomas, tačiau ne kaip galimybė perpasakoti šio fenomeno turinį. Puškino laisvės fenomenas glūdi jame pačiame, ir atkreipkite dėmesį į tai, kad jis nepasikartojo, t. y. Puškino laisvė nėra tai, ką jis galėjo perduoti, tarkim, savo mokiniams. Ne veltui jis neturėjo mokyklos.

Ta pačia nenusakoma asmenybės aureole ir tuo, ką vadinu laisve, pasižymėjo kiekvienas Descartes’o sielos judesys ir visas jo gyvenimas. Ir nėra nieko labiau nepanašaus į Descartes’ą už kartezininkus. Puškinas neturėjo mokyklos, nes poetai vis dėlto nėra tokie kretinai kaip mokslininkai filosofai ir nepaverčia savo amato cirku. O po Descartes’o atsirado vadinamasis kartezianizmas, nors jis jo nekūrė ir kartą kažkokia proga laiške Regijui, tariamai vieninteliam ir ištikimam savo mokiniui, įspėjo: „Laikykite mano mintimi tik tai, ką aš parašiau ir pasakiau.“ Žinoma, kartezianizmas panaikino Descartes’o laisvės fenomeną. Todėl taip sunku apčiuopti gyvą ir natūralią dekartiškąją laisvę.

Vadinasi, pagrindinė Descartes’o tema: žmogaus nubudimas, antrasis gimimas. Beje, jį ir vadino Renatus, t. y. „naujai gimęs“. Žinoma, tai formali vardo ir gyvenimo patoso sutaptis, tačiau akivaizdu, kad esama kažkokio vidinės formos, siejančios mūsų vardus ar pavardes su gyvenimu, dėsnio. Mūsų gyvenimas dažnai tarsi įvykdo tai, kas glūdi vidinėje mūsų vardo formoje... Tačiau aš nukrypau. Taigi tas savęs pažadinimas, proveržis pro realybės šydą arba „mają“, anot senovės indų, proveržis prie to, kas iš tikrųjų yra, prie realybės. Jis vertas vargo ir neatliekamas be triukšmo ir įtūžio. Tačiau jokių šio „triukšmo“ pėdsakų Descartes’o tekstuose neaptinkame. Net sapno temoje, kuri, sprendžiant iš biografijos, buvo akivaizdžiai prisodrinta emociniu ir egzistenciniu lygiu ir galbūt net skausminga. Descartes’as sapnavo pranašiškus sapnus. Jaunystėje jis sapnavo tris iš eilės sapnus, kuriais jam atsiskleidė jo filosofijos idėjos, įkūnytos asmenimis ir įvykiais, ir jis nuoširdžiai, kaip ir Sokratas kadaise (štai dar viena egzistencinė sąsaja), manė turįs savąjį „demoną“, kažkokią dievybę, kuri sapne jam pasakinėja, vadovauja, gelbsti ir t. t. Nepaisant to, dėstydamas sapno temą, tarkime, veikale „Metafiziniai apmąstymai“, jis pateikia ją veikiau kaip intelektinę dilemą: ar tikrai egzistuoja pasaulis, ir kaip atskirti tai, ką matome sapne, nuo to, kas yra tikrovėje? Štai tokia grynai intelektinė pramoga. Visos su nubudimu susijusios kančios pasilieka anapus teksto. Tekste to nėra. Tekste, atrodytų, paprasti ir elegantiški samprotavimai apie tai, kad sapne einu gatve, kažką matau ir t. t. Realu tai ar nerealu? Ir kuo mano realūs pasivaikščiojimai skiriasi nuo pasivaikščiojimų sapne? Na, tokia intelektinė pramoga.

Ne, ne pramoga. O kodėl? Štai čia susiduri su kaustytu tikrų praeities vyrų stiliumi. Iš mandagumo. Yra mandagumas. Tuoj paaiškinsiu koks.

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


108424. René Descartes2008-01-23 19:40
Nothing is more fairly distributed than common sense: no one thinks he needs more of it than he already has.

Dubito ergo cogito; cogito ergo sum. (I doubt, therefore I think; I think therefore I am)

Except our own thoughts, there is nothing absolutely in our power.

To know what people really think, pay regard to what they do, rather than what they say.

The first precept was never to accept a thing as true until I knew it as such without a single doubt.

The two operations of our understanding, intuition and deduction, on which alone we have said we must rely in the acquisition of knowledge.

Divide each difficulty into as many parts as is feasible and necessary to resolve it.

It is only prudent never to place complete confidence in that by which we have even once been deceived.

An optimist may see a light where there is none, but why must the pessimist always run to blow it out?

When I consider this carefully, I find not a single property which with certainty separates the waking state from the dream. How can you be certain that your whole life is not a dream?

Whenever anyone has offended me, I try to raise my soul so high that the offense cannot reach it.

I hope that posterity will judge me kindly, not only as to the things which I have explained, but also to those which I have intentionally omitted so as to leave to others the pleasure of discovery.

---
Wiki(FR EN LT), Discourse on the Method, sapnai

108655. varno (užpiso - švelniai tariant)2008-01-26 19:26
Jis - Descartes, bet jo mintys - dekartiškos.
Gal vieną kartą tie supisti kalbininkai ir vertėjai susitars, kokia mes kalba rašome ir kalbame? Nes kuo toliau, tuo labiau panašu į protiškai atsilikusių blevyzgas.

108656. varna (sau - tyliai)2008-01-26 19:27
varna, o ne "varno", prietranka tu nelaimingas.

108668. Kartezijus krankliui2008-01-26 21:13
Nekranksėk ant kalbininkų, bo anys tau dar atims liežuvį. Verčiau pasižiūrėtum į XVII amžiaus pavardžių lotyninimo tradicijas, idant suprastum, kuo nesiskiria Descartes nuo Cartesius. O tuo pačiu suprasi, kodėl Dekarto mokymas vadinamas kartezianizmu, o ne dekartizmu.

108685. taip, varniūkšti,2008-01-27 01:09
mes kalbame varniškai DesCARtes, KARtezijus, karrrrrrrrrrrrr....

108687. varnai2008-01-27 11:19
Žiūrėk į turinį, mulki

108693. varnos giminaitė2008-01-27 15:08
bala nematė šitokio turinio, nei čia kokios kirmėlaitės rasi, anei lavonakio (ar lavonakies) pakaposi, nors badu stipk.

108729. tiesiog2008-01-27 20:21
Ech Merabas, sunkūs jo tekstai, dažnai net neaišku, kam jie reikalingi... vietomis kažkoks pozavimas, pretenzijos į visažinystę. "Simbolis ir sąmonė", tiesa, buvo įdomu, bet irgi - perlenkta. Gal norėtumėte šio to paprastesnio rusų kalba? Tolstojaus, Nerudos raštų rinkiniai, augalų enciklopedija. Reik bute vietos pasidaryti... Būklė puiki, dėl kainos tarsimės. Ačiū už dėmesį. Daugiau info, agf. 110mb. com (be tarpų)

108736. ivs 2008-01-27 20:55
tam tarpe, kai miegi ir zinai, kad miegi, daug gali nuveikti. paprastai ta samoningo miego atkarpa yra labai trumpa, beveik nepstebima, bet pasitreniravus joje galima isbuti ilgesni laika. tai labai chytra busena. ar zona.

108760. varnai2008-01-28 10:01
Matosi, kad prancūzų kalbos nemoki nei „bū“ nei „mė“, todėl ir nežinai, kad Descartes ir tariama kaip Dekart.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba