ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-29 nr. 942

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Hidromanija (14) • LAIMANTAS JONUŠYS. Didmeistrių saulėlydis (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (11) • Rašytojos Saros Poisson (meta)fizika (36) • DAVID GRAEBER. Viltis bendruomenėje (2) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (22) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Šunų byla (3) • OSIP MANDELŠTAM. Eilės (10) • Su tarpdisciplininių užmojų latvių kūrėju HARALDU MATULIU kalbasi Laura Laurušaitė. Avangardas neapsimokaVALDAS GEDGAUDAS. Po Joninių (11) • JURGITA JASPONYTĖ. Senųjų Azijos tautų mitinė proza (5) • Kad ir nežmoniškai – bet kitoniškai... (7) • ANDRIUS ŠIUŠA. Reportažas su kibiru ant kaklo (9) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • RAMŪNAS JARAS. Jis gražiai atrodė judėdamas (24) • Muilinimas be muilo (15) • Nieko neturiu prieš istorijos žinojimą (508) •

Hidromanija

JURGA ŽĄSINAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš serijos „Septintoji diena“. 2006
Vidas Biveinis


Aukščiausias gėris – tarytum vanduo:
jis visiems duoda naudą ir su niekuo nesivaidija,
jis yra ten, kur nieks nenorėtų būti,
todėl prilygsta Dao;
namui reikia kruopščiai parinkti vietą,
širdis turi pažint savo gelmę,
labdara turi būt kilniadvasė,
žodžiai turi atitikti tiesą,
šalis turi būt gerai valdoma,
darbą reikia atlikt nagingiausiai,
prekybai reikia parinkti tinkamiausią laiką;
kas su niekuo nesivaidija tarytum vanduo,
tas nepatiria jokių kančių.
              Lao Dze, „Knyga apie Dao ir De“


Pamėlusi nuo ilgų maudynių, pasiekusi satori, nebegaliu abejoti, kad genialiausios mintys gimsta būtent vandenyje – ypač bėgančiame (kad ir iš paties buitiškiausio dušo). Būtiškai svarbu tų savo genialių minčių nenuplauti į kanalizaciją. Kodėl į ją? Nes visi vandenys, net ir šventieji – kad ir kaip apmaudu būtų – į ją subėga. Taigi, vos spėjusi palįsti po abrazyviniu čiurkšliu, visa varvanti kaistu užrašinėti savo minčių. Užrašau toli gražu ne pačias genialiausias – pastarosios, deja, supliaupia į kanalizaciją (net pagaugai per kūną eina, pagalvojus, kokie žmogiškųjų minčių klodai sluoksniuojasi tuose nuotekų šuliniuose). Bet aš per daug neliūstu, mat nuo mokyklos laikų esu įsisąmoninusi (turiu pripažint, ne savo noru), kad mintis – tai tik neprašytas svečias mano svetingo kūno namuose ir be tinkamo apdaro yra mažai ko verta. Tad ir dabinu aš tas savo minteles įvairiausiom – brangiom, pigesnėm, lietuviškom ir importinėm – drapanėlėm. Juk kaip patyrę sako: pagal drabužį sutinka, pagal protą... antrasis sandas jau nebefunkcionuoja – nelyginant rudimentinis organas per evoliuciją nunyko taip, kaip žinduolių patinų speneliai, kurmių akys ar stručių sparnai.

Mąstydama apie vandens ir į jį panašių substancijų tekėjimą, (norom) nenorom imu reflektuoti kalbą, jos tipus ir potipius, buvusią ir esamą struktūrą (kiek jėgos leidžia atsispirdama nuo tos, kurią jau išnarstė formalistai ir struktūralistai). Dušo čiurkšlės nenuplauta mintis užkimba už moteriškosios kalbos. Retrospicio: siautėjančių vėjininkų laikais moterų kalbos ekspresija buvo gana pasyvi, bemaž nulinė. Peršokus į dabartį, matyti, kad ji tampa totaliai destruktyvi (ir tokia fiksuojama beveik visose srityse: visuomeninėje, politinėje, kultūrinėje). Priežastys? Feminizmo erezijos? Per daug paviršutiniška. Vertybių transformacija? Deformacija? O gal androfobija? Irgi ne – vėl slystama tuo pačiu paviršiumi. Tai kas tuomet? Per daug maudymosi kontroversinės sudėties vandenyse: diskusijų dušuose, interpretacijų voniose, užkoduotuose metabaseinuose. Beje, pastarieji itin išpopuliarėjo, išstumdami gėlųjų žodžių ežerus, upes ir jūras. Ir dar, jei jau pasiryžot maudytis, tai būtinai su rūbais, nes kitaip būsit išvadinti nudistais. Tokie dabar įsitikinimai ir mados – kuo daugiau sluoksnių, tuo rafinuočiau, tuo labiau charme. O jei apsirengus maudytis nepatinka, užsidarykit lietuviškoj kaimo pirtelėj (į suomišką ar turkišką nerekomenduojama lįsti – jose taip pat reikalinga reprezentatyvi apranga) ir, nusiplėšę kadaruojančias metaforas, veržiančias metonimijas, vanokite į sveikatą savo vienatinį kūną!

Dabar yra vandenų drumstimo metas. Itin aktyvus. Į vieną dumblą suplakami lygiaverčiai ir nelygiaverčiai komponentai: vaidyba, vadyba, kūryba etc. Tokiame mišinyje būtina mokėti nardyti. Privaloma iš anksto pasiruošti tinkamą nardymo ekipuotę: akvalangus, plaukmenis, srovės pasipriešinimui atsparius hidrokostiumus. Kad užsimaukšlinę akvalangus apsaugotume savo jautrias akis nuo pilamo pamazgų vandens, kad užsimovę plaukmenis atsispirtume į kitų styrančias banalybes ir sėkmingai plukdytume savąsias (būtinai išleidę apsauginius žodžių burbuliukus: „Kad ir kaip banalu tai būtų...“), kad nertume, visa savo esybe jausdami nesvarumą, kad daužydamiesi judėtume trimatėse erdvėse, kad šauktume bedugnę, nes povandeninis pasaulis užburiančiai stiprus ir, į jį įkritęs, jau nebeišnersi.

Kvėptelkim oro...

Visa, kas susiję su vandenimis, yra begal specifiška, mistiška, gilu. Tas pats pasakytina ir apie vandenyse nardančiųjų konkurenciją. Kaipgi ji fliuktuoja? Agentinis naras neria į reagentinio naro vandenis. Kuo giliau, tuo geriau. Ypač patartina pasikapstyti dumble, mat jame ir tarpsta visa ikringoji fauna. Beje, itin smagu stebėti nardančius banalybių telkiniuose. Iš pradžių banalybių flora garsiai keiksnojama, tačiau, užkliuvus už jos dygaus tikrumo, pratrūkstama ją nelyginant kokią dievybę garbinti. Imkim kad ir patį paprasčiausią sparnuotąjį dumbliagyvį – „godus moka du kartus“. Spjaudom į jį, tyčiojamės, vadinam atgyvena. Tačiau kada tenka iš tiesų sumokėti du kartus, kraipom galvom ir patenkinti poringaujam: argi nesakiau, matai, kaip pasitvirtino?!

Nėra abejonės – nardymas sukelia nenusakomus pojūčius! Gal todėl kaip alternatyvų mokslą filologijai ėmiau studijuoti hidrologiją. Lygiavertis nardymas, tik kiek kitokių struktūrų vandenyse.

Seniai maga sužinoti, kuriuose vandenyse naudingiausia (kartu ir sveikiausia) plaukioti. Atsakymo neįstengiu sužvejoti jau kelerius metus. Lygiai taip pat kaip bandymo išsiaiškinti, kuo geriau būti: dramaturgu ar prozininku. O gal idealiausia – nė vienu nebūti? Taip kaip niekur nesimaudyti – apaugti, apkerpėti, kad tik šilčiau, kad tik pigiau, kad tik kaip visi...

Spekuliuoju. Tuo, kas brangiausia, – savim. Bet niekaip neprasigyvenu. Visokios inspekcijos koją kiša. Nuo pat vaikystės to bijau. Tiesa, iki šiol pavykdavo peršokti.

Nežinodama, ar pavyks, šoku ir dabar.

Kartą vienas iš mano kuratorių, rūkydamas cigarą, kolegialiai išpūtė: „Per lengvai galvoji, per lengvai rašai – sunkiasvoriai tavęs į savo gretas niekad nepriims.“ Buvo laikai, kai norėjau dirbti „Jaunimo gretose“, dabar tokių nebėr, neabejoju – išnyks ir sunkiasvorių gretos. Vadinasi, nėra jokio reikalo į jas lygiuotis, tik laiko – vienintelės neparduodamos ir nenuperkamos substancijos – naikinimas. Kadangi esu lengvasvorė (suprantu, kad šalia dominuojančių sunkiasvorių tokiai būti – savotiškas iššūkis), drįstu išplaukti į plačiuosius vandenis be specialios ekipuotės. Nenusakomas jausmas – profaniškumo ir šventumo simbiozė, nelyginant dangaus paukščius pavyktų apgyvendinti tvenkinio vandenyje (tik dabar suprantu Edgaro Allano Poe „skraidančio upėtakio“ palaimingą ambivalentiškumą).

Bet darsyk grįžkim prie vandenų. Šįkart prie patvinusių. Dingojasi, kad ne veltui svarbiausiu kasmetiniu įvykiu senovės Egipte laikytas Nilo potvynis. Visa turtinga Egipto civilizacija priklausė nuo potvynių ir naujų derlingo dumblo sąnašų. Senovės egiptiečiai garbino potvynį dievo Chapo pavidalu. Jis buvo vaizduojamas su storu pilvu ir nukarusiomis krūtimis – gerovės ir gausos simboliais. Ne šiaip mintiju apie Egipto potvynius. Neduoda ramybės įkyrus, į gargiantį sūkurį traukiantis klausimas: kodėl lietuviai, užuot meldęsi skandinančioms ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms krizėms, nesusigriebia garbinti kokio Rusnės potvynio? Gal iškaulytų palaimingą sausrą?.. Bet apskritai man patinka žmonės, kurie netvindo savo stotingojo torso sureikšmintuose vandenyse. Daug tokių patvinusių nūdienos visuomenėj alpčioja: aš be rašymo, be vaidybos, be dainavimo palūžčiau. Arba dar vandeningiau: neįstengčiau egzistuoti, privalėčiau išplaukti Charono valtimi. Mazochistiška fantasmagorija, kurios jokiais buldozeriais neužkasi į žemę. Ji lyg neskęstanti Ofelija turi plūduriuoti vandenyse. Kad skambėtų patikimiau ir šiek tiek panardintų į prasmių dugną, pacituosiu Gastoną Bachelard’ą: „Amžiams bėgant, ji [t. y. Ofelija – J. Ž.] rodysis svajotojams ir poetams plūduriuojanti upelyje, su gėlėmis ir vilnyse pasklidusiais plaukais.“

Labai būgstu pakitusios struktūros vandenų, pavyzdžiui, ledo, o labiausiai – jame iškirstų ekečių. Eketės man primena žiojinčius mirusiųjų veidus. Per kiekvieną laidotuvių posėdį į juos įkrentu. Ištraukia supratingi giminaičiai, kyštelėję ilgai brandinto amoniako. Padeda, bet vėliau už jį turiu susimokėt, mat tos pačios kojas kaišiojančios institucijos amoniakui pinigų neskiria. Grabui skiria, duobkasiams skiria, o amoniakui – ne. Gyvieji šiuo aspektu – ne jų kompetencija. Galiu suprasti, juk turi būti laikomasi elementaraus logiškumo – nepradėsi gelbėti tų, kuriems kaišiojai koją.

Prisipažinsiu, pasiutiškai mėgstu maudytis ir kitus maudyti. Net juodžiausiais sunkmečiais netaupiau ir netaupau mitologizuoto, sakralizuoto, destruktyvaus ir harmoningo vandens. Dėl šio mano pomėgio amoniaku vaišinantys artimieji diagnozavo vandenligę. Nesipriešinau. Jeigu priešinčiausi, diagnozuotų dar ką nors.

Negaliu pakęsti bijančių vandens, todėl šlykščiuosi katėmis. Kartą mėgindama išmaudyti savo rainą murklę buvau klaikiai jos apdraskyta ir gėdingai apdergta. Katės deginantis šlapimas pasirodė stipresnis už manąjį gelmenų vandenį. Šitaip jos „įspėta“ supratau, kad man niekada nelemta patirti katiniškosios malonės būti jos daine, kontempliuoti mitologinės bendrystės paslaptis ar būti išryškintai su šia keturkoje anima vienoje nuotraukoje... Beje, apie ryškalus. Jų irgi negaliu pakęsti. Gal todėl ir neturiu nė vienos savo fotonuotraukos – paniškai bijau priverstinio skandinimo (tegu ir metoniminio) tirštame ryškalų, fiksažų vandenyje.

Bodžiuosi kaktusais. Juos man visuomet dovanoja žmonės, besivadinantys mano bičiuliais, artimaisiais, kolegomis. Brukdami kaktusus jie lyg susitarę ulba: rožės, gvazdikai ir tulpės – trivialu, neekonomiška (joms reikalingas taip brangus vanduo), per šią urbanizuotą florą gamta neatsiliepia ontologiniais aidais. Per kaktusus atsiliepia, ypač per jų dygiąsias špygas, ant kurių manieji bičiuliai „nerūpestingai“ pasmeigia keliaženklius skaičiukus. Juos išvydusi, visuomet turiu kuo dramatiškiau aikčioti ir širdingai dėkoti.

Iš visų vandenų – sūriųjų, gėlųjų, nuodėmingųjų, moteriškųjų, vyriškųjų, žiauriųjų, melancholiškųjų – man labiausiai patinka lietuviški. Ne todėl, kad jie kuo nors išsiskirtų (išskirtinumas jau seniai nebėra vertybė), priešingai – todėl, kad savo tradicine H2O sudėtim gali išmaudyt ką tik nori. Ko vertos kalbos apie šių vandenų apvalomąją funkciją ar kitaip – jų moralę? Tik geltonos, vandens bijančios katės balutės. Ne kartą mėginta tuos vandenis analizuoti (lygiai taip pat kaip analizuojama sąžinė), įspėti juose plaukiojančio mikrobo likimą. Net neįpusėjus analizei visi mikrobai žūdavo. Tiesa, su kiekvienu pavasario potvyniu į žuvusiųjų vietą atplaukdavo kiti, dažniausiai iš užjūrio vandenų. Tie naujieji daugindavosi stebėtinu greičiu, tarpdavo košmariškoj augalijoj, lyg saturnai savo vaikus rydavo visus, plaukiančius prieš srovę.

Dar man patinka lietaus vandenys. Ypač tie, kurie prikapsi iš lietvamzdžių į cinkuotus kibirus. Nuo pat vaikystės žaviuosi procesu, kai vanduo pripildo indą. Nesvarbu, ar tai būtų iš beržo į trilitrinį bėganti sula, ar iš lašelinės į venas pumpuojama gliukozė. Triumfuoju, matydama vandens bejėgiškumą, jo neišvengiamą priklausomybę indui.

Po šitokių svaičiojimų tikriausiai būsiu „apdovanota“ kokiu nors kompleksu arba fobija. Na jau ne! Malonumo prilipdyti man vienokią ar kitokią patologiją niekam nesuteiksiu. Pati prisipažinsiu: man hidromanija. Ir labiau už viską noriu ją išsigydyti. O kadangi bet koks gijimas įmanomas tik prisipažinus, kad sergi, būtent nuo to ir pradedu. Bėda tik, kad mano vienos pastangos šašo vertos. Mat ši liga užkrečiama, ir serga ja kone visi mane supantys. Serga, bet neprisipažįsta, todėl ir nepradeda gyti. Kalba vandeniu, galvoja vandeniu, gyvena vandeniu. Hidromanija užkoduota lietuviškuose genuose nuo našlaitėlės Elenytės laikų. Gundo nusikalsti (hidrofiliniai gundymai beveik visuomet esti sėkmingi). Vandens nusikaltimai nepalieka jokių įrodymų, todėl taip pašėlusiai smagu juos vykdyt – viską galima nuplaut, priplaut, išplaut. Įvairiakryptis plovimas įmanomas bet kokiu vandeniu: iš čiaupo, mitiniu, sakraliu, ašaringu, privatizuotu, pavogtu, paveldėtu, teisėtu, istoriniu. Niekuomet tyru. Visuomenėje iki Kristaus (būtent tokioje ir turiu laimės plaukioti) jis tampa manieringu anachronizmu. Net dangaus prakirstoj eketėj tyrumo nė lašo – nuo reklaminių miltelių dieviškasis mėlis putoja.

Išeitis – sąmoningas dehidratavimas.

Įgyvendinimo metodai – konformizmo, vujaristinio patriotizmo, perrūgusio altruizmo tvenkinių nusausinimas.

Šalutinis poveikis – tyrumo komplekso išsivystymas.

Nauda – neaktuali paskendusiai visuomenei.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


161985. r2009-06-03 07:41
man patiko

162023. 3102009-06-03 14:35
"mano svetingo kūno" - tarsi rašytų prostitutė

162034. gal ir ne :-( 2009-06-03 16:21
Cia daug logikos itrukimu. Zaviuosi autores vaizduotes galia, taciau... jausmas toks, kad akademinius stiliumi buvo apprasytas saldainio popieriukas. Suabejojau, ar to tikrai reikia.Manes neitikino.

162042. vl2009-06-03 17:04
citata skamba įtaigiai. dar įtaigiau skambėtų be prilipdyto teksto, nuotraukos ir autorės pavardės.

162103. am2009-06-04 09:00
būsiu biednas, bet teisingas (tikiuosi): įtaigiai skamba tik dvi paskutinės citatos eilutės. namui reikia gerai parinkti vietą, labdara turi būti kilniadvasė, šalis turi būti gerai valdoma... kur čia tas įtaigumas? kartais visa įtaiga būna tik autoriaus varde arba prekiniame ženkle

162118. varna2009-06-04 11:30
"savo geni(t)ali(n)ų minčių"
"net pa(augliai)gaugai per kūną eina" ir visas kitas mėšlas...
Atvirai pasakius - antras mano skaitomas Žąsinaitės tekstas ir jau galiu prisiekti sau, kad ji užpiso savo bukumu negyvai visai ateinančiai dekadai.

162120. hidrofobas 2009-06-04 12:01
manyčiau, traktatas iki galo neišbaigtas, pasigedau cheminės h2o analizės

162145. jo2009-06-04 15:40
varniau tavo balso nieks neklauso

162146. jo nuo varnos2009-06-04 15:46
Neduok Dieve, jei klausytų. Užtenka, kad yra durnių, kurie skaito mano komentarus.

162196. varnai nuo archyvaro2009-06-04 22:54
Šaunuolis, Varna! Aš vienas tų durnių, kurs skaitau Tavo komentarus ir beletristiką.

162299. V2009-06-06 15:00
Atsiprašau, bet atsibodo skaityt nuo pusės...

162374. beduinas2009-06-07 17:58
"Būtiškai svarbu tų savo genialių minčių nenuplauti į kanalizaciją". Ši pseudointelektualė laiko save genijumi. Sveikintinas paistikėjimas savimi, juoba, kad tekstas yra niekinis.

162429. H2O2009-06-08 14:06
Pseudo viskas. Blogiau nebuna.

162486. Katė beduinui2009-06-09 10:46
Nebūtina taip tiesmukai suprasti. O gal pasakotoja šaiposi iš savęs? Apskritai autorės kalba pretenzinga, rafinuota. Mane ji patraukia. Bet tekstas padrikas. O gal autorė to ir siekia?

Rodoma versija 89 iš 113 
13:28:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba