Tėvo paieška

Ketera. 1964 Bridget Riley

– Įjunk kamerą, Tomai.

Iš pradžių – į ją. Stambiu planu. Filmuojatės pirmą kartą, ponia?.. Nesijaudinkite, viskas bus gerai.

Nefilmuok manęs iš apačios, Tomai. Iš apačios aš atrodau kaip ondatra, žinai juk. Na, tai pradedam. Nes paskui nespėsim sumontuoti.

Mielieji!.. Šįvakar jūsų namuose – „Nepriklausomos paieškos grupė“. Šį sykį išklausysime ponią Syrą iš atokaus vienkiemio. Sakykite, brangioji, ką jūs žinote apie savo tėvelį, prapuolusį kažkur Sibire, atrodo, taip sakėt?..

– Ar aš?.. Nežinau beveik nieko.

Dažnai klausdavau senelės, kas yra mano tėvas. Bet senelė neatsakydavo. Tik išsiimdavo iš burnos geležinius dantis su raudonu plastmasiniu gomuriu ir pakišdavo man po nosimi. Nesuprantu kodėl. Ekshibicionistė, matyt, iš prigimties...

Velnias tave atnešė man ant galvos, rėkdavo, kratydama dantis. Kažkur iš tundros, gauruotame žmogėdros odos maiše!.. Ir kai aš išropojau iš to maišo, pasipainiojo man obuolys – apvali ir žalia žmogėdros akis, suleidau į ją dantis, džiaugdamasi, kad visa jos jėga dabar pereis man...

– Hmm... vadinasi, nežinote nei savo tėvo vardo, nei pavardės?..

– Ne. Tik keliaudama per tundrą iš skirtingų kudašių susiūtame maiše, jutau kažkieno ranką. Paduodavo man žalios mėsos gabalėlį. Gal iš savo kūno išpjautą, ledinėj dykynėj juk nėra nei žvėrių, nei kedrų... tik piktosios dvasios atšalusiais pėdsakais lekia.

Bet kas čia baisaus?..

Žinojom, kad tuoj išeisim iš ledo dykynių. Pasieksim šiltos žalumos plotus. Tėvas paners į vilnijančią žolę rankas, ir visos jo žaizdos užgis. Pavirs grynu auksu. Niekados tų auksinių vietų jam nebeskaudės.

Ieškokite žmogaus auksinėmis rankomis. Tai mano tėvas.

– Vadinasi... jūs neprisimenate, kas jus atgabeno į Lietuvą?..

– Kaip tai – neprisimenu?.. Sakiau juk, kad velnias. Metė sode, žalumos išsigandęs. Senelė stovėjo toj žalumoj su garuojančiom rankom – karštą jovalą maišė. Nusišluostė žolėn, žolė pradėjo garuoti. Ir nebemačiau pro tuos garus nieko.

Tik raudonos išpurtusios rankos staiga išniro iš rūko ir griebė mane už pažastų. Atėmė žmogėdros akį ir tarė, kad susuks mane tryda trilinką. Tupėsiu ant puodo, ir numirėlių rankos lįs iš visų pusių, kad galėtų patampyt už plaukų, panašių į velnio armoniką!..

– Išeitų, kad jus užaugino jūsų brangioji senelė?.. Rūpinosi, nemiegodavo naktimis...

– Aišku, kad rūpinosi.

Vis kartodavo – kad šmėklos nenusmaugtų, kąsk savo gležnais dantimis taip, kad pienas iš vaiduoklio rankos ištrykštų!.. Kad iš perkąsto kaulo skysta srovele pasipiltų išlydytas auksas!..

Ir neminėk joms jokio tėvo. Sakyk, kad bedieviškas laikmetis – tavo tėvas, ryjantis savo vaikus!.. Meitėlis, kurio gerklė alavinė. O ant kaktos – penkiakampė žvaigždė. Šmėklos patenkintos bus.

– Pala pala... atsiprašau... jūs lyg ir prasitarėt apie senelį!.. Jeigu jau, kaip išeitų... senelė buvo tokia... hm... savotiška, tai gal senelis palepindavo?.. Seneliai taip myli anūkus!..

– Kiaulė buvo tas senelis. Bet neneigsiu, kad mylėjo. Turėdavau lipti į obelį, kad nepasiektų.

Senelė apsidžiaugė, kai trenkė jį žaibas vidurnaktį. Laikė save dievobaiminga moterim, tai skubom apkasė velėna, bet senis nebeatsigavo. Išspragsėjo gyvybė pro drėgnas žemės puspaltes mėlynom kibirkštim!.. Paskui neberadom velėnoj nė vieno gyvo slieko.

Užtat senelio įnagis net kelnes perplėšė ir dar ilgai kibirkščiavo. Net pro karsto plyšius švietė. Jau matau, pasakė senelė kapinėse, kad viskas taip paprastai nesibaigs. Ateis šitas kuilys kuriądien po šermenų. Su stačiu. Prieš laidojant reikėjo išromyti.

– Senelė... jūsų senelė... taip ir pasakė?!.

– O ką, negalėjo?.. Senė buvo bjauri, tikra furija. Be to, pavydi, nors frigidiška. Kai senelis įsitaisė bobą, tai ji tą bobą už plaukų užvilko į palėpę ir pakorė po balkiu. Paskui dejuodavo ten kaži kas... vėjui ūžiant. Skrebėdavo kopėčios. Pėdos kaulą išdžiūvusį stato pakaruoklės dvasia ant skersinio, kūda ir geidulinga kaip kapų kirmėlė. Senio įnagis žiba tamsoj kaip lubinas, violetiniai jo pumpuriukai pilni elektrinės šviesos... Miruolė dvasia atžirglioja plika tartum laidas, prisilies ir pažirs kibirkštim!.. Va tada jai tikrai skaudės!..

– Jėzusmarija... ar jūs tai dar kam nors sakėt?.. Tai juk... kriminalinis nusikaltimas!.. O jūsų senelė... senelė...

– Senelė niekam nesakė, net klebonui per išpažintį. Juk negali niekas atleisti tokio dalyko. Nei Dievas, nei partija. Pakart skudurinę nukruštą bobą – tai ne žmogžudystė šviesaus rytojaus vardan.

– Ką jūs sakote... kodėl jūs vadinate tą nelaimingą auką „skudurine boba“?!. Negi jums jos negaila?!.

– Ne, negaila.

Argi tamstai sapne kada nors nesiskundė jūsiškė siela?.. Skudurinės bobos balsu?.. Bobos, pasiūtos iš vaikystės suknelių, kur nublukusios neužmirštuolės dvelkia vystančio kūno kvapu?.. Kam reikalingas toks skundas... ir kam – tokia siela?..

Radau ją palėpėj, vos pramokus ropoti – gulėjo po balkiu, virvė ant kaklo kaip šuniui. Viduriuose pelės lizdą susisukusios – čiepsėjo peliukai akli, dar neišmokę giedoti. Giedojo tik jų motina, vieną kartą mačiau ją ant šulinio rentinio tupinčią. Juodasparnę, mėlyno stiklo akim.

Giedojo apie perkelį baltą, rausvas žvyro kruopas. Glotnaus satino skiautes, apie pigų kartūną – daugiausia. Odos mirę audiniai. Perpuvę skudurai zmenka kaip sviestas. Neturi šita geismo simfonija kaulo – atsitrenktų mėlynas įnagis į jį ir sulinktų, nugalėtas pirmykštės jėgos.

Argi niekad nematėt savo sielos, tabaluojančios vėjy, ponia Ondatra?..

– Nieko nesuprantu. Tomai, gal nustok filmuoti. Padarysime pertrauką. Tomai?..

– Jūs nieko nesiteiravote apie mano motiną. Ji dingo Sibire, komunizmo statybose. Pagimdžiusi mane, atidavė į Ulan Udės vaikų namus. Iš pradžių mano akys buvo juodos, kaip visų. O paskui, po kelionės į Lietuvą, tapo mėlynos. Matyt, kad lietuviukai „čiurka“ nevadintų ir nemuštų... Bet koks skirtumas, juodas vanduo ar mėlynas?.. Nutilk, Syra, siauraakis svetimas vaike, sakė man mama, tundros dvasioms tave atiduoti reikėjo!..

Tėvo dvasią jaučiu, šaukė ji, liepia man eit!.. Valios atsisakyt, sprendimo teisės nesuvokti... dėl visko kaltinti Dievą – taip paprasčiau. Mano tėve, esi kaip elektros grandinė, aš – tavo dalis. Kur bebūčiau, jausiu tą mirtiną energiją. Jeigu ji ką nužudys – kaltinkit ne mane, o šaltinį. Aukštose žaliose pievose, šiltos žalumos plotuose. Įbriskit į jį – ir sudegsit, tik plėnys aistringai pakils.

– Atsiprašau, ponia... ponia Syra... kaip jūs prieš valandėlę mane pavadinote?..

– Ondatra, ponia.

Juk sakėt, kad iš apačios jūs panaši į ondatrą. O mes juk ir žiūrime į jus iš apačios. Visi.

Ar ne, seneli?.. Nekišk prie manęs nagų, aš ką tik išsigalandau kirvuką. Be to, tu pykdai senelę. Ir mamą.

Tik tėvo, gaila, čia nėra. Sakėte, kad padėsit surasti... nesuradote...

– Toooomai!..

– Deja, kamera jūsų nebefiksuoja. Ir operatorius nebemato. Bet argi dėl to verta jaudintis?.. Galit gyventi po pamatu. Jei senelis lįstų, kąskite. Dantis turite gerus. Saugokitės tik sulaukėjusių kačių. Jų čia daug.

Ko jūs raudat – ne jūs pirma, ne jūs paskutinė. Nepasisekė padėti – kiti padės. Televizija, žinot... kaip tas meitėlis. Žvaigždė ant kaktos.

O jei nepadės, ką gi. Gyvensime ir be tėvo.