ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-11-11 nr. 820

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (36) • GINTARAS BLEIZGYS. Vagos ežere (8) • JUOZAS ŠORYS. Išbandymų ašmenimis Žurnalistė JADVYGA GIEDRAITĖ-GODUNAVIČIENĖ pasakoja apie tremties metus, dienraštį „Vakarinės naujienos“ ir spalio 7 dieną. Atpildas už viską (15) • ALGIMANTAS MIKUTA. Mirštantis miestasLOPE DE VEGA . Nakčiai Kas yra po kumelės uodega? (3) • -js-. Sekmadienio postilėSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIRENATA ŠERELYTĖ. Kačių karas ir pelių taika (9) • CZESŁAW MIŁOSZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRASA ŽIEMYTĖ. Ko rėki?ANDRIUS MARTINKUS. Imti ir duoti (117) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s DANGĖ ŠERMUKŠNYTĖ. Saulė – pusryčiams, mėnulis – vakarienei (1) • VALDAS PATUMSIS. Galvos vieta – prie kojų... VALDAS KILPYS. Tyla ir trumpikės LAIŠKAI (325) •

Turinys

[skaityti komentarus]


GINTARAS BLEIZGYS. Vagos ežere
Aš dabar lėtai, labai lėtai galvoju, kodėl jos mane ramina, žiūrėdamas, kaip melduose sūkuriuoja ruduo. Ir jeigu dabar lipčiau iš valties, norėdamas pasitikrinti, ar ir aš galiu vaikščioti vandeniu, tai būtinai prisiriščiau prie kojų plūgą, ir tik kvailys galėtų pagalvoti, kad eiti vandeniu prisirišus prie kojų plūgą yra sunkiau negu be plūgo, nes jeigu jau sugalvoji vandeniu vaikščioti ir pavyksta, tai jokios gravitacinės jėgos, jokie žemiški dėsniai, limitai, prietarai ir išvedžiojimai nebeturi įtakos, jokie įprastiniai magnetizmai, tada tiesiog nueini savo keliu – kiaurai, skradžiai ir pašėlusiai vienas.

JUOZAS ŠORYS. Išbandymų ašmenimis
Kaip religijotyrininkas (kiek mažai tokia emblema apie Gintarą pasako – išties jis ir istorikas, ir etnologas, ir sociologas, ir (gal tiksliausia būtų sakyti) kultūrologas) pagarbiai, motyvuotai, remdamasis kitais tyrėjais ir pirmiausia savo įžvalga, be kraštutinumų, atverdamas nežinomybės gelmes rašė apie Dievą, įvairių laikotarpių, tautų ir kultūrų dieviškumo, šventumo, antgamtiškumo esatis, sampratas, interpretacijas, potyrius, apie šventybės fenomeną, universalų ir tautiškai motyvuotą. Vis neužmiršdamas – ne, ne adoruoti, ne motis atkurti ir praktikuoti, bet moksliniais instrumentais teoriškai rekonstruoti senąją baltų ir lietuvių (ir šiuo pavadinimu subendravardiklintų kitų genčių – žemaičių, kuršių, žiemgalių, sėlių etc.) religinę (visuomeninę, kultūrinę) patirtį – tikėjimą ir mitologiją, savitumo suteikiančius, iš kitų indoeuropiečių baltų išskiriančius, kiek įmanoma istoriškai seniausius pirmapradžius vaizdinius apie pasaulio sandarą, žmogaus ir metafizinio lygmens santykius. Gintaras atmetė jau istoriškai priplėkusį romantišką „rūtų darželių“ etnografizmą ir esą lietuviškumo raišką taip pat kaip ir stereotipinį ideologizuotą požiūrį, kad lietuviškos tradicijos būtinai susijusios tik su kryždirbyste, „Marijos žeme“, rūpintojėlio simbolika (kaip kultūros raidos faktai, tai iškalbūs ir įvairiais metodais tirtini reiškiniai). Ne tik. Ne arba–arba. Svarbiau visuma. Aukso dulkelės. Trumpai tariant, Gintaras sintezavo ir tarsi pateikė apžvelgti daugybę baltiškosios ir lietuviškosios civilizacijos, tapusios net imperija, ėjusios savuoju istoriniu keliu, savimonės ir savivokos pavidalų. Buvo „autentiškos religinės patirties ieškotojas“ (N. Kardelis). Po Gintaro darbų, straipsnių (ne tik mokslinių, bet ir publicistinių, eseistinių, tarsi ir bežanrių, atpalaiduojančių „laisvuosius svarstymus“) tai jau darysis kiek kitaip – be medinio dviračio montavimo pratybų. Užteks stropiai nukinkuoti drezina jo atvertosios savosios Stalkerio zonos geležinkeliu – gausybės straipsnių, septyniolikos knygų (ir mokslinių, ir vaikiškų, ir grožinių, ir mokslą populiarinančių) arba „stacijų“ ruožu. Nuo „Dausų“ (1988) iki „Lietuvių religijos ir mitologijos“ (2004).

Atpildas už viską. Žurnalistėë JADVYGA GIEDRAITĖ-GODUNAVIČIENĖ pasakoja apie tremties metus, dienraštį „Vakarinės naujienos“ ir spalio 7 dieną
Užrašė Jūratė Visockaitė
Taip, ir ten rytais jaunam sunku būdavo atsikelti. Apsimuturiuojam ir su drauge 5 kilometrus patamsiais velkamės į kirtavietę. Sunkiausia, kai nupjautas medis ne nuvirsta ant žemės, o atsiremia į gretimą, tada reikia ir šitą pjauti, bijome, pavojinga. Einam ieškoti vyrų, kad padėtų. Keista, bet kai vakare reikėdavo grįžti namo, iš kažkur atsirasdavo jėgų, lėkdavom kaip stirnos. Pasikinkiusi jautį vežiojau statinę su vandeniu; jautis sustoja ir nė krust, kalbinu, judinu jį – nieko; vyrai man šaukia: Jadze, jis tik vieną žodį supranta, pasakyk jam j...bt... ir išsyk pajudės; nesulauksit, atsakydavau. Vėliau išmokom sakinti pušis, nuo rankų ir drabužių sunku buvo sakus valyti, javų maišus nešiojau, už tą darbą jau gaudavom pinigų. 1955 metais pas mus iš Vorkutos atvažiavęs tėvas nustebo: buvom prasigyvenę, mažulytę trobelę ir net telyčią nusipirkę. Gulėjom susispaudę, bet visi savi ir ant savo. Lietuviai tokie juk buvo.
Kas dar gražaus? Dabar Vilniaus gėlių parduotuvėse visokiausių orchidėjų privežta. Bet jas tikrai pranoksta pavasarį sužydėjusi taiga.

ALGIMANTAS MIKUTA. Mirštantis miestas
    [...]
    Tirštai nuklotas, visas nuklijuotas
    spalvotais popieriais, išėstas
    mirties ženklų, labiau jau kiauras luotas
    nei išmestas ant kranto miestas.
    [...]

LOPE DE VEGA. Nakčiai
Vertė Augustinas Dainys
    [...]
    Naktie – tu svaigus kerų šaltinis,
    pamišėlė, vaiduoklė, chimeristė,
    rodai, kai su tavim sieja draugystė,
    plokščius kalnus ir sausus vandenis;
    [...]

Kas yra po kumelės uodega?
Parengė Domininkas Burba
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dvasinis gyvenimas beveik netyrinėtas ir neaiškus, tačiau nekyla abejonių, kad humoras egzistavo ir tais laikais. Apie XVIII a. raštingos LDK visuomenės juoko supratimą galima sužinoti ir iš to meto mįslių. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, 17 (kolekcijos B) fondo 11 byloje, be politinių raštų ir eilėraščių, teologijos, filosofijos, zoologijos, medicinos, geografijos, istorijos žinių, galima rasti ir mįslių sąrašą. Tai lenkų kalba pateiktos mįslės. Iki šiol lietuvių mokslininkai daugiausia domėjosi tik liaudies mįslėmis, yra išleisti keli mįslių rinkiniai. Lietuvių liaudies mįslės buvo renkamos ir moksliškai nagrinėjamos labai daug metų. Esminis liaudies mįslių ir čia pateikiamų mįslių skirtumas tas, kad pastarosios – lenkakalbėje aplinkoje susiformavusio bajoriško gyvenimo atspindys.

-js-. Sekmadienio postilė
Keista, kad pati dvasininkija atrodo nė kiek nepasimokiusi nei iš Viešpaties žodžių, nei iš istorijos puslapių. Tebeplevėsuoja sutanų ir abitų skvernai. Visų rangų kunigai mėgaujasi jiems rodoma pagarba, brukasi į pirmąsias eiles, toliau tarpsta iš žmonių gero. Tarytum ano evangelinio nuosprendžio niekada ir nebuvo. Gal tokia šio luomo prigimtis? Nuo amžių užprogramuotas nuopuolis? Nutukusių širdžių aklumas ir kurtumas?

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
Naktį, beveik paryčiui, pasivaideno man siaubingai smėlėtas kraštas, trobikė prie Teiraus ežero, kur esu gimęs, ir per išilgėjusią dykrą daug lekiančių mongolų raitelių... Gyvi žvelgė į juos žydinčių peonijų fone tėvas ir motina.
Ir – netikėtas finalas. Raiteliai stoja, rikiuojasi vestuvinė eisena. Jaunikis ir jaunoji su baltu veliumu... Prasideda tuoktuvių ritualas. Labai jaunas bernelis per žiedų sumainymą (balta bliuze) ima alpti, svirti į mane...
Laimė, laiku paremiu jį šaukdamas kaži kodėl lenkiškai:
– Krysiau, Krysiau...
Dykra lekia, sukasi smėlis, tolumoj kaži kaip išerdvėjęs Snaigyno vanduo – lyg jį neštų vėjas, žydrą viršum geltono, – ir tos peonijos prie mūsų namų.
Žodžiu, Čingischano (Temučino) laikai pramaišiui su išnykusia mano vaikyste, tėvais ir gyvenimu.
Ką gi visa tai galėtų reikšti?

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių karas ir pelių taika
Vaikų literatūros apžvalga
Taigi juokas – subtilus, dieviškas dalykas. Bet, prisiminus nemirtingą J. Miltono poemą, kur Šėtonas kaip žaibas krito iš dangaus, iškreipdamas visos gamtos prigimtį, galima sakyti, kad ir juokas buvo subjaurotas. Iškreipta jo gydanti, raminanti, kurianti prigimtis. Įsivyrauja keista tendencija, kai žmogaus juokas darosi kažkoks „gyvuliškas“. Nebe vidinis, o išorinis. Laukinis.
Ir kartais labai sunku patikėti humoru kaip subtilios energijos rūšies egzistavimu. Juk pažiūrėkite – net ekstrasensai, kviesdamiesi iš kosmoso paslaptingas energijos rūšis, nepasigenda humoro ne tik kaip vienos iš subtiliausių jos rūšių, bet ir kaip būtino jų profesinei veiklai atributo...
Užtat reikėtų vertinti kiekvieną tikro humoro švystelėjimą ir neleisti sau prabangos jo nepastebėti. Juk šiuolaikinis žmogus jau nuskurdo tiek, kad nebesugeba suvokti satyros prigimties, o metaforos jam panašios į klaidų mišką. Užtat neretam geriau, kad tame miške niautųsi kraugeriška kačių mafija, o ne ramiai ir oriai šlamėtų metaforos.

CZESŁAW MIŁOSZ. Eilės
Iš: Czesław Miłosz. Poezje wybrane. Selected poems.
Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1996
Vertė Juozas Mečkauskas-Meškela
    [...]
    Atmesti. Viską atmesti. Tai ne tai.
    Neprikelsiu mirusių prisiminimų nei atgal besugrįšiu.
    Miegokit, Romeo ir Džuljeta, ant pagalvės suplėšytų plunksnų,
    Iš pelenų neiškelsiu jūsų susijungusių rankų.
    Tegu apleistas katedras katinas lanko,
    Vyzdžiais blyksėdamas nuo altorių. Tegu pelėda
    Ant mirusios arkos sau lizdą susisuka.

    Kaitrų, baltą pusiaudienį tegu žaltys tarp griuvėsių
    Šildosi ant šalpusnio lapų ir tyloje tegu
    Žvilgančiu lanku apsiveja apie nereikalingą auksą.
    Negrįšiu. Sužinoti noriu, kas lieka
    Atmetus pavasarį ir jaunystę,
    Atmetus purpurines lūpas,
    Iš kurių tvankią naktį plūsta
    Karštos vilnys.

    Atmetus dainas ir vyno kvapą,
    Priesaikas ir skundus, ir naktį deimantinę,
    Ir kirų klyksmą, paskui kurį bėga spindėjimas
    Pajuodusios saulės.
    [...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Gytis Norvilas. Skėrių pusryčiai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Ak, tas įžūlus ir ėdrus skėrys G. Norvilas, pusryčiams surijęs visą lietuvių literatūros tradiciją... O aš jį pavadinčiau Didžiuoju Tratiku, ištratinusiu lietuviškos poezijos kanonus taip, kad Maironis su Brazdžioniu iškart persivertė kniūpsti. Štai kaip antrojoje knygelėje autorius kalbasi pats su savimi:
    – galbūt jūs pranašas? antropomorfinis?
    – taip. esu didysis tratikas. toks paukštis, nors gali
    pasiversti ir trotilu. prie tiltų mėgsta uosti ramunių,
    medetkų, čiobrelių, šalavijų, aguonų, lubinų, guolių,
    žibučių, tepalų bei vestuvinius žiedus. turi absoliučią klausą.
    – pagarba. atsiprašau. atsiprašau.
    – rašau. rašau.

Dalia Jazukevičiūtė. Imperijos moteris. Eilėraščiai. V.: Baltos lankos, 2006.
Lietuvos poetėms nepakenktų padirbėti prostitutėmis. Tada arba išsigydytų nuo rašymo, arba suprastų, apie ką rašo. Tik vėl bėda: jos visos baisios kaip mano gyvenimas ir dažnai turi daugiau vyriškų bruožų nei moteriškų. Ką padarysi. Išvada peršasi viena. Kekšiška prigimtis gimdo šliundrišką poeziją. Bet tą patį būtų galima pasakyti ir apie poetus vyrus, kurie anksčiau ar vėliau tampa politinėmis arba konjunktūrinėmis prostitutėmis. O tai daug blogiau.

Sigmund Freud. Kasdienio gyvenimo psichopatologija: apie užmiršimą, šnekos riktus, klaidingus veiksmus, prietarus ir klaidas. Iš vokiečių k. vertė Ona Meiglienė ir Rūta Jonynaitė. V.: Apostrofa, 2006.
Perskaitęs šią knygą – pirmąjį visą šio veikalo vertimą – kaip koks debilas ėmiau ieškoti lietuviškų atitikmenų gražiai skambantiems vokiškiems žodžiams: Verlesen, Verschreiben, Versprechen, Vergessen, Vergreifen. Ir neradau. Pavyzdžiui, žodis Versprechen gali reikšti ir pažadą, ir apsirikimą kalbant. Šių žodžių gražiai lietuviškai išversti neįmanoma! (Manau, savo lakuotus nagelius beversdamos tekstą smarkiai apsilaužė ir vertėjos. Užuojauta ir pagarba.) Todėl galų gale apsiraminau ir ištariau sau: „Tu, psiche, neieškok psichopatologijos kasdieniame gyvenime, jos ten ir taip per daug“. Ir nuėjau ramiai miegoti.

RASA ŽIEMYTĖ. Ko rėki?
Žmonių Šiaurės Amerikoje labai nedaug. Vos keletas. Visi kiti – savotiškas balastas, kažkas tarpinio tarp gyvūno ir kalbančios būtybės (be aiškios atsiskyrimo ribos). Beveik nemetaforiškai gatvėmis vaikšto simbiozinės rūšys, atavistinio žmogiškumo jungtys su gyvūnais, vabzdžiais, ropliais, daiktais ir fetišais. Nuo to nejauku ir kažkodėl hiperrealu lyg Boscho paveiksluose. Daugybė miestų, vien cementu išklotos kapinės. Be gyvybės ženklų.

ANDRIUS MARTINKUS. Imti ir duoti
Viešpatavimas daiktų karalystėje ir kova už išteklius nėra žmogaus gyvenimo tikslas, o žmogaus prigimtis nėra beribė ar amorfiška, ji turi ribas, kurios nėra žmogaus nustatytos, todėl žmogui nevalia jų keisti. Visų religijų istorija yra nuolatinės nesėkmės kovoje su pragaištinga žmogaus manija viešpatauti daiktų karalystėje istorija. Nei Mozė, nei Buda, nei Konfucijus, nei Laodzi, nei Zaratustra, nei Jėzus, nei Mahometas nepadarė žmonijos geresnės, o šventųjų skaičius, atrodo, kiekviename amžiuje vis toks pat. Negana to, žvelgiant į karų aukų statistiką – o sulig kiekvienu nauju karu žuvusių civilių skaičius tik augo, ir XX a. pabaiga su Ruanda ir Jugoslavija šiuo požiūriu nėra pažangesnė už XX a. pirmąją pusę – galima lengvai pasiduoti pagundai padaryti išvadą, kad pastaruosius kelis šimtus metų žmonija darėsi vis žiauresnė. Gal religija nereikalinga? Bet neapsigaukime. Mes žinome, kokia žmonija buvo ir vis dar yra, turėdama religiją. Bet mes nežinome, kokia žmonija būtų ir ar apskritai išliktų be religijos. Neteisūs tie, kurie teigia, kad pasaulio blogis liudija prieš gerojo Dievo buvimą. Galima mąstyti priešingai. XIX a. rusų filosofas Konstantinas Leontjevas rašė, kad jei ne Dievas, žmonija, savo žvėriškų instinktų vedama, būtų seniai susinaikinusi. Nuo Dievo nusigręžusios XX a. Europos istorija siunčia pasauliui grėsmingą įspėjimą. Ar jis bus išgirstas? Pati Europa kol kas jo negirdi. Europa yra kolonizavusi daiktų tikrovę – aišku, tai nebūtų įmanoma, jei prieš tai nebūtų buvę ilgų politinės kolonizacijos, kitų tautų ir kraštų ekonominio išnaudojimo amžių, Europa mėgaujasi viešpatavimu pasaulyje be Dievo, o žmogaus prigimtis čia laikoma moliu, iš kurio galima nulipdyti bet ką. Didysis eksperimentas tęsiasi. iš kažko imame. Pinigą, daiktą, žodį, emociją.

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s
Geriau, kai truputį žiūri, negu visiškai nežiūri.
Dalia Kavaliūnaitė, maketuotoja

Kai gera šviesa išlenda, tampi kaip ligonis.
Gintautas Trimakas, menininkas

Kardinolas – kardinali priemonė.
Danguolė Nekrašienė, buhalterė

Nuodėmes galite išpirkti ir internetu.
Remigijus Venckus, meno istorikas

Kadangi apie juos nieko nežinau, tai nėra subjektyvu.
Marius Strolia, dailininkas

Skraidau sapne žemai, – tai mane erzina.
Salomėja Jastrumskytė, menotyrininkė ir poetė

Neimprovizuokit iš pat ryto.
Neringa Kūlokaitė, menininkė

DANGĖ ŠERMUKŠNYTĖ. Saulė – pusryčiams, mėnulis – vakarienei
Mečiau valgyti. Čia ne tas pats kaip mesti rūkyti. Reikia apgauti savo liežuvį ir skonio receptorius. Paprasta apgaudinėti vyrus ir meilužius, draugus ir bendradarbius ar seimūnams – visuomenę. Sunkiausia apgaudinėti save. Bobutei įtikėti, kad ji diedukas. Bet kai labai nori, tai ir dievą už barzdos pastverti gali, nors mano draugė dantų gydytoja pati dantų sau išsigręžti negali. Dar nepasiekė tokio lygio

VALDAS PATUMSIS. Galvos vieta – prie kojų...
Mūsų brangiųjų mirusiųjų galvos privalo būti joms skirtoje vietoje, tačiau kai mirusieji dėl įvairių pretekstų pradeda šėlioti, baladotis, kur jiems nepritinka, kortomis lošti ar vadinti traukti į vakaruškas, pas mergas (to dar betrūko) – reikia aprašytais metodais susitvarkyti ir galvą nukirtus paguldyti prie miruolio kojų. Pastaba: viską atlikti pagarbiai, jokiu būdu galvų nepjaustyti gyviems tėvynainiams ir nesivaidenantiems mirusiesiems. Kad patys ar vaikaičiai vietoj dangun žengimo šventės nesulauktume kokios šulinin kritimo šventės.

VALDAS KILPYS. Tyla ir trumpikės
Prisėdau ant akmens ir tada Dievas liuobtelėjo savo plaktukėliu į galvą: čia tvyrojo visiška tyla! Nebuvo nė menkiausio garso! Aplink styrančios sopkos užstojo vėją, iki jūros buvo tolokai, tad kormoranai čia neatskrisdavo (kitų paukščių šiose platumose tiesiog nėra). Medžiai nešlamėjo, viską sugėrė samanos. Vanduo plytėjo kaip veidrodis ir vienintelis gyvas garsą skleidžiantis padaras buvau aš pats.
„Viešpatie, – pagalvojau, – kaip gera“. Daugiau galvoti neįstengiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


67377. Išbandymų ašmenimis 2006-11-09 22:12
Iškirstas iš balno išskirtinis Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio vyksmo judintojas.

67550. smalsuolis2006-11-12 22:41
Pagieza ir pavydas ...Tikrai astru...

67565. 404ai rūkas2006-11-13 07:56
nepasiilgo.ne. o gal aš neturiu teisės klaust ar pasiilgo. ar ilgas pavadėlis nuveda į mulenruža. ir tada klaust nevalia, dar labiau džiaugtis

67567. rudra > IVS2006-11-13 08:14
Įstrigo galvon "Ko rėki". Rasa Žiemytė - slapyvardis? Puikus darbelis, galvoju, kas taip rašo. Braižas lyg ir primena vieną visų mūsų čia pažįstamą, ar ne? Bet gal ir klystu.

67569. ivs > rudrai2006-11-13 08:30
Į mane nežiūrėk. O ką primena?

67584. rudra > ivs2006-11-13 09:20
Nežinau kaip pasakyt. Na, vieną stilingą damą su vualiu ir rašaluotais pirštais.

67587. ivs2006-11-13 09:30
Mano fantazija neneša. Buvo čia pora Lady Winter. Abi stilingos, nors baisiai skirtingi jų stiletai. Vienos pirštai rašaluoti, kitos kruvini. Bet nė viena iš jų, mano manymu. Tikrai. Gal galima daugiau namiokų, hintų, užuominų. Nors... koks skirtumas. Parašyta tikrai gerai. Apie tuos būgnus, tamtamus ir duris, kaip likimas, staiga užvirtusias.

67588. ivsei2006-11-13 09:35
o namiokai dviaukščiai, triaukščiai, su langais, vitrinom, ar kaip

67589. ivs > 675882006-11-13 09:46
Juokas juokais, bet neseniai kaip ožka į naujus vartus žiūrėjau viename tikiame eilėraštyke patikus "namioką".

Dabar
susapnuoji šiek tiek pinigų,
paskaičiuoji:
namiokui prie upės nupirkti
ar savo gražiausiai vienatvei išpirkt
sutaupytumei
per kelis tūkstančius metų.

Stasys Stacevičius

67592. > ivs2006-11-13 10:31
galvoju apie šokėją.

67593. viksva2006-11-13 10:34
Ruta - pirmyn lakuotis naguciu!!! Kitaip Freudo ir kitu patologu neisversi.

67708. Atradimas2006-11-14 15:07
Visa ta suda raso kazkoks pociunas

67726. rasa su kruvinaisiais2006-11-14 17:45
taip noris IVSei i snuki uzvaziuot kad pasigaileciau tik tada jei ji butu kokia kretanti perdziuvus pensininke

67727. PS2006-11-14 17:47
niekada nieko panasaus nesu rasius galbut tuo susidomesiu kai busiu sena kretanti pensininke ir turesiu laiko

67812. to costor and pollux (IP 213.190.42.75) :-( 2006-11-15 15:16
Isprotejes costor and polux. Baugu iseiti Vilniuje i lapkrikcio nakti - ten costor and pollux - Dzekas Skerdikas - iesko poeciu ir prostituciu, kurias pagauna, subando peiliu, paskui ilgai mesineja - islupa sirdi, akis, kepenis ir dedasi sau i kisenes. Grizdamas namo dar paspiria koja prie duru besivoliojanti koki "pisdomo ispera". Tuomet is poeciu bei gi prostituciu vidaus organu verdasi sriubiene... Skanu? Silciau? Kruvino kirvio neuuzmirsk po lova pakisti, kai eisi miegoti.

67817. to costor (IP 213.190.42.75)2006-11-15 15:23
Tai ,ka Jus tamstele, rasote apie eilerascius is "Imperijos moters" knygos saukiasi dangaus kersto.

67830. verba de verbis (IP 213.190.42.75) :-( 2006-11-15 15:39
Gera cia pastebebele - recenzentas tapo Dzeku Skerdiku, berods, visai neperkeltine prasme... Niekur nosies nekisiu lapkricio nakti, o dievuliau, kas darosi ant Lietuveles. Vemia, dergia, kapoja, zaloja viens kita plunksnos broliai - recenzentas kranklys, mesaedis, poetai nebemoka i snuki jam uzvaziuoti, o gal priprato... Viena mentai uzmuse, kitus costor su polluxu damusineja... Vos nemeciau sliaukos paskaites....

67839. išbandymų ašmenims (IP 213.190.42.75) :-) 2006-11-15 16:02
Reikia nesilaiuti rašius apie G.B., neleisti JIEMS užmiršti juodo darbo. Ačiū autoriui

67852. e -Reikia nesilaiuti 2006-11-15 16:52
tikrai. nesilaiukim. gyvenimo vistiek neber. leidziasi uzdanga .

67940. šiaip yla2006-11-16 13:05
Uždanga. Bet gyvenimas tęsiasi, ir nereikia jo baidytis, to gyvenimo!

67978. ivs2006-11-16 19:22
Nereikia baidytis mirties, manau.

68002. e2006-11-17 09:53
reikia reikia. as bijau-nenoriu. po musu nebebus musu, o gal ir nieko nebebus. tai vienintele pateisinama baime.

68008. Skaitytoja (IP 84.15.68.149)2006-11-17 11:20
Man įdomu, kokia liga serga Šatėnų redaktorė, kad leidžia tiems su proteliu susipykusiems anonimams C&P vemti žodžius kaip savo supuvusias kepenis, o ji smaginasi juos rydama? Kas per iškrypusi boba ten sėdi? Neabejoju, El. redakcija užtušuos šį komentarą, bet reikia smegenėlių nebeturėti, kad leistum taip tyčiotis iš moters, parašiusios gerą eilėraščių knygą. Jei vienam ant Dalios neatsistojo, tai reikia ją sumaišyti su savo išmatom? Kuo tapote, ponios Castratų meilužės?

68010. Aš (IP 84.15.68.149)2006-11-17 11:26
Pastebėjau, kad redakcija blokuoja kritiką, kuri skirta redakcijai ir jos darbuotojams. Net Zuokas nesugeba užsiblokuoti nuo kritikos internete, o S.G. - sugeba. Vištos bijo gaidžių?

68011. UPS (IP 84.15.68.149)2006-11-17 11:30
Šatėnų el. redakcija tapo panaši į komunistinės cenzūros darinį - Castor šlykštynės klesti, o čia liaudžiai burna užčiaupiama.

68014. kaip 2006-11-17 12:36
baisu

68017. Baisu (IP 84.15.68.149)2006-11-17 14:03
Aha. Tiesą rašo.

68018. Bet (IP 84.15.68.149)2006-11-17 14:15
bet gi va-vis dar neužblokavo. Matyt, dar neskaitė. Ar skaitytoja teisi - pažiūrėsim. Bet praėjusių numerių komentaruosse tikrai daug ištrynimų. Gėda el. redakcijai!

68019. jus ka2006-11-17 14:37
demokratija yra, tegyvuoja demokratija, laikykim, reikalaukim, kvėptelkim, džiaukimės ir auginkim, na kaip kelnių kišenes išverskim.o ne, tai- yra žinančių kam laižyti...pagalvosiu

68032. Pasipiktinusi (IP 84.15.68.149)2006-11-17 19:39
Esu pasipiktinusi tuo, kaip nežmoniškai jūsų laikraštyje apdergta poetė Dalia Jazukevičiūtė. Reikia jus visus ten paduoti į teismą dėl asmens orumo įžeidimo. Lėksite, ponios, iš darbo tiesiai į gatvę, nes nieko kito nemokate veikti, kaip tik publikuoti savo pavyduolio meilužio bjaurias, anomališkas desperacijas.

68046. Ar (IP 84.15.68.149)2006-11-18 09:30
ar Šatėnų saugumiečiai pasižymi visus, kurie čia rašo ne iš redakcijos šutvės? Cha, cha, cha. Užsidarykit savo tinklapį arba žaiskite tik tarpusavy. Bet kodėl už mokesčių mokėtojų pinigus?

68047. ivs2006-11-18 09:43
Gal, jeigu susigalvotiumėte nick`ą, redakcijai nereiktų prie jūsų piešti simbolių.

68048. patranka2006-11-18 11:46
Vitalijus Romualdas Andrijauskas cia taip protestuoja?

147394. Reda2009-01-21 02:24
Dėl kai kurių komentatorių rodomų IP adresų. Koks tikslas tai daryti?

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba