Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros

Jannis Kounellis. Darbas su klasikos fragmentais

Kai iki sutarto atvažiavimo net ir pas labai artimą žmogų lieka trys dienos, apima nenumaldomas noras paskambinti ir pasakyti: labai gaila, neatvyksiu. Pasiteisinimus kuriu virtuoziškai. Pati patikiu su ašaromis akyse. Jei sakau, kad mane išbėrė, tai ir išberia. Net kojines. Taip pamelavusi esu kelis kartus. Vienąkart dėl to net likimas praėjo pro šalį. (Tiksliau, turėjau jo laukti dar pusmetį, kol pats išsigandęs sugrįš.) Dabar jau išmokau vertinti šitą įpročių keitimosi baimę kaip neišvengiamą intraverto kelionės etapą, kurį reikia tiesiog nugalėti. Paprastai iki pat dėjimosi daiktų pati sau vaidinu, kad niekur nevykstu. Šiaip sau kraunuosi savo ir dukros dantų šepetukus, vieną kitą papuošalą, būtinosios ginties nuo mirties vaistus, džinsus, kokią knygą ir dovanas.

Autobuse už manęs ir vaiko atsisėda elegantiškas vyras su erotiška dviejų dienų barzdele. Veidas panašus į dantisto iš siaubo filmų. Nė kiek nenustebčiau, jei po juodu paltu – baltas chalatas. Žiūrėdamas į niekur visą laiką šypsosi. Pasitikrinu atsisukusi du kartus. Ima vaidentis, kad kai užgesins šviesą, jis įgudusiu judesiu užmes man ant kaklo vielą ir, lygiai taip pat žiūrėdamas į niekur, pasmaugs. Paskui, neprivažiavęs pasienio, išlips, o visi manys, kad aš net pamėlynavusi miegu. Aplink kaklą du kartus apsimuturiuoju storą vilnonį šalį.

Po kelių valandų kelionės jaučiu, kaip seni, švelnūs it kačiuko ausys batai prisipildo kojos. Nosis – snarglio. Pilvas – apendicito. O kišenės – velniai žino iš ko per neįtikimai trumpą laiką vaiko pridarytų šiukšlių. Veidu it ledynai ima slinkti kosmetika. Prieky autobuse tyliai fotografuojasi studentai. Vienas stengiasi pagauti į kadrą savo merginos kojas su baltomis Lolitos kojinaitėmis, užkeltas ant priekinės sėdynės atkaltės. Mintis – gera. Man irgi reikėtų pabandyti užmesti tinstančias čiurnas ant kitos sėdynės sprando. Bet toks plastiškas "aktas" jau nepavyktų dėl amžiaus – lūžtų arba nugara, arba sėdynė. Vaikas užsinori gerti. Konkrečiai – "Fantos". Aš – namo, į lovą, apsikloti laikraščiais: nebus jokių permainų, vienu balsu pranašaujama, kad per prezidento rinkimus laimės dabartinis valstybės vadovas.

Reikėtų vis dėlto numigti. Bet tikrai žinau, kad nepavyks. Gal tris ar keturis kartus skridau į Ameriką ir (ačiū Dievui) atgal, nė karto nemiegojau. Kai tik akys imdavo lipti, iš karto pagerėdavo kinematografinė atmintis – atgimdavo trileriai, kurių veiksmas vykdavo lėktuve. Kartais vieną iš jų stiuardesės (jomis dirbti, matyt, kažkaip atrenka moteris be jokio gailesčio) parodydavo salone. Kelionė – neprailgdavo: skrydis iš horizontalaus virsdavo vertikaliu, iš karto prisimindavau, kad po manimi – dešimt kilometrų erdvės, o po ja – žydras it svetinga mirtis vandenynas. Manau, kad daugumą fobijų iš tikrųjų lemia ne charakteris, bet apsiskaitymas. (Po erdvėlaivio sprogimo informatyviausiame šalies dienraštyje pasirodė straipsnis su antrašte: "Žygis į kosmosą baigėsi mirties fejerverku. "Columbia" liekanos ir astronautų palaikai nusėjo Teksaso laukus".) Išlipdavau O’Hare oro uoste agresyvi kaip tautinė vėliava. Kai kurie artimieji sakydavo, kad su manimi neįmanoma susišnekėti, nes iš manęs nesklinda jokia teigiama emocija. Sugižusiu repatriantės veidu vaikščiodavau po Čikagos gatveles kokias tris savaites, kol nuolankiai krikščioniškai susitapatindavau su meksikiečių rajonuose gyvenančiomis amerikiečių mažumomis.

Kaip keista tamsoje važiuoti į Šiaurės Lietuvą ir neišlipti gimtajame mieste. Matau apšviestus namų langus. "Atvertas langas kaip sena knyga..." Šita eilutė man pirmiausia ne išorė, bet vidus. Ne siluetas, bet tūris. Ne forma, bet turinys. Vogti vakarais iš butų be užuolaidų svetimo gyvenimo fragmentus – viena iš tamsiausių mano aistrų. (Dar labai mėgstu paskalas. Apie žymius žmones, niekšą kaimyną Stasį ir apie apačioj kavinėj verdamų čeburekų "juodąsias technologijas" – vienodai.) Tai, kad be jokių pastangų įsidėmiu moterį su žaliu megztiniu, rymančią pakelės bare, tai, kad ji įsikurs mano atmintyje galbūt net kelioms dienoms ar keleriems metams, teikia ypatingo malonumo. Šioje gimtojo miestelio gatvėje galiu išlipti ir dabar. Vidurnaktį. Galiu neperspėjusi pasibelsti į du butus ir būsiu paguldyta į kvapnius patalus. Pasijaučiu saugiai, nors iš kraujo giminių čia teliko vienas.

Pagaliau privažiuojam pasienį. Vairuotojas, sovietinių kelių užgrūdintas vyras, kietas kaip deimantas ant jo žiedo, lietuviškai ir rusiškai paprašo pasų pasienio kontrolei. Paskui, aiškiai nenoromis, prisiminęs, kad instrukcija reikalauja tą patį pasakyti ir angliškai, sumaišydamas pirmojo žodžio paskutinę r su l išpyškina – "Bordel passport control". Estas studentas žiūrėdamas į kompą ant kelių pagauna riktą ir ramiai pratęsia: "But no sex in the bus".

Draugės estės butas – naujame rajone Talino priemiestyje. Kai estai kalba rusiškai, man norisi pasiimti kirvį: neatpažįstamai sudarko skardžiuosius priebalsius, galiausiai pribaigia kreipimusi į mane vyriška gimine ir nepagarba būtajam laikui. ("Očen’ ustavala v avtobuse?") Kitame kambaryje šmėkšteli vyras.

– Paskui susipažinsi. Suomis. Gyvenam kartu jau dveji metai. Jei imsi kalbėti apie menus, tai jam įdomu nebus. Dirba čia vienai firmai, elektrikas. Kalbėk angliškai, rusiškai nesupranta.

– Ar tau būna taip, kad tave ima persekioti kokios nors profesijos žmonės? Tiksliau – pati profesija. Net kitose valstybėse?

Estė sako:

– Mhu. Spekuliantai. Siūdavau pagal užsakymus rankines jų kekšėms, o jie man duodavo geros kokybės odos. Atseit už dyką. Iš tos odos darau skulptūras parodoms. Dabar ieškau ponio plaukų vienai detalei, nebenoriu sesers kirpti.

Virtuvėje imu krauti dovanas, lietuvišką duoną, sūrį, internacionalinę "Bobelinę". Mano dukra ir draugės toks pat dvylikametis berniukas abejingai žiūri į skirtingas sienas ir tai yra pats tikriausias ženklas, kad jie vienas kitam labai rūpi.

Iš kito kambario išlenda kitas, gal dvidešimties metų vyras su auskaru šnervėje.

Draugė sako:

– Vyriausias suomio sūnus. Andreas. Labai myli vaikus. Dirba darželio auklėtoja.

Imu šnabždėti:

– Tu manęs neperspėjai, kad čia kažkokių vyrų gyvens. Paskutinius trejus metus visus vyrus nervinu. Atrodo, kad išsilukštenau iš lyties. Iš manęs sklinda ne erotika, o neurotika. Kyla visokių nesusipratimų. Tapau stebėtoja. Žaidei kada pule? Visai ne tas pats – daužyti lazda kamuolius pačiai ir su kokteiliu rankoje žiūrėti, kaip į juos kaukši kiti. Vilniuje užsiregistravau pas psichiatrą. Tegul viską paaiškina, kas man atsitiko. Asmenybę, net krūtis šiais laikais galima lengvai modeliuoti. Nors man vienas fainas vyras neseniai sakė, kad jei jis staiga aptiktų, kad moters krūtys silikoninės, tai duok Dieve jam greičiau rasti batus. Bet aš šiaip pasikeisiu į gera. Dažniau šypsosiuosi. Nebeanalizuosiu žmonių. Nebebijosiu nukarpyti žvakių prie numirėlio. Nebesikeiksiu gal. Net mintyse. Net per prezidento rinkimų kampaniją. Net kai paaugliai gatve tolyn paspirs vienakojo ubago skardinę. Man iš visų vyrų, tu nenustebk, patinka tik Eminemas. Užsikabinau ant šaldytuvo nuotrauką, ištiesęs į priekį didžiuosius abiejų rankų pirštus. Rytais ta fotografija padeda prisikelti. Kai jis dainuoja "Sorry, Mamma", kartais verkiu, nes man atrodo, kad jis manęs atsiprašo. Akys tokios liūdnos. Piktas visas. Išeina į sceną su pjūklu, o ant kaklo užrašyta – pjaukit čia.

Draugė sako:

– Kai aš visą naktį būnu nemiegojusi, irgi nusišneku. Gurkštelk kavos su "Vanna Tallinn". Atsimeni, kaip 1991-aisiais nakvojom pas tave bendrabuty. Gulėjom siauroj jūsų lovoj – tu su pilvu, aš – su radikulitu. Kai išlipau iš autobuso, tai jaučiausi ne tik be lyties, bet ir be stuburo. Bet kitą rytą mane prievarta vis tiek tempei parodyt, kaip jūs parlamentą gynėt. Tada pasijutau dar ir be tėvynės. Patetiškai šūkavai prospekte ir vėmei ant blokų su patriotiniais šūkiais. Jei tave nervina svetimi žmonės, tai taip ir sakyk. Še raktus nuo studijos ir eik ten miegot, patalynę nunešiau, žinojau, kad atvažiuosi sužvėrėjusi. Bet Andreas po dviejų valandų išskrenda į Helsinkį. Jis jau mėnuo, kai negali užmigti. Ryt turi eit pas nervų gydytoją. Pats sau įtaria epilepsiją.

Pasižiūriu, vyras geria arbatą žiūrėdamas pro virtuvės langą. Akys – liūdnos. Piktas visas. (Ant kaklo irgi tiktų užrašas – "pjaukit čia".)

– Lieku, – sakau. – Nors ir šalta, žūtbūt reikia nuvažiuoti iki senamiesčio. Turiu parodyt mergaitei Storąją Margaritą, Ilgąjį Hermaną ir Senąjį Tomą. Viską, ką tu man pirmąkart rodei prieš dvidešimt penkerius metus.

Kodėl tie estai Talino bokštus apibūdina beveik paniekinamom žmogiškom savybėm. Senasis... Ilgasis... Tiesa, vienas itin Vilnių mėgęs rašytojas Gediminą irgi su falu lygino. Pamiršau tik, kokie buvo jį charakterizuojantys pažyminiai. (Gal tokie patys?)

Draugė sako:

– Einam kavos į "Karlik" restoraną.

Gerai, manau, vaikams nebus nuobodu. Bet ir vėl... "Neūžauga". Pas mus "Nykštukas" buvo. Man visada Estijoje patiko asketizmas – bažnyčiose, restoranuose. Net mąstyme baroko nėra. Restorano grindys – tik nuobliuotos. Pritempta senų spintų, lėlių ir komodų. Drobinės staltiesės ir padavėjų marškiniai. Už lango grotų kabo girliandos iš keptų ir į kaulą sušalusių obuolių. Taip galėjo būti papuošti langai ir prieš šimtą metų. Pagrindinė senamiesčio aikštė – kaip Bruegelio paveikslas. Daug vietos skirta erdvei. Prekiaujančių žmonių figūrėlėms juodais drabužiais. Vienai kitai intensyvios spalvos detalei. Šlapdriba. "Drobė persišviečia pro dažus, vaizduojančius sniegą". Vaistinė, kuri ir prieš pusę tūkstantmečio buvo vaistinė. Tik kartuvių ir ketvirčiavimo rato nėra. Atsiverčiu retro meniu, prie kiekvieno patiekalo nupieštos dvi trys česnako galvutės.

Draugė sako:

– Valgysim ledų su česnako sirupu.

Tada susivokiau, kad angliškas, o ne rusiškas "karlik" reiškė "garlic". (Reikia pasirengti – tuoj kreipsis į mane vyriška gimine.)

Estė išsitraukia iš užrašų knygutės laikraščių iškarpas su labai gražaus, bet asketiško ir šalto vyro nuotraukomis.

– Edvino tėvas. Išėjo iš darbo, atsimeni, buvo mano viršininkas. Tapo verslininku. Tebežaidžia lauko tenisą. Nuo lauko teniso abonementų mūsų meilė ir prasidėjo. Tebegyvena su žmona, tebeturi daug moterų.

– Iš kur žinai?

– Pats sakė. Kai vaikas gimė, ilgai nesimatėm. Ėmiau nepragyventi. Taupiau odos siuvimo mašinai. Pasakiau, kad jei jis man bent šiek tiek nepadės, duosiu į teismą, kad pripažintų tėvystę. Jis sako, jei visos moterys, su kuriomis mylėjausi, iš manęs DNR čiulptų, likčiau be kraujo. Bet išsigando. Susitinkam du sykius per metus. Skambina pats. Paskutinį kartą dejavo, kad nepragyvena. Pagailo, neėmiau pinigų. Kitą savaitę per radiją išgirdau, kad pardavė parduotuvių akcijas už kelis šimtus tūkstančių kronų. Kai jis paskambina, suomiui pasakau, kad einu į studiją susitikti su savo vaiko tėvu. Išverdu arbatos. Grįžtu visada vėlai vakare.

– Geriat arbatą... Ir grįžti vėlai vakare?

Draugė nusijuokia ir kažkodėl rusiškai sako:

– Ty – očen’ konservatyvnyj ir pečalnyj ženščina.

– Togda ty, – sakau, – prokliataja racionalnaja estoniec. Jei tu gali...

– Nemokyk manęs gyvent. Suomio – nemyliu. Sąžiningai tai jam sakiau. Jis sako, važiuoju į Suomiją ir šoku į jūrą. Aš sakau, tą patį gali padaryti ir Taline, susikraunu daiktus ir einu į studiją. Edvino tėvas man liks šioje žemėje svarbiausias vyras. Nors aš atsimenu, kaip sužinojęs, kad esu nėščia, jis atsiklaupęs prašė, kad negimdyčiau. Tas akimirkas, kai turiu dėl ko nors apsispręsti iš esmės, atsimenu su visa aplinka – daiktais, kvapais, spalvomis ir garsais. Aplink mėtėsi teniso kamuoliukai, buvo iškritusi priekinio danties plomba. Visa studija kvepėjo oda. Ne žmogaus oda, mano odinių vabalų. Jis buvo žmogus, kuris niekada nieko neprašydavo. Bet tada prašė. Išvaikščiojau jo panosėje darbe iki septinto mėnesio ant aukštų kulnų, sidabriniais akių vokais. Turėjau neturėti vaikų. Taip sakė du gydytojai, bet vaikus padaro ne vyrai, o Dievas.

Dabar žinau, kad gyvenimas gali prasidėti bet kada. Mano penkiasdešimt septynerių metų teta gyvena kurorto miestelyje. Nei iš šio, nei iš to pernai ėmė tapyti. Piešia to miestelio vaizdus. Ant plūdžių. Iš toliau jos ant vandens atrodo kaip plaukiantys maži pasauliai.

Pasižiūriu dar kartą į nuotraukas, paskui – į šalia valgantį Edviną. DNR požiūriu.

– Edvinai, – sakau, – man Eminemas patinka.

– O tu man – ne, – sako gražus, asketiško veido berniukas ir kikendamas žiūri į mano dukrą.

– Su jo tėvu mes niekada nebūtume tapę pora. Negi tu nematai jau iš nuotraukų, kad mes visai nepanašūs, nors abu – egoistai.

Matau... Bet bandau atsiminti, kaip būna tada, kai sutinki – panašų. Paprastai tokį žmogų užuodi iš tolo. Išskiri iš – daugelio. Net tylintį. Apstulbsti ir dar kartą (dar tūkstantį kartų) bendraudama pasitikrini. Žiūri į jį išplėtusi akis, kaip žuvis po vandeniu, kai ji baksnoja snukiu į juodą paslaptingą vidury kelio atsiradusį akmenį. Toks žmogus iš pradžių – būna siela. Tik po kurio laiko, labai negreit, tampa (bet dažniausiai – ne) kūnu. Pastebi, kad jis apibūdina daiktus panašiais būdvardžiais. Sieja reiškinius "netingiomis" asociacijomis, kurios, atrodo, negali rastis kito galvoje tuo pat metu, ta pačia proga. Jis nemėgsta amerikiečių filmų, net ir nepriklausomų režisierių, vis tiek atiduodančių duoklę (kad ir originaliai) tos šalies stereotipams. Jis klauso ūkiančio traukinio garso – kaip muzikos. Jam patinka tie patys kvapai – anglies, bėgių, šviežiai nupjauto medžio, aviečių, šuns vilnos, odos, eglišakių ir šlapios pavasarinės žemės. Logiškai jis nebando paaiškinti liūdesio ir džiaugsmo. Jam būtų juokinga ieškoti tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio. Santuoka jam, kaip ir Frischui, jei ne likimas, tai – skandalas. Jis nemėgsta keltis anksti, bet, jei reikia, gali tai daryti ir dvidešimt metų. Melancholija ir depresija jį užplūsta ne lietingą, bet saulėtą dieną. Jis nesupranta intensyvaus veiksmo prasmės, jei tuoj pat nepaverčia to veiksmo (ir) vidiniu. Kai jis įeina, transcendencija nepasitraukia. Daiktai – tebekalba. Mėlynos užuolaidos tebealsuoja šaltais atodūsiais. Lubos persišviečia, o šliurės – pasirengusios kąsti šiurkščiu vilnos siūlo geluoniu (dvišakiu trišakiu). Jis, pajutęs susikalbėjimo unisoną, ima regzti santykius atsargiai. Su baime, įtarumu, agresyvia savigyna ir laime. Susisieja su tavimi intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti pusę dienos ir jums – nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją – nereikalaudamas nei keistis, nei paklusti. Gali su juo – tylėti. Miegoti. Gali imti su juo kalbėti "nuo bet kurios realybės vietos". Gal reikėtų ko nors užvalgyti, sakai jam. Arba, žinai, kai kas mano, kad juokingos, graudžios ir gaudžiančios meile žmonėms H. Millerio knygos tėra pornografija. Tave nustebins tai, kad esi mylima tokia, kokia esi. O juk bet koks ilgėlesnis vyro ir moters ryšys – tėra kompromisas. Iš pradžių – viliojantis, paskui – klampinantis, galiausiai – bukinantis ir naikinantis. Ir kaip tik tada, kai pajusi, kad be jokios įtampos gali tylėti su juo pusę dienos (galbūt pusę gyvenimo) – svarbu nesuklysti. Nepadaryti banalios, labai nesmerktinos ir žmogiškos klaidos. Atpažinusi tokį žmogų – nusigręžk. Ir nueik. Tarsi niekas nevyktų. Nieko nesigailėdama. Nes jeigu iš silpnumo, iš vienatvės ar mirties baimės (jos alsavimą iš paskos gi jauti kiekvieną dieną’ nuo pat atsibudimo), ir svarbiausia, iš identifikacijos troškulio atsiversi, visa tai – baigsis. Bet koks santykis baigiasi. (Ims nervinti smulkmenos, pavyzdžiui, tai, kad tu prirašytą lapą lankstai pirma skersai, o jis – išilgai.) Liksi vienui viena. Niekas be nieko. Vienatvė grįš su nepelnytomis palūkanomis. Kaip sniego šliūžė nuo pavasarinio senamiesčio stogo. Po išsiskyrimo su mylimais, bet skirtingais žmonėmis – sunkiai, bet prisikeliama. Po išsiskyrimo su panašiais – kažkuri sielos dalis numiršta. Nors ir renkiesi naujus drabužius, skaitai sudėtingas knygas ir perki turguje žuvį.

Kai grįžom namo, suomis kepė virtuvėje lašišą. Greit permąsčiau, kaip dviem trim sakiniais išversti draugei į anglų kalbą ką sugalvojau "apie panašų", bet vietoj to, pasakiau vieną sakinį: "Tavo draugas – labai geras žmogus". "Pati žinau, – atsakė ji, – bet man su juo nuobodu".

Gėrėm vyną ir valgėm žuvį su lietuviškų pievagrybių padažu. Suomis kalbėjo, kaip yra gerai, bet kartu ir pražūtinga gyventi mažoje šalyje. Pasaulis yra didelė smėlio dėžė ir valstybės elgiasi lygiai taip kaip žmonės, tik pačiu primityviausiu lygmeniu. Atiminėja viena iš kitos naftą, kaip vaikai smėlį. Karas su Iraku vyks pagal kokį numatytą scenarijų – trumpąjį, vidutinės trukmės ar ilgąjį? Revizitas – paruoštas, maždaug apskaičiuotos mizanscenos ir finalinės aukos. Kai draugė trumpam išėjo į kitą kambarį, suomis sako:

– Turiu tris sūnus, bet jei būtume jaunesni, norėčiau su ja dar vieno vaiko. Kokį gražų lietuvišką vardą duotu dabar berniukui, jei tau gimtų?

– Oca Cola Plaza Vingis, – sakau. – Mergaitei – irgi.

– Ar jūs Estijoj patenkinti savo prezidentu? – klausiu.

Draugė sako:

– Meris buvo labai egocentriškas, davė interviu tualete. Šitas nieko, bet su praeitimi. Aš, kaip ir Oscaras Wilde, su praeitimi mėgstu moteris, o vyrus mėgstu su ateitimi.

Girtėjantis suomis sako:

– Mūsų prezidentas – irgi įdomi moteris. O kaip pas jus Lietuvoj?

– Pas mus dabar rinkimai. Bet permainų nebus. Visi politologai tvirtina ir apklausos rodo, kad išrinks tą patį. Kitą savaitę jau skaitysiu laikraštyje: "Galutinai supratęs, kad laimėjo, jis apdovanojo bučiniu savo žmoną". Daugiau vyno nebegerkim. Arba ant bato man ryt kreida užrašykit Vilniaus adresą. Kad žinotų, kur nuvežti. Suvorovo romane skaičiau, kad prie Stalino taip baigdavosi viešbučiuose "Stoličnajos" prezentacija.

Draugė uždega lemputes ant kalėdinės eglutės ir eidama su dukra gulti švieselių neišjungiu. Kvepia mandarinais, spygliais, visai kaip vaikystėj per Naujuosius metus.

Paryčiais susapnuoju sapną. Sapnus mėgstu ir namie, ir svetimuose kon(tekstuose).

Į prezidentus savo kandidatūrą iškelia "Nijolės" kailiniai. Pilki, ilgi, ant medinės pakabos. Dvidešimt tūkstančių reikalingų kandidatui parašų surenka Lietuvos ir, nežinia pagal kokį įstatymą, gal tik asmeninių Alos Pugačiovos (Borisovnos) ryšių su mūsų pajūriu dėka, Rusijos elitas. Bet žiniasklaidoje pasigirsta abejonių. Pirmiausia – dėl kandidato lyties. Kailiniai – vyriški ar moteriški? Neaišku, kas dirba rinkimų štabe – naminiai gyvūnėliai ar laukinės bestijos. Ar galima tikėtis stabilumo, jei kailiniai – su vėjo pamušalu. Tai, kad jie pasiūti preciziškai, bet išvirkščiomis siūlėmis – mada, įvaizdis ar programos dalis? Interviu su kandidatu asmenybę palieka neaiškią.

– Koks mėgstamiausias jūsų TV kanalas?

– "National geography".

– Hobis?

– Kaboti tamsoje.

– Ar daug turite priešų?

– Didelių – ne, mažų kandžių – taip.

Per inauguraciją prezidentui teikiamas medalis. Jį ant plataus šilkinio kaspino snapeliuose atskraidina "migruojantys paukščiai". Bet kyla problema – nėra kaip jį užkabinti, kandidatas – be kaklo. Medalis kybo ore, judėdamas į kairę ir į dešinę kaip senoviško laikrodžio švytuoklė. Ima tiksėti kažkokios džiugios, bet neaiškios eros pradžia...

Kelionė atgal dažnai psichologiškai trunka šiek tiek ilgiau nei pirmyn. Gal kad kartojasi neseniai patirti įspūdžiai. (Seni ir švelnūs kaip kačiuko ausys batai prisipildo kojos, nosis – snarglio, o palto kišenės – nežinia iš kur atsiradusių šiukšlių.)

– Tu man nieko nepapasakojai apie Ilgąjį Hermaną ir Storąją Margaritą, – sako vaikas.

– Namie papasakosiu. Ir apie juos, ir apie kitas poras.

– Kokias poras?

– Jokias, – sakau. – Miegok.

Dvi dienas, iki šio vakaro, beveik stebuklingai negalvojau apie liūdnus dalykus. Įkišu į maišiuką ranką. Apčiuopiu mandarinus, estišką duoną, kalėdinius sausainius su anyžiumi, obuolius ir saldų prisiminimą apie mirtį – mažą vieno kąsnio gabalinio cukraus pakelį. Prieš atsisveikindami su suomiu ir drauge gėrėm kavą "Stockmann" parduotuvės kavinėje. Kai perplėšiau cukraus pakelį, suomis nusišypsojo ir pasakė:

– Tas žmogus, kuris sugalvojo, kaip supakuoti šitą cukrų, buvo ar suomis, ar danas, užmiršau. Jis – nusižudė. Nes nuėjęs į restoraną pamatė, kad žmonės atplėšia cukraus pakelį skersai, taip kaip tu, o jis buvo sumanęs – išilgai.

Patamsyje autobuse laikiau cukraus gabaliuką vienoje rankoje, o iš kitos graužiau obuolį. Kažin kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar – "už ilgo"? Po šios kelionės Taline liks žmogus, pas kurį mano vaikas, ko gero, daug kartų galės atvažiuoti – mažas asketiško veido berniukas. (Tai buvo niekam nežinomas šios mano kelionės "ilgosios trukmės scenarijus".) Kada nors, gal ir labai greit, jie abu eis pro Ilgojo Hermano bokštą, berniukas rodys jai Estijos parlamentą, pasakos, kad gynybinė miesto siena yra ilgiausia išlikusi Europoje. O gal ir nepasakos. Gal jie tik valgys ledus. Fotografuosis Toompea, aukštutiniame senamiestyje, kaip užsispyrusi patvari akmeninė pora, ir kada nors abu galbūt pagalvos tą patį – kad miestai, valstybės, net ir žemynai yra niekas daugiau, tik žmonės.

Parvažiavus, pirmas šuolis – į karštą vonią. Paskui gal ir numigsiu. (Nors kai dieną užmiegu, atsibundu kaip trenkta.) Dar, tiesa, reiks atsiimti iš kaimynės buto raktus. Kiek turi pas juos giminių privažiuoti, kad patys penkiuose kambariuose nakvoti nebetelpa? Savo buto raktų neduodu šiaip pažįstamiems. Gailiu net tiems, kuriuos mėgstu. Namus patikiu tiems, kuriuos myliu. Vienas kaimynės bruožas, tiesa, mane erzina – ji bobiškai smalsi. Naršys po kosmetiką. Čiaudėdama uostys prieskonius. Vėl stebėsis dėl odinio vabalo, pakabinto ant sienos. "Jokios čia nematau estetikos", – sakys. (O kaip supyktų, jei žinotų, kad į jį įpinta žmogaus plaukų!) Ir, aišku, žiūrės fotografijas. Ilgėliau apžiūrinės tas, kuriose bus kas nors atpažįstama – universitetas, ji, aš, Amerikos, Čikagos vaizdai. Arba kas nors egzotiška, pavyzdžiui, du mano pažįstamo katinai – jie vietomis beveik be plaukų, vietomis garbanoti, Kornvalio reksai. Nufotografavau, kai man leido juos tris dienas palaikyti.

Tame albume yra ir naujų, ir visai senų nuotraukų. Vienoje, senoje, prie akmeninio bokšto sienos stovi dvi mergaitės. Vienos mergaitės sijonas ilgas, kitos – trumpas. Abiem – po aštuoniolika metų. Plaukai susivėlę, o nosys – blizga. Jos juokiasi, tikriausiai be jokios priežasties. Akys išplėstos į objektyvą tyčia, kaip plūdės, kuriose atsispindi mažytis pasaulis. Ne pasaulis, tiksliau – jo nuojauta. Tokia veido išraiška vėliau išnyksta, organiška ji būna tik žalioje jaunystėje, kai manai, kad dar daug kas atsitiks. Mergaičių fone – senamiesčio bokštai, ažūrinis Senasis Tomas ant vienos viršūnės. Tą nuotrauką kaimynė pravers be susidomėjimo, nes aš joje – nebeatpažįstama, fotografija gi daryta prieš dvidešimt penkerius metus. Be to, ji nespalvota, sulamdyta ir nelabai ryški. (Kai vartau albumą pati, aš irgi tokias nuotraukas dabar jau praverčiu. Tik ne dėl to, kad senos fotografijos nekokybiškos. Dėl visiškai kitų priežasčių.)

– Geriat arbatą... Ir grįžti vėlai vakare?

Draugė nusijuokia ir kažkodėl rusiškai sako:

– Ty – očen’ konservativnyj i pečial’nyj ženščina.

– Togda ty, – sakau, – prokliataja racional’naja estoniec. Jei tu gali...

– Nemokyk manęs gyvent. Suomio – nemyliu. Sąžiningai tai jam sakiau. Jis sako, važiuoju į Suomiją ir šoku į jūrą. Aš sakau, tą patį gali padaryti ir Taline, susikraunu daiktus ir einu į studiją. Edvino tėvas man liks šioje žemėje svarbiausias vyras. Nors aš atsimenu, kaip sužinojęs, kad esu nėščia, jis atsiklaupęs prašė, kad negimdyčiau. Tas akimirkas, kai turiu dėl ko nors apsispręsti iš esmės, atsimenu su visa aplinka – daiktais, kvapais, spalvomis ir garsais. Aplink mėtėsi teniso kamuoliukai, buvo iškritusi priekinio danties plomba. Visa studija kvepėjo oda. Ne žmogaus oda, mano odinių vabalų. Jis buvo žmogus, kuris niekada nieko neprašydavo. Bet tada prašė. Išvaikščiojau jo panosėje darbe iki septinto mėnesio ant aukštų kulnų, sidabriniais akių vokais. Turėjau neturėti vaikų. Taip sakė du gydytojai, bet vaikus padaro ne vyrai, o Dievas.

Dabar žinau, kad gyvenimas gali prasidėti bet kada. Mano penkiasdešimt septynerių metų teta gyvena kurorto miestelyje. Nei iš šio, nei iš to pernai ėmė tapyti. Piešia to miestelio vaizdus. Ant plūdžių. Iš toliau jos ant vandens atrodo kaip plaukiantys maži pasauliai.

Pasižiūriu dar kartą į nuotraukas, paskui – į šalia valgantį Edviną. DNR požiūriu.

– Edvinai, – sakau, – man Eminemas patinka.

– O tu man – ne, – sako gražus asketiško veido berniukas ir kikendamas žiūri į mano dukrą.

– Su jo tėvu mes niekada nebūtume tapę pora. Negi tu nematai jau iš nuotraukų, kad mes visai nepanašūs, nors abu – egoistai.

Matau... Bet bandau atsiminti, kaip būna tada, kai sutinki – panašų. Paprastai tokį žmogų užuodi iš tolo. Išskiri iš – daugelio. Net tylintį. Apstulbsti ir dar kartą (dar tūkstantį kartų) bendraudama pasitikrini. Žiūri į jį išplėtusi akis, kaip žuvis po vandeniu, kai ji baksnoja snukiu į juodą paslaptingą vidury kelio atsiradusį akmenį. Toks žmogus iš pradžių – būna siela. Tik po kurio laiko, labai negreit, tampa (bet dažniausiai – ne) kūnu. Pastebi, kad jis apibūdina daiktus panašiais būdvardžiais. Sieja reiškinius "netingiomis" asociacijomis, kurios, atrodo, negali rastis kito galvoje tuo pat metu, ta pačia proga. Jis nemėgsta amerikiečių filmų, net ir nepriklausomų režisierių, vis tiek atiduodančių duoklę (kad ir originaliai) tos šalies stereotipams. Jis klauso ūkiančio traukinio garso – kaip muzikos. Jam patinka tie patys kvapai – anglių, bėgių, šviežiai nupjauto medžio, aviečių, šuns vilnos, odos, eglišakių ir šlapios pavasarinės žemės. Logiškai jis nebando paaiškinti liūdesio ir džiaugsmo. Jam būtų juokinga ieškoti tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio. Santuoka jam, kaip ir Frischui, jei ne likimas, tai – skandalas. Jis nemėgsta keltis anksti, bet, jei reikia, gali tai daryti ir dvidešimt metų. Melancholija ir depresija jį užplūsta ne lietingą, bet saulėtą dieną. Jis nesupranta intensyvaus veiksmo prasmės, jei tuoj pat nepaverčia to veiksmo (ir) vidiniu. Kai jis įeina, transcendencija nepasitraukia. Daiktai – tebekalba. Mėlynos užuolaidos tebealsuoja šaltais atodūsiais. Lubos persišviečia, o šliurės – pasirengusios kąsti šiurkščiu vilnos siūlo geluoniu (dvišakiu trišakiu). Jis, pajutęs susikalbėjimo unisoną, ima regzti santykius atsargiai. Su baime, įtarumu, agresyvia savigyna ir laime. Susisieja su tavimi intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti pusę dienos ir jums – nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją – nereikalaudamas nei keistis, nei paklusti. Gali su juo – tylėti. Miegoti. Gali imti su juo kalbėti "nuo bet kurios realybės vietos". Gal reikėtų ko nors užvalgyti, sakai jam. Arba: žinai, kai kas mano, kad juokingos, graudžios ir gaudžiančios meile žmonėms H. Millerio knygos tėra pornografija. Tave nustebins tai, kad esi mylima tokia, kokia esi. O juk bet koks ilgėlesnis vyro ir moters ryšys – tėra kompromisas. Iš pradžių – viliojantis, paskui – klampinantis, galiausiai – bukinantis ir naikinantis. Ir kaip tik tada, kai pajusi, kad be jokios įtampos gali tylėti su juo pusę dienos (galbūt pusę gyvenimo) – svarbu nesuklysti. Nepadaryti banalios, labai nesmerktinos ir žmogiškos klaidos. Atpažinusi tokį žmogų – nusigręžk. Ir nueik. Tarsi nieko nevyktų. Nieko nesigailėdama. Nes jeigu iš silpnumo, iš vienatvės ar mirties baimės (jos alsavimą iš paskos gi jauti kiekvieną dieną nuo pat atsibudimo) ir, svarbiausia, iš identifikacijos troškulio atsiversi, visa tai – baigsis. Bet koks santykis baigiasi. (Ims nervinti smulkmenos, pavyzdžiui, tai, kad tu prirašytą lapą lankstai pirma skersai, o jis – išilgai.) Liksi vienui viena. Niekas be nieko. Vienatvė grįš su nepelnytomis palūkanomis. Kaip sniego šliūžė nuo pavasarinio senamiesčio stogo. Po išsiskyrimo su mylimais, bet skirtingais žmonėmis – sunkiai, bet prisikeliama. Po išsiskyrimo su panašiais – kažkuri sielos dalis numiršta. Nors ir renkiesi naujus drabužius, skaitai sudėtingas knygas ir perki turguje žuvį.

Kai grįžom namo, suomis kepė virtuvėje lašišą. Greit permąsčiau, kaip dviem trim sakiniais išversti draugei į anglų kalbą, ką sugalvojau "apie panašų", bet vietoj to pasakiau vieną sakinį: "Tavo draugas – labai geras žmogus". "Pati žinau, – atsakė ji, – bet man su juo nuobodu".

Gėrėm vyną ir valgėm žuvį su lietuviškų pievagrybių padažu. Suomis kalbėjo, kaip yra gerai, bet kartu ir pražūtinga gyventi mažoje šalyje. Pasaulis yra didelė smėlio dėžė ir valstybės elgiasi lygiai taip kaip žmonės, tik pačiu primityviausiu lygmeniu. Atiminėja viena iš kitos naftą, kaip vaikai smėlį. Karas su Iraku vyks pagal kokį numatytą scenarijų – trumpąjį, vidutinės trukmės ar ilgąjį? Rekvizitas – paruoštas, maždaug apskaičiuotos mizanscenos ir finalinės aukos. Kai draugė trumpam išėjo į kitą kambarį, suomis sako:

– Turiu tris sūnus, bet jei būtume jaunesni, norėčiau su ja dar vieno vaiko. Kokį gražų lietuvišką vardą duotum dabar berniukui, jei tau gimtų?

– Coca Cola Plaza Vingis, – sakau. – Mergaitei – irgi.

– Ar jūs Estijoj patenkinti savo prezidentu? – klausiu.

Draugė sako:

– Meris buvo labai egocentriškas, davė interviu tualete. Šitas nieko, bet su praeitimi. Aš, kaip ir Oscaras Wilde’as, su praeitimi mėgstu moteris, o vyrus mėgstu su ateitimi.

Girtėjantis suomis sako:

– Mūsų prezidentas – irgi įdomi moteris. O kaip pas jus Lietuvoj?

– Pas mus dabar rinkimai. Bet permainų nebus. Visi politologai tvirtina ir apklausos rodo, kad išrinks tą patį. Kitą savaitę jau skaitysiu laikraštyje: "Galutinai supratęs, kad laimėjo, jis apdovanojo bučiniu savo žmoną". Daugiau vyno nebegerkim. Arba ant bato man ryt kreida užrašykit Vilniaus adresą. Kad žinotų, kur nuvežti. Suvorovo romane skaičiau, kad prie Stalino taip baigdavosi viešbučiuose "Stoličnajos" prezentacija.

Draugė uždega lemputes ant Kalėdų eglutės ir eidama su dukra gulti švieselių neišjungiu. Kvepia mandarinais, spygliais, visai kaip vaikystėj per Naujuosius metus.

Paryčiais susapnuoju sapną. Sapnus mėgstu ir namie, ir svetimuose kon(tekstuose).

Į prezidentus savo kandidatūrą iškelia "Nijolės" kailiniai. Pilki, ilgi, ant medinės pakabos. Dvidešimt tūkstančių kandidatui reikalingų parašų surenka Lietuvos ir, nežinia pagal kokį įstatymą, gal tik dėl asmeninių Alos Pugačiovos (Borisovnos) ryšių su mūsų pajūriu, Rusijos elitas. Bet žiniasklaidoje pasigirsta abejonių. Pirmiausia – dėl kandidato lyties. Kailiniai – vyriški ar moteriški? Neaišku, kas dirba rinkimų štabe – naminiai gyvūnėliai ar laukinės bestijos. Ar galima tikėtis stabilumo, jei kailiniai – su vėjo pamušalu? Tai, kad jie pasiūti preciziškai, bet išvirkščiomis siūlėmis – mada, įvaizdis ar programos dalis? Interviu su kandidatu asmenybę palieka neaiškią.

– Koks mėgstamiausias jūsų TV kanalas?

– "National Geographic".

– Hobis?

– Kaboti tamsoje.

– Ar daug turite priešų?

– Didelių – ne, mažų kandžių – taip.

Per inauguraciją prezidentui teikiamas medalis. Jį ant plataus šilkinio kaspino snapeliuose atskraidina "migruojantys paukščiai". Bet kyla problema – nėra kaip jį užkabinti, kandidatas – be kaklo. Medalis kybo ore, judėdamas į kairę ir į dešinę kaip senoviško laikrodžio švytuoklė. Ima tiksėti kažkokios džiugios, bet neaiškios eros pradžia...

Kelionė atgal dažnai psichologiškai trunka šiek tiek ilgiau nei pirmyn. Gal kad kartojasi neseniai patirti įspūdžiai. (Seni ir švelnūs kaip kačiuko ausys batai prisipildo kojos, nosis – snarglio, o palto kišenės – nežinia iš kur atsiradusių šiukšlių.)

– Tu man nieko nepapasakojai apie Ilgąjį Hermaną ir Storąją Margaritą, – sako vaikas.

– Namie papasakosiu. Ir apie juos, ir apie kitas poras.

– Kokias poras?

– Jokias, – sakau. – Miegok.

Dvi dienas, iki šio vakaro, beveik stebuklingai negalvojau apie liūdnus dalykus. Įkišu į maišiuką ranką. Apčiuopiu mandarinus, estišką duoną, kalėdinius sausainius su anyžiais, obuolius ir saldų prisiminimą apie mirtį – mažą vieno kąsnio gabalinio cukraus pakelį. Prieš atsisveikindami su suomiu ir drauge gėrėm kavą "Stockmann" parduotuvės kavinėje. Kai perplėšiau cukrų, suomis nusišypsojo ir pasakė:

– Tas žmogus, kuris sugalvojo, kaip supakuoti šitą cukrų, buvo ar suomis, ar danas, užmiršau. Jis – nusižudė. Nes nuėjęs į restoraną pamatė, kad žmonės atplėšia cukraus pakelį skersai, taip kaip tu, o jis buvo sumanęs – išilgai.

Patamsyje autobuse laikiau cukraus gabaliuką vienoje rankoje, o iš kitos graužiau obuolį. Kažin kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar – "už ilgo"? Po šios kelionės Taline liks žmogus, pas kurį mano vaikas, ko gero, daug kartų galės atvažiuoti – mažas asketiško veido berniukas. (Tai buvo niekam nežinomas šios mano kelionės "ilgosios trukmės scenarijus".) Kada nors, gal ir labai greit, jie abu eis pro Ilgojo Hermano bokštą, berniukas rodys jai Estijos parlamentą, pasakos, kad gynybinė miesto siena yra ilgiausia išlikusi Europoje. O gal ir nepasakos. Gal jie tik valgys ledus. Fotografuosis Toompea, aukštutiniame senamiestyje, kaip užsispyrusi patvari akmeninė pora, ir kada nors abu galbūt pagalvos tą patį – kad miestai, valstybės, net ir žemynai yra niekas daugiau, tik žmonės.

Parvažiavus, pirmas šuolis – į karštą vonią. Paskui gal ir numigsiu. (Nors kai dieną užmiegu, atsibundu kaip trenkta.) Dar, tiesa, reikės atsiimti iš kaimynės buto raktus. Kiek turi pas juos giminių privažiuoti, kad patys penkiuose kambariuose nakvoti nebetelpa? Savo buto raktų neduodu šiaip pažįstamiems. Gailiu net tiems, kuriuos mėgstu. Namus patikiu tiems, kuriuos myliu. Vienas kaimynės bruožas, tiesa, mane erzina – ji bobiškai smalsi. Naršys po kosmetiką. Čiaudėdama uostys prieskonius. Vėl stebėsis dėl odinio vabalo, pakabinto ant sienos. "Jokios čia nematau estetikos", – sakys. (O kaip supyktų, jei žinotų, kad į jį įpinta žmogaus plaukų!) Ir, aišku, žiūrės fotografijas. Ilgėliau apžiūrinės tas, kuriose bus kas nors atpažįstama – universitetas, ji, aš, Amerikos, Čikagos vaizdai. Arba kas nors egzotiška, pavyzdžiui, du mano pažįstamo katinai – jie vietomis beveik be plaukų, vietomis garbanoti, Kornvalio reksai. Nufotografavau, kai man leido juos tris dienas palaikyti.

Tame albume yra ir naujų, ir visai senų nuotraukų. Vienoje, senoje, prie akmeninio bokšto sienos stovi dvi mergaitės. Vienos mergaitės sijonas ilgas, kitos – trumpas. Abiem – po aštuoniolika metų. Plaukai susivėlę, o nosys – blizga. Jos juokiasi, tikriausiai be jokios priežasties. Akys išplėstos į objektyvą tyčia, kaip plūdės, kuriose atsispindi mažytis pasaulis. Ne pasaulis, tiksliau – jo nuojauta. Tokia veido išraiška vėliau išnyksta, organiška ji būna tik žalioje jaunystėje, kai manai, kad dar daug kas atsitiks. Mergaičių fone – senamiesčio bokštai, ažūrinis Senasis Tomas ant vienos viršūnės. Tą nuotrauką kaimynė pravers be susidomėjimo, nes aš joje – nebeatpažįstama, fotografija gi daryta prieš dvidešimt penkerius metus. Be to, ji nespalvota, sulamdyta ir nelabai ryški. (Kai vartau albumą pati, aš irgi tokias nuotraukas dabar jau praverčiu. Tik ne dėl to, kad senos fotografijos prastos kokybės. Dėl visiškai kitų priežasčių.)