ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-08 nr. 860

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANTANAS ŠILEIKA. Kailiniai (26) • LOU URENECK. Internetinis laikraščių žudikas (4) • ROBERT FROST. Kaži kas ten yra (4) • Sekmadienio postilė (90) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVI) (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (29) • JURGIS KUNČINAS. Lietuviškas vaškas (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (67) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Nuo rankų tolstantys (11) • VYTAUTAS BAŠKYS. Prapuolusių prasmių ilgesys (3) • GINTAUTAS VAITOŠKA. Apie Freudą, katekizmą ir patinėlius (11) • HENRIKAS GUDAVIČIUS. Musteika negali čiurlenti! (3) • HAKIM BEY. Poetinis terorizmas. Meninė diversija (7) • jūs, jūsų, jums, jus, su jumis, jumyse, ei, jūs! (452) • 2007 m. rugsėjo 15 d. Nr. 35 (861) turinys (68) •

Kailiniai

ANTANAS ŠILEIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nežinomi jaunavedžiai. 1906–1915
Stanisław Filibert Fleury

Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio. Upelių ir kūdrų paviršiai žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, kurie sunkėsi iš purvo prarytų prakiurusių statinių, ir žinoma atvejų, kai berniūkščiai, susimanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir nebuvo nustojusi kalbėti.

Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Bet tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų visgi būta, rodydavo, tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai, tik rusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Netgi ruginės kvapas būdavo suvartotas – giliai kvėpdavome iš jų trumpų kaklelių, bet ničnieko neužuosdavome.

– Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris tamposi katiną, – sakydavo motina, kai jos protas dar buvo nepakrikęs.

Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis vesdamasis šunį už pavadžio arba nešdamas katiną, tupintį jam ant peties. Ant peties jis buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu ant peties tarsi magnetas traukė vaikus, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dviratis Bilas kėlė įtarimų – juk jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.

Kai oras atšilo, motina sėdėdavo kieme priešais namą su Tomu, kuris gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, kurį tėvas sukalė iš 2´4 storio tašų atliekų. Jis atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.

– Namuose per daug dulkių, – sakydavo ji, ir tai buvo tiesa – mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras, rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo ir per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.

– Dienos dabar gražios, tegu berniukai pakvėpuoja grynu oru.

Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo su tėvu kokio svaigiojo gėrimo butelį, tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.

Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Po 2´4 storio tašų raizginį vaikštinėjo prašalaičiai, reiškė savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke. Mūsų malkomis kūrenamos viryklės dūmtraukis buvo išvestas pro būsimo namo grindis, ir kai motina gamindavo valgį, dūmai kildavo sienų rėmais, kaupdavosi po stogu ir tik paskui išsisklaidydavo pro šonus.

– Reikės išimti tą vamzdį, – tarė tėvas, – kitaip nuo stogo visą amžinybę trenks dūmais, prasmirs visas namas.

– Koks skirtumas, kol tu užbaigsi jį statyti, praeis ir amžinybė.

– Aš stengiuosi kaip įmanydamas.

Motina nieko jam neatsakė. Ji kalbėjo vis mažiau ir mažiau, tik kartkartėmis pertraukdama tylą keistomis kalbomis.

– Kol universitetas nebuvo uždarytas, mokiausi medicinos mokykloje. Netgi kai mokykla buvo uždaryta, kiekvieną vakarą teatre būdavo operos. Kartais, kai pradėdavo kaukti oro pavojaus sirenos, muzikantai ir dainininkai netgi nesivargindavo išeiti iš teatro – tiesiog išjungdavo šviesas, o mes sėdėdavome savo vietose ir klausydavomės „Libiamo“ tamsoje. Mano senukas biologijos profesorius, kuris sėdėdavo kėdėje priešais mus, vis sakydavo, kad kol groja muzika, viltis yra.

Tamsoje nematydavome sprogimų blyksnių, bet jausdavome juos ir puikiai supratome, kad tie sprogimai griauna mūsų namus, žudo mūsų tėvus, bet vis tiek sėdėdavome kur sėdėję ir klausydavomės muzikos. „Padainuokit ką nors iš „Karmen“, – kartą kažkas sušuko, kai baigėsi vaidinimas. Dvasininkai buvo uždraudę operą „Karmen“ kaip amoralią, bet kam gali rūpėti jų draudimai, kai aplink sproginėja bombos? Visi žinojome, kad beletaže galbūt sėdi vyskupas. Visi žinojome, kad galbūt tai jis užsiprašė „Karmen“. Tokioje tamsoje orkestras veikiausiai nebūtų įžiūrėjęs natų, net jeigu būtų jas turėjęs, tačiau kažkaip visgi įsigudrino groti, ir kol liovėsi bombardavimas ir vėl užsidegė šviesos, mes spėjome išgirsti pusę pirmojo „Karmen“ veiksmo.

Tėvas buvo nekoks psichologas. Pratrūkus šiai retai žodžių papliūpai jis įjungė radiją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl rūsyje pasklidus Petsės Klain unkštimui, nuo kurio iš grindlenčių plyšių srovelėmis pabirusios pjuvenos „pasūdė“ maltos jautienos kotletus ant mūsų žvyruoto stalo, motina staiga prapliupo ašaromis.

– Jūsų motina kilusi iš geros šeimos, – kartą jis mums buvo sakęs. – Ji nepratusi taip gyventi.

O mudviem su Džeriu „taip“ gyventi buvo įprasta. Kitokio gyvenimo nebuvome patyrę. Tiesa, žinojome, kad ne visi gyvena statomo namo rūsyje, kad yra žmonių, kurie iš karto kuriasi baigtuose statyti namuose, tačiau įsigyti normalius namus išgalėjo tik kitokios nei mes padermės žmonės – kanadiečiai, kurie net į darbą vaikščiodavo su kostiumais. Prieš įsikurdami rūsyje, mes nuomojomės medinę trobelę vieno ūkio pakrašty, o dar anksčiau gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet iš tų dienų aš beveik nieko neprisiminiau, išskyrus bombų išraustas duobes, kuriose vaikai kiauras dienas beviltiškai žvejodavo.

Visos šios gyvenamosios vietos beveik niekuo nesiskyrė viena nuo kitos – visur buvo medinės sienos, medinės grindys ir malkomis kūrenama viryklė. Kartais, kai žiemos naktys būdavo labai šaltos, mes pakurdavome ją anglimis, aišku, jeigu galėdavome sau leisti tokią prabangą.

Iš motinos buvome girdėję apie kitą namą – tą, kuriame ji gyveno prieš karą, kai mes dar nebuvome gimę. Jis buvęs baltas, turėjęs bokštą, tačiau nebuvo išlikusių jokių šio praeities laikotarpio fotografijų. „Papasakok mums apie princesę pilyje“, – prašydavome, ir kartais ji paporindavo kokią Hofmano pasaką, o kartais apie tai, kaip ji su seserimis gyveno baltame name, kur kambarius tvarkydavo ir maistą ant stalo tiekdavo tarnai. Labiausiai mėgdavome klausytis apie bokštą, tą baltą kambarį aukštomis lubomis, su langais iš keturių pusių, kuriame mergaitės žaisdavo vasarą. Kambarys buvęs nešildomas, todėl žiemą jis būdavęs užrakinamas, ir ten visuomet likdavęs pamirštas koks žaislas, dažniausiai lėlė, ji kiaurą žiemą šaldavo, kol pavasarį mergaitės ją išgelbėdavo, nuvalydavo pelėsius, kuriais būdavo apaugęs porcelianinis veidas.

Tačiau ilgainiui motinos balsas pradėjo gesti tarytum radijas, kai kas pamažu suka garso reguliavimo rankenėlę. Jis vis tilo ir tilo. Netrukus ji beveik visai liovėsi su mumis kalbėtis.

Tėvas tuo nesistebėjo – girdi, kas čia tokio, juk tos moterys įnoringi padarai, jos dažnai keistai elgiasi. Jis pats ėmėsi rūpintis buitimi. Jis netgi ruošdavo mums pietus. Sumuštinių, kuriuos mudu su Džeriu nešdavomės į mokyklą, įvairovė dabar susiaurėjo iki dviejų rūšių: maltos jautienos kotletai su duona, aptepta juos bekepant išsiskyrusiais riebalais, arba duona su Bolonės dešra. Jiems užgerti gaudavome šaltos, saldžios arbatos užsukamuose buteliuose, amžinai pratekančiais dangteliais. Apie vaisius liko tik prisiminimai – nebematydavome jų nei žiemą, nei vasarą, nei pavasarį, nei rudenį, labai pasigesdavome riekių saldaus geltono pyrago, kurį motina kepdavo kas savaitę.

Gyvenome pasibaisėtinoje tyloje, kurią retkarčiais pertraukdavo tik tėvo, ničnieko nenusimaniusio apie gyvenimo Kanadoje taisykles, įsakymai. Kartais jis apkaltindavo mus, kad dykinėjame ir tyčia delsiame grįžti iš mokyklos – tada visą savaitgalį gaudavome pratūnoti rūsyje ir ištrūkdavome tik į bažnyčią sekmadienio rytą. Klausytis radijo serialų buvo uždrausta. Jie visi darą žalingą poveikį, išskyrus „Eimosą ir Endį“ – jo veikėjų tęsiamos pietietiškos tarties tėvas nesuprato, bet jų balso moduliacija primindavo jam lėtus ūkininkų pašnekesius tėvynėje.

Kai atsikeldavome ryte, motina jau sėdėdavo krūmokšniais apžėlusiame kieme, o Tomas miegodavo greta jos vežimėlyje arba žaisdavo aptvarėlyje. Tėvas paprastai jau būdavo išėjęs į darbą, bet prieš išeidamas jis visuomet padarydavo sumuštinių motinai ir paruošdavo du termosus šilto pieno, taigi jai tereikėdavo pripilti jo į buteliukus ir paduoti Tomui. Kai eidavome į mokyklą, ji nulydėdavo mus žvilgsniu, o kai pasibaigus pamokoms grįždavome, ji vis dar sėdėdavo toje pačioje vietoje. Grįžę iš mokyklos privalėjome suskaičiuoti tuščius buteliukus ir įsitikinti, kad per dieną Tomui buvo sugirdyti mažiausiai trys buteliukai pieno. Taip tėvas vertindavo vaiko priežiūros kokybę. Girdi, jeigu Tomas dieną buvo maitinamas, jeigu jo vystyklai buvo keičiami, vadinasi, nėra reikalo kviesti gydytojo ir mokėti jam keturis dolerius už vizitą. Kai suskaičiuodavome tuščius pieno buteliukus, parnešdavau namo Tomą, o Džeris už rankos parvesdavo motiną.

– Kai tik įeisite į vidų, – sakydavo tėvas, – tučtuojau įjunkite radiją, bet tik ne kokį serialą. Įjunkite jai muziką, linksmą muziką, šokių muziką. Nenoriu parėjęs namo rasti ją besiklausančią kokios liūdnos dainos ir raudančią.

Motina beveik nebesikalbėdavo su mumis. Paprastai ji tik stebeilydavosi į tolį, tarsi jūreivis, paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje. Ji tarsi buvo kažkur kitur, ne su mumis, ir mes irgi jautėmės tarsi palikti likimo valiai negyvenamoje saloje, bet mes toje negyvenamoje saloje buvome ne visai vieni. Tėvas kiekviename žingsnyje nurodinėjo mums, kaip ir ką reikia daryti, bet tvarkyti mūsų gyvenimą jam sekėsi nekaip – ne ką geriau, negu kapitonui Blajui būtų sekęsi vadovauti kosminiam laivui. Jis ničnieko neišmanė, kaip funkcionuoja pasaulis, kuriame jis gyveno, tačiau komandavo su pasibaisėtinu neišmanėlio pasitikėjimu.

– Matau, kad gaudai beisbolo kamuoliukus kaire ranka – kodėl? – kartą tėvas paklausė Džerio.

– Nes aš neturiu pirštinės.

– Žinau, kad neturi pirštinės, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.

– Jeigu turėčiau pirštinę, užsimaučiau ant kairės rankos.

– Bet tu neturi pirštinės.

– Tėti...

– Jeigu neturi pirštinės, tada gaudyk kamuoliuką dešine ranka. Tada tau nereikės gaišti laiko perimant kamuoliuką iš kairės į dešinę ranką.

– Tėti, tu niekuomet nesi žaidęs beisbolo. Europoje beisbolo nebuvo.

– Nesiginčyk su manimi. Kad daugiau nematyčiau tavęs gaudant kamuoliuką kaire ranka.

Baisiausia buvo tai, kad jis dar ir tikrindavo, kaip vykdome jo nurodymus. Mums žaidžiant beisbolą lygesniuose apleisto ūkio laukuose, jis staiga pasirodydavo tarp obelų, čiulpdamas pypkę, kad įsitikintų, ar Džeris gaudo beisbolo kamuoliuką kaip lieptas – dešine ranka. Paskui jis nusivesdavo mus namo valgyti pietų – maltos jautienos kotletų ir keptų bulvių. Karšti maltos jautienos kotletai vakarienei, šalti maltos jautienos kotletai priešpiečiams ir Bolonės dešra su kiaušiniais – juos tėvas kepdavo riebaluose, išsiskyrusiuose bekepant kotletus, – pusryčiams: valgiaraštis niekada nesikeisdavo.

Vieną rytą tėvas pažadino mudu su Džeriu ir liepė lipti iš lovos.

– Berniukai, jūsų motina nekaip jaučiasi.

Tėvas kaip visada buvo užsimaukšlinęs savąją vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai jis išeidavo iš namo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau turėjo nuvežti savo pikapu keletą krovinių pjautinės medienos. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.

– Tikrai? – paklausė Džeris.

Iš virtuvės nuo mūsų sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.

– Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime nupirkti motinai staigmenos.

– Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.

– Teks praleisti.

Džeris susiraukė.

– Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų, kai mokytoja mus paleis.

– Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.

– Aš pats jai pasakysiu.

– O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau aš. – Šuniuką?

– Ne, ne šuniuką.

– Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai ji išeitų į parduotuvę.

– Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.

Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio garsinis signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.

– Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.

– Kokią nors nesąmonę.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad jis nesitrintų kur arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.

Džeris nerimavo, kad ši nepapasakotų tėvui, jog anądien eidamas iš mokyklos jis įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.

Kai ėjome pietų, direktorės kabinete pamatėme sėdintį tėvą. Jis vilkėjo savosiomis pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais ant kelių, pilku vatinuku, kepurę buvo pasidėjęs ant kelių. Kepurė, kurios ausys kaip visada buvo nuleistos žemyn, pūpsojo jam ant kelių tarsi kokia gremėzdiška katė. Tėvo vatinukas iš nugaros pusės, kur nesiekė jo akys, buvo visas nusėstas dulkių, iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.

– Ot šūdas, – sudejavo Džeris.

Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje, ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje kabėjo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį link tėvo, bandydama suprasti, ką jis sako savo pasibaisėtinu akcentu.

– Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, mes griebėme ant rankų mažąjį, Deivą, ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Jis užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad tas nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko – išskyrus mane.

– Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.

Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė. Jis buvo žiūrėjusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, o dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.

– Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.

– Kur mes einame, – paklausiau.

– Į autobusų stotelę. Nukirskime čia kampą.

Pakeliui link autobusų stotelės buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją, ir mums neliko nieko kita, kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną pagalį, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti jam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:

– Sakai, pešiesi po pamokų? Jeigu nori gauti į kailį, verčiau pasakyk man, o aš jau pasistengsiu tavęs nenuvilti. Ta nukvakusi sena vienuolė nori išrūpinti tau porą bokso pirštinių, kad boksuotumeisi su kitais puspročiais ir sulaukęs šešiolikos vaikščiotum suplotu snukiu. O kas gali išeiti iš blynasnukio, jeigu ne nusikaltėlis? Kad man daugiau jokių muštynių, supratai? Džiaukis, kad šįsyk taip lengvai išsisukai, bet jeigu dar kartą išgirsiu, kad pešiesi, užkursiu tikrą pirtį.

Džeris stovėjo visas perbalęs, iš įtūžio grieždamas dantimis. Pagalys, kuriuo tėvas jį šventino, buvo plonytis, taigi vargu ar jo sėdimoji labai nukentėjo, bet juk mokykla buvo netoliese ir kiti mokiniai galėjo pamatyti, kaip jis gauna lupti.

Mes vėl patraukėme link autobusų stotelės. Autobuse tėvas pasakė, kad važiuosime į miesto centrą, ir liepė pakeliui suvalgyti sumuštinius. Aš stengiausi suvalgyti juos kuo greičiau, neprivažiavus mėsos pakavimo fabriko. Oras buvo šiltas, todėl važiuojant pro fabriką nuo smarvės norėjosi užsikimšti nosį, o mažesnius vaikus ir supykindavo. Džeris protestuodamas įgrūdo savąjį maišelį su sumuštiniais tarp sėdynių, bet tėvas to nepastebėjo. O jeigu būtų pastebėjęs, veikiausiai pats būtų sušveitęs tuos sumuštinius.

Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.

– Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.

Visą kelią jis nepratarė tėvui nė žodžio, bet dabar norom nenorom turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina, ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Mums tai atrodė nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautas nailonines kojines. Mums atrodė, kad džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.

– Eime, eime, – paragino tėvas. – Man reikės jūsų patarimo.

Nuo sijonų mums darėsi bloga, nuo palaidinukių kvaito galva, o nuo apatinių drabužių pykinte pykino. Tačiau blogiausia mūsų laukė priešaky. Salės kampe buvo įrengta treliažo imitacija, ir grotelės aplink įėjimą į moteriškų kailinių skyrių buvo apipintos medžiaginėmis rožėmis.

– Neisiu ten, – užsispyrė Džeris.

– Eisi kaip didelis.

Tėvas net ir salone nenusiėmė savosios kepurės nuleistomis ausimis, nors mudu su Džeriu jau suprakaitavome su savo pavasarinėmis striukėmis. Nuo jo kelnių byrėjo pjuvenos. Sekiau įkandin tėvo ir stengiausi minti ant jų, vildamasis, kad pjuvenos prilips prie padų – bijojau, kad tik jų nepastebėtų moteris, sėdinti prie dirbtinio marmuro stalelio. Ji vilkėjo tamsiai rožinę uniformą, prie atlapo buvo prisisegusi auksaspalvių rožių puokštelę. Demonstravimo salėje daugiau lankytojų nebuvo, bet ji net akių į mus nepakėlė – sėdėjo kaip sėdėjusi ir rašė kažkokius skaičius į bloknotą.

Tėvas valandėlę pamindžikavo, bet nesulaukęs pardavėjos dėmesio klestelėjo į baltą kaltinę kėdę priešais ją.

– Labas, jūs neužsiėmusi, ponia?

– Panele.

Vas?

– Aš vardu panelė Tretvi. Ko pageidautumėte?

Tėvui anglų kalba visada atrodė mįslinga, o didžiausia paslaptis jam buvo „th“ tarimas. Jis sakydavo, kad tai kvailas, bobiškas garsas, ir atkakliai jo netardavo.

– Žinote, panele Tradi, mes norime audinių kailinių.

– Šit kaip...

Kurį laiką ji tiriamai stebeilijosi į mus, stuksendama į stalą pieštuku. Prakeiktos pjuvenos vis biro ir biro nuo tėvo kelnių, plevendamos ore. Panelė Tretvi su tylia nuostaba stebėjo plevenančius taškelius, tarsi tai būtų buvusios utėlės, besimokančios skraidyti.

– Tokie kailiniai labai brangūs, – pagaliau tarė ji, ir jos balse išgirdau geranoriškumo gaideles. Bet kuri kita pardavėja jau seniai būtų iškvietusi apsaugą.

– Kiek jie kainuoja?

– Mažiausiai kelis šimtus dolerių.

– Ne, kalbu ne apie pigius kailinius. Mano žmona nusipelno ko nors geresnio negu triušių kailiukai. Kiek kainuoja geri kailiniai?

– Nelygu kokie. Gali tekti pakloti apie tūkstantį dolerių.

Mudu su Džeriu susižvalgėme. Radijo serialų personažai dėl tokios krūvos pinigų perpjaudavo vienas kitam gerklę.

– Puiku.

Mudu vėl susižvalgėme – bene tėvas tik apsimeta paprastu darbininku, o iš tiesų užsidirba pragyvenimui ne dailidės pjūklu, o plėšiko peiliu?

– Mokėsite grynaisiais? – panelė Tretvi grūmėsi su šypsena, o tokių dalykų Džeris negalėjo pakęsti.

– Mano tėtis nori pasižiūrėti kailinių. Negi neturite ką parodyti?

Panelė Tretvi akimirką svyravo, ji netgi uždėjo ranką ant balto telefono, stovinčio ant jos stalo. Telefonas pribloškė mane – niekada anksčiau nebuvau matęs balto telefono. Ji atidžiai pažvelgė į tėvą. Šis sėdėjo įsitaisęs ant kėdės tarsi Velso princas viešbučio „Waldorf-Astoria“ vestibiulyje. Jo drabužiai visiškai nederėjo prie parduotuvės aplinkos, tačiau jis pasitikėdamas savimi šypsojosi.

– Minutėlę, – tarė panelė Tretvi, atsistojo ir žengė pro salono gale įrengtas duris, praskyrusi jas dengiančias atlaso užuolaidas.

– Kaip čia išeina, kad jie neturi nė vienos gembinės su kailiniais? – nusistebėjau aš.

– Netrukus vasara, gal jie visi jau parduoti, – atsakė tėvas.

– Tik pirk pačius brangiausius kailinius, gerai, tėti? – paprašė Džeris. – O jeigu ji vėl pabandys su mumis kalbėtis iš aukšto, nublokšiu ją nuo kojų ir mes dingsime iš parduotuvės niekam nespėjus nė susivokti, kas atsitiko.

Tėvas švelniai kepštelėjo Džerio plaukus virš ausies.

– Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms.

Panelė Tretvi grįžo su manekene, vilkinčia baltais kailiniais.

– Ne, balti netinka, – pareiškė tėvas, atsainiai numodamas ranka. – Juos valyti tikra katorga.

Panelės Tretvi veide pasirodė nuovargis.

– O kokios spalvos kailinių norėtumėte pasižiūrėti?

– Iš kailio.

– Suprantu, kad ne iš popieriaus, bet kokios spalvos tas kailis turi būti?

– Reikia truputį apsižiūrėti.

Tėvas privertė manekenę Moną praeiti pro mus gerą pustuzinį kartų su skirtingais kailiniais, kol pagaliau pamatė tokius, kokie jam patiko. Jis paliepė manekenei sustoti ir žengė į moteriškų apatinių drabužių skyrių už rožėmis apipintų grotelių. Jo žvilgsnį patraukė kokių trisdešimties metų blondinė, apžiūrinėjanti puošnias liemenėles.

– Ei, poniute, ateikite čia.

Moteris nedelsiant paleido iš rankų šilkinę liemenėlę, kurią čiupinėjo, ir žengė link tėvo. Toks paklusnumas mane apstulbino. Veikiausiai paklusti ją privertė ryžtingas tėvo tonas – be to, ji juk puikiai žinojo, kad „Eaton“ salone jai negali nutikti nieko bloga.

– Jeigu jūsų vyras nupirks jums tokius kailinius, jūs apsidžiaugsite?

– Koks dar vyras, aš netekėjusi.

– Jis klausia, ar jums patinka šie kailiniai, – išvertė Džeris tėvo žodžius į suprantamesnę kalbą.

– Ką čia klausti – aišku, patinka. Ką, jis nori man juos nupirkti?

Sulig šiais žodžiais visos moterys sukikeno, o tėvas plačiai išsišiepė, parodydamas parudavusius nuo tabako priekinius dantis ir auksinius šoninius.

– Ne jums, o mano mamai, – nuožmiai atšovė Džeris.

– Ir sekasi gi tavo mamai, – atsiduso blondinė. – Kad mane kas nors taip lepintų.

– Ką gi, supakuokite juos, – tarė tėvas.

Panelė Tretvi paskambino tėvo banko vadybininkui, norėdama įsitikinti, ar jo išrašytas čekis galės būti išgrynintas. Jau buvau bepradedąs baimintis, ar tik tuoj nepasirodys policininkai ir nenutemps mūsų už sukčiavimą į daboklę, bet panelė Tretvi padėjo telefono ragelį ir paprašė Monos supakuoti kailinius.

– Dabar, berniukai, paklausykite, – pasakė panelė Tretvi. – Jūsų tėvas ką tik nupirko jūsų mamai nuostabią dovaną, ir jums derėtų padėti mamai ją prižiūrėti. Ji kalba angliškai?

Džeris tuoj pasišiaušė.

– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir...

– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai visgi bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte jai, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.

– Mes gyvename rūsyje, – leptelėjau aš, – ir ten niekada nebūna per šilta, netgi vasarą.

– Jūs gyvenate rūsyje? – Klausimas buvo mandagus, bet Džeris tuoj pajuto pakitusį balso atspalvį.

– Jo, – atsainiai numojo jis. – Šiuo metų laiku rūsyje gyventi vėsiau. Tik va bėda – viena siena apipelijusi. Kaip manote, tai nepakenks kailiniams?

– Pelėsiai?

– Mudu padėtume mamai nukrapštyti juos nuo sienos, jeigu jie žalingi, – pasakė Džeris.

Panelė Tretvi per šį pokalbį vis žvilgčiojo į tėvą, tikėdamasi kokio nors dalykiško paaiškinimo, bet veltui – jo ausiai žodžiai biro pernelyg greitai ir jis nesuprato, apie ką kalbama. Jis tik šypsojosi, nepaleisdamas iš dantų pypkės, ir kartkartėmis vis pačiulpdavo – ji buvo tuščia ir kandiklyje kaskart šleikščiai sugurgėdavo nikotinas.

Dėžė su kailiniais buvo didelė ir sunki, bet Džeris pasišovė ją nešti. Panelė Tretvi mums įteikė ją įdėtą į „Eaton“ parduotuvės firminį maišelį. Grįždami ėjome pro saldumynų parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar gulėjo kalnai raudonų cinamoninių širdelių, likusių nuo Valentino dienos.

– Nė nesvajokite apie tai, – nukirto tėvas.

Kai važiavome autobusu namo, Džeris sėdėjo pasidėjęs dėžę ant kelių ir nieku gyvu nenorėjo leisti man ją palaikyti nors akimirką. Kai privažiavome mėsos pakavimo fabriką, jis buvo beklausiąs kažko tėvo, bet kvapas buvo toks šlykštus, kad kol pravažiavome smarvės zoną, jis kvėpavo per burną.

– Klausyk, tėti... – pradėjo jis.

– Ką?

– Ar tu esi ką nors nužudęs?

Tėvas valandėlę susimąstė:

– Nesu tikras. Per karą turėjau šautuvą, keletą kartų teko ir iššauti.

Džeris mirktelėjo man ir galvos linktelėjimu parodė į dėžę su kailiniais.

Tą vakarą tėvas papildė vakarienę konservuotais žirneliais, taigi gavome progą iš jautienos riebalų lėkštėje susižvejoti ne tik bulves ir mėsą. Džeris stengėsi neišduoti paslapties, todėl valgė nutaisęs kaip visada rūgščią miną. Tomas pradėjo šliaužioti po grindis, ir mes visi buvome priversti sėdėti kaip prikalti prie kėdžių, kad kartais jo neužgautume, jeigu prišliaužtų artyn. Tėvas porino, su kokiais kvailiais jam tenką dirbti, o mama, kaip įprasta, savo lėkštėje maigė maistą, kol šis pavirto gličia koše. Tik kai pavakarieniavome, tėvas atsilošė kėdėje, prisidegė pypkę ir galvos linktelėjimu davė ženklą Džeriui atnešti dėžę. Aš šiek tiek prastumdžiau į šalis lėkštes, o Džeris atnešė maišelį ir pastatė dėžę ant stalo. „Eaton“ firminis maišelis buvo toks gražus, kad jis net neišėmė iš jo dėžės.

– Kas čia?

Tėvas tik paptelėjo pypkę.

– Čia dovana tau, mamyte, – paskelbė Džeris.

– Kokia dar dovana?

– Atidaryk ir pasižiūrėk.

Ji ilgai spoksojo į paketą, paskui ištraukė dėžę iš „Eaton“ maišelio ir rūpestingai jį sulankstė, skaitydama, kas ant jo parašyta.

Džeris paėmė iš jos sulankstytą maišelį. Ji nedrąsiai palinko į priekį, pabandė atidaryti dėžę, bet niekaip neįstengė atrišti juostos, kuria buvo perrišta dėžė, mazgo. Džeris pasiūlė perpjauti juostą peiliu, bet mama nenorėjo apie tai nė girdėti. Pagaliau, ilgokai pasiplūkusi, ji atnarpliojo mazgą, atidarė dėžės dangtį ir suglumusi įsistebeilijo į kailinius.

– Išimk juos, mama, – paragino Džeris.

Stebėjome jos veidą, laukdami reakcijos. Aš tikėjausi išvysti motinos veide dievišką palaimą, tokią kaip dangun žengiančios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksluose. Tik Marijos plaukai visuomet paslėpti po skara, kokiomis apsigaubusios vienuolės, o mamos plaukai buvo prisegti prie smilkinių ir iš šonų krito dvi sruogos. Ji neišėmė kailinių iš dėžės, tik ilgai ilgai į juos žiūrėjo; stojusią tylą pertraukdavo tik tėvo čiulpsėjimas, pasigirsdavęs, kai jis paptelėdavo pypkę, išpūsdamas didžiulį kamuolį dūmų.

– Mama, išimk gi juos iš dėžės, – nekantravo Džeris ir tiestelėjo rankas jai padėti.

Mamos ranka tarsi skalikas puolė į priekį ir, pačiupusi Džerį už pirštų, neleido prisiliesti prie kailio.

– Neliesk, – šaižiai riktelėjo ji ir patraukė jo ranką šalin.

– Kiek jie kainuoja? – paklausė ji tėvo.

– Nesakysiu, tai paslaptis.

– Tūkstantį keturiasdešimt du dolerius, – išdidžiai paskelbė Džeris. – Įsivaizduoji?

– Ką, tau visai protelis pasimaišė? – suvaitojo mama.

Iš susijaudinimo ji pašoko ir pradėjo blaškytis po kambarį. Kai Tomas ištiesė į ją rankutes, prašydamasis ant rankų, ji pagriebė jį, užsisodino ant klubo ir toliau nervingai žingsniavo iš vieno kampo į kitą.

– Kad nė vienas net neprisiliestumėte prie tų kailinių! Džeri, nusiplauk rankas ir supakuok dėžę kaip buvo. Judinkis, ko čia stypsai išsproginęs akis?! O tu, – pasisuko ji į tėvą, – tu... didžiausia Dievo klaida, veikiausiai jis buvo be galo pavargęs, kai tave tvėrė. Nori, kad mes visi iki gyvenimo pabaigos dirbtume vien tam, kad atsiskaitytume už šiuos kailinius?! Vaikai neturi net padorių vasarinių batų, o tu švaistaisi pinigais, tarsi ką tik būtum prasukęs stambų sandėrį juodojoje rinkoje. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę! Tiesiog trūksta žodžių. Ir kur buvo mano protas, kai tekėjau už tokio lunatiko?! Veikiausiai bombų sprogimai, tądien nesiliovę mieste, sukratė man smegenis. Bene aš akla buvau? Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename! Apgailėtina gyventi tokiame skurde, bet tai, ką iškrėtei šiandien, tiesiog beprotybė – pasielgei kaip visiškas pamišėlis, kaip paskutinis idiotas; reikėtų iškviesti greitąją, kad išvežtų tave į beprotnamį. Jeigu nenori, kad taip ir padaryčiau, tučtuojau čiupk šitą prakeiktą dėžę, tempk ją iš kur partempęs ir atgauk pinigus. Paskui mikliai skuosk į banką ir atšauk namo įkeitimą.

– Iš kur ištraukei, kad aš užstačiau namą?

– O iš kur dar galėjai gauti tiek pinigų?

– Šiaip ar taip, ta panelytė pardavėja vis tiek nepriims jų atgal.

Mama suakmenėjo.

– Kaip nepriims?

– Ji sakė, kad jie nepriims kailinių atgal, jeigu norėtume juos grąžinti. Todėl labai rinkausi dydį.

– Mulkis. Juk pirkai juos „Eaton“ salone, tiesa? Puikiai žinau, kad jie priima prekes atgal, gali nepūsti man miglos į akis. Taigi – dėžę į dantis ir pirmyn.

– Niekur aš neisiu. Ta moteris parduotuvėje mane užjuoks.

– Tikras liurbis. Gerai, aš pati grąžinsiu kailinius – ir pareikalausiu ne tik grąžinti pinigus, bet dar ir pasiaiškinti, kodėl pardavinėja tokias brangias prekes nevispročiams.

– Manau, tau derėtų pasilikti kailinius, – tarė tėvas.

– Dar žodis ir aš tau akis išdraskysiu!

Jau seniai nebuvome girdėję jos taip šaukiant, tačiau tėvui jos riksmai buvo nė motais. Ramut ramutėlis jis klausėsi, kaip mama keikia jį paskutiniais žodžiais, paskui atsistojo, užsisegė apykaklę ir patraukė į pašiūrę tvarkyti įrankių. Jam pasišalinus, motina pasisuko į mudu su Džeriu:

– Sutvarkykite stalą. Džeri, tu suplauk indus, o Deivas juos iššluostys. Ir pastatykite ant viryklės vandens. Šįvakar reiks ištrinkti jums galvas.

Vėliau tą vakarą motina pasiuntė mus nupirkti batono rytdienos priešpiečių sumuštiniams. Žiūrėdamas, kaip bakalėjininkas riekia mums nuo kvadratinio batono aštuonias riekes, tėvas be garso švilpiniavo. Kaip jis gali būti toks ramus, netilpo man galvoje. Džerio veidas buvo piktas, bet jis visuomet atrodydavo surūgęs. Aš nusibasčiau prie kasos ir pradėjau varvinti seilę priešais saldumynų vitriną: balta nuga su želės įdaru, dideli apskriti čiulpinukai po du centus, vaškuotos tūbelės su ledinukais, limonadas... Tačiau didžiausia pagunda buvo tris centus kainuojantys dovanų krepšeliai, kuriuos bakalėjininkas pripildydavo pats. Kartais jis įdėdavo ten netgi mažų šokolado plytelių. Džeris perskaitė mano mintis.

– Paprašyk jo, – tarė jis. – Gal jam dar liko šis tas iš tų pinigų, kuriuos gavo užstatęs namą.

Aš palaukiau, kol tėvas išsitrauks piniginę, o kai jis sumokėjo bakalėjininkui už batoną, paprašiau šešių centų.

– Jokių saldainių, – atkirto tėvas, užsegdamas piniginę. – Pirkti saldainius – tuščias pinigų švaistymas, o aš niekada tuščiai nešvaistau pinigų.


Iš: Antanas Sileika. Buying on Time. Erin, Ontario: The Porcupine’s Quill, 1997

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


95690. r2007-09-11 08:06
nu tiesiog nuostabu

95699. Rutele2007-09-11 10:05
Toks idomus, kinematografinis pasakojimas.

95778. sokoladukee :-) 2007-09-11 18:53
reiktu paskaityti daugumai, geru minciu yra

95908. rudra2007-09-12 20:55
Skaičiau skaičiau, o pabaigoje ėmiau ir apsižliumbiau nei iš šio, nei iš to. Ir ne todėl, kad niekas neįkeis namo norėdamas nupirkti man kailinius. Matyt, todėl, kad parašyta vis tik tikro meistro ranka. Tikrų tikriausio.

95931. krankt2007-09-13 04:00
liuks tekstas.

95948. cikada2007-09-13 12:28
..hehe,va jum psichologija...

95992. cc2007-09-13 17:24
Didelė meilė žmogui, Dievui savaip sudėlioja vertybes.

95993. kvailutė2007-09-13 17:58
dėkoju redakcijai už teksto parinkimą. labai patiko.

96034. kvailutė2007-09-14 08:19
perskaičiau dar kartą. ir dar kartą labai patiko.

96058. kvailutė rudrai2007-09-14 12:26
rudra, kas laimingesnis, ar tas, kuris perka viso gyvenimo pinigų vertės kailinius, ar ta, kuriai tokie kailiniai perkami? tu gali būti "perkančia kailinius", ne, geriau skambės - "nupirkusi kailinius".

96070. snobė :-) 2007-09-14 14:01
Keista, visi čia tokie aštriadančiai, aštrialiežuviai ir taip nuoširdžiai priima genialiai paprastą (paprastumas ir yra tikrasis genialumas), hebrajiškai lyrišką tekstą... Smagu.

96083. snobei2007-09-14 15:27
Man patiko visai ne todėl, kad paprastas, bet kad jame paslėpta įdomi mintis.

96087. snobė2007-09-14 15:37
Todėl ir sakau - g e n i a l i ai paprastas.

96152. Mikė Pūkuotukas2007-09-15 11:23
gerai, kad mano šeimoje visi gimė jau su kailiniais...

96174. ivs2007-09-15 14:30
vis neprisiruosiau pasakyti savo svarbios nuomones kailiniu klausimu. nu, taigi patiko. bet zinot, ka? viskas tarsi jau girdeta. kituose gyvenimuose, kitose knygose. smagu tik, kad parasyta be vikruntasu, ramiai, tarsi ardytum sena megztini. ir nebelenkaip, o i bliuda padedi megztini. ant dujines uzkaiti puoda vandens, kai jis pamaziukais jau verda per dangcio asele perveri siula, dangti ant puodo uzdedi atbulai, kad pervertas siulas issigarintu betraukiamas. kai sitaip vynioji sena megztini i nauja kamuoli, mintys vyniojasi nepaisydamos jokiu laiko juostu. nesuprast - pirmyn, ar atgal. i kamuoli. stai. toks ir sitas apsakymas. suvyniotas i nauja grazu kamuoli. keistas man tik vienas dalykas, o kodel Anatna Sileika reikejo versti i lietuviu kalba? O jis pats nemoka, ar siaip laiko neturejo? O gal cia toks naujas uab'as? rasai angliskai, paskui draugas isvercia ir visi gauna alga? ar kaip?

96185. ziuzia2007-09-15 15:39
gal jus visai durna ivse, jis gi kanadietis.

96186. ivs :)2007-09-15 15:46
o Kanadoj lietuviu uzdrausta? ne, juokauju. nezinojau, pardon. maniau, kad eilinis snobiskas issidirbinejimas - rasyti angliskai, o paskui versti. nenustebciau. nustebau tik, nes pagalvojau: vaje, negi musu rasytojai moka rasyti ne parulskiskai?

96190. va2007-09-15 16:10
o kaži kas iš vokiečių kalbos atvertė zenoną norkų? ar jis pats atsivertė? zenonas, ivse, ne tas kur vėžlius su kiškiais p gainiojo, o toks dideles galvos mokslinykas su plastmasiniu juodu maišu kaip pas bomžus, kuriame prikimšta knygų ir studentų minčių. noriu atsidurti tam maiše, bet bijau kad tektų užstatyt kailinius.

96193. va2007-09-15 16:22
a, aš kaip ta kailinių motinyfa nukalbėjau ne ten. kadangi visi čia alpėjot ir verkėt, išsimušiau laiko ir paskaičiau. skanu, bet kaip ivsė išsireiškė megztiniais - klasikinių tradicijų skoniu, jaukaus ilgio rankovėm.

96247. krankt2007-09-15 23:47
po visokiu bliatsvu kartais norisi ko nors paprasto, kad ir virtos bulves su lupenom. :)

96249. kiskis p2007-09-16 00:05
taip, ir man tas pats. kai kasdien tik deimantai ir auksas, staiga isvysti zemes akmenelio grozi.

96250. mie2007-09-16 00:15
stai parveze dovanu sokolado. irgi tas pats kaip su kailiniais. metalinej elegantiskoj dezutej, uzklijuota trimis lipkomis, aisku, kol atlupau. bet jauciau, kad ir viduj gryna pakazucha. taip ir buvo. sokoladukai plonuciai, suvynioti storai i grazu popiereli kiekvienas. gal ka ir galima paimt spalvotais popiereliais, bet tik ne mane. tik keturi pienisko sokolado, visi kiti juodi, nevalgomi. iskalbejau svelniai, pamokomai. su viskuo sutiko. man geriausia dovana yra knygele su paveiksleliais. bet, sake, visos knygeles buvo apie siuolaikini mena, vadinas, man negrazios. paklausiau, kiek kainavo sokoladas. pasake "daug", ir taip uztikrintai, kad daugiau klausimu nekilo. sivakar visgi spejau, kad gal koki keturiasdesimt litu. is reakcijos pamaciau, kad tikrai ne maziau. sutinku, kad kapitalizmo blizgesys aptemdo prota. geriausi saldainiai yra lietuviski, o geriausias sokoladas pieniskas su jogurtiniu idaru. saulutej. juk ir pas mus yra tokiu "sokolado namu" ir pan., traku gatvej ir gedimino prospekte, kur tik uzeini ir iskart iseini. jeigu labai reikia issimesti, tai galima ten. bet ka cia sakyt po laiko.

96357. krankt2007-09-17 00:27
kad dabar tikina, esa juodas sokoladas sveikesnis ir geresnis.

96365. kiskis p2007-09-17 09:23
kalba eina ne apie geruma ir sveikuma, o apie skanuma tiktai.

96405. e -krankt(bliatsvu )2007-09-17 15:17
as visuomet rasau `bletstvu`. kazi, kas is musu geriau valdo ta prokalbe?

96407. kiskis p2007-09-17 15:25
"valdo prokalbe" - "vladejet prokalbju"?

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba