ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-04 nr. 899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAVID ALBAHARI. Apsakymas be išeities (14) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (9)JANINA DEGUTYTĖ. Gerumas (1) • -js-. Sekmadienio postilė (38) • Liepos 6 dieną sukanka 80 metų, kai gimė poetė Janina Degutytė. Šia proga su poetės artimiausiomis bičiulėmis, kaimynėmis – dailininke BRONISLAVA JACEVIČIŪTE (JĖČIŪTE) ir gydytoja LENA RAPALIENE – kalbasi Aistė Birgerė ir Giedrė Šmitienė. Gyvenom kaip viena šeima (45) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (17) • RAMINTA BUMBULYTĖ. Kaip įveikti baimę? (12) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. Laisvydė Šalčiūtė. Monos Lizos fotosesija. Tai, kas verčia mus tikėti. 2008 (4) • JAMES PATRICK DONLEAVY. Patrakėlis (1) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. (Ne)numirti Maskvoje (12) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvasių ir žmonių pasaulis (2) • Sveiks, sveteli margsRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • SAULIUS RIMKUS. Eilės (2) • RUSNĖ TOLEIKYTĖ. Eilės (10) • juk aš kitoje erdvėje (673) • 2008 m. liepos 11 d. Nr. 26 (900) turinys (15) •

Apsakymas be išeities

DAVID ALBAHARI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys

    Serbų prozininkas Davidas Albahari gimė 1948 m. Peče, Voivodinoje. Yra išleidęs romanų ir apsakymų rinkinių, verčia iš užsienio kalbų. Apie dešimt metų gyvena Kanadoje.


Verčiau pakalbėkime apie meilę, sako mano žmona. Ji taip šneka, tarsi kalbėti apie meilę būtų pats paprasčiausias dalykas pasaulyje, tarsi pakaktų pasižiūrėti į akis kitoje stalo pusėje arba kad ir pro žvakės liepsną, ir žodžiai patys ims tekėti lyg upė arba, dar geriau, sušniokš lyg patvinęs kalnų upelis. Tačiau ką mes iš tiesų, taip iš tiesų žinome apie meilę? Jei būtų man pasiūliusi pasikalbėti apie trigonometriją arba apie palatalizaciją, arba kad ir apie hidraulinius presus, tikrai daugiau turėčiau ką pasakyti, gal tuomet ką nors nupieščiau, o gal ir eilėraščiui atsirastų vietos, bet meilė man atima kalbos dovaną, neleidžia rasti reikiamų žodžių – taip pat ir nereikiamų: gal net dar labiau nereikiamų negu reikiamų, nes gebėjimas kalbėti reiškia, kad būtini ir pirmieji, ir antrieji, o gerai suręstos kalbos pamatas yra nuorodos į praleistus žodžius, kurie, pavartoti, visiškai suardytų gerą kalbą.

Tačiau mano žmona kol kas rami. Neįžvelgiu, sako ji, ką visa tai turi bendra su meile ir kam visa tai kalbi. Visą laiką stengiesi, priekaištauja ji, tai, kas paprasta, padaryti sudėtinga, o tai, kas įprasta, paversti neaiškiais, drumzlinais dalykais.

Jei nori pasakyti, atrėžiu aš, kad meilė yra paprastas ir įprastas dalykas, tuomet mudu iš tiesų nebeturime apie ką kalbėtis.

Šį sakinį jau buvai parašęs viename apsakyme, primena mano žmona. Juk buvome susitarę nesikartoti.

Meilė yra kartojimasis, atsakau aš, ir tai tikrai nėra joks tiksliai atkartotas mano sakinys, o jei ir yra, tai irgi pateisinama. Apie kartojimąsi, priduriu pergalingu tonu, geriausia kalbėti kartojantis.

Nekenčiu tavęs, atrėžia mano žmona ir iš karto priduria: iki šiol to dar nesu sakiusi.

Šį, antrąjį, sakinį ji ištarė tarsi atsiprašinėdama, bet, kiek ją pažįstu, atsiprašinėti šiaip nėra jai būdinga, taigi, nepakenktų būti atsargesniam. Visus šiuos metus, nuo tada, kai ji atsidūrė mano apsakymuose, ji yra patikima tik vienu požiūriu: savo nepatikimumu, ir tikiu, kad kaip tik tai daro ją tokią patrauklią skaitytojams, ypač toms moterims, kurios yra įsitikinusios, jog mano žmona – ideali pora rašytojui, juo labiau tokiam neryžtingam ir nepastoviam kaip aš. Apie visa tai mąstau, aišku, šifrais, nes mano žmona, kaip puikiai žinome nuo pat pirmojo apsakymo, sugeba skaityti ne tik mano tekstus, bet ir mano mintis.

Perdedi, ima prieštarauti mano žmona, gal vieną ar du kartus ir nutiko taip, kad netyčia pasakiau kaip tik tai, ką tuo metu galvojai. Tai atsitiktinumas, nusakomas tam tikru tikimybės procentu, taip gali nutikti kiekvienam. Net ir tau, priduria ji.

Tu vėl perskaitei mano mintį, atsakau aš, bet šį kartą nepriskyrei to menamam atsitiktinumui, apie kurį kalbi. Kaip dabar man tavimi tikėti?

Gerai, nusileidžia mano žmona, taip buvo nutikę tris kartus. Tai trečias kartas per neilgą laiką. Ar dabar tu patenkintas?

Tyliu. Turėčiau būti patenkintas, bet pastaruoju metu mane ėmė apnikti abejingumas, visada stipresnis už bet kokį pasitenkinimą. Kalbu ne apie abejingumą savo žmonai (niekada negalėčiau būti jai abejingas) ar savo apsakymams (jie kartais vis dar įpučia man ugnies), kalbu apie abejingumą pasauliui, kuris nustojo mane jaudinęs. Nebeišeinu į lauką. Nesidairau pro langą. Neįsijungiu televizoriaus. Neatsiliepiu į telefono skambučius. Kartais pasižymiu kokį sakinį, bet tik tuo atveju, jei jis trumpas. Iš ryto ir vakare valgau keksą su šiltu pienu, paskui kruopščiai nušluostau trupinius nuo stalo, o pietums paprastai suvalgau tai, ką pagamina mano žmona. Net knygų nebeskaitau. Paskutinę perskaičiau prieš metus ir neprisimenu nei autoriaus, nei pavadinimo, net viršelio iliustracijos neįsiminiau.

Žinojau, kad tas apsakymas ne apie mane, priekaištauja mano žmona. Kai reikia pakalbėti apie meilę, tu išsigalvoji šimtus priežasčių kalbėti apie ką nors kita. Kam apskritai įdomus tavo abejingumas?

Tas mano žmonos šiurkštumas – apie tai irgi būtų galima rašyti, bet pasiliksiu kokiai geresnei progai. Iš tiesų negaliu pasakoti net apie savo abejingumą, nes ir jam esu abejingas. Taigi, belieka meilė, nepaisant visos mano baimės, nepaisant tarsi laivai į uolas sudužusių žodžių, lydėjusių visas mano ligšiolines keliones į meilės sferą.

Kokia dar sfera, prieštarauja mano žmona, ką čia kalbi? Meilė ne kamuolys ar balionas, ne prizmė ir ne piramidė. Laikykis kuo atokiau nuo geometrijos ir panašių abstrakcijų. Meilė labai konkreti.

Pastarąjį sakinį ji ištarė su neslepiamu pasididžiavimu, tarsi būtų atradusi visatos egzistavimo prasmę. Tačiau ji klysta, manydama, kad taip paprastai sušluos mano abejingumą ir pakiš po kilimu.

Tai baisu, vėl piktinasi mano žmona, kaip tu galėjai taip parašyti! Kai tvarkau namus, aš iš tiesų viską valau, o ne kaišioju šiukšles po kilimu. Dar betrūksta, kad kas nors imtų manyti, jog esu tingi ir be galo nerūpestinga. Štai, sako ji, pakėlusi kilimo kraštą, pasakyk, ar čia, be parketo, dar ką nors matai?

Ne, turiu pripažinti, nesimato nieko, tik parketo lentelės, o ant jų – nė dulkelės. Galbūt tai tinkama proga pakeisti temą, bet nė pats nebežinau, kodėl prabilau apie tai ir kaip šioje istorijoje atsidūrėme mudu su žmona.

Mano žmona, klūpomis lygindama kilimo raukšles, staiga pakelia galvą ir nepatikliai klausia: ar nori pasakyti, kad nežinai, kaip išvesi mudu iš šio apsakymo? Argi negalime grįžti iš jo tuo pat keliu kaip ir atėję?

Jei žinočiau, kaip sugrįžti, atsakau aš, ne tik būčiau grįžęs atgal, bet ir viską pradėjęs nuo pradžių.

Vadinasi, klausia mano žmona, mudu liksime čia visiems laikams?

Taip, atsakau aš.

Tai gal parašytum kokį gražų sakinį, prašo mano žmona. Norėčiau nusiraminti kokiame nors gražiame sakinyje. Gražiame ir ilgame.

Aš tyliu, nieko jai neatsakau. Tyli ir mano žmona. Ne pirmą kartą abu tylime, bet šį kartą mudviejų tyla priešiška. Nelengva apsiprasti su mintimi, jog niekada daugiau nebeištrūksime iš šių sakinių ir, kad ir ką darytume, liksime apsakyme, kuriame nieko nevyksta.

Gal kur nors turi duonos? – klausia mano žmona.

Iš kur gali atsirasti duonos, atsakau jai klausimu į klausimą, apsakyme apie meilę?

Meile nesimaitinsi, brangusis, primena mano žmona. Reikėjo nors apsakymo pradžioje pasistatyti šaldytuvą ir prikrauti į jį maisto penkiolikai dienų. Galbūt per tą laiką kas nors mudu surastų.

Nebūk tokia tikra, sakau aš, mūsų laikais apsakymų skaitytojų nedaug. Jei būtume atsidūrę romane, mudu jau kas nors vartytų, o čia, apsakyme, visai neturime ko tikėtis.

Ar čia romanas, ar apsakymas, piktai atrėžia mano žmona, man visai nerūpi. Aš alkana pati sau, o ne skaitytojams. Paskui jos veidas staiga nušvinta: o, juk tai tavo apsakymas, prisimena ji. Pakaks, kad aprašysi bandelę, ir jau turėsime duonos. Ji linksmai suploja rankomis, paskui susimąsto ir, pakreipusi galvą, priduria: ir kaimako.

Kaimako?

Aprašyk ir kaimaką, nekantriai aiškina mano žmona, kas gali būti gražiau už duoną su kaimaku. Tik žiūrėk: duona turi būti šilta, ir nedrįsk parašyti, kad kaimakas pasenęs.

Neatsakau jai nieko ar bent jau neatsakau iš karto. Pirmiausia imu galvoti apie šiltą duoną, paskui apie išsipūtusią iš viršaus plutą ir pagaliau priduriu ližę ilga rankena, kuria kepėjas traukia iš krosnies ką tik iškeptą duoną. Gerai, mąstau aš, tai nebuvo sunku, bet kaip aprašyti kaimaką?

Tu rašytojas, burbteli mano žmona, ir nežiūrėk taip į mane.

Aš jai paaiškinu nežinia kur skaitęs, kad kaimakas gaminamas tik Serbijoje ir Bulgarijoje, tad, mano manymu, neverta aprašinėti dalykų, apie kuriuos dauguma žmonijos nė nenutuokia.

Žinojau, kad taip bus, sako mano žmona, kad anksčiau ar vėliau dėl savo nesugebėjimo rašyti apkaltinsi visą pasaulį.

Nė nebandau gintis. Ji beveik teisi: suklydęs visuomet imu tvirtinti, kad dėl to kaltas kas nors kitas, nes aš, šiaip ar taip, niekada nebūnu kaltas. Ir dabar, kai turėčiau pripažinti, kad nerandu išėjimo iš apsakymo, į kurį taip lengvai, nepamąstęs perkėliau ją ir save patį, pasistiebiu ant pirštų galiukų, tikėdamasis įžiūrėti skaitytoją, kuris mums parodytų kelią, nors verčiau būčiau priėjęs prie dešiniosios paraštės ir paieškojęs plyšio kuriame nors skiemenimis perskirtame žodyje.

Tuo metu mano žmona uoliai kapsto smėlį. Ji pasigriebė tą pačią kepėjo ližę, susitrumpino jos rankeną ir ėmėsi kasti duobę. Nežinia, iš kur atsirado tas smėlis, bet mano žmona prikiša pirštą prie lūpų ir sušnibžda, kad nekalbėčiau. Jei abejoju dėl to smėlio, nežinia kas gali atsirasti jo vietoje, o medinės ližės galimybės juk irgi ribotos. Taigi, jei čia smėlis, turime vilties kur nors nusikasti – tarkime, išlįsti pro pastraipą pačiame apsakymo viduryje, kai niekas dar nė negalvoja apie pabaigą.

Kaip paprastai, mano žmona teisi. Turime tik sulaukti nepakankamai atidaus skaitytojo ir tada, kol jis bus nukreipęs dėmesį kur nors kitur, praslysti tarp dviejų sakinių, tarsi naujagimiai per lengvą gimdymą.

Vėl kalbi nei šį, nei tą, supyksta mano žmona, gimdymas niekada nebūna lengvas. Dėl kaimako dar galėjau tau atleisti, bet vienas vargas su tais vyrais, kurie kišasi į moterų reikalus. Ką tu apskritai, piktai klausia ji, žinai apie gimdymą? Gal esi kada nors gimdęs?

Tyliu, nes žinau, kur ji taiko: tuoj ims aiškinti apie moterų literatūrą ir apie vyrų rašytojų nesugebėjimą įsivaizduoti moterų pasaulį. Žinai, klausia mano žmona, ko aš tikiuosi iš tavo apsakymų? Raganos ir užsispyrėlio santykių. O kaip tu, tęsia ji, save vaizduoji? Kaip niekam nesugebantį ryžtis geraširdį, kuriam žmona neleidžia laisvai reikšti minčių. Jei šį apsakymą rašytų kokia nors rašytoja, pratrūksta šaukti mano žmona, matytum čia mane kaip savo ausis!

Ne veltui tau sakiau, kad nekalbėtume apie meilę, sakau jai, bandydamas taikytis, bet tu nenorėjai manęs klausyti.

Dabar dar pasakyk, piktai atrėžia mano žmona, kad dėl visko kalta meilė.

Šiame apsakyme kaip tik ji ir kalta, patvirtinu aš. Už apsakymo ribų, kai iš jo išeisime, meilė bus visai kas kita.

Jei tu manai, kad meilė vienu matu matuojama apsakyme, o kitu – už jo ribų, vėl atrėžia mano žmona, tada iš tiesų nebenoriu niekur iš čia eiti. Pasislėpsiu už kokio veiksmažodžio, ir niekas manęs nesuras.

Niekuo negaliu tau padėti, šyptelėjęs atsakau jai, juk tikras skaitytojas skaito ir tai, kas slypi už žodžių ir tarp eilučių.

Dar pamatysim, suburba mano žmona ir išnyksta.

Nė nebandau jos ieškoti. Pernelyg daug veiksmažodžių man už nugaros, bergždžias būtų darbas. Šiaip ar taip, jau matyti apsakymo galas. Kol kas prisėsiu ant to žodžio štai ten, tame sakinyje, ir lauksiu. Suvalgiusi savo duoną, ji pati mane susiras, o gal net sugrįš dar anksčiau, vos tik sutemus. Mano žmona bijo tamsos, todėl prašyčiau skaitytojo, kol skaito šį apsakymą, užsidegti šviesą – kad ir mažytę stalinę lempelę. O paskui galbūt net atnešti puodelį vandens. Duona būna sprangi, ypač valgoma sausa.


Iš: David Albahari. Senke. Beograd: Stubovi kulture, 2007

Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


123331. Katė2008-07-09 16:23
Ko tylite? Taip gražiai apie meilę - mūsų duoną kasdienę...

123336. archyvaras2008-07-09 18:03
Tikrą tiesą apie novelės/apsakymo situaciją, analogišką mums, liudija serbas iš Kanados, antai": "Nebūk tokia tikra, sakau aš, mūsų laikais apsakymų skaitytojų nedaug. Jei būtume atsidūrę romane, mudu jau kas nors vartytų, o čia, apsakyme, visai neturime ko tikėtis". Romanai, romanai, romanai... TV, kine, gyvenime. O lietuvių trumpasis prozos žanras "aukso amžių" ar ne 8 - 9 praėjusio šįmtmečio dešimtmetyje pergyveno ir...priblėso

123337. archyvaras2008-07-09 18:11
Man - pusėtinas, ir ne tiek apie jausmą, kiek apie apsakymo vidinę technologiją/sąrangą. Bet kas nors užginčys mane ir bus visisškai teisus: apie jausmus.

123347. cc2008-07-09 20:59
Pritariu Archyvarui. Pusėtinas. Kasdieniškas. Neįdomus.

123382. AisV2008-07-10 00:43
hm, apie meilę, hm, ne tas mėnuo. Kitą mėnesį, Tave apmėtysiu, tokiom sentencijom. Ar palauksi, Mano katyte?

123411. sentencija2008-07-10 11:30
nu palauk, katyte, jau as tau kaip smogsiu...

123418. Katė2008-07-10 12:02
Galvoja sau katytė: "Kodėl dėkoja akmeniu?"

123427. cc2008-07-10 12:52
Panašu, kad ne akmenį turi galvoje. :)

123429. Katė2008-07-10 13:16
Man irgi panašu, bet reikia ir pakoketuoti...

123434. archyvaras darkart2008-07-10 14:09
Taigi, pernelyg racionalu, instrumentiška, kai visi teatrališko rašymo mechanizmai ir užkulisiai apnuoginami... Gal įdomiausias man pasirodė pasakotojo ir jo žmonos patekimas tarp eilučių: ten galima buvo ir pasimylėti tarsi tarp pagalvių...

123438. Katė2008-07-10 14:22
Veiksmo vieta nenurodyta (nesuklyskite perskaitę pirmąją pastraipą), taigi visai realu, kad jis vyksta tarp pagalvių...

123497. hmm2008-07-10 20:44
Kokia įdomi diskusija apie straipsnį:(

123515. cc2008-07-10 22:02
Man patinka subtiliai koketuojančios.

123522. ne katė2008-07-10 22:40
o man - subtiliai flirtuojantys. Egzotika šioje padangėje, a ne?

Rodoma versija 159 iš 183 
13:28:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba