Turinys

LAIMA MUKTUPĀVELA. Vilkolakis
Tekstas iš asmeninio autorės archyvo. Vertė Laura Laurušaitė

In memoriam Jurgai Ivanauskaitei
-gk-. Šventusi gyvenimą
    Visose savo knygose Jurga Ivanauskaitė nenuilstamai skelbė žmogaus dievoieškos ir meilės, kančios, savivokos ir vertybių ieškojimų tikrumą. „Aš staiga pajutau laisvę. Visišką laisvę. Viešpatie, koks tai baisus jausmas“, – prieš mirtį ištaria vieno jos romano herojė. Laisvė ir meilė, dvi atraminės J. Ivanauskaitės kūrybos temos, gražiai įprasmina visą jos pačios gyvenimą, kurį ji, jau sirgdama, ragino švęsti – lyg tai būtų neįkainojamas stebuklas ir laiminga puota.

Rimantas Sakalauskas. Kalba, pasakyta atsiimant Nacionalinę premiją
    Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, ponios ir ponai!
    Kuo toliau gyvenu, tuo mažiau suprantu apie meną, savo ypač.
    Todėl pasakysiu tai, kas man svarbu ir ką, regis, suprantu.
    Štai stoviu aš Prezidentūroje Vasario 16-osios išvakarėse, ir ką tik Lietuvos Prezidentas įteikė man Nacionalinę premiją. Lyg ir normalu, tokia tvarka.
    Tačiau mano kartai Vasario 16-oji ir Lietuvos prezidentai turėjo kiek kitokią prasmę.
    Prezidentų susikaupę ir liūdnoki veidai žvelgdavo iš pašto ženklų ar iš sidabrinės monetos, stropiai suvyniotos į skepetaitę ir paslėptos močiutės bufeto stalčiuje.
    Apie Vasario 16-osios kokius nors paminėjimus nebuvo ką ir kalbėti – smailos ir budrios akelės viską stebėjo.
    Ir štai stoviu aš – liesas ir menkas, niekaip ženkliai neprisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės, stoviu stebuklingiausios dienos akivaizdoje, ir ką tik tikras, o ne iš pašto ženklų Prezidentas įteikė man premiją.
    Ką dabar pasakyti?
    Sakau: ačiū.
    Ačiū tau, Dieviškoji apvaizda, kad dovanojai mums Laisvę, kuri leido išsiskleisti mūsų kūrybai.

-gk-. Sekmadienio postilė
    Reiktų rašyti apie tris Jėzaus išbandymus, komentuoti skaitinį, skelbti ištvermę ir susilaikymą. O norisi priešingai – rašyti apie apsileidimus ir nekantrumą, kuriuos taip gerai pažįstu ir išpažįstu. Apie maldą, kai viską nustelbia ne prašymas ir meditatyvi poezija, o buvimas sukąstais dantimis. Ištverti žiemą, nekokybiškai atlikti būtiniausius veiksmus, sumautas pareigas, nugyventi dar vieną nieko vertą dieną. Išlaukti minutės, kai galėsi įvertinti kokią gražią smulkmeną gatvėje ar atsitiktinai pamatytą Dievo šypseną. Kai nebegali taip gyventi, išvažiuoji į rekolekcijas neva „atsigauti“ ir po poros dienų dvasinio „elektrošoko“ vėl sėkmingai kartoji tą patį. Prasmės nedaug.

ANDRIUS MARTINKUS. Turko(ruso)filijos ir fobijos
    XXI amžiaus pradžia. Rusijos vakarinė siena, atmetus Karaliaučiaus komplikaciją, eina maždaug ten, kur ji ėjo Jono Sobieskio laikais. Turkija stovi prie Europos Sąjungos vartų ir beldžiasi. Tačiau dabar Europos simpatijos ne turkų pusėje. Pasibaigus šaltajam karui, europiečiai labai įsidrąsino. Šiandien jiems nebereikia ne tik turkų, bet ir amerikiečių paslaugų. Jeigu ne branduolinis ginklas ir ne gamtinės dujos, Rusija rūpėtų Europai tiek, kiek kadaise jai rūpėjo Jono Žiauriojo pykčio priepuoliai. Vėl pasikeitė Europos filijos ir fobijos. Šiandien, kaip ir anais tolimais 1683-iaisiais, Europa mano, kad didžiausią grėsmę jos tapatumui kelia ne Rusija, bet Turkija. Rusofobiją pakeitė amerikofobija ir turkofobija. Ironiška tai, kad Turkijos priėmimo į ES priešininkų kariaunai vadovauja šalis, prieš daugiau kaip 300 metų nė piršto nepajudinusi, kad pergalingas islamo žygis per Europą būtų sustabdytas prie Vienos. Šiandien Turkiją galima sustabdyti paprasčiausiu referendumu. Apie armėnų genocidą garsiausiai šaukiama taip pat Prancūzijoje, nors po turkų didžiausia atsakomybė dėl masinių žudynių, kaip jau matėme, tenka patiems prancūzams. Priešingai, Lenkija, kurios vadovas buvo pagrindinis pergalės prie Vienos architektas, bent jau kol kas remia Turkijos narystę organizacijoje, kuri nėra „vien tik krikščioniškas klubas“. Ir taip, manau, yra ne vien todėl, kad Lenkija yra viena ištikimiausių Amerikos sąjungininkių, o Amerika taip pat pritaria Turkijos narystei. Grynos geopolitinės logikos požiūriu, Prancūzija yra prieš Turkijos narystę jau vien todėl, kad Jungtinės Valstijos yra „už“. Visiems žinoma, kad prancūzai labai jautriai reaguoja į JAV įtakos plėtrą – juk ir su NATO išsiplėtimu Prancūzija susitaikė raukydama nosį. Tačiau turkofobijos priežastys yra ne geopolitinės ir net ne ekonominės. Jų prigimtis yra dvasinė.

VYGANTAS VAREIKIS. Kas turi fiurerio knygos autoriaus teises?
    Netoli Budapešto yra toks Szoborpark (Statulų parkas), kuriame kaip ir Grūto parke surinkti komunistinių laikų monumentai. Tačiau Grūto aplinka yra vieta, kur komunistinė praeitis pateikiama kaip ritualinis nuotykis, o minėtame parke – visiška nykuma. Besižvalgant kilo įtarimas, kad vengrų skulptoriai, kūrę šias figūras, specialiai stengėsi padaryti jas kuo bjauresnes. Galingų vyrų ir storašlaunių moterų skulptūros, raumeningas komunistų lyderis Béla Kunas, iškilęs virš primityvių veidų minios, kareiviai, atrodantys kaip ufonautai... Tas baisusis socialistinis realizmas. Tam tikra „bjaurumo kategorija... kažkoks charakterių, miestų, daiktų subjaurojimas, globalinis žodžių suirimas“, anot lenkų poeto Andrzejaus Wato. Lietuvoje, atrodo, viskas buvo priešingai – leninai ir komunistai čia žmogiški ir estetizuoti. Menininkai juos kūrė iš visos širdies. Natūralu, kad nusipelnė atlygio.

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
    Kur perskaičiau, kad spaudos draudimas sudvejino (ar sutrejino) mūsų charakterį. Didžiulis plyšys tarp to, ką sakai, rašai ir kaip elgiesi. Galvoji ir nori pasakyti. Nei estai, nei latviai to nepatyrė.

VYTAS GEDUTIS. El Trompijas
Vertė Ingrida Tatolytė
    
ARVYDAS GENYS. Eilės

[...]
Tik nieko tu nebijok: toks gyvenimas –
praryja meilę, poeziją, svajones... O
kai esam kartu – ir yra pats gražiausias laiškas,
kurį gali neskubėdamas skaityti dar ir dar kartą.
Nesimatėm jau dvylika metų, kurie
nuriedėjo rasota žole – – –
[...]

RŪTA POŠKYTĖ-DIRKSTIENĖ. Eilės

[...]
pabudau anksti
lyg kažko laukčiau
svarbaus kažkas įvykti turėtų
apėjau visus namus
sutikslinau laikrodžius kalendorių
vartydama supratau –
daugiau nebebus dienos skirtos tau
patikėk dukart patikrinau.
[...]

AUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ. Sava sermėga ar svetimos plunksnos?
arba Jelinek versus Jelinek
    
LAIMANTAS JONUŠYS. Amžino saulėlydžio kraštai
Andrzej Stasiuk. Pakeliui į Babadagą. Kelionių esė. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2006. 288 p.
    Šį keliautoją labiau traukia gūdžiausi užkampiai, maga „nusigauti į tokią vietą, iš kurios įmanoma tik grįžti atgal“. Ir į vietą, kur keliautojo laukia „būdelė, dydžio sulig laikraščio kiosku. Ji – ir parduotuvė, ir baras, ir valiutos keitykla.“ Minima daugybė vietovardžių – skaitant praverčia geras atlasas (mat knygoje apie geografiją nekas teaiškinama), bet galima pasinerti ir tiesiog į neapibrėžtą autoriaus „žemyno dalies veidą“. Beje, pavadinimo Babadagas yra nedidelis miestas pietryčių Rumunijoje, į pietus nuo Dunojaus deltos, po kurios atokius užkaborius autorius irgi paplaukiojo.
    Akcentuodamas šių kraštų ypatingumą, rašytojas anaiptol neketina sekti sentimentalios pasakėlės apie tai, kad Rytų Europa yra skurdi, bet dvasinga. Šio regiono portretas čia anaiptol nėra dailus ar patogus: „Čia, Rytų kraštuose, valdžia, prievarta ir beprotybė visuomet gyveno susimetusios, o kartais ir sąjungoje, primenančioje teisėtą santuoką.“

Apie piršlio lakinimą ir piemenų dainas
Su tverečėnų tradicijų žinovu ANTANU BIELINIU kalbasi Juozas Šorys
    – Kaip ir kur tas piršlio lakinimas vykdavo? Ežere, upėje?
    – Ten, kur būdavo kokia balalė, svarbu, kad piršlys būtų nardinamas į vandenį. Jį, aprištą rugių kūliu, guldydavo į geldą arba niekotę ir leisdavo į vandenį. Kai dar valakai buvo – šiaudų kūlin įrišdavo, griaudavo niekotėn ir veždavo lakinti! Jei ir vien aprištą rugių kūliu jį į vandenį įmestų, irgi nenuskęstų, nes rugių šiaudai laikys jį vandens paviršiuje. O geldoje atsigulęs piršlys vandeny visai gerai jausdavosi. Paprastai vestuvininkai „budeliai“ tik iki kelių įsibrisdavo į kokią balą ir po ją patampydavo kūliu aprištą piršlį. Tokia vestuvių apeiga gana švelni – ne tokia agresyvi kaip dabar paplitęs piršlio korimas. Įsigėrę griebia jį, kabina virvę... Buvo atsitikimų, kad bejuokaudami pakardavo žmogų. Tą vestuvių apeigą su Švenčionių kultūrininkais ketiname atgaivinti. Violetos Balčiūnienės globojamas Švenčionėlių kultūros centro folkloro ansamblis „Sudota“ (vadovė Leonarda Valaitienė) rengia sceninę apeiginę variaciją apie piršlio lakinimą, vasarą ją žadama parodyti ir vilniečiams.

EGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonės (4)
    Suprantu – redaktorė pageidauja, kad rašyčiau apie „mano Antakalnį“, aną, pirmųjų pokario metų, Antakalnį. Jau ir pradėjau – po truputį, ne intriguodamas skaitytoją, o pratęsdamas sau savųjų prisiminimų malonumą. Bet ką daryti, jei sėdžiu savo kabinete – virtuvėje, gurkšnoju kavą, rūkau, rašau, o Žinių radijas atlieka fono vaidmenį. Retkarčiais ausis nugirsta šį bei tą, kas yra verta susidomėjimo, bet tada jau nesąmoningai reaguoja žurnalisto organizmas (neseniai pakėlęs akis į styrančias ant sekcijos knygas aptikau turįs knygutę „Politika – visų privilegija“ rusų kalba, autoriaus pavardės neįžiūrėjau, reikės kada ištraukti iš stirtos ir pavartyti – užmiršau, kas ten rašoma, o privilegijos mūsuose – gyvenimo būdas, jo druska; be privilegijų dažnas jaučiasi kaip be kelnių „elito“ susibėgime). Išgirstu, tarkime, žodį Davosas (į jį nebuvo pakviestas mūsų prezidentas, o Latvijos prezidentė, atvirkščiai, buvo pakviesta). Davosas – ar tik ne tas kurortas kalnuose, kur vyksta Th. Manno „Užburto kalno“ veiksmas. Tiek mane tas Davosas ir tedomina...

ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXIII)

FLANN O’BRIEN. Smūgiavimas tunelyje
Vertė Sigita Adomėnaitė

Prieš 85 metus pasauliui buvo padovanotas vienas žymiausių XX a. romanų – Jameso Joyce’o „Ulisas“. Šis straipsnis pasirodė 1951 metais specialiame Dubline leidžiamo žurnalo „Envoy“ numeryje, skirtame Joyce’o kūrybai. Flannas O’Brienas (1911–1966) – airių rašytojas, žurnalistas, satyrikas, rašęs airių ir anglų kalbomis. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas „Trečiasis policininkas“.