Turinys

RASA RAMONAITĖ. Raudonasis kambarys

PETRAS RAKŠTIKAS. Pelė atryja Daugėlius
Skleisdamos skrydžio kvapą spalvų snaigės sutūpė ant pievos paletės. Laumžirgis vingiais plaukia karštį spjaudančia asfalto upe mandagiai sustodamas, kad praleistų nematomus eismo dalyvius. Varna kar už ausies ir galvą užvertusi į eglės viršūnę užkėlė žolynais paspringusį žvilgsnį. Stript kairėn, dešinėn, pavartė akis, pasukiojo galvą, pakėlė seno dizaino sparnus ir nukrypavo už scenos.

VALDAS GEDGAUDAS. Ratnyčios refrenas

[...]
ir valandos tartum plieninės šokėjos tamsoj
sinchroniškai juda ir sukinius baigia špagatais
tik tu ir ruduo užrakinti rievėtoj erčioj
atsispindite ant ąžuolinių nakties ciferblatų
[...]

-gk-. Sekmadienio postilė
Jėzus moko apaštalus tarnystės, o ne statuso įgijimo ir sėdėjimo ant kėdžių. Juokinga, tačiau mažai kur vaizduojamajame mene ir rasim juos sėdinčius – vien stovinčios figūros ant Šv. Petro bazilikos ar bet kurios bažnyčios nišose. Nebent koks evangelistas plunksna skrebena, tai pasodintas. O šiaip – stovi apaštalai kaip kareiviai, ir jokių dvylikos kėdžių. (Ir pats Jėzus retai kada vaizduojamas sėdintis. Tiesa, yra dar toks Rūpintojėlio variantas, tačiau čia atskira tema.)
Daug sėdėti jiems ir neteks. Jų darbas – tarnautojų, ne valdininkų. Ir vis dėlto, jeigu tenai reikės kada nors sėdėti, aš asmeniškai prašyčiau Jėzaus supamosios kėdės, tokio dada supamojo arkliuko. Kairėje ar dešinėje – koks skirtumas.

ROMUALDAS OZOLAS. Didžioji lietuvių revoliucija
Iš Elektroninės leidybos namų rengiamos kompaktinės plokštelės „Įdomioji Lietuvos istorija“
XXI amžiaus pradžioje (2004) pasirašiusi stojimo į Europos Sąjungą sutartį Lietuva pradėjo naują istorinės raidos tarpsnį, savo geopolitinėmis orientacijomis kartojantį unijinėje valstybėje vykusius procesus, tik jau nebe vien Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje ir ne bajorų, o valstiečių luomo lietuviškojo paveldo per XX amžių subrandintų nacionalinių vertybių pagrindu. Koks lietuviškasis patriotizmas susiformuos europietiškojo pilietiškumo terpėje, tokia ir bus Lietuva bei lietuvių tauta ateityje, nes pilietiškumas – tai meilė Valstybei, o patriotizmas – meilė Tėvynei, ir jei Valstybė nėra tapati Tėvynei, jie taip pat nebūtinai turi būti tapatūs.

DOMINIC MIDGLEY, CHRIS HUTCHINS. Sniego karalystė
Vertė Vitalijus Šarkovas
Visi Abramovičiaus darbuotojai sutartinai tvirtina, kad vienintelė jo paskata imtis Čiukčijos reikalų buvusi užuojauta bėdon patekusiems žmonėms. Nors jiems puikiai pavyko išgarsinti jo valdymą regione kaip tikrų tikriausią labdarą, yra ir kitaip manančiųjų, visai nelinkusių jo šlovinti. Jie teigia, kad visas šis sumanymas tėra meistriškai užmaskuota mokesčių mažinimo programa, teikianti kur kas didesnę naudą Abramovičiui ir jo sėbrams akcininkams nei Čiukčijos žmonėms ir atimanti iš kitų Rusijos gyventojų milijonus dolerių negautų mokesčių pavidalu svarbiu neefektyvios posovietinės ekonomikos atsigavimo laikotarpiu. Viena iš pažiūros protingos pirmosios Putino administracijos mokesčių reformos programa buvo siekiama sukurti Rusijos Federacijoje „mokesčių rojų“ tam tikrose vietovėse. Taip buvo siekiama paskatinti įmones investuoti į tokius ekonominio nuosmukio apimtus regionus kaip Čiukčija ar Kalmukija, leidžiant jų vadovams suteikti investuotojams labai patrauklias mokesčių lengvatas. Bet šalies vyriausybė nenumatė, kad taip ji atveria galimybes apsukriems verslininkams vengti mokesčių: dabar jie galėjo susimokyti su kokio nors mokesčių rojaus gubernatoriumi, kad šis už atlyginimą sudarytų investuojančiai įmonei, tokiai kaip „Sibneft“, ypač palankias sąlygas. Norinčių pasipelnyti gubernatorių įmonėms ilgai ieškoti nereikėdavo. O kai mokesčių rojaus gubernatorius yra pagrindinis investuojančios įmonės akcininkas, ar gali būti dar geresnės sąlygos vengti mokesčių?

SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėms
Kartais ir aš sublizgėdavau
Atsiminiau vieną skridimą iš Niujorko į Kopenhagą. Kratymas (muitinėj) buvo baisus (jau po dangoraižių susprogdinimo). Karščiai dar baisesni, nuovargis – begalinis.
Jau sutemus įsitaisiau savo kėdėj ir pabandžiau ją atlošti, bet už nugaros pasigirdo klyksmai ir pasipylė niuksai. Ačiūdie, į atlošą.
Atsigręžęs pamačiau keistą senį, kažką rėkiantį man danų kalba. Aš atsisėdau ir vėl atleidau spyruokles... Dar didesni klyksmai ir daužymas. Tada atsiminiau, kad Rimantas M. iš lietuvių konsulato padovanojo man viskio... Kol senis šaukėsi apsaugos, patraukiau iš butelio (skridimas per naktį!). Netruko atsirasti ir gerai treniruotas vyriškis.
– Kur čia problema?
– Jis yra problema, – parodžiau į klykiantį senį. Mano angliška tarsena, matyt, buvo ne itin, kad apsauginis dar perklausė.
– Jis yra visos Danijos problema, – pasakiau vokiškai ir įsigilinau į savo dovaną...
Po moralo senis aprimo. Visi vyresni danai dar „atsimena“ vokiečių kalbą. Ir šis ėmė kažką burblenti, kad nėr ko pyktis, Nachbar (kaimyne).
– Mes pykstamės su jumis šeši šimtai metų, – išpyškinau.
– Negali būt. Dėl ko?
– Neužmirškit, kad buvot užgrobę pusę Švedijos, penkiolika salų dar esat mums skolingi...
Senis, žinoma, buvo pokvailis. Danijos karalystės žūtis jam nelabai rūpėjo ir užknarkė palaimingu miegu – iki ryto.

SIMON REES. Ar toli važiuotum išgerti geros kavos?
101,3 km. Konkurencija ir bendradarbiavimas. Jungtinė Kauno ir Vilniaus menininkų paroda
Vertė L. Z.
Akvilės Anglickaitės portretai iš fotografijų serijos „XXXX“ (2006) (demonstruojami greta D. Narkevičiaus filmo), priešingai, pristato sukrečiančią ateitį. Jų veikėjai jauni vyrai ir moterys / (9–19 metų) berniukai ir mergaitės gyvena kaip priešingos lyties atstovai ir veikiausiai yra pasirengę hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Vadinu juos „ateities sukrėstais“ turėdamas galvoje laiką, kai šie kids gimė – tai pirmoji karta po sovietinio seksualumo sublimavimo, primenanti Vakarų būklę, kurią prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as aprašė ir net įvardija savo garsiosios knygos pavadinime „Kapitalizmas ir šizofrenija: Anti-Oidipas“ (1972). Pozityvūs A. Anglickaitės portretai, be abejo, teigiamai prisideda prie tolesnio įvairovės ir socialinių skirtumų reprezentavimo fotografijoje (versdami dažnai negatyvų fotografijos tipą aukštyn kojomis). Šis sudėtingas požiūris į lytį ir seksualumą visai kitoks nei ankstesnės kartos. Vytenis Jankūnas ir Linas Jablonskis vis dar įklimpę prie senstelėjusio katalikiško nekaltos mergaitės-kekšės tropo. „Katalikiški“ V. Jankūno vaizdai ant permatomos plėvelės „puošia“ ŠMC vidinio kiemelio langus tarsi bažnytiniai vitražai; L. Jablonskio piešiniuose sekso temomis knibžda nuotakų. Tai, viena vertus, įtaigus kartų ir lyčių supriešinimas, kita vertus – lyg ir kuratorių darbo trūkumas.

BORIS VIAN. JACQUES ROUBAUD. PIERRE ALFERI.
Eilės
Iš prancūzų kalbos vertė Ramūnas Kasparavičius

BENNY ANDERSEN. RUNE T. KIDE. MARIANNE LARSEN. BO GREEN JENSEN. Eilės
Iš danų kalbos vertė Stanislovas Abromavičius

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis

DZINKUS. AURIS RADZEVIČIUS. Prabusk, Kastorai

LAIMANTAS JONUŠYS. Nuo Skandinavijos iki Indijos
Skaitytojo klajonės po knygų pasaulį
Bet kruopštus skaitytojas, apsivertęs tokiais viliojančiais užsienietiškais skaitymais, gali pražiopsoti ką nors gero lietuvių literatūroje. Tik perskaitęs „Metų“ 5 numeryje Jaroslavo Melniko apysaką, nusigriebiau jau anksčiau išleistos jo apsakymų ir apysakų knygelės „Rojalio kambarys“ (šio autoriaus pavardė buvo gerai žinoma, bet taip ir likusi mano skaitinių paraštėje). Tai yra metafizinės fantastikos literatūra, kurioje stulbinamai veikia mistiškas, bet realiai įtaigus lemties neišvengiamumo motyvas. Apysakoje tuo pačiu kaip knyga pavadinimu pasakotojas, komfortiškai gyvenantis dideliame name, vieną dieną pamato, kad durų į jo pamėgtą rojalio kambarį nėra – ten tiesiog aklina siena. Klausinėdamas tėvus ir žmoną, susiduria su nustebimu – tokio kambario (kuriame, beje, smuikuodavo ir jo tėvas) niekada ir nebuvę. Ilgainiui po vieną dingsta ir kiti kambariai, kol galiausiai paaiškėja, kad gyvenama ne name, o komunaliniame bute su kitais kaimynais ir t. t. Gyvenamoji erdvė smaugiamai mažėja, ir tai vyksta kažkokioje mįslingoje alternatyvioje realybėje, iš kurios pasakotojas negali išsiveržti. Tai yra slogi beketiška redukcija, o apysakos pabaiga yra taip pat stulbinamai efektinga.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. mūsų epocha: paliktos žmonos sindromas, nuo kurio kenčia vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės

visi būriai jau išrikiuoti
ir tikrai šiek tiek per vėlu
bet gali ateiti šiąnakt
ir jiems padainuoti lopšinę
apie sūnų marselį kuris klausė mamos:
mokėsi rašto džiovos ir kitų sudėtingų dalykų
net nuvestas pas poną žioelį nesiožiavo
visada pakluso ir išmoko skambinti pianinu
ir ponas jam už tai padovanojo pianiną ir
vieną naktį t. y. šiąnakt praslinkus
gerokai laiko nuo marselio mirties
gaisro metu sudegė pono žioelio pianinas
sudegė ir ponas žioelis su visu pianinu
o po to kažkam verkiant reikėjo sėsti už vairo
vadas anri taip pat velniškai degė tačiau
būriai buvo jau išrikiuoti ir jis turėjo laisvalaikio
tad susirado kekšę siuzi ir sėdo vairuoti
nors visas teises išskyrus vieną teisę
paskambinti buvo palikęs namie

ZENONAS BUTKEVIČIUS. Vietoj aukso paplūdimių – betono luitai?
Pasvarstymai apie Kuršių nerijos ateitį
„Žaliasis pasaulis“, 2006.X.12
1809-aisiais keliaudamas per Kuršių neriją įžymus mokslininkas Humboldtas susižavėjęs rašė, kad neriją pamatyti būtina, kaip būtina apsilankyti Italijoje ar kitose įspūdingiausiose pasaulio vietose. Tie jo žodžiai neretai kartojami iki šiol. Tačiau užmirštama, kad kaip tik tada, prieš du šimtus metų, didingos baltos smėlio kopos čia keliavo skersai išilgai. Aplink – vandenys, per vidurį – neregėta gyvų kopų karalija. Iš tikrųjų įspūdingas vaizdas.
Šiandien Humboldtas, važiuodamas tuo pačiu keliu, matytų tik nesibaigiantį žalią tunelį. Ir vargu ar taip džiūgautų kaip kadaise...

ARŪNAS UOGINTAS. Bronia, Rožytė...
Menininkas su draugais tiesiogine šio žodžio prasme ponią Bronią nuprausė, nes paaiškėjo, kad ji paniškai bijo vandens (nesipraususi buvo 8 metus), sodininkų žirklėmis kirpo nagus. „Baltas debesėlis...“ – pasakė Saša, kai moteris išėjo iš vonios. „Taip, aš baltas debesėlis“, – sutiko ponia Bronia. Buvo sukurtas baletas, kur ši nuostabi senutė šoko su puantais ir dainavo „Balto debesėlio dainelę“. Paskui dar buvo įvairių mados festivalių ir titulas mis pasaulis alternatyva Londone. Mirė menininkė 2004 metais, sulaukusi 80-ies... Jos pelenus nutarta išbarstyti visame pasaulyje. Kas iš Maskvos menininkų kompanijos gali – įsipila į maišelį ir išbarsto kurioje nors šalyje...
Kartais atvažiuoju į Vilnių ir kai senamiestyje pamatau ekstravagantiškąją Rožytę, kuri mandagiai prašo kelių litų puodeliui kavos, prisimenu tą keistuolę senutę iš Rusijos, mis alternatyvą... Šios moterys labai panašios, tik vienai pasisekė, nes ją šefavo menininkai, o gal ir laikas buvo kitoks, neskubrus. Taigi Rožytė kol kas lieka Vilniaus senamiesčio „puošmena“, lyg Užupio festivalių reliktas. Tačiau man atrodo – jai visai neblogai. Sunkiau – besiblaškantiems provincijos keistuoliams, kuriuos nuolat persekioja tvarkingi mokesčių mokėtojai ar šiaip vietiniai zombiai.

RAMŪNAS JARAS. Pigus novelyčių apie Gregorijų rinkinys
Tolesni įvykiai vienu sakiniu:
Grįžus į Lietuvą paaiškėja, kad okupantai pavogė orą.
Gregorijus, kaip ryšininkas tarp šio ir ano pasaulio, parūpina transcendentinio oro.
Tokio oro pakvėpavę lietuviai tampa keisčiausia tauta pasaulyje.
Pasaulis juokiasi iš keisčiausios tautos, įskaitant ir Melą Gibsoną.
Iš Danutės kalno pasirodo Antigregorijus ir atskleidžia „tiesą“ apie Gregorijaus tiekiamą orą.
Lietuviai nuverčia Gregorijų, Antigregorijus ima tiekti požeminį antiorą.
Antioras paveikia lietuvių sąmones taip, kad jie dingsta iš šio pasaulio ir atsitoki antipasaulyje.
Antigregorijus priverčia lietuvius melstis Antipopiežiui.
Gregorijaus unitazo 100-mečio antiminėjimas: ožiukas verdamas savo motinos piene.

____________________________________________
Š. m. spalio 26–27 d. Kultūros, filosofijos ir
meno institute (Saltoniškių g. 58, Vilnius)
vyks mokslinė konferencija „Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje“,
skirta doc. dr. Gintaro Beresnevičiaus (1961.VII.6–2006.VIII.6) atminimui.
Pradžia 9 val. Konferencijoje pranešimus skaitys ir
prisiminimais apie G. Beresnevičių dalysis
V. Bagdonavičius, A. Nikžentaitis, A. Bumblauskas,
A. Andrijauskas, V. Kukulas, V. Jasukaitytė ir kt.
Maloniai kviečiame dalyvauti!

KFMI Baltų kultūros skyrius