ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-01-07 nr. 827

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (19) • RAMŪNAS JARAS. Šoko terapija (18) • EUGENIJUS ALIŠANKA. Genius loci, arba Lietuvių literatūra čia ir dabar-js-. Sekmadienio postilėŠviesos spindulėlis tamsos karalystėje? (41) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IISIMON REES. Eine kleine Berliner Musik: keturios parodos apie Vokietijos sostinę ŠMCBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Nežinau net ką primena (1) • SVEN BIRKERTS. Knyga ir jos viršeliaiGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Pozityvumo galia ir neįgalumas (2) • RENATA ŠERELYTĖ. Kiaulės metai ir „saloninė“ literatūra (12) • MARIUS DYGLYS. Šventasis Ansgaras kuršių žemėje (1) • KASPARAS POCIUS. NeužsibarikaduotiEGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonėsEDUARD LIMONOV. Keturi filmaiANIE LAIŠKAI (638) •

Turinys

[skaityti komentarus]


RAMŪNAS JARAS. Šoko terapija
    Stebėtojas Steponas, vienintelis šioje tuštumoje, elgėsi anachronistiškai – jis stebėjo tai, kas dedasi aplinkui. Jis netgi muziką mėgo kelių amžių ar tūkstantmečių senumo, parašytą žmonių, staiga pamačiusių vandenį arba bokštus. Autoriai turėjo vardus, atitinkančius jų veidus – raukšlėtus arba įsitempusius, žiūrinčius į savo rankas. Arba bąlančius už dvigubų langų. Jų balsai skambėdavo iš sutrūkusių juostų arba tamsių plokštelių – sunkiai atpažįstami.
    Stebėtojas ėjo ir švaistėsi mintimis. Paskui perlipo per tvorą ir priėjo stulpą su skardos plokšte, besivartaliojančia vėjyje. Čia sustodavo autobusai, kurių viduje geriau neatsidurti.
    Autobuse jį suspaudė susiraukšlėję, tarsi rauginti žmonės.

EUGENIJUS ALIŠANKA. Genius loci, arba Lietuvių literatūra čia ir dabar
Esė buvo perskaityta konferencijoje „Littera Baltica“, Turku, Suomija, 2006
    Literatūra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose. Kol myliu, kol sprendžiu kasdienius klausimus ar vaikštau pajūriu stebėdamas saulėlydį, literatūra neegzistuoja. Ji pasirodo horizonte tada, kai atsiranda distancija su gyvenimu ir pačiu savimi. Kai įvyksta išsidvejinimas. Kai gali preparuoti savo ir kitų gyvenimus nebijodamas skausmo. Kiek pamenu, rašydamas ekstazinėse būsenose – įsimylėjęs ar apimtas kitokio jaudulio, susijusio su tiesiogine patirtimi, – patirdavau fiasko. Toks pralaimėjimas laukia kiekvieno rašančiojo, kuris nenori matyti prarajos tarp gyvenimo ir teksto. Tikra literatūra randasi iš tylos ir mirties domeno. Ji prasideda ne iš gyvenimo pilnatvės, bet iš jos stokos, iš netikėtai atsiveriančios tuštumos. Ir tai turbūt daugiausia, ką galima pasakyti apie literatūros universalųjį matmenį, jos pribuvėją – genius loci. Gimdama ji įgauna įvairiausių pavidalų, nulemtų vietos ir laiko, kalbos, pačios literatūros, pagaliau – gyvenimo. Ir vis dėlto gera literatūra visada prisimena savo kilmę. Made in emptiness.

-js-. Sekmadienio postilė
    Reabilituoti juos karštai panorau tada, kai Biblijos aiškintojų knygose ėmė pasitaikyti užuominų, kad Mato evangelijoje aprašyta jų istorija yra veikiau teologinis paveikslas, o ne tikras įvykis. Pasidarė dar liūdniau negu likviduojant eglutę. Pajutau, kad, atidavęs karalius vaizduotės ir išmonės sričiai, neteksiu visos tiesos apie Kalėdas. Prakartėlėje, be jų, bus tik saviškiai, rinktinė publika, neatspindinti mesijo pašaukimo apšviesti pagonis ir kitus atsidūrusius už ribos. Prapuls faktas, kad Dievo įsikūnijimas savo malone atsirito net iki žynių ir burtininkų.

Su fiziku profesoriumi JONU GRIGU kalbasi Zenonas Butkevičius. Šviesos spindulėlis tamsos karalystėje?
    – Tamsiąją medžiagą galime laikyti tuo ribiniu ženklu? Teisybę pasakius, kai apie ją išgirdau, buvau labai patenkintas – galbūt suduotas dar vienas smūgis žmonijos egocentriniam požiūriui?
    – Iš daugelio visatos paslapčių bene labiausiai jaudinanti žmonių protus yra tamsiosios medžiagos prigimtis. Manoma, kad apie 95 proc. visatos medžiagos yra nematoma. Todėl visata primena lėlių teatrą, kuriame tikrieji aktoriai, tampantys lėles, mums yra nematomi.

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
    Ta proga apie tarmes – tarmės yra kalbų kalbos, tikrosios kalbos. Ta bendroji kalba yra sutartinė, labai reliatyvus daiktas. Klausydamas tikros, grynos tarmės išties gali pradėt galvoti, kad Viešpats pirmiau sukūrė kalbas, o tik tada žmogų... Paskui pražiodė ir sukišo žodžius į burną. Ar dar giliau. Į burną, smegenis, į sąmonę, į širdį.
    Ne veltui estai, maža, bet protinga tauta, kuria eiles net penkiomis tarmėmis. Mano jaunystėje buvo profesorių, kurie egzaminuoti pradėdavo taip:
    – Kurios tarmės esi? Ar turi tarmę?
    Nevertino tų, kurie „be tarmės“. Gerai darė, be tarmės žmogus yra tik pusiau žmogus. Jis niekad nepajus kalbos pamatų. Fundamento. Neišmoks jokios kalbos. Bus... poliglotas, t. y. vagilis.
    Su tarme siejasi pati giliausia atmintis ir etika. Kitaip sakant – sąžinė. Sąžinė yra tai, kas leidžia suvokti kitą, šalia tavęs esantį.

SIMON REES. Eine kleine Berliner Musik: keturios parodos apie Vokietijos sostinę ŠMC
Vertė L. J.
    Nors galerijų paskirtis (bent liberaliose demokratinėse visuomenėse) yra skatinti laisvą bendravimą, jos šią misiją įgyvendina taikydamos dekartiškus apribojimus: čia leidžiamas tik nekūniškas vizualinis ir intelektualinis bendravimas – „prašome nieko neliesti rankomis“. Nuo 7-ojo dešimtmečio interaktyvusis menas (kūryba po Lygijos Clark) mėgina šiuos apribojimus laužyti, kviesdamas lankytojus fiziškai dalyvauti. M. Bonvicini žengia dar toliau, įteisindama ne tik fizinį naudojimąsi meno kūriniu, kaip L. Clark, skatinusi stumdyti jos skulptūras ir instaliacijas, bet ir troškimą griauti – kūrinys gimsta tik griaunant. Kartu griūva ir paskutiniai tabu, varžantys elgesį su meno kūriniu ir valstybine nuosavybe (pastarosios „lietimas“ graffiti būdu ir kitoks žalojimas traktuojamas tik kaip chuliganizmas). Per parodos atidarymą žiūrovai greit suprato, kad naujos, tačiau pavojingai linkstančios ir traškančios (tarsi netrukus lūš) sauso tinko plokštės tam ir buvo salėje paklotos. Tad, kažkam pirmajam įspaudus grindyse pėdos formos valdžios ženklą (jas pralaužus), kiti netruko prisidėti. Su tokia pat pakilia nuotaika kaip ir anuomet griaunant sieną, be to, taip pat nevienareikšmiškai nuolaidžiaujant prižiūrėtojams, grindys buvo sumaltos į šipulius. (Tik jų likučių niekas neišsinešiojo kaip suvenyrų.) Sutraiškytos grindys liko salėje kaip padarinys, o naujai atėjusiems žiūrovams teko spręsti, ar tai simbolis, ar tiesiog griuvėsiai – patys faktai paskendo užmarštyje. Anglų kalba „užtinkuotas“ (plastered) reiškia ir „įkaušęs“ (tarsi apsidaužęs į sieną, išsitepęs, aplipęs tinko dulkėmis) – iš tiesų ir šio darbo „kūrimo“ procesas, ir jį įkvėpęs istorinis momentas alsuoja svaigimu nuo galimybių ir džiaugsmo.

BEATRIČĖ RASTENYTĖ. Nežinau net ką primena
    [...]
    Ką jaučia kregždė,
    Puldama į skrydį?
    [...]

SVEN BIRKERTS. Knyga ir jos viršeliai
Grožinė literatūra didžiųjų bestselerių leidybos laikais
„Boston Globe“, 2006.XII.17. Vertė R. D.
    Iš prigimties ar įpratimo knygų apžvalgininkas – tai nelaisvėje gyvenantis žvėris, galviju virtęs idealistas, cinikas. Kiekvieną dieną mes skaitome, vartome, vertiname dvasios ir proto darbo vaisius, matome, kas jiems daroma, kaip jie įpakuojami, reklamuojami, pervertinami, menkinami, kaip mūsų subtiliausius jiems skirtus žodžius žmonės iš pradžių iškarpo, paskui iškraipo, o galiausiai išvis ignoruoja. Apžvalgininko gyvenimas beveik visas susideda iš naminių džiaugsmų: elektroninio pašto žinučių su prikabintais priedais, telefono skambučių, siuntų kurjerio apsilankymų, o kur dar citatų rankiojimas, jaudulio ir skubos skatinamos mintys bei reakcijos, be galo puoselėjama iliuzija (kuriai prieštarauja visa ankstesnė patirtis), kad mūsų žodžiai ką nors reiškia ir yra tikslūs.
    Štai pavyzdys. Prie lauko durų pasigirsta bumbtelėjimas, paskui nutolstančio kurjerio automobilio variklio ūžesys. Pamatęs, kokio storio gautoji siunta, iškart sumetu, kad tai veikiausiai kokio JAV pilietinio karo laikų generolo biografija arba naujas klasikos leidimas. Tačiau ne. Iš paketo ištraukiu „signalinį recenzentams skirtą egzempliorių“ – tai devynių šimtų puslapių romanas „Šventieji žaidimai“ („Sacred Games“), kurį parašė indų romanistas Vikramas Chandra (vardas beveik negirdėtas) ir kurį leidykla „HarperCollins“ ketina išleisti sausio mėnesį.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Pozityvumo galia ir neįgalumas
    Agnės Juršytės grafiniuose sprendimuose matau galbūt neįsisąmonintą, tačiau kažkokiu būdu (iš vaikiškų knygelių?) natūraliai perimtą Birutės Žilytės stilistinę mokyklą; tik čia gerokai abstrahuojamos figūros, mažiau dekoratyvumo ir dėmesio konkrečiai detalei. Daugiau atsainumo ir neva netvarkingo atsitiktinumo, drąsesnė linija, dėmė, netyčinis brūkšnys. Lyg būtų pasiklydę tarp tapybos ir grafikos, spalvingi, į kolorito konfliktų valdas besiveržiantys linoraižiniai turi kažkokio vaikiško ar sąmoningai infantilizuoto braižo žymę. Lig šiol atsimenu Agnės piešinį per stojamuosius, iš kažkokios pasakos – paukštis, ant savo nugaros nešantis žmogų – labai tapybišką, tyrai originalų, tarsi iškrentantį iš bendro vaikiškų piešinių „gaminimo“ konvejerio. Dar tada tai buvo labai individuali, savarankiška, jau beveik susiformavusi meninė sąmonė. Deja, dabar Agnės darbai iš bendro grafikos konvejerio „neiškrenta“, braižas liko kone tas pats (o gal tai stilius?), tik kiek niveliavosi; nesunkiai galėtume atsekti ir parodos koncepciją.

RENATA ŠERELYTĖ. Kiaulės metai ir „saloninė“ literatūra
Vaikų literatūros apžvalga
    O mes gi nesame gūdi agrokultūrinė masė, mes labai veržiamės į „salonus“, kur tviska sietynai ir į porcelianinius dantis skamba sidabriniai šaukšteliai. Be to, visi žino, kad kičas yra gražus, bet ne visi – kad menas yra klaida ir kad „taisyklingas“ menas neturi perspektyvos. Jis aprėpia tik šiltą ir švelnią „salono“ erdvę. Daugeliui to užtenka. Ir negi juos už tai smerksi.

MARIUS DYGLYS. Šventasis Ansgaras kuršių žemėje
    Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgarui sulaukus penkerių, mirė motina. Tėvas pamaldų jaunikaitį atidavė globoti Corbey benediktinų vienuolyno abatams, Karolio Didžiojo pusbroliams Adalhardui ir Valai, vienuolyno mokykloje šie jam suteikė pagrindinį pasaulietišką išsilavinimą. Vaikystėje Ansgaras tarp draugų buvo gana populiarus, nes „rodydavo mažai stropumo užsiėmimuose, bet daugiausiai žaidimuose ir išdaigose“. Tai parodo, kad Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“
    Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

KASPARAS POCIUS. Neužsibarikaduoti
    O kas tada, jei žmogui labiau patinka šiukšlini senamiesčio kiemai ir tamsūs aklagatviai, kuriuose to aiškumo daug mažiau, jei jis nekenčia atsakymų, pateikiamų anksčiau, nei kyla klausimas? Kas tada, jei, norėdamas pažinti savo tikėjimą, žmogus trokšta išgirsti kitus balsus, savaip giedančius šlovę saviems dievams ir tarsi mozaiką kartu su tikėjimo broliais lipdančius pasaulinę harmoniją, kosmosą, kuriame iš tikrųjų jaučiasi dieviškosios anapusybės dvelksmas?
    Juk ekumenine, gyvo ryšio tarp skirtingų bendruomenių dvasia mokė gyventi ne tik kokie nors eretikai kairieji multikultūralistai, bet ir Vatikano II susirinkimas, kuris savaip paskatino XX amžiaus renesansą – septintąjį dešimtmetį. Laisvės ir pabudimo dešimtmetį, tokį tolimą civilizacijų karo apologetams, ne religiniams, bet daugiau politiniams fundamentalistams. Nes nūnai religinis fundamentalizmas – tiek musulmoniškas, tiek krikščioniškas – yra nebe tikėjimas, o valstybių ir kitokių teroristinių gaujų įrankis galiai ir hegemonijai stiprinti.

EGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonės
    Ir man, neišmanėliui, buvo daug kas neaišku. Na, tai, kad „Vilniaus brigada“ tiek nuskurdo, jog jai stigo ginklų ir pistoletą būsimam žudikui iš Rygos vežė B. Dekanidzės tarpininkas, kuris, beje, ir mokė I. Achremovą juo naudotis, buvo jau už normalių klausimų ribos. Bet... kodėl visi trys teisėjai, nuteisę B. Dekanidzę, I. Achremovą ir kitus, po teismo padarė karjerą – staigią ir ryškią (tiesa, dviem iš jų karjera nesusiklostė). Gal už tai, kad V. Lingio nužudymas buvo lokalizuotas iki „brigados“ ir Vito konflikto bei keršto? O jei tai buvo susiję su nafta (V. Lingys mirties dieną turėjo susitikti su žmogumi, žadėjusiu suteikti papildomos informacijos), ir „brigada“ tik vykdė kažkieno galingesnio užsakymą? O gal, jei būtų einama naftos pėdsakais – iki pat „Mažeikių naftos“, iš kurios ir į kurią tada važinėjo „neoficialios“ cisternos, nebūtų ir „G. Kiesaus nužudymo bylos“? Ak, kiek daug klausimėlių, atleiskite neišmanėliui... Norėjau parašyti – „kaip ir jis atleidžia savo kaltininkams“, bet nerašysiu. Nes Achremovas – ne mano kaltininkas ir atleisti jam Vito žūties negaliu.

EDUARD LIMONOV. Keturi filmai
Iš: Эдуард Лимонов. Русское психо. М.: Ультра. Культура, 2003. Vertė Darius Pocevičius
    Tai, kad prieš šimtą metų kinematografija nepasuko keliu, kurį nurodė pirmasis arba vienas pirmųjų dokumentinių filmų (šis trumpas brolių Lumière’ų fragmentas vadinosi „Traukinys“, ne, jis vadinosi „Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį“), o ėmė štampuoti filmus-spektaklius, laikau tragišku abortu. Visos kinematografijos ateitis buvo dokumentika, o vietoj to dabar turime ištisas išblukusių, susirangiusių celiulioidinių juostų saugyklas su šlykščiais buržuazinių pasisėdėjimų vaizdeliais à la Nemirovičius-Dančenka. Reikėjo pasiutusiai filmuoti 1913-ųjų revoliuciją Meksikoje, 1911 metų Kinijos revoliuciją, nukirstas galvas su kasytėmis, kūnuose įstrigusias kulkas. Filmuoti Žiemos rūmų paėmimą 1917-aisiais (ten nebuvo nė vieno operatoriaus, kokia gėda!), pasidavusius ministrus, apsitriedusius junkerius nuplėštais antpečiais. Po dvidešimties metelių juos teko nevykusiai vaidinti (taip, revoliuciją, tačiau prastai suvaidintą) iškreipiant istorinę tikrovę. Jei tada būtų filmavę Ungerno žygį į Mongoliją, į Ugrą, jo Azijos diviziją, dabar turėtume tokius nuožmius veidus, tokias raukšles, tokias šypsenėles... Vertas šimtų stalonių ir švarcenegerių su jų silikoniniais raumenimis. Techniškai tais laikais buvo viskas įmanoma, bet štai tiesiog nesusiprotėjo iš estetinių sumetimų. Užtat iššvaistė visą šimtmetį celiulioide fiksuodami pieštas dekoracijas, arbatėlės ir alkoholio gurkšnojimus svetainėse, bukus buržuazijos pokalbius. Retkarčiais bandė filmuoti batalines scenas, statistus aprengdavo uniformomis, bet visa tai dvokė šlykščiais Rytų Europos gašlūnais, buržua Stanislavskiu ir Nemirovičiumi-Dančenka, jų šlykščiu aktorių prakaitu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


72094. esmė2007-01-04 20:49

72097. kiskis p2007-01-04 21:06
busme. nu ka dar sugalvos.

72098. kiskis p2007-01-04 21:07
buvo pazymetas komentaras 1 kol dar nebuvo nei vieno. kas priziuri skaiciavima?

72110. kaip ir2007-01-04 23:38
nieko įdomaus. Eilinį kartą.

72111. snobas2007-01-05 00:21
Įdomu, ką pasakys ir apie ką kalbės profesorius fizikas. gal apie įvykusią laiko paklaidą ar netiesinę fiziką? vien šis pokalbis smalsina mane.

72258. zebra.lt2007-01-06 05:07
Stiprus numeris atrodo.

72276. cėcė2007-01-06 17:50
O aš iki šiol maniau,kad bendroji kalba tai suvalkiečių tarmė.Pasirodo-klydau.

72367. Cėcei2007-01-07 22:42
Ne, neklydai. Tai gyvasis klasikas klaidina. Jis taip dažnai ėmė klaidinti, kad net nebesmagu. Visi pagaliau pasenstam, bet kas būtų, jei visi pasenę žmonės nenustotų rašyti?..

72368. ivs > tam, kuris cėcei2007-01-07 22:47
Maniau, kad gyvasis klasikas yra RoRa. Ir nieko neklaidina. Pats pasiklysta.

72374. Papa Kumpis2007-01-07 23:17
Ceces irgi uzmusa.

72376. ragana Kornelija2007-01-07 23:58
klydai, cėce, klydai. pirmą kartą skaitau Gedą nenusišnekant apie tarmes.

72405. Jo2007-01-08 12:04
kaip smagu, kad bent vieną kartą tuose dienoraštėliuose klasikas nenusišnekėjo...

72519. pasirasau :-( 2007-01-10 00:27
negalejau sio numerio pirkti del sudziaus jaro publikacijos. is karto atpurte. numeciau pinigus ir nusipirkau kita laikrasti.

72575. gniux2007-01-10 19:25
ar Smakotinas dar teberaso kanors?

72621. Idomu2007-01-11 00:21
Kas verte Simon Rees??? Lolita? Neturiu laikrascio ir nelabai galiu tureti... Pasufleruokit...

72633. įdomukui2007-01-11 09:26
Laimantas Jonušys

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba