TURINYS

VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos
Užburianti jėga, žavesio galia, greičio ir aistros svaigulys, kerintis tolstančios galios aidas – kas tai? Pralėkusi ugnis? Akimis nelyg ryškiomis šviesomis sužaibavusi gracija – ji! Mašina? Moteris? Iki taško horizonte galinti ištirpdyti aistra? Apnuoginti cilindrų blokai – geidulingai galingi tarsi moterų šlaunys. Pradedančiajam užtenka vaizdo, vaizduotė neša greičiau negu aistra, tegul ir į tuštumą. O gavus pavairuoti tik trukteli kelis kartus ir jaudulys su gėda bei saldumu pasibaigia. Paskui – kantrybės, kantrybės, kantrybės pamokos. Reikia atidžiai, švelniai, smarkiai negreitėti, palengva, palengva, pradedančiųjų dievas – kantrybė.

GINTARAS BERESNEVIČIUS.Pasiklydę laike
Vienam interneto tinklalapiui – darbo diena, kitam – tiesiog antras iš eilės sekmadienis. Spaudos kioskas nedirbo šeštadienį ir sekmadienį. "Šatėnus" nusipirkau pirmadienį, kuris buvo antras sekmadienis. Vieni laikraščiai eina, kiti stovi. Bankai nedirba. "Maximos", tiesa, sukasi.

VALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis

Karaliaus šunys vijo linksmą briedį
raudoni sodai springo obuoliais
į šaltą tuštumą grakščiai liūdėti
kol forma turinį pamažėle išskleis
[...]

-js-. Sekmadienio postilė
Kadaise patarnaudamas Mišioms su didžiausiu įkvėpimu, pagal visus raiškiojo skaitymo reikalavimus skaičiau šią Evangelijos vietą: "Aš esu vynmedis, o jūs šakelės". Net kunigas pagyrė, kad gražiai.
Šiandien tas pats tekstas jau stringa. Gal ne tik todėl, kad nebe tie metai ir nebe tas sielos polėkis. Dabar čia juntamas kitas prieskonis. Jau nesinori tų žodžių sušlamšti kaip pyragaičio. Juk būti Jėzaus vynmedžio šakele – tai anaiptol ne vien Pirmosios komunijos palaima. Tai kryžius, pasmerkimas. Kaip ir priklausymas Gerojo ganytojo kaimenei. Pasmerkimas vienintelei tiesai, vienintelei laimei, vienintelei galimybei gyventi ir duoti vaisių. Nesiryja tokie dalykai. Evangelistas Jonas į dailų popierėlį suvyniojo nepakeliamą kartybę. Man baisu tai, kas siūloma kaip vienintelis. Aplinkui matau pakankamai daug žmonių, kurie netapę ano vynmedžio šakelėmis yra vaisingi. Ir aš pats, palikęs Kristų nuošalyje, imu ir nuveikiu tai, kas rodosi gražu ir teisinga. Be to, nesutinku, kad pats ar kiti nuolat būtų vertinami tik pagal vaisingumą. Pagaliau kaip man žinoti, kaip nuspręsti, kas yra tikrieji vaisiai to paslaptingojo vynininko akyse? Ko jis nori, ko laukia iš manęs? Jis juk išaukština ir gailestingąjį samarietį, kuris puola gelbėti sužeistojo, ir Lozoriaus seserį Mariją, kuri tik sėdi ir klausosi. Ar jie abu vienodai vaisingi, vienodai priklauso gerosioms vynmedžio šakelėms?

RIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. Janonis
Juliaus Janonio gatvėje esanti 73-ioji bendrojo lavinimo mokykla pavadinta Didžiojo Tėvynės karo dalyvio Aleksandro Fedosejevičiaus Černonogo vardu. Šiuo metu 1600 mokinių dviem pamainomis moko 137 mokytojai. Jau ištisus metus prie rūbinės lygiomis teisėmis gyvena visų dėmesio lepinama katė Anfisa. 73-iosios bendrojo lavinimo mokyklos direktorius Sergejus Nikolajevičius Vorobjovas yra Voronežo miesto dūmos deputatas.
Skelbimas mokykloje: VNIMANIJE. V celiach obespečenija obščestvennovo poriadka vchod v školu roditelei ZAPREŠČION. Administracija školy 73
Lietuvių delegaciją išskėstom rankom sutiko Nadežda Vasiljevna Tišaninova. Tai Juliaus Janonio muziejaus vadovė, viena iš labiausiai gerbiamų pedagogių. Būtent ji užvirė šią lietuvių dienų Voroneže košę. Ji vienintelė iš čia dirbančių moterų turi teisę ateiti mokyklon sijonuota.

JOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis
"Polityka", 2006, Nr. 2. Vertė Vitalijus Šarkovas
Farmacijos rinkodaros specialistai pasirūpino išgarsinti daugybę ligų, kurių anksčiau niekam ir į galvą neateidavo gydyti: tai senėjimas, plikimas, išsiblaškymas, celiulitas, pagirios, baimė. Kurti sveikatos problemas tiesiog apsimoka. Televizijos reklamoje, šios rinkos monitoringą vykdančios bendrovės "AGB Nielsen" duomenimis, farmacijos pramonės gaminiai jau aplenkė telekomunikacijų paslaugas ir skalbimo miltelius ir nusileidžia tik maistui.
"Kartais pagalvoju, jog vaistinėje reikėtų įsitaisyti televizorių, kad galėčiau matyti reklamas. Kasdien žmonės nori nusipirkti "tų miltelių, kurių išgėrus skausmo kaip nebūta", o aš nežinau, ką jie turi galvoje", – pasakoja vaistininkė Alina Fornal.

SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
Iš naujo pajutus, kad Saulė yra tas raudonas katilas, kuriame verdanti Žemė... Čia verdama ir žmonių ateitis.
Ir dar daug – nelabai matomų katilų. Jie visi – pailgi arba apvalūs.
Skraidantieji ovalai.
Tikra alcheminė sistema.
(Dvasia išvaroma taip kaip spiritas...)

GALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. Poezija
[...]
Kai laikrodžių rodyklės kaip gervės sparnai
Pilnaties šviesoje matuoja erd-
Vę nuo vystyklėlių iki karsto, ir kai-
P žadintuvas nuojauta Karmą pašauks,
Ir švelnios Solongo rankos, kai-
P drugeliai, nebylius mygtukus žadintuvo paju-
Dins, pilnatis Uneedei niutage, kai-
P greit gimdysianti mama, Šviesą, kai-
P žvakelę blyškią, lieja ir laukia (seanso pabaigos).
Uneedei niutage būsimoji motina kai-
P pilnatis snaudžia pavakare prie lango
Ir pasakas mokos atmintinai. Motinos vandenyse,
Neramiuose kaip laikas, staiga prabunda
Gražus berniukas ir paprašo: "Leisk į mėnulį pažiūrėti"
Ir pilvuką sidabrinį Cveigą skaitančios mamytės
It medinį lopšį tyliai palinguos. [...]
Galsansukh Baatar

INEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūros
Kai šeichas mergaitei išrenka vyrą, liepia jai apsirengti lengvesniu rūbu ir pastato prieš vėją. Iš atitinkamo atstumo sprendžia, kokią išpirką nustatyti, orientuodamasis pagal tai, ką pamato, kai vėjas priplaka prie kūno drabužius.
Beduinai – didžiai tikintys. Mirusiuosius laidoja už gyvenvietės ribų vakarinėje pusėje. Antkapių nestato, nepuošia kapų, bet mirusiuosius gerbia, juos lanko, tiksliai žino, kurioje vietoje artimieji palaidoti. Tiki, kad po mirties jie vėl gyvens kartu.
Tačiau klanui persikėlus į kitą vietą kapai užmirštami.
Beduinai pakankamai turtingi. Gyvena taupiai, tenkinasi minimumu, tačiau mėgsta gerus, brangius daiktus, vertingus papuošalus. Turto perteklių slepia būsimam pomirtiniam gyvenimui užkasdami smėlyje.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Konstanty Ildefons Gałczyński. Kavos malūnėlis. Pasaka. Iš lenkų k. vertė V. Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2006.
Ir tada darželiuose ėmė žydėti jurginai, ant bažnyčių bokštų šoko gaideliai, fabrikai gamino tūkstančius žvaigždėmis spindinčių šaukštų, spaustuvės ėmė spausdinti knygas, o malūnėliai malė skanią stambių pupelių kavą...
O mes visi, t. y. švininiai kareivėliai, žvelgėme į pasaulį vaikiškai naiviomis ir tyromis K. I. Gałczyńskio akutėmis, tapome nerimti ir beprotiškai laimingi... Ir vienas kitam debiliškai šypsojomės...

Raimondas Dikčius. Velniai baltais chalatais. V.: UAB AMMJ, 2005.
Matyt, prekybos pradžioje švytintis linksmakotis taip glumino į knygynus užeinančius žmones, kad buvo nuspręsta knygą aplenkti. Šiaip ar taip, autorius savo tikslą pasiekė – negailestingai "išliustravo" Lietuvos ir viso kito Vakarų pasaulio mokslą, mediciną, politiką, kultūrą. Pavarė ir ant tam tikrų Lietuvos politikų bei kitokių veikėjų. Labai smarkiai išsikrovė bičas, išsimasturbavo, nes kitaip nei pisliava šio antiromano nepavadinsi. Trumpai tariant – labai atvira neapykantos pasauliui ir turbūt sau sublimacija, gan vulgarus gatvinis stilius su nuolatinėmis tiradomis apie Rytų kultūrų senumą, sveikumą, protingumą. Kalbinė pornuškė, ir tiek.

RENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistui
Vadinti atsakymus "mažais", o klausimus – "dideliais" rašytoją, matyt, bus inspiravę ne tik klausimus užduodantys autoritetai (J. Vaičiūnaitė, L. Jacinevičius, R. Šavelis ir kiti), bet galbūt ir tai, kad atsakinėti į klausimus nėra lengvas darbas, nes atsakinėtojui įdomiausia ne sekti loginę klausimo kryptį, o nueiti "savais keliais", kur galima improvizuoti, pokštauti, kurti, galbūt net klausinėti paties klausinėtojo. Manyčiau, ne veltui knyga pavadinta pokalbiais – tai žodis, charakterizuojantis į knygą surinktus tekstus. Antroje knygos pusėje sudėtas esė irgi galima priskirti pokalbio žanrui – tai ramų pašnekesį pratęsiantys rašytojo monologai, svarstymai, retoriniai klausimai ir atsidūsėjimai.

GINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos
"Kurortininkas" ir "Kelionė į Niurnbergą" skaitytoją labiausiai traukia nesumeluotu autentiškumu. Hesse šaiposi iš savęs ir kitų, šaiposi iš savo šaipymosi iš savęs ir kitų, iš savo bejėgiškumo socialiniame pasaulyje, "kai iš valdiškos įstaigos turėdavo gauti pilietybės dokumentą ar bent užpildyti gyventojų surašymo lapelį". Jis griauna rašytojo, nuo ryto iki nakties šėlstančio prie rašomojo stalo, stereotipą ir apnuogindamas parodo, koks sunkus įkvėpimo trupinių ir šviesesnių akimirkų rankiojimas, kokios tuščios slenka dienos, savaitės, mėnesiai, kol prašvinta kūrybingesnė diena. Ir kokie nepakeliamai sunkūs trukdžiai, kuriuos skleidžia išorinis pasaulis, kilnūs įsipareigojimai ar fizinės negalios, koks sunkus kartais būna didžio žmogaus buvimas kūniškuoju pavidalu.

VYTENIS ALMONAITIS. JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai
Par tris dinas ir tris naktys
Newalgi ne giery
Winok twyrty jaunykajte
Keliony isztwiery

Dar mes karta susymuszom
Tys pat upys Juras
Kamy ne dydy akmeny
Su ta upe duras

Jablonauskis paregieis
Maskolu daugibys
O sawuju nuwargintu
Didziause sylpnibe

Tary: "Mes prisz toki sila
Jau nebdaturiesma
Bet weltu krumusy
Kraui sawa lisma"

MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekyba
Vadinamoji oro prekyba Niujorke buvo įteisinta dar 1961 metų įstatymu. Įstatymas numato, kad pastatų savininkai, valdantys namus, kurie yra žemesni nei toje teritorijoje leistinos architektūros objektų aukščio ribos, taip pat yra ir erdvės, lygios namo sklypo dydžiui, savininkai. Kitaip sakant, jeigu jums priklausantis namas, esantis Manhatane, yra keturių aukštų, o toje vietoje leidžiama statyti dešimties aukštų namą, jums priklauso teisės į likusius šešis aukštus – bet kada sumanęs galite savo namą paaukštinti. Taigi nepastatyti aukštai virš jums priklausančio pastato tam tikra prasme yra prilyginti žemės sklypui.

VIRGINA ŠUKYTĖ. Galvos
Tik po kokios dvidešimtos galvos nustojau jaudintis, tuomet pajutau, kad jos visos skirtingos, ne vien plaukų spalva, stiliumi ar veido išraiška – labiausiai galvos skiriasi savo skleidžiama energija ar dar kažkuo, net nežinau, kaip įvardyti tai, ką žmogaus plaukai spinduliuoja net jam pačiam nejuntant, o aš pasiimu tos energijos kiek noriu savo pirštų galiukais, ne delnais, jokių prisilietimų prie galvos delnais, tai didžiausia klaida, kurios jau seniai nebedarau, nes per delną aš atiduodu energiją, o man reikia jos daug, kitaip negalėčiau dirbti stovėdama kasdien po aštuonias valandas, todėl imu drąsiai, nes pas mane atėjusių galvų energija teisėtai priklauso man.

ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)
Iš blogų įstatymų gimsta geri papročiai.
Bet koks įprotis virsta darbu.
Gėda darbo nedaro.
Blogas akis darbai bado.
Kad pradėtum nuo nulio, reikia išsikapstyti iš minuso.
Tikri menininkai visada pasislėpę po žmonų kauke.
Tikrą nelaimę pažinsi draugystėje.