Stebuklo reikmenys

Pusryčių stebuklas

Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
tik vieną savo koją ant bangelių upėje.

Dienos pirmas keltas ką tik perplaukė upę.
Buvo baisiai šalta, tad vylėmės, jog kava
bus karštut karštutėlė, jeigu jau saulė
mūs nesirengė šildyt; ir kad tas trupinys
virs stora rieke, aptepta sviestu, – įvyks stebuklas.
Septintą išėjo žmogus į balkoną.

Minutę vienas pastovėjo balkone
žvelgdamas pro mūs galvas ton pusėn, kur upė.
Tarnas padavė reikmenis atlikti stebuklui:
juos sudarė vičvienas puodelis kavos
ir viena bandelė; jis ėmė ją trupint;
galva jo bolavo tarp debesų – atseit, šalia saulės.

Ar jis buvo kvailas? Ką gi po saule
jis bandė daryti tenai, tame balkone!
Visiems atiteko po kietą trupinį –
juos kai kurie su panieka išmetė upėn –
ir puodeliuos po vieną lašą kavos.
Dalis mūsų stoviniavo toliau: laukė stebuklo.

Galiu pasakyt, ką išvydau paskui; tai nebuvo stebuklas.
Gražuolė vila stovėjo spindėdama saulėj,
pro duris sklido kvapas karštos kavos.
Prieky – baltas gipsinis baroko balkonas,
prilipdytas paukščių, perinčių palei upę, –
tai mačiau prikišusi vieną akį prie trupinio –

ir galerijos, ir marmuro kambariai. Trupinys –
mano rūmas, man sukurtas, įvykus stebuklui,
per amžius vabzdžių, paukščių ir upės,
dorojusios akmenis. Kasdien, šviečiant saulei,
per pusryčius sėdžiu savam balkone
susikėlusi kojas ir kibirais geriu kavą.

Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
Langas už upės atmušė saulę:
lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.

Namų viešnia

Liūdna siuvėja,
gyvenanti šį mėnesį pas mus,
smulki, liesa, pilna pagiežos.
Negalim niekaip jos pradžiuginti.
Ar jai pasiūlysi suknelę, ar išgerti,
keptos žuvies, viščiuko šlaunį –
jai visai vis vien.

Sėdi ir žiūri televizorių.
Ne televizorių – dryžius.
„Pareguliuoti televizorių?“
„Ne“, – sako ji. Beviltiška.
Ir žiūri sau toliau,
beviltiškai, visa surukusi.
Josios drabužiai glumina,
bet ji tikrai ne vargana našlaitė.
Ji turi motiną ir tėvą,
ir visa kita, ji uždirba
gana gerai, ir mes maitinam
ją taip, kad papilnėtų.

Mes siūlom jai pasinaudot žiūronais.
Mes sakom: „Eik, pažvelk į lėktuvus!“
Mes sakom: „Eik, pažvelk į kūdikį!“
Arba kaip senis, kur peilius galanda,
pagroti moka himną
tekėlo ratu.
Negelbsti niekas.

Ji sako: „Man smulkių
reikėtų pirkt sagoms.“
Regis, ji mano, kad prašyt
beprasmiška. O Dieve, pirk sagas,
jei jos bent kiek padės,
pasaulyje pačias didžiausias –
ar tuziną, ar urmu!
Nusipirk tu sau ledų,
pirk komiksus, automobilį!

Jos veidas uždaras kaip riešutas,
užsisklendęs tarsi kokia sraigė
arba tūkstantmetė sėkla.
Gal ji galvoja apie vestuves?
Arba – kaip praturtėti? Bet ji siuva
tai labai jau vidutiniškai.

Prašom! Imk mūsų pinigus! Nusišypsok!
Ką tau, dėl Dievo, mes padarėm?
Ką kas nors kitas tau padarė,
ir nuo kada tai prasidėjo?
Tuomet, šit, vieną dieną pasisako,
kad ji norėjusi būt vienuole
ir kad šeima jai to neleido.
Matyt, turėtume ją išprašyti
ar nugabenti tiesiai į
artimiausią vienuolyną – juk,
šiaip ar taip, kita josios savaitė – paskutinė.

O gal mes puoselėjame kurią nors
iš likimo deivių savyje?
Klotę, siuvančią mūs gyvenimus
maža kaulėta kojele
su skolinta siuvimo mašina,
ir mūs likimai bus kaip josios,
mūs gyvenimų siūlės – kreivutėlės?

Dvyliktas rytas, arba Jei norit, kitaip

Lyg pro pirmąjį dar neišdžiūvusį kalkių sluoksnį
pro pilką skystą rūką regisi viskas:
juodaodis vaikiščias Baltazaras, tvora, arklys,
    nugrimzdęs namas,

– betono luitai ir gegnės barkšo iš kopos.
(Kompanija pateikia šias baltas bet nutriušusias
kopas kaip pieveles.) „Laivo griaučiai“, – mes sakom; bet gal
    tai greičiau namo griaučiai.

Jūra kažkur tenai, nieko neveikia. Tss...
Atodūsis. Ir vos, vos, vos
(o gal pasigirdo?) pagaunamas gailutėlis
    tilviko riksmas.

Tvora, trys stygos spygliuotos vielos, rūdyte
surūdijusios, trys gumbuotos linijos, viltingai artėja
per sklypus; apsigalvoja; pasuka
    darydamos, atseit, kampą...

Neklausk didžiulio balto arklio Ar tu manaisi
esąs šiapus tvoros ar anapus? Jis dar
tebemiega. Net ir pabudęs, greičiausiai
    jisai abejotų.

Jis didesnis už namą. Ar tai
asmenybės galia, ar – užsnūdo perspektyvos jausmas?
Alavinis arklys, senoviškas lydinys
    alavo, švino, sidabro,

jis truputį žiba; bet keturių galonų
skardinė, artėjanti ant Baltazaro galvos,
blyksi, ir pasaulis tampa perlu, o aš,
    aš esu

jojo blikas! Jau girdžiu, kaip teliūskuoja
skardinėj vanduo. Baltazaras gieda.
„Šiandien mano šventė, – traukia jisai, –
    šiandien Karalių diena.“