ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-07-27 nr. 710

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tas, kur sėdi ir pučia į ausį (41) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pamatyti ir nenumirti (86) • Senoji airių poezija (6) • JURGIS JANAVIČIUS. Darbas prie Etremos (8) • SLAVOJ ŽIŽEK. Nuo Homo sucker prie Homo sacer (29) • Su aktore DOLORESA KAZRAGYTE kalbasi Sonata Žalneravičiūtė. Atlikti savo gyvenimą (8) • DAINIUS SOBECKIS. Iliuzijos dar nemirė (7) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (9) • Viešosios erdvės menasMATS TRAAT. Iš Charalos* biografijų (6) • AGNIEŠKA JUZEFOVIČ. Akademinė "Baltų lankų" studijų savaitė Druskininkuose (108) • LEONAS STEPANAUSKAS. Vydūnas ir fotografija (15) • ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Lietuvių kalbos garso ir prasmės ryšys (60) • SOTIRIS SOULIOTIS. Bizantas, Bizantija ir papukai (10) • ŠIAURYS NARBUTAS. Oazės Palangoje (27) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (2) • Kitas "Šiaurės Atėnų" numeris išeis rugpjūčio 7 d. (44) •

Tas, kur sėdi ir pučia į ausį

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydas Pakalka. Be pavadinimo. 1999

– Šitam arkliui – jau keturiosdešimc, – sako Mikas, mostaguodamas rankom. – Dar kap kolkozai kūrės... – pasakoja kaip visada padidindamas, nepasakydamas iki galo.

– An lapių šitų arklį. Jau cik an lapių, – juokiasi, eina prie arklio, glosto jam kaklą, išsipūtusias lūpas, sprandą.

– Jaunystėj duodavom arkliam šnapso, tai, žūrėk, jiej cik liežuvius varto, an dzviejų kojų stojasi, šoka, – kalba vis mosteldamas ranka, nusiimdamas kepurę.

Aunamės guminiais batais, maunamės pirštines.

– Kiaulį raiks varyc tį už svirno, – rodo Mikas, – pas paršų.

Lipam į gardą, rišam kiaulei už kojų virves. Kiaulė žviegia, kriokia, muistosi, daužosi, trinasi pasieniu. Trise keliam ją, verčiam per užtvarą. Mes dviese – už virvių, Mikas – už uodegos. O ką padarysi, jeigu nėra vartelių, gražiuoju juk neišprašysi... Užverčiam ant užtvaros, ritenam žemyn, vedam laukan. Ir vedam, ir nešam, ir stumiam, ir spardom, ir raginam visokiausiais būdais: eik eik, kiaule, rupūže, nepjauti juk vedam. Nudanginam už svirno ir vėl keliam į gardą: mes dviese – už virvių, Mikas – už uodegos, verčiam į aptvarą, žviegiančią, pridususią...

Mikas visada buvo senas, kiek jį atsimenu. Nors dabar, kai žiūriu prieš dvidešimt metų darytas nuotraukas, jose Mikas man atrodo ne toks jau ir senas, gal net apyjaunis. Prieš dvidešimt metų taip neatrodė. Ir daug kas atrodė kitaip. Šiandien Mikui aštuoniasdešimt septyneri, jis antras pagal senumą Sakniavos žmogus. Seniausias Tuminauskas, pora metų už Miką vyresnis. Kaime taip ir skaičiuojama: iš pradžių – Tuminauckas, paskui jau Miko eilė... Atsimenu, kaip šventėm Miko aštuoniasdešimtmetį ir kaip jo brolis Viktaris (suprask, Viktoras) pasakė vieną gražiausių mano kada nors girdėtų tostų. Paprastai ir kaimietiškai, truputį nerišliai, jis kalbėjo maždaug taip: visko buvo gyvenime... iki aštuoniosdešimc ir aš gyvenau tai šep, tai tep, bet kap suvei aštuoniosdešimc, tai gyvenimas aj cik geryn ir geryn... tai ir Mikas... ir tegu gyvena, kiek cik jis nori... Viktaris buvo vyresnis, dabar jau miręs. Prisimenu, kad Viktariui buvo sudėti beveik visi geležiniai dantys, todėl jo šypsena atrodė velniška, spinduliuojanti, ir visas jis buvo kaip krienas, kietas ir negendantis.

Mikas Dimša į Sakniavą atėjo žentuos. Jo gimtinė – Žvikeliai. Kai buvau mažas, važiuodavom žiemą su arkliu rogėmis iš Sakniavos į Demeniškius (kur gyveno Viktaris). Pro Žvikelius. Ir jie tada man atrodė taip toli. O dabar... Buvo taip. Sakniavoje šventėm Velykas. Ir buvom atvažiavę su tokiu juodu nauju "Mercedes" džipu. Tai Mikas vaikščiojo vaikščiojo aplink tą džipą, glostė rankomis, kratė galvą ir sakė, kad tokios mašinos dar nėra matęs, paskui, kai sužinojo, kad šita mašina kainuoja du šimtus tūkstančių litų, tai ėmė visai kratyti galvą ir rankas, nes tokių skaičių sakė nesuprantąs. Įsėdo į automobilį ir išvažiavom pasivažinėti. Į Žvikelius nuvažiavom per dvi minutes. Mikas žiūrėjo pro langą į savo būkles ir pasakojo, kur stovėjęs namas, augęs sodas, važiavom per pievą stačiu skardžiu ir Mikas nežinojo, ar čia reikia bijoti, ar čia tokia brangi mašina gal jau ir neapsiverčia. Paskui kaip kokie nekrikštai sugalvojom išmėgint, ar gerai džipas traukia, ir pasukom ant stataus pylimo, kur kadais stovėjęs namas, džipas pakrypo beveik devyniasdešimt laipsnių kampu, o užvažiavę ant pylimo vos spėjom sustabdyti, nes ten iš karto didžiausia duobė – kitados buvo rūsiai. Mikas stebėjosi, kad šitaip su lengvuoju automobiliu galima važinėti, tarsi su kokiu traktorium, ir aš jam aiškinau, kad šitas automobilis turi tris šimtus septyniasdešimt penkias arklio jėgas, ir šiuo klausimu Mikas, būdamas tikras arklių mylėtojas, prie smetoninės Lietuvos tarnavęs Alytuje, ulonų pulke, mane puikiai suprato. Jis atsisuko į mane, iškėlė rankas, sugniaužė kumščius ir pasakė: uch… Bet, tiesą sakant, visa tai tebuvo priedanga – tas automobilis, beveik keturi šimtai arklio galių. Norėjau nuvežti jį į tėviškę, norėjau įsiminti Miką, žiūrintį į savo jaunystę, į savo artimuosius, kurių jau nebėra, į savo gimtąjį namą, kurio jau nebėra, į sodą, kurio vaismedžiai tapo laukiniai ir veda karčius vaisius, į žolę, medžius, į dangų, į vėją, į tuščią pavasarį, į Velykas, į bažnyčią, norėjau įsiminti Miką, žiūrintį į save patį, į save, kurio jau beveik nebėra, į savo aštuoniasdešimt septynerius metus, kurių jau nebėra, į savo Viktarį, kurio nebėra, norėjau išsiaiškinti, į ką žmogus žiūri, kai jau beveik nieko nelieka, norėjau žiūrėti į Miką jaunuolį, kurio niekada nemačiau, kurį nežinojau esant, buvus, dar norėjau žiūrėti į pasaulį, kuris buvo iki manęs, be manęs, kuris bus be manęs, kuriam esu nereikalingas... Ir tada Mikas atsigręžė į mane, iškėlė rankas, sugniaužė kumščius ir pasakė: uch. Visas nusipurtydamas, įsitempdamas, uch. Ir mes abu galvojom, kad Mikas čia daugiau jau, matyt, ir neatvažiuos, nes jau yra senas, nes jau neina toli nuo namų, ir aš dabar žinau, kad apie visą savo gyvenimą galima pasakyti labai paprastai: iškėlus rankas, sugniaužus kumščius, krestelti ir sakyti – uch...

Sulaukęs aštuoniasdešimt septynerių, Mikas vis dar gali išgerti daug šnapso. Ne tik gali, bet ir geria. Visą gyvenimą gėrė, neprasigėrė. Dabar ant ribos. Kol buvo gyva antroji jo žmona, gerokai už Miką vyresnė, tai jam dirbti beveik nieko nereikėjo. Galėjo sau gerti. Būdavo, ateina vieni svečiai, tai su tais geria taip, kad visi išgriūva, tada ateina kiti svečiai, su tais Mikas vėl gali gerti tiek, kad visi išgriūva... Kartais šitaip net tris kartus per dieną. Visokių nesąmonių pasitaikydavo. Kartą užėjom pas Miką po gerų balių, žiūrim – guli jis ant žemės beveik be pulso, ant veido kažkokia balta, gliti masė pasklidusi, galvojom, šakės jau, putos iš burnos eina. Pasirodo, ne. Gerai prigėręs samagono Mikas pasijuto labai ištroškęs, atsidarė šaldytuvą, norėdamas pieno atsigerti, bet vietoj pieno pasistvėrė stiklainį majonezo, užsivertė atsigerti ir tuo metu "nulūžo".

Mirus antrai žmonai Mikas truputį prigeso. Aišku, kad jos labai gailėjo, liūdėjo, buvo žiema, buvo daug tamsos, net man neramu pasidarė, kaip jis ten vienas kaime, toks senas, toks liūdnas, sakiau, bus jam blogai, užeis depresija, neišgyvens. Bet Mikas yra kietas. Visą gyvenimą buvo kietas. Ir mirs kietas. Per žmonos laidotuves, sėdėdamas šermenyse, pas jos vaikus (Gudeliuose), nusprendė, kad neduos per daug pinigų laidotuvėms, tegu vaikai duoda, o į priekaištus atsakydavo: "Ir man gyvenc raikia, o kap be pinigų?" Tada supratau, kad Mikas gyvens. Žūtbūt gyvens. Ir žavėjausi Miku. Ir norėjau taip pat mokėti, galėti žūtbūt gyventi. Gyventi net tada, kai beveik nebelieka vietos, priežasčių, galimybių, aplinkybių gyventi. Gyventi taip, kaip aš nemoku. Gyventi kietai, žiauriai, gyventi per prievartą, gyventi labai užsispyrus, labai atkakliai, gyventi į priekį. Tegu tris mėnesius, tris savaites, tris dienas, bet gyventi visa jėga, visomis galiomis. Gyventi šitoj savižudžių tautoj, šitam skystime. Šitoj valstybėj, kur pavojinga ginčytis, kur pavojinga žmones įpareigoti, nes, žiūrėk, jie gali imti ir nusižudyti, kur negalima išspręsti kylančių problemų, nes čia žudydamiesi iš vienos problemos sukuria dvi, tris, penkiasdešimt naujų, nes perkelia tas problemas, bėdas kartų kartoms...

2004-ųjų pavasarį nusižudė mano žmonos giminaitė. Savižudybės istorija sudėtinga. Viskas prasidėjo 2003-iųjų pavasarį. Buvo vėjuotas, apsiniaukęs savaitgalis. Šios moters vyras sugalvojo eiti žvejoti. Ne eiti, bet plaukti valtimi. Vienas žvejoti nenorėjo, ieškojo kompanionų. Nuėjo pas vieną draugą, nuėjo pas kitą, trečią. Nė vienas su juo žvejoti nėjo, tai nenorėjo, tai buvo užsiėmę. Tada jis grįžo namo ir prisispyręs prašė žmonos palaikyti jam kompaniją. Ši nenorėjo: ir žvejė ne ypatinga buvo, ir vandens bijojo, nes plaukti nemokėjo, bet ko gi nepadarysi dėl savo vyro... Išsiyrė jie valtimi, žvejojo žvejojo, paskui dar labiau pakilo vėjas, oras subjuro, ėmė jie irtis (tikriausiai) kranto link, bet, kaip kad atsitinka pokštaujant likimui, ėmė ir apsivertė valtis. Vanduo dar buvo šaltas, per šaltas plaukti, moteris plaukti nemokėjo, ji šaukė pagalbos, vyras ją ramino, gelbėjo, sakė, ką daryti, kad nenuskęstų, leido plaukti pirmai. Pagalba atėjo. Netoliese žvejoję ir šventę vyrai atskubėjo gelbėti. Moterį ištraukė be sąmonės, springstančią, vyrą irgi ištraukė, visą suriestą mėšlungio, pamėlynavusį, nebegyvą. Ištraukė ir valtį, kurią mačiau prie šios verkiančios giminaitės namo, kai atvažiavome į vyro laidotuves. Našlaitėmis liko dvi jos mergaitės. Stovėjo prie smėlio, byrančio ant jų tėčio karsto, stovėjo ir verkė, ir visi verkė, ir net kunigas negalėjo susivaldyti, glostydamas šių našlaičių galvas, pasakodamas, kad ir jis užaugo našlaičiu, pasakodamas ilgai, paprastai, dėkodamas dievui, kad liko gyva bent motina. Ir smėlis vis byrėjo. Ir karsto duobė buvo kaip smėlio laikrodis, anga, kuri užsivers amžiams, anga su nagais, ašaromis, su kunigu, pušimis, kankorėžiais, paukščiais, tokiais svetimais, ir viskuo, kas pamažu užsimirš, viskuo, dėl ko sakoma, kad užsimirš, viskuo, kas neužsimiršta, ir gyvenimas buvo sprangus, gyvenimas dusino, gyvenimas trankė kaip koks spragilas per nugaras, per širdis, per lūpas, akis taip, kad jos ištino...

Uošviai kaltino moterį, kad tai ji paskandino jų sūnų. Kad specialiai taip padarė, kad ji kalta. Kalta kalta kalta. "Aik tu šikc", – būtų pasakęs Mikas. Bet Mikas yra kietas. O ji gyveno su dviem savo mergaitėm, gyveno anytos vardu registruotame name ir visai nebuvo tokia kieta kaip Mikas. Ji buvo švelni ir nedidelio ūgio, ir jos tėvas pasikorė, kai ji buvo dar vaikas, ir pasaulis nuo tada jai atrodė tuščias, ir visa ši istorija prasidėjo visai ne 2003-iaisiais, o, matyt, daug anksčiau, visa ši liūdna istorija. Kol 2004-ųjų pavasarį moteris vieną dieną paprašė savo jauniausios dukrelės eiti pažaisti į lauką (kitos tuo metu nebuvo namuos), o pati nuėjo į rūsį neva tvarkytis... Ją rado dukra, dar per maža tokiems vaizdams, per maža tokiam gyvenimui. Aš tikiu, kad dievas tada tupėjo mergaitei ant peties ir švelniai pūtė į ausį, nes ji nenualpo. - - – O aš nevažiavau į laidotuves, nes buvau per silpnas, nes dievas nenutūpė man ant peties, ir baisiausia iš visos šitos istorijos man ne ta, kuri nusižudė, bet jos našlaičiai vaikai, ir aš net neabejoju, kad negalima šitaip skaudinti savo vaikų, savo brolių, seserų, mamų, ir aš esu prieš savižudybes, iki pasiutimo, pamėlynavimo – prieš; būčiau negalėjęs žiūrėti našlaitėmis likusioms mergaitėms į akis ir ne tik į akis, bet ir į pakaušius, nugaras, būčiau negalėjęs prieiti prie jų arčiau kaip per šimtą kilometrų, arčiau kaip per kokius trejus ar ketverius metus, ir aš tarsi koks visas šūdinas bailys negalėjau važiuoti į laidotuves, negalėjau net daug apie tai galvoti ir kištis į skaudžius dievo reikalus, palikęs jį, palikęs jas, juos su visomis jų bėdomis, palikęs dievą ant mergaitės peties, dievą pūtėją, guodėją, skausmingąjį, dievą, prisiimantį atsakomybę, dievą vienišąjį, nelaimingąjį, dievą paskutinę instanciją, kuris neturi kur kreiptis, kuris gali kreiptis tik pats į save, dievą, darantį sprendimus, nepopuliarius, dievą, leidžiantį pasirinkti, leidžiantį daryti sprendimus kitiems, kvailus, skausmingus, griaunančius, nepataisomus sprendimus, dievą kvatojantį, juodojo humoro dievą, liekantį su visomis mūsų neišspręstomis, sukomplikuotomis situacijomis, emocijomis, dievą atpirkimo ožį, dievą, kurio nesimato, dievą, į kurį visada mėginu atsiremti ir į kurį mėgina atsiremti dar milijonai, atsiremti į nežinomybę, į tai, ko nesimato, į tai, kas neapčiuopiama, kas yra už suvokimo ribų, kas prieštarauja logikos dėsniams, absurdo dievą ir vienintelę viltį, nes kitos vilties šitam pasauly neturiu, ir vadovaudamasis visais logikos dėsniais, viskuo, kas matoma, apčiuopiama, suvokiama, viskuo, kas yra aišku, kas yra prieš akis, prieš nosį, vadovaudamasis viskuo, apie ką galiu pagalvoti, aš nesuradau kitos vilties, tik tą dievą, kuris leidžia man neapalpti nuo šito gyvenimo, kuris nutupia ant peties ir švelniai pučia į ausį, bet ne visada, o tik tada, kai jau nebelieka šansų, svertų, dievą iš griūvančio pasaulio, iš atsiminimų, iš mirusių, iš visokių šukių, kurios neleidžia naktį ramiai miegoti, dievą aštrųjį, dievą dyglį, kai viskas sugriūva, jis lieka, lieka kaip vienintelė galimybė kada nors, po šimto milijonų metų, po šviesmečių, po beprotybės, nesąmonės, po vilties kvailių motinos, prikelti mano pasaulį, prikelti brangiausia, ką turiu, turėjau, vienintelė galimybė, tokia nelogiška, neįtikima, vienintelis pasiutimas, prasmė, dievas balandis, dievas pelargonija, dievas milijonai šviesmečių, praraja... Esu stiprus, kai šitaip sakau, kai šitaip tikiu, esu stipresnis už Miką, esu išprotėjęs, maniakas, pelenai, kurie ima švytėti ir atvirsta paukščiu. Ir visada labai noriu išmokti užrašyti tuos minčių srautus, kurie gimsta galvojant apie dievą, apie mirusius, apie medžius, kapus, paukščius, pasaulį, velniškai svetimą, velniškai nereikalingą, tuos minčių srautus, žodžius, kurių bijau, kurie vėliau atrodo kvaili, nuo kurių iš tikrųjų visada stengiuosi pabėgti - - - - jau gal penkiolika metų nešioju savo kūne gal kokį dvidešimt guzų, dabar neskaičiuoju, nes kasmet vis priauga po kelis naujus; "Nepavojingi tie guzai", – atlikęs tyrimus sakė man profesorius Medicinos diagnostikos centre Grybo (gal grybiškos, šungrybiškos, sumautos vilties) gatvėje. "Ar supranti! – rėkė jis atsistojęs priešais mane, suėmęs už rankų, žiūrėdamas į akis ir vis kratydamas. – Gali gyventi dėl šitų guzų šimtą metų. Jeigu užaugs per dideli, o taip būna, būna, kad užauga kumščio dydžio ir užspaudžia kraujagysles ir audinius, tai tada ateik ir pašalinsiu. Bet net ir tada, net ir tokie dideli jie yra nepavojingi. Ar supranti!" – vis rėkė jis. Tai suprantu suprantu, bet iš kur, po perkūnais, aš galėjau žinoti tuos penkiolika metų, kad šitie guzai nepavojingi? Iš kur pats galėjau žinoti, be profesoriaus, be tyrimų, be perspektyvos? Šitam pasaulyje, su kuriuo buvau pasiruošęs bet kurią dieną atsisveikinti. Penkiolika metų. Mokiausi būti svetimas. Akmenys yra svetimi, žolės yra svetimos, pušys yra svetimos, kankorėžiai, voveraitės, karvės, kibirai, musės, žvyras, vandentiekio bokštai – viskas yra svetima. Viskas, ką paliksi. Rytas yra svetimas. Rytas be išeities. Rytas, kuris visai nėra protingesnis už vakarą, rytas, kurį niekas neišsisprendžia, rytas be šansų, mušantis per vidurius, per dantis, vimdantis rytas. Svetimas. Penkiolika metų su dievu, tupinčiu ant peties ir pučiančiu į ausį. Migdančiu. Pašėlusiu dievu, kuris žino, kad guzai yra nepavojingi, bet to nesako, tiesiog pratina, nes vis tiek – ne šiandien, tai po trisdešimt, penkiasdešimt, gal kiek daugiau metų, vis tiek kažkada (ir tas kažkada tada bus šiandien, dabar, šią akimirką) išauš tas rytas, kuris visai nebus protingesnis už vakarą, rytas be ateities, rytas svetimame pasaulyje, pasaulyje pasiliekančiame, pasaulyje kitiems, pasaulyje, velniškai nereikalingame, nutolusiame, rytas su dideliu nerimu, rytas, kuriam visą laiką buvo ruoštasi, dėl kurio buvo gimta, rytas, į kurį viskas susiveda, rytas, kai dievas it kokia strėlė šaus tau nuo peties tiesiai dangun, tiesiai tolyn, rytas, kai liksi vienas...

Žmogus miršta vienas tarsi koks augalas. Nuolankiai. Visi pasaulio padarai, net patys aršiausi, miršta nuolankiai. Tas nuolankumas – kažkoks mirties instinktas, baimė? O gal nenuolankiai, gal tiesiog miręs lieka be nieko. Be jokio šūdniekio, kuriuo galėtų pasididžiuoti prieš gyvuosius, palenktyniauti su jais. Gal mirties instinktas ir yra tas pojūtis, kad esi be nieko. Be argumentų, be daiktų, be savęs, be visko visko visko, be nuovokos, be prasmės. Be tos prasmės, prasmių, kurios ką nors reiškia šiapus. Visos kalbos apie dievą, visos religijos, išvedžiojimai, prietarai, amuletai – viskas tada netenka prasmės. Lieka tik beprasmybė. Jaučiant mirtį visi mokslai ir paramokslai, nesąmonės, prietarai tampa lygiaverčiais dalykais. Manau, todėl dauguma vėžininkų tiki visokiais ekstrasensais ir burokėlių sultimis labiau negu įprastine medicina. O man juo blogiau. Nes netikiu jokiais burokėliais, jokiais argumentais, nė vienu akmeniu, smėliu, raide. Mane tik ima juokas. Toks beprotiškas, destruktyvus, toks nuolankus, kaip liūto pagautos apsidirbusios stirnos. Ir mano dievas yra ne iš šio pasaulio. Mano vienintelis argumentas. Kurio negaliu argumentuoti. Nes šis pasaulis netinka mano dievo argumentavimui. Mano dievas, kuris tikriausiai mane išgelbės. Jeigu to norės. Kuris man žada laimę. Valandų valandas, dienų dienas galvojau, bijodamas ir nusiraminęs, vos tik nubudęs iš miegų ir nemiegojęs, būdamas sveikas ir sirgdamas, net vemdamas galvojau, ir namuose, ir svečiuose, ir laukuose, ir tualete, ir bažnyčioje, ir kapuose, ir užlipęs ant kapų tvoros, ir žiemą vaikščiodamas ant užšalusio ežero, krūpčiodamas nuo traškančio ledo, ir automobilyje, ir visur, kur tik buvau, daug metų galvojau ir nusprendžiau, kad laimė, kurią man žada mano dievas, galima tik tada, jeigu kartu su manimi bus išgelbėta (nežinau – paimta, atkurta, padaryta) daug žmonių, jausmų, vaizdų, kurie buvo su manimi, kurie esu aš, kurie yra mano laimė, be kurių nėra mano laimės, be kurių ji neįsivaizduojama, neįmanoma, kurie man yra svarbiau už visas baimes, už visokius amžinus gyvenimus, pažadus, galimybes, kurie man yra svarbiau už viską, kuriuos čia sutikau, be kurių būčiau negalėjęs gyventi, kurie yra mano gyvenimas, mano skausmas, mano nemigos, mano dygliai, sapnai, guodėjai, prasmė - - - - ir jeigu tikiu dievą, dievą, kuriam nerandu šiame pasaulyje argumentų, dievą iš mano tikėjimo, dievą iš absurdo, iš beprotybės, iš negalimybės, iš neįmanomo, jeigu tikiu dievą negirdimą, neapčiuopiamą, nesuvokiamą, pasislėpusį, kad vis bandytų ir bandytų tikėjimo ribas, jeigu tikiu dievą kvailai, taip, kad dėl tikėjimo kvailumo galėčiau būti bet kur išjuoktas ir apspjaudytas, jeigu šitoks esu kvailys, balamutas, tai kodėl negaliu tikėti, kad viskas, prie ko prisiliečiu, prisiliečiu ne ranka, bet savo siela, bus atkurta, bus kartu su manim. Štai vaikštau tarsi koks magas ar princas užburtoje karalystėje ir viskas, prie ko prisiliečiu, tampa gyva. Arba esu maišas, kuris vis kemša ir kemša savin visokius dalykus. Oi sunku tokiam storam maišui bus pralįsti pro adatos skylę. Sunkiau negu kupranugariui. Bet aš pamėginsiu. Esu pakankamai pasiutęs tokiam reikalui. Arba tiesiog neturiu kitų šansų. Kitų vilčių, kitų norų. Kito tikėjimo.

Žiūrėk tu man, kaip dabar garsiai pradėjo dievas pūsti į ausį. Net žodžius girdžiu. Neva į rašinio pabaigą labai girtis pradėjau ir dorybingas rodytis. Jeigu kam nors taip irgi pasirodė, tai turiu pasakyti, kad ir iš manęs, ir iš Miko nieko gero. Čia neaprašiau, kaip pokario metais pirmoji Miko žmona du kartus pagimdė negyvus kūdikius ir pati vos nenumirė, nes Mikas buvo toks girtas, kad nesugebėjo laiku jos nei pas gydytoją nuvežti, nei kokią pribuvėją iškviesti. Savo juodų darbų irgi neaprašiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


19893. Gvntj :-) 2004-07-26 16:26
Yra visai gerų sakinių šitame tekste, pvz.: "Žiūrėk tu man, kaip dabar garsiai pradėjo dievas pūsti į ausį" ir daugiau, bet šiaip tai, mano galva, reiktų patrumpinti, kai ką pramėtyti... Sėkmės zemliokui:) Beje, man irgi pastaruoju Dievas pučia į ausį - tik iš vidaus...:)

19896. Rūta2004-07-26 17:11
Sutinku su Gvntj-reikia paredaguoti:)) kai kur , ypač kai ėmė kalbėti apie Dievą, kažkaip....nuplaukė kiek per daug, . Uch-sako herojus to straipsnio, na, gal ne uch, bet šiaip neblogai parašyta. Jau tie savižudžiai-ir gaila, ir pikta:((

19908. sara2004-07-26 19:38
kiti randa prasme, skausma, drama; randa zavesi; metafizini gyvenimo zavesi; tuo tarpu kiti - ir as, deja - regi tik prasigerusi kaima, provincijos nuobodi, skausminga banalybe; ir as deja tarp tu, aklu ir kurciu, kurie matyt nejaucia, neregi, ir negirdi, kuriu jusles atbuke; ir as isvaziavau toli nuo cia, i niujorka, ieskoti kitokio grozio ir kitokiu prasmiu; poeto plunksna - apdainuok girta kaimieti, apsidrebusi riebiu majonezu; matyt, neturiu sirdies, matyt, esu sukurta is akmens ir ledo; gal is stiklo ir betono; matyt Visagalis pamirso imaisti lietuvisko molzemio i substancija, is kurios jis mane sutvere.

19911. varna2004-07-26 19:59
Visas pasaulis supistas ir sušiktas, anot autoriaus. Ką gi, pats jį supisai, pats jį sušikai. Pats jame ir gyvenk.

19920. varna,2004-07-26 21:15
vėl isterijos prasideda.

19922. kietas2004-07-26 21:32
kietas tekstas, ir liudnos laidotuviu pusys, ir dievo sauksmas, ir mirties jausmas... musu tautau truksta artimesnio rysio su mirtimi, gal del to daug kas ir zudosi...

19933. Manta :-) 2004-07-26 22:52
Remarkiška, krėviška, granauskiška, o gal net grušiška novelė, pasakojanti apie žmogaus būties esmę, gvildenanti amžinus egzistencinius gyvenimo ir mirties klausimus. Per subjektyvią aplinkos stebėjimo prizmę pereinama prie autorefleksijos. Pasakojimo stilius ganėtinai laisvas, postmodernus. Tiesiog LABAI SMAGU SKAITYTI, nors kai ką, žinoma, būtų galima pakoreguoti :)

19940. Gvntj2004-07-27 08:51
Kažko man pradėjo trūkti šatėnuose... Kur dingo S.P., G.R., A.A., G.B.? Kur dingo xX, Lorca, ebola, keulė? Kažko norėtųsi ne šiaip dlia dūšy, bet taip iš dūšios dlia dūšy.

19941. Anjolė :-) 2004-07-27 08:55
Matyt, Gintarai,tikrai vertėjo sudeginti anas knygas,kad parašytumei tokį tekstą. Tikrai ištęstą, ir Dievuliukų tikrai per daug, bet vis tiek šaunų. O dėl savižudybių, manau, kalta mūsų psichiatrija. Teko lankyt neseniai vieną ligonį, tai pamačiau tokių neįsivaizduojamų dalykų - juodas košmaras, manau, pirmiausia reiktų gydyt pačius psichiatrus. Man pačiai gyvenimas labai brangus, bet čia priklauso nuo požiūrio. Geras ar blogas šis pasaulis, toks, koks yra? Palyginus su mirtimi - puikus. Pakanka įsivaizduoti, kaip kada nors po antropologinės ekshumacijos tavo kaukolę iki baltumo šveičia specialiu šepetuku, išvalo iš ertmių pilkus miltukus, kurie gal dar išlaikę cheminę tavo smegenų sudėtį, ir pasaulis tau pasirodys nuostabus.

19943. Rūta2004-07-27 09:04
nu jo, gvtj, aš irgi to pasiilgau:))

19947. eglegle2004-07-27 11:12
Vienas tas iš to sėdi ir pučia į ausį, o kitas tas iš to guli ir pučia į akį. Kuris stipriau pučia? Ko gero, į akį?

19956. Gvntj2004-07-27 13:03
Kartą skridau keturviečiu lėktuvėliu. Pilotas ėmė ir padarė "kalniuką". Kai kūnas tapo nesvarus, negaliu pasakyti, kas buvo tas vėpūtinys, bet kad ėmė taip pasiutusiai pūsti iš vidaus - atrodė, pro burną, pro ausis, netgi pro kojas ir rankas išlėks ne tik žarnos, bet ir atšokę nedailūs gabalai prisiminimų. Apėmė baisi baimė, kad viską pamesiu, kad liks tik bliuškus apvalkalėlis, kuris šiaip jau yra nieko vertas.

19957. eglegle2004-07-27 13:22
viską pamesti kartais visai nėra protingas daiktas, protingesnis daiktas kartais būna bliuškus apvalkalėlis

19986. Arnas2004-07-27 19:50
La GVNTJ:)Mini , kad Gintaras Bleizgys tavo zemliokas. Čia jis rašo apie Sakniavą, tai apie šalia Veisiejų esančią, važiuojant link Smarliūnų?

20001. qdr2004-07-28 00:15
skaitykit jeff noon..

20016. Gvntj :-) 2004-07-28 08:56
Labas Arnai, mano žinojimas, kad G. Bleizgys yra kažkur nuo Veisiejų, kaip ir S.Geda, rodos, tuo ir baigiasi. Man geriau žinomas arealas yra už kokių 60 km nuo Veisiejų:))

20025. Arnas2004-07-28 11:37
Ačiū Gvntj:)

20033. voke2004-07-28 13:27
Nežinau ar gerai pagalvėlė,ar kad kietas tas MIkas ,bet jei būdamas tu nebūsi kietas,tai daug griūna.Ne tik tau ,bet kitiems tavo artimiesiems.Geriau kai viens kitam padėdami būkim kieti

20052. Reling :-) 2004-07-28 17:50
Seniai beskaičiau tokį sukrečiantį tekstą lietuviškai. O koks jis literatūriškai... nusispjaut...

20082. Korra2004-07-29 02:42
varna yra šimtu procentų teisi. Varnos, beje, labai protingi paukštai.

20086. cikada2004-07-29 09:01
...man patiko ta meile-juo giliau, juo baugiau...

20092. au au2004-07-29 11:41
bet kodel taip nuobodu skaityti? Gerai, kad kitas numeris iseis rugpjuti, tai gal perskaitysiu. dabar tik akimis permeciau. Siaubingai nuobodu!

20109. Debilas (IQ>99)2004-07-29 15:43
Opiatj dvadcatj piatj. Liavonai, pijokai ir paskenduoliai - ko daugiau lietuviui intėliagiantui iki pilnos laimės trūksta... na dar lašinių tema galėtų būti labiau išplėtota, galėjo tą kiauliną ir papjauti. Kol ŠA honorarą mokės litais, o ne Prozacu, Magne/B6, vitaminais, maisto papildais ir t.t., tol lavonai iš pirmo puslapio nedings.

20114. Debilas (IQ>98)2004-07-29 18:22
Šakės, kokį gerą vedamąjį straipsnį kitam ŠA numieriui radau. Paskaitykit. Rasta, kaip įtariama, nužudyta moteris ir pasikoręs jos sūnus BNS, Lietuvos radijas 2004 liepos mėn. 29 d. 10:21 Versija spausdinimui Pranešimas redaktoriams Nusiųsti Skaityti komentarus(9) Švenčionių rajone trečiadienį savo sodyboje rasta, kaip įtariama, nužudyta 77-erių metų moteris, o klojime - pasikoręs jos sūnus. Kaip pranešė Policijos departamentas, Svirkų kaime gyvenusios J.R. ir jos 52-ejų metų sūnaus R.R. lavonai buvo aptikti trečiadienio rytą. Anot policijos, negyva senolė rasta ūkinio pastato priestate ant žemės. Ant jos veido matėsi sumušimų žymės, ant kaklo buvo užnerta virvė. Pasikoręs moters sūnus aptiktas klojime. Apžiūrėję sodybą, pareigūnai namuose rado užtaisytą nenustatytos markės medžioklinį šautuvą ir vieną iššautą šovinį. Įtariama, kad sūnus nužudęs motiną pasikorė.

20116. Debilas (IQ>97)2004-07-29 18:36
Vo dar vienas gerulis. Irgi apie liavonus ir nematomą lietuvio pasaulį taip sakant. Labai dvasingas straipsnis. Paverkime broliukai ir sesutės....... Po šienapjove žuvo pirmuosius žingsnius besimokęs žengti mažylis ................. Šiaulių rajono Kuprių kaime šeštadienį netikėta mirtis pakirto pirmuosius žingsnius besimokiusį žengti 7 mėnesių berniuką - jį kliudė ir mirtinai sužalojo prie traktoriaus pritvirtinta rotacinė šienapjovė. Anot dienraščio "Respublika", traktorių su šienapjove atbuline eiga vairavęs vaikučio giminaitis 28 metų Gediminas Š. nepastebėjo gyvenamojo namo kieme vaikštynėje žaidusio mažylio ir jį kliudė. Sunkiai sužeistas vaikutis buvo nugabentas į Šiaulių ligoninę ir paguldytas į vaikų reanimacijos skyrių, tačiau medikų pastangos išgelbėti jo gyvybę nuėjo perniek. Nepraėjus nė pusvalandžiui berniukas, kuriam buvo diagnozuotas kaukolės pamato lūžis, ligoninėje mirė. Dėl tragiškos mažylio žūties Šiaulių rajono policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

20125. varna2004-07-29 21:10
Galų gale atsirado Debilas, kuris sudėjo taškus ant `i`. Bet, o "bet" yra visada, Debilas užmiršo jumoro jausmą - o kur majonezas ant snukio? Juk tai taip subtiliai juokinga! Žavinga ir t.t. Juk tas 28-metis ko gero buvo neblaivus? O gal jis Pakso remėjas? O gal jis slaptų įrašų kūrėjas? O gal jis grįžo iš Druskininkų plenero-seminero? Juk jis negali būti ŠIAIP LIETUVIS? Gal jis atrado kokį dėsnį? ( visi lietuviai atradinėja Dėsnius ) O gal jis šiaip, kvailys? Debilas? Liurbis? Išgama? Niekadėjas-netikša? O gal jis pasienietis? Kas Jis? Gediminas Š.? Ir ar Š atsitiktinis? O gal tai ( anot Patackio ir Požarskio ) Gedi ir Minas ( kur S yra SUPER-S) derinys? O gal Beresnevičius žino atsakymą? o gal Juozaitis? Geda žino, bet nesako. Tam ir Geda. Svoločius - marino kurmius tylėjimu, dabar Ameriką užsipuolė. Gerai, kad lėktuvo vairuot nemoka. O tai...

20151. balbiesas2004-07-30 16:53
Vuo, negi a.a. keule reinkarnavosi į De bilą? gaila, kad su kiekvienu comentaru šio IQ žemėja. po 40-50 išstojimų pradės comentuot kaip dauguma čia susirinkusiųjų. Mano IQ tiek , kiek lietuvos nepriklausomybei.

20172. L.2004-07-30 21:38
Žaviuosi jumis, skaitytojai - aš tai tingiu ir pradėti skaityti. Apie ką šitas kūrinys?

20178. problema2004-07-30 23:37
Buvo aptikta saugos problema, kurios pasekoje įsilaužėlis gali sukelti pavojų Microsoft® Windows® operacinę sistemą naudojančiam kompiuteriui ir perimti jo valdymą. Jūs galite apsaugoti savo kompiuterį nuo šio pavojaus įdiegdami atnaujinimą iš Microsoft tinklalapio.

20216. Ak2004-08-01 12:40
Plepumas - kultūrininkų (ir rašytojų) liga.

20227. vs2004-08-01 22:59
gerai ten apie mersa prirasyta, 375 arkliai ir 1 asilas uz vairo. pathetic. o uz dzuku kalba 5 balai

20244. ulisas2004-08-02 17:30
kaip yra gerai kai gali dauk snapso isgert..

20256. Astilbe2004-08-03 18:55
Aciu G.B. uz nuosirduma-vis tiek abejingai negali perskaityti. Ir cykiai prisedy parskaitykit, komentuotojai.

20275. Egle2004-08-05 11:41
Neturiu zodziu. Visi sitie zodziai - kaip blyksnis. Siaubingai sviesus. Esu darbe. Visai netycia atklydau iki sio rasinio ir nusterau. Eilute po eilutes jis prarijo mane visa. Kraupau nuo kiekvieno zodzio. Turiu omenyje zmogaus jautruma pasauliui. Kraupau todel, kad kas antrame zodyje radau save, tik as is tu zmoniu, kurie ziauriai astriai viska jaucia, tik ne visada ta sugeba ivardint ir issakyt. O kazkas issake. Kazkas beveik lygiai toks pats kaip as. Nerealu. Kraupau ir mintyse meldziau, kad jis nesibaigtu... Nezinau kaip turejau atrodyt is sono. Bendradarbiams. Musu cia - 4. Matyt tiesiog as ji per greitai prarijau, kad buciau pastebeta. Dieve mano, kaip nuostabu. Nerealus, iki skausmo jautrus, siaubingai lietuviskas (nes visas toks liudnai violetinis) straipsnis. Be proto aciu tam zmogui, kuris ji parase. Aciu, kad jis yra. Kad dar yra tokiu musu. Tada tikrai yra sviesiau nei atrodo. Ir aciu dievui, kad uzklydau i ji. Nes sakau - jis man buvo tai, ko seniai ieskojau. Visur. Ore, zmoniu akyse, kalbose, danguj, visur. Tik ta siaubingai sunku siandien rast. Tokias mintis ir toki pajautima gyvenimo. Matyt dievas man irgi buvo tuptelejes ant peties... Aciu labai.

20289. sniegovergas :-) 2004-08-06 15:37
taip..

20290. 5555545545555555555555555555555555555555555555555555552004-08-06 17:52
ka jus cia komentuojat, kur tas straipsnis nunerandu

20295. o ka turetu komentuoti...?..2004-08-06 21:11
o ka jie cia turetu komentuoti?

20300. ehehe2004-08-07 12:26
Eglegle,o gal dievas tuptelejo nusis.,o tu taip susijaudinai... Kvapo neuzhuodei?

20331. catalickas2004-08-09 00:17
gailiuos kad perskaičiau

28416. test2005-01-12 09:09
bandrau rasyti kitaip

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba