Troškimų medis

Jan Saudek. Lašas ant lūpų. 1974

Švedijoj, galbūt dėl to, kad tai senas jūrines tradicijas turinti valstybė, gal dėl kitų man nežinomų ir nesvarbių priežasčių, priešais viešbučius stovi metaliniai vėliavų stiebai. Nakvojau daugybėje viešbučių ir niekados tokių stiebų nepastebėjau, net jeigu jie ten ir stirksodavo. Tik čia, Švedijoj, kiekvieną rytą mane pažadina garsas, panašus į varinio varpelio šerdies plakimą – šaižus, nors drauge ir gailus, beveik našlaitiškas garsas. Pusiaumiega, dar ne visai atsibudus, kartais pasidingoja, jog tai krykštauja paukščiai – nepažįstama, šiaurėje gyvenanti metalinių paukščių gentis. Šiaurėje, kur miestai įsigraužę į akmenį, kur keliai ir miestai stovi stipriai suveržti aptašytų uolynų skydais.

Tiesa, Švedijos pietuose, ypač iš Malmės važiuodamas automobiliu į Kristianstadą, net ir lapkričio mėnesį esant palankiam orui gali pamatyti akim neaprėpiamus žaliuojančius žiemkenčių laukus, kuriuose periodiškai kartojasi vienišai styrantys vėjo malūnai, iškėlę sparnus, primenančius labiau tarpkontinentinių jūrų lainerių sraigtus, o ne nerūpestingus vėjo gaudytojus. Jūrinė valstybė – čia ir vėjas gaudomas jūriniais prietaisais, – tiek galėtų konstatuoti diletantiškas žvilgsnis.

Mano vertėja, šviesiaplaukė mėlynakė (plaukai ir akys – tarsi iš reklaminio atviruko, reprezentuojančio švedų moteriškąją pusę), iš tikrųjų ne švedė, tačiau giliai ir, ko gero, ilgam įsigraužusi į skandinavišką gyvenimo būdą ir mąstyseną.

Menkai išmanau švedų poetinę tradiciją, tačiau kai ji, mane lydėjusi visą poetinę turnė per keletą miestų, skaitydavo verstą mano eilių variantą, jos balso monotonija primindavo metalinio lyno skambčiojimą po viešbučio langais – šalta, kiek atsaini, beveik dzeno prozodija.

Kartą man pavyko stebėti ją skaitančią iš pirmosios klausytojų eilės, – dėl įvairumo sutarėme, kad "pasirodysiu" po jos perskaityto teksto. Buvau nustebintas, o gal atvirkščiai – maloniai nuteiktas, nes jos akys visiškai nejudėjo, nesekė eilučių, kilo įspūdis, kad ji labai gerai, kone atmintinai moka mano tekstą, o tokie vertėjai kelia mažų mažiausiai pasitikėjimą. Ir jau visiškai buvau suglumintas, gal net apimtas nejaukios pagarbos jausmo, kai, pasibaigus skaitymams, paklausiau jos, ar manęs neapgauna įspūdis, kad ji ne skaitanti, o deklamuojanti iš atminties. Taip, atsakė ji, aš juos moku, visus.

Ir štai dabar, važiuojant taksi iš Malmės į Kristianstadą, ėmė kankinti įkyri nuojauta. Sunku pasakyti, su kuo ji susijusi, tačiau kai ji įsismelkia į tavo vidų, kuo toliau, tuo labiau imi jausti dvasinį diskomfortą, jautiesi nestabilus, nepasitikintis, paprasčiausiai – nežinantis kažko svarbaus, ką vis dėlto šiuo atveju turėtum žinoti. Šis nežinojimas ėmė slėgti ir erzinti: anksčiau jaukiai ir patogiai tysojęs šalia vairuotojo, dabar pradėjau muistytis, lyg man už apykaklės būtų patekęs eglės spyglys. Vairuotojas, iš pažiūros niūrus, per keturiasdešimt metų persiritęs vyriškis, visą kelią į mobiliojo telefono mikrofoną atsiliepinėjęs lygiai tokiu pat niūriu gomuriniu "Ben", staiga prasivėrė automobilio langą ir riebiai, visa burna nusispjovė. Pro atvertą langą į automobilio saloną plūstelėjo mėšlo kvapas. Mes kaip tik lenkėme traktorių, tempiantį didžiulę cisterną ant ratų – sprendžiant iš kvapo, ji turėjo būti pilna srutų. Visas šis nemalonių vaizdinių ir kvapų kompleksas, turint galvoje mano nestabilią, nežinios persmelktą būseną, turėjo dar labiau išmušti iš vėžių, nors atsitiko atvirkščiai. Staiga šis svetimas ir tolimas kraštas man pasirodė pažįstamas ir suprantamas – po rūsčiais akmeniniais miestų ir žmonių fasadais rusena ta pati šviesa, kurią patetiškai galima pavadinti žmogiškumu. Nors, vis matydamas vienakojus, vėjui pinkles paspendusius, elektros energiją gaminančius monstrus, pamaniau, kad manęs jau seniai nebežavi Don Kichoto – kovotojo idealisto, metančio iššūkį lemčiai, – metafora. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog tai paprasčiausias idioto darbas – kovoti su vėjo malūnais. Net ir srutų kvapas galutinai neišblaškė minėtojo nežinios keliamo nepatogumo.

Su ja mudu susirašinėjome elektroniniu paštu ne mažiau nei metus. Ir tik dabar, nuolatos vis grįždamas į vakar vakarą, į mano vertėjos nejudantį žvilgsnį skaitant eiles, ėmiau pamažu rausti iš gėdos: stengdamasis suvokti teksto esmę, kartais visiškai nekreipiu dėmesio į jo paviršių. Jos laiškai būdavo trumpi, konkretūs, dalykiniai, tačiau raidės arba, tiksliau, grafinė išraiška darėsi vis keistesnė, tai yra raidės nuolatos didėjo ir dažniausiai būdavo kokios nors spalvos. Supratau tai kaip žaidimą su tam tikru saiko praradimo prieskoniu. Tik tiek. Žmonės įvairiausiais būdais stengiasi prisijaukinti kompiuterį, keisčiausiom priemonėm, kartais net nesąmoningai, mėgina atkreipti adresato dėmesį, suaktualinti savo žinutes.

Sunkiai sekėsi surasti kokį nors prieglobstį, kur būtų galima pavalgyti – miestelis nedidelis, vėlyvą rudenį šiaurėje temsta anksti, žvelgiant į miestelio pakraštyje stovinčius žibintus nesunku patirti išgyvenimą, jog ten, kur baigiasi šviesos dengiamas plotas, tvyro tuštuma, begalybė, amžinoji tamsa.

Pusiau panirusi į tamsą kiek atokiau nuo centro stovėjo bažnyčia, šiuo popietės metu visai tuščia, apšviesta tik tiek, kad jeigu joje ir buvo vienas kitas maldininkas, galėjai jį supainioti su kolonų ar masyvių suolų detale.

...apakimas – baisiau nei mirtis, apakimas viena žiauriausių mirties formų – miršta vaizdinis ryšys su pasauliu, o gal tu pats miršti, jeigu įtikėsi, kad akys yra sielos veidrodis... miršti, ir vis tiek lieki gyventi, esi tarp gyvųjų, vaikščiojantis numirėlis, tamsos karalystės pranašas, gyvenantis sustingusiame, nebekintančiame anksčiau sukurtų vaizdinių panoptikume... Dievui nereikėjo Adomo ir Ievos niekur išvaryti, jis paprasčiausiai išdūrė jiems akis, ir rojus buvo prarastas... mintys sunkios ir nemalonios, norėčiau jų tuojau pat atsikratyti, bet lyg užhipnotizuotas spoksau į antkapinio bareljefo kaukolės akiduobes, kurios lygiai taip pat spokso į mane, ir vėl pajuntu panašų netikrumo pojūtį, nežinios būseną, kurios buvau apimtas važiuodamas taksi – lyg iš apačios, iš po bažnyčios grindų trauktų silpnas, bet sąnarius ir sąmonę kiaurai perkošiantis vėjas.

Žinai, čia velniškai vėsi transcendencija, sakau savo vertėjai, ji tyli ir kažką susikaupusi vedžioja popieriaus skiautėje, o paskui, priėjusi prie stalelio, ant kurio stovi didelė molinė vaza, pilna į visas puses styrančių sausų šakelių, prisega savo popierėlį plaukų smeigtuku šalia kitų tokių pat ranka primargintų popierėlių. Pageidavimų koncertas? – noriu tvyrančią tylą pramušti jeigu ne ciniška, tai bent jau šypsnį turinčia kelti fraze. Ji rimtai linkteli galvą, parašiau švediškai, sako ji tokiu pat rimtu tonu, nes Jis, – parodė pirštu į viršų, – lietuviškai gali nesuprasti. Ji palietė prie šakelės prisegtą popierėlį, lyg tai būtų ką tik išsprogęs pumpuras, ir pagaliau šyptelėjo – nesu tikinti, bet baigiu apakti.

Atrodo, kad mane perpūtęs požemių vėjas yra visiškai realus, ne vien tik minčių apie mirtį ir aklumą sukeltų nemalonumų apsemtos sąmonės padarinys: akimirksnį visi troškimų medžio lapeliai su tikinčiųjų prašymais suvirpėjo ir man net pasirodė, jog išgirdau garsą, panašų į tą, kurį skleidžia skaidrūs plonyčiai varvekliai, paliesti pirmųjų žemakaktės vasario saulės spindulių. Paskui iš karto išėjome iš bažnyčios, tiesiai į smulkia dulksna besitaškančią lapkričio tamsą.

Baras, kurio taip nesėkmingai ieškojome, buvo visai netoli bažnyčios, tereikėjo pereiti aikštę.

Rytojaus dieną į Malmę nusprendėme grįžti traukiniu. Geležinkelio stotys, ypač provincijose, visuomet košiamos skersvėjo, negelbėja net ir automatinės durys, ir tas skersvėjis tave visuomet iš vienos būsenos išneša į kitą, iš miesto – į stoties peroną; ką tik buvęs sėslus pilietis, staiga tampi išvykstančiuoju, keliautoju, klajokliu, tam tikra prasme – žmogumi be vietos. Ir net perone iki mūsų nuo bažnyčios atsiritantys varinių varpų dūžiai, sunkiom bangom dūžtantys į priešais stovinčio ilgo ir dėl mažyčių langelių kalėjimą primenančio pastato sienas, atrodo, mus pasiekia jau iš kito, iš prarasto ar bent laikinai tapusio mums svetimo pasaulio.

Grįžau namo, kelionės įspūdžiai greitai apsivėlė kasdienybės drožlėmis. Praėjus dviem ar trims mėnesiams, gavau elektroninį laišką iš savo vertėjos, kuri gyvena į uolas įsigraužusiame šiaurės mieste, Švedijoj, kurioje priešais viešbučius stovi metaliniai vėliavų stiebai, o jų plonyčiai lynai pučiant vėjui gailiai ir beveik našlaitiškai skimbčioja, žadindami laikinu miegu miegančius viešbučio gyventojus.

Beje, jos laiškas šį sykį buvo primargintas standartiniu šriftu, normalaus dydžio raidėmis, net nespalvotomis. Nors savo nuomonės apie kovą su malūnais ar lemtimi aš ir nenorėčiau keisti, bet vis dėlto.