Rytas

Eglės Kuckaitės piešinys

Visi Alovės totoriai gyveno ties kryžkele. Nedaugel jų buvo. Viso labo vienas, bet gyveno ties kryžkele. Geležinkelio bėgiais galėjai užsisvajojęs nužingsniuot į Varėną, susikertantis kelias, jeigu istoriniai šaltiniai nemeluoja, vedė į Romą.

Palieku trumpam vienišąjį totorių, Murką Grigorovičių, paslaptingą, keistą asmenį, tikiuosi, kad jis, iki mums prie jo sugrįžtant, nepraras savo tapatybės, savo paslaptingumo ir savitų tik jam vienam būdingo ir savybingo grožio, kalbos ir eiklios eigasties.

Trumpam, na kokioms penkiolikai minučių, persikelkim į sosto ir karūnos miestą. Jeigu jau būsime visai atviri, sosto nieks iš sostapilio gyventojų akyse nėr regėjęs, nors daug, oi, daug prityrusių žmonių aname mieste gyvena, daug jie galėtų papasakoti, jeigu klausanti ausis iš triukšmo ir skubraus bruzdesio išnirtų. Bet ausies kaip nėr, taip nėr, o laikas lekia, bėga ir reikia vis sudėtingesnių įtaisų jam skaičiuoti, fiksuoti ir dar balažin kokio įrenginio, padedančio įrodyti, kad jis iš tikrųjų yra. Nes laiko kaip nėr, taip nėr, nors tu, žmogau, per galvą verskis. Taigi nėr klausančios ausies, laiko ir karūnos.

Bet tikrai yra vienas kitas žmogus prie kompiuterio. Kitas žmogus šiandien mūsų nedomina. Domina vienas žmogus. Jis ką tik perskaitė sakinį iš R. Musilio „Žmogaus be savybių“. Sakinys buvo toks: „Buvo asfalto pavasaris, viena iš tų belaikių rudens pavasario dienų, kurias savo burtais išgauna miestai.“ Kultūra neįmanoma be citatos? Kultūra neįmanoma be mąstymo.

Neaišku, kodėl, bet būtent tą akimirką, kai perskaitė šitą iš pažiūros visai neklastingą ir neklaidų sakinį, žmogus pašoko nuo krėslo, sviedė į kambario kampą knygą. O vardu jis buvo Antanas. Aušo rytas, gaivus, vėsus, veikiau šaltokas, pro pravirą langą į kambarį brido rūkas, ką tik glaudęsis prie tolumoj vos įžiūrimų eglių viršūnių, jis dar kvepėjo mišku ir tamsia naktim. Antanas netvėrė savo kailyje. Galiu gyventi kitaip, pagalvojo jis, galiu gyventi kaip? Pirmiausia, užuot užsiplikęs kavos (rytinis ritualas, kuriam Antanas nenusižengia daug metų), jis išsitraukia iš dėžės juodus batus. Ieško juodo batų tepalo, neranda. Randa rudą. Čiumpa batų šepetį ir, sklidinas džiaugsmo, kad tepalas ne baltas ar rožinis, energingai šiūruoja batus. Blizga, blizga. Galiu gyventi kitaip? Gali, gali, – pats sau ir atitaria. Užsimeta lengvą apsiaustą, apsiauna batus, įsmunka į kambarį, ima nuo lentynos pasą (gyvenant kitaip gali praversti, pagalvoja jis). Dar įsideda raktus, bet durų neužrakina, dideli berniukai durų nerakina, kai gyvena kitaip. Štai Antanas jau blykštančio ryto suneramintoje laiptinėje. Tylu ir tuščia. Žengia lengvai ir grakščiai. Štai Antanas jau gatvėje, čia rytas daug labiau rytas nei kambaryje ar laiptinėje. Čia jis blyškesnis ir šaltesnis, bet čia Antanas brenda į rūką. Ir rūke prisidegti cigaretę paprasta, ir malonu įtraukti pirmą rytinį dūmą, verta buvo atsisakyti kavos, galvoja Antanas, bet dar nebaigęs šios minties žino, kad save apgaudinėja. Mulkis tu, mulkis. Antra vertus, visa tai neturi reikšmės. Visa tai yra tik paprasčiausi pasvarstymai.

Tokį rytą, kai imi gyventi kitaip, pro šalį privalo praeiti moteris, ir ji praeina. Kitaip ir būti negali. Ne ji, pagalvoja Antanas. Šioji akivaizdžiai kaži kur skuba, gyvendamas kitaip negali skubėti. Bet kiek pasivaikščioti ir man praverstų, svarsto ir besvarstydamas jau žengia į priekį, į ateitį, į rūką, kuris sklaidosi ir tirpsta besirąžančios danguje saulės akivaizdoje. Priėjęs sankryžą, Antanas suka į kairę ir jo žvilgsnis atsitrenkia į du pritrenkiančius pavidalus. Iš besisklaidančio rūko rėmų į jį žengia mergina, aukšta, grakšti, apsigobusi drėgnomis, juodomis it nežinia garbanomis, balkšvo rūko sūkurys dar laikosi įsitvėręs jos strėnų, liauna nuoga jos ranka laiko pavadį, ne mažiau išdidžiai šalia jos žengia šuo – rusų kurtas. Antanas mirksnį sustingsta, o atgavęs žadą septyniais šuoliukais atsiduria greta jį pakerėjusių objektų. Šuo nervingai nusuka snukį. Mergina smalsiai ir linksmai sužiūra, skambiai nusijuokia ir prisitraukusi šunį atsega pavadį, paglosto šuns galvą ir nerūpestingai jam sako:

– Bėk pasilakstyk, Revoliucija.

O Antanui šypsodama milžiniškomis juodomis akimis sako:

– Dievinu rūką, tokius rytus kaip šis, kai galima gyventi kitaip. Savaime suprantama, norėsite su mudviem pasivaikščioti, tokį rytą neatsakysite sau tokio malonumo. Revoliucija (nesistebėkite, tai tik mano šuns vardas) yra mano pasivaikščiojimų pretekstas, jūsų cigaretė užgeso, gal ir mane pavaišinsite, esu metusi rūkyti, bet kai pamatau rūkantį žmogų, apie tai užmirštu.

Antanas virpčiojančiais pirštais ištraukia iš apsiausto kišenės aplamdytą cigarečių pakelį. Pakelia akis į merginą ir sako:

– Nors mane užmuškit, žiebtuvėlio nerasiu, šią akimirką negaliu tiksliai pasakyti net kas tai per daiktas, bet kaip gyvą mane matote – nesu matęs gražesnės moters.

– Ir nereikia, man mama nuolat kartoja, kad esu pati gražiausia, todėl nežiūriu į veidrodį. Giliai į mano sąmonę įsirėžė mitas apie vargšą jaunikaitį Narcizą. Todėl nežiūriu ir į vandenį, nebent akį užmetu į upės sraunumą, mėgstu pabraidyti po sraunius upeliūkščius.

Mergina paima cigaretę iš virpčiojančių Antano pirštų ir sako:

– Mielas žmogau.

– Aš Antanas, – sako Antanas ir jam atrodo, kad jis nepakankamai atviras bendraudamas su tokiu Viešpaties stebuklu, tad ištraukia dar ir pasą ir ištiesia jį merginai.

– Savaime suprantama, koks gi dar galėtų būti jūsų vardas, bet, mielas žmogau, tenoriu jums parodyti, kaip prisidegti cigaretę nuo rūko, kol jis dar visai neišsisklaidė, rūkas tik iš pažiūros atrodo drėgnas ir šaltas, bet jis, kaip ir visa kita, kas neperregima, uždega, kaip paslaptis, kaip ramybės neduodantis klausimas, kaip minčių įkaitinta galva.

Mergina lengvai kilsteli ranką ir jau laiko žaižaruojančią cigaretę, ją nerūpestingai pasiūlo Antanui, paskui prisidega ir sau. Nieko nesakydama, tvirtai įsikimba jam į ranką. Jie eina link tolumoje dunksančio miško. Miške, kaip visi gerai žinome, gyvena Dievas. Dievas šiandien bus ne vienas.

– Esu paprastas taksistas, dažniau sėdžiu prie vairo nei vaikštinėju ir man automobilis taip įgriso, įgriso keleiviai, jų bagažas, jų padėkos ir priekaištai. Taškas.

– Kodėl į visa tai ėmus ir nenusispjovus? Visi tegu eina pasivaikščioti. Nors kartą šiame gyvenime dera gražiai pasivaikščioti, kad pavargęs galėtum prisėsti ir taikoje bei ramybėje pasišnekučiuoti.

Apie ką dar kalbėjo jaunoji mergina ir nuo jos akių negebantis atplėšti brandus vyras, ne taip jau ir įdomu, o jeigu įdomu, galima nesunkiai įsivaizduoti, šiaip ar taip, mes išgirdome tik paskutines, veikiausiai neesmines pašnekesio nuotrupas.

– Esu girdėjęs, kad karas veik toks pat gražus kaip revoliucija, bet kodėl Revoliucija? – klausia Antanas.

– Ji kalė, – atsako mergina.

Prie jųdviejų pribėga kurtas, kruvinuose nasruose nešdamas pilką, apsiverkusį zuikį. Jo akyse sustingusi tyla. Šuo numeta grobį prie sėdinčios merginos kojų ir linksmas, stiprus, grėsmingai nekaltas lekuoja ir vis nenustygdamas šokčioja aplink sėdinčiuosius.

– Po trijų dienų pakviesiu jus vakarienės, tiek laiko prireiks, kad šis vos šiltas gyvis taptų gardžiu kepsniu, – taria mergina, savo žodžius palydėdama godžiu švytinčių akių žvilgsniu. – O dabar eime, nes nors laiko ir nėra, rūkas vis dėlto išsisklaidė, primesdamas mums tokį niekam nereikalingą aiškumą, kad net oro ima stigti.

Jie stojasi, dar šiek tiek laiko eina drauge, paskui ties kita kryžkele atsisveikina, ir Antanas regi, kaip ryškioje šviesoje pradingsta du, o galbūt trys pavidalai, nes jiems tolstant atrodo, kad zuikis ištrūksta iš merginos rankų ir paklusniai seka jai ir šuniui įkandin.

Taip įtemptai žiūrint ir akyse gali tamsu pasidaryti, pamano Antanas ir išsitraukęs nosinaitę ilgai šluostosi prakaitą nuo veido, nuo rankų, nuo kaklo. Savaime suprantama, jis grįš namo, virs kavą, vėliau ją pasigardžiuodamas gurkšnos, net pakels nuo grindų ir į lentyną pastatys numestą knygą.

Galite kiek nustebę ir pyktelėję imti klausinėti, ką gi šiame pasakojime veikia vienišas totorius iš Alovės. Savaime suprantama, jis laukia. O laukia jis, kol prie jo durų privažiuos juodas didelis automobilis ir jame sėdinti nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusi dama mostels jam ranka ir šūktels: metas, jau metas, Murka, Revoliucija vėl sugavo zuikį.

Negalima delsti. Murka viską supras, jam ilgai aiškinti nereikia, įsispirs į batus ir tekinas pasileis link automobilio. Jo pareiga tik viena, jis privalo nudirti zuikiui kailį, kad garbioji ponia ir jos dailioji dukra galėtų ramiai laukti svečio, kurio vardas šįkart Antanas. Ką jau ką, o zuikiams kailius dirti Murka moka, tik vienas ryžtingas peilio mostas ir plikas zuikis ant vąšo laukia, kol bus patiektas pietums. Vėliau kailio ir Murkos lauks kelionė iš sostapilio į Alovę, paskui jis dar prasitars irgi turįs paslapčių, net ne paslapčių, o vieną vienintelę paslaptį. Bet iš triukšmo ir bruzdesio neišnirs nė viena ausis. Ir Murka tylės. Ir paslaptis tyliai tūnos jo viduje, nors, kaip ir visos paslaptys, ji veršis iš rūko į šviesą. Bet sostapilyje vis dar nėra klausančios ausies, nėra laiko ir nėra karūnos.