ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-10-20 nr. 865

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUKSĖ KAŠKONAITĖ. Rytas (28) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prestižinė pasaulinė premija ir prestižo sprogdinimas Lietuvoje (25) • -js-. Sekmadienio postilė (9) • REGINA VOSYLIŪTĖ. Miniatiūros (4) • VIRGINIJA VITA. Carlo Crivelli. Marija Magdalietė (4) • Šventosios kelionės (10) • CHRISTOPHER HOWSE. Šventasis ir dinozaurasSIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (99) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Moterų menas etnografijos užuovėjoje (2) • Iš anglų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (19) • RENATA ŠERELYTĖ. Žanro pagundos ir nuodėmės (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (1) • GRO MANDT. Senovės tikėjimų fragmentai: gyvatė – daugiaprasmis skandinavų mitologijos simbolis (12) • MEDA BOROVSKA. Rūbeliai (5) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVII)REDAS DIRŽYS. Vilnius, spalio 14-oji. Sadamas žengia į dangų (17) • dieve, kur jus tą viską matot? (353) • 2007 m. spalio 27 d. Nr. 40 (866) turinys (12) •

Rytas

AUKSĖ KAŠKONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Visi Alovės totoriai gyveno ties kryžkele. Nedaugel jų buvo. Viso labo vienas, bet gyveno ties kryžkele. Geležinkelio bėgiais galėjai užsisvajojęs nužingsniuot į Varėną, susikertantis kelias, jeigu istoriniai šaltiniai nemeluoja, vedė į Romą.

Palieku trumpam vienišąjį totorių, Murką Grigorovičių, paslaptingą, keistą asmenį, tikiuosi, kad jis, iki mums prie jo sugrįžtant, nepraras savo tapatybės, savo paslaptingumo ir savitų tik jam vienam būdingo ir savybingo grožio, kalbos ir eiklios eigasties.

Trumpam, na kokioms penkiolikai minučių, persikelkim į sosto ir karūnos miestą. Jeigu jau būsime visai atviri, sosto nieks iš sostapilio gyventojų akyse nėr regėjęs, nors daug, oi, daug prityrusių žmonių aname mieste gyvena, daug jie galėtų papasakoti, jeigu klausanti ausis iš triukšmo ir skubraus bruzdesio išnirtų. Bet ausies kaip nėr, taip nėr, o laikas lekia, bėga ir reikia vis sudėtingesnių įtaisų jam skaičiuoti, fiksuoti ir dar balažin kokio įrenginio, padedančio įrodyti, kad jis iš tikrųjų yra. Nes laiko kaip nėr, taip nėr, nors tu, žmogau, per galvą verskis. Taigi nėr klausančios ausies, laiko ir karūnos.

Bet tikrai yra vienas kitas žmogus prie kompiuterio. Kitas žmogus šiandien mūsų nedomina. Domina vienas žmogus. Jis ką tik perskaitė sakinį iš R. Musilio „Žmogaus be savybių“. Sakinys buvo toks: „Buvo asfalto pavasaris, viena iš tų belaikių rudens pavasario dienų, kurias savo burtais išgauna miestai.“ Kultūra neįmanoma be citatos? Kultūra neįmanoma be mąstymo.

Neaišku, kodėl, bet būtent tą akimirką, kai perskaitė šitą iš pažiūros visai neklastingą ir neklaidų sakinį, žmogus pašoko nuo krėslo, sviedė į kambario kampą knygą. O vardu jis buvo Antanas. Aušo rytas, gaivus, vėsus, veikiau šaltokas, pro pravirą langą į kambarį brido rūkas, ką tik glaudęsis prie tolumoj vos įžiūrimų eglių viršūnių, jis dar kvepėjo mišku ir tamsia naktim. Antanas netvėrė savo kailyje. Galiu gyventi kitaip, pagalvojo jis, galiu gyventi kaip? Pirmiausia, užuot užsiplikęs kavos (rytinis ritualas, kuriam Antanas nenusižengia daug metų), jis išsitraukia iš dėžės juodus batus. Ieško juodo batų tepalo, neranda. Randa rudą. Čiumpa batų šepetį ir, sklidinas džiaugsmo, kad tepalas ne baltas ar rožinis, energingai šiūruoja batus. Blizga, blizga. Galiu gyventi kitaip? Gali, gali, – pats sau ir atitaria. Užsimeta lengvą apsiaustą, apsiauna batus, įsmunka į kambarį, ima nuo lentynos pasą (gyvenant kitaip gali praversti, pagalvoja jis). Dar įsideda raktus, bet durų neužrakina, dideli berniukai durų nerakina, kai gyvena kitaip. Štai Antanas jau blykštančio ryto suneramintoje laiptinėje. Tylu ir tuščia. Žengia lengvai ir grakščiai. Štai Antanas jau gatvėje, čia rytas daug labiau rytas nei kambaryje ar laiptinėje. Čia jis blyškesnis ir šaltesnis, bet čia Antanas brenda į rūką. Ir rūke prisidegti cigaretę paprasta, ir malonu įtraukti pirmą rytinį dūmą, verta buvo atsisakyti kavos, galvoja Antanas, bet dar nebaigęs šios minties žino, kad save apgaudinėja. Mulkis tu, mulkis. Antra vertus, visa tai neturi reikšmės. Visa tai yra tik paprasčiausi pasvarstymai.

Tokį rytą, kai imi gyventi kitaip, pro šalį privalo praeiti moteris, ir ji praeina. Kitaip ir būti negali. Ne ji, pagalvoja Antanas. Šioji akivaizdžiai kaži kur skuba, gyvendamas kitaip negali skubėti. Bet kiek pasivaikščioti ir man praverstų, svarsto ir besvarstydamas jau žengia į priekį, į ateitį, į rūką, kuris sklaidosi ir tirpsta besirąžančios danguje saulės akivaizdoje. Priėjęs sankryžą, Antanas suka į kairę ir jo žvilgsnis atsitrenkia į du pritrenkiančius pavidalus. Iš besisklaidančio rūko rėmų į jį žengia mergina, aukšta, grakšti, apsigobusi drėgnomis, juodomis it nežinia garbanomis, balkšvo rūko sūkurys dar laikosi įsitvėręs jos strėnų, liauna nuoga jos ranka laiko pavadį, ne mažiau išdidžiai šalia jos žengia šuo – rusų kurtas. Antanas mirksnį sustingsta, o atgavęs žadą septyniais šuoliukais atsiduria greta jį pakerėjusių objektų. Šuo nervingai nusuka snukį. Mergina smalsiai ir linksmai sužiūra, skambiai nusijuokia ir prisitraukusi šunį atsega pavadį, paglosto šuns galvą ir nerūpestingai jam sako:

– Bėk pasilakstyk, Revoliucija.

O Antanui šypsodama milžiniškomis juodomis akimis sako:

– Dievinu rūką, tokius rytus kaip šis, kai galima gyventi kitaip. Savaime suprantama, norėsite su mudviem pasivaikščioti, tokį rytą neatsakysite sau tokio malonumo. Revoliucija (nesistebėkite, tai tik mano šuns vardas) yra mano pasivaikščiojimų pretekstas, jūsų cigaretė užgeso, gal ir mane pavaišinsite, esu metusi rūkyti, bet kai pamatau rūkantį žmogų, apie tai užmirštu.

Antanas virpčiojančiais pirštais ištraukia iš apsiausto kišenės aplamdytą cigarečių pakelį. Pakelia akis į merginą ir sako:

– Nors mane užmuškit, žiebtuvėlio nerasiu, šią akimirką negaliu tiksliai pasakyti net kas tai per daiktas, bet kaip gyvą mane matote – nesu matęs gražesnės moters.

– Ir nereikia, man mama nuolat kartoja, kad esu pati gražiausia, todėl nežiūriu į veidrodį. Giliai į mano sąmonę įsirėžė mitas apie vargšą jaunikaitį Narcizą. Todėl nežiūriu ir į vandenį, nebent akį užmetu į upės sraunumą, mėgstu pabraidyti po sraunius upeliūkščius.

Mergina paima cigaretę iš virpčiojančių Antano pirštų ir sako:

– Mielas žmogau.

– Aš Antanas, – sako Antanas ir jam atrodo, kad jis nepakankamai atviras bendraudamas su tokiu Viešpaties stebuklu, tad ištraukia dar ir pasą ir ištiesia jį merginai.

– Savaime suprantama, koks gi dar galėtų būti jūsų vardas, bet, mielas žmogau, tenoriu jums parodyti, kaip prisidegti cigaretę nuo rūko, kol jis dar visai neišsisklaidė, rūkas tik iš pažiūros atrodo drėgnas ir šaltas, bet jis, kaip ir visa kita, kas neperregima, uždega, kaip paslaptis, kaip ramybės neduodantis klausimas, kaip minčių įkaitinta galva.

Mergina lengvai kilsteli ranką ir jau laiko žaižaruojančią cigaretę, ją nerūpestingai pasiūlo Antanui, paskui prisidega ir sau. Nieko nesakydama, tvirtai įsikimba jam į ranką. Jie eina link tolumoje dunksančio miško. Miške, kaip visi gerai žinome, gyvena Dievas. Dievas šiandien bus ne vienas.

– Esu paprastas taksistas, dažniau sėdžiu prie vairo nei vaikštinėju ir man automobilis taip įgriso, įgriso keleiviai, jų bagažas, jų padėkos ir priekaištai. Taškas.

– Kodėl į visa tai ėmus ir nenusispjovus? Visi tegu eina pasivaikščioti. Nors kartą šiame gyvenime dera gražiai pasivaikščioti, kad pavargęs galėtum prisėsti ir taikoje bei ramybėje pasišnekučiuoti.

Apie ką dar kalbėjo jaunoji mergina ir nuo jos akių negebantis atplėšti brandus vyras, ne taip jau ir įdomu, o jeigu įdomu, galima nesunkiai įsivaizduoti, šiaip ar taip, mes išgirdome tik paskutines, veikiausiai neesmines pašnekesio nuotrupas.

– Esu girdėjęs, kad karas veik toks pat gražus kaip revoliucija, bet kodėl Revoliucija? – klausia Antanas.

– Ji kalė, – atsako mergina.

Prie jųdviejų pribėga kurtas, kruvinuose nasruose nešdamas pilką, apsiverkusį zuikį. Jo akyse sustingusi tyla. Šuo numeta grobį prie sėdinčios merginos kojų ir linksmas, stiprus, grėsmingai nekaltas lekuoja ir vis nenustygdamas šokčioja aplink sėdinčiuosius.

– Po trijų dienų pakviesiu jus vakarienės, tiek laiko prireiks, kad šis vos šiltas gyvis taptų gardžiu kepsniu, – taria mergina, savo žodžius palydėdama godžiu švytinčių akių žvilgsniu. – O dabar eime, nes nors laiko ir nėra, rūkas vis dėlto išsisklaidė, primesdamas mums tokį niekam nereikalingą aiškumą, kad net oro ima stigti.

Jie stojasi, dar šiek tiek laiko eina drauge, paskui ties kita kryžkele atsisveikina, ir Antanas regi, kaip ryškioje šviesoje pradingsta du, o galbūt trys pavidalai, nes jiems tolstant atrodo, kad zuikis ištrūksta iš merginos rankų ir paklusniai seka jai ir šuniui įkandin.

Taip įtemptai žiūrint ir akyse gali tamsu pasidaryti, pamano Antanas ir išsitraukęs nosinaitę ilgai šluostosi prakaitą nuo veido, nuo rankų, nuo kaklo. Savaime suprantama, jis grįš namo, virs kavą, vėliau ją pasigardžiuodamas gurkšnos, net pakels nuo grindų ir į lentyną pastatys numestą knygą.

Galite kiek nustebę ir pyktelėję imti klausinėti, ką gi šiame pasakojime veikia vienišas totorius iš Alovės. Savaime suprantama, jis laukia. O laukia jis, kol prie jo durų privažiuos juodas didelis automobilis ir jame sėdinti nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusi dama mostels jam ranka ir šūktels: metas, jau metas, Murka, Revoliucija vėl sugavo zuikį.

Negalima delsti. Murka viską supras, jam ilgai aiškinti nereikia, įsispirs į batus ir tekinas pasileis link automobilio. Jo pareiga tik viena, jis privalo nudirti zuikiui kailį, kad garbioji ponia ir jos dailioji dukra galėtų ramiai laukti svečio, kurio vardas šįkart Antanas. Ką jau ką, o zuikiams kailius dirti Murka moka, tik vienas ryžtingas peilio mostas ir plikas zuikis ant vąšo laukia, kol bus patiektas pietums. Vėliau kailio ir Murkos lauks kelionė iš sostapilio į Alovę, paskui jis dar prasitars irgi turįs paslapčių, net ne paslapčių, o vieną vienintelę paslaptį. Bet iš triukšmo ir bruzdesio neišnirs nė viena ausis. Ir Murka tylės. Ir paslaptis tyliai tūnos jo viduje, nors, kaip ir visos paslaptys, ji veršis iš rūko į šviesą. Bet sostapilyje vis dar nėra klausančios ausies, nėra laiko ir nėra karūnos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


99734. r2007-10-26 11:50
o man truko tekstu tokiu kaip sitas ir kitu

99748. ragana Kornelija2007-10-26 13:33
kažkoks nevykęs bandymas. kratinys, į kurį sumesta tikrovė ir fantazija ne sukimba, o draikosi kas sau. tūkstantį metų žinoma: nerašyk apie tai, ko neišmanai. cha, taksistas su kasdieniais rytiniais ritualais - gal reikėjo tada pasidomėti, kokiomis pamainomis taksistai dirba. filosofinio mąstymo brandaus amžiaus taksistas. absoliuti nesąmonė. mergina kalba kaip - na, kas gali taip kalbėti: "Giliai į mano sąmonę įsirėžė mitas..."? tik ne tas, kuris šnekučiuoja su kitu gyvu žmogumi, tai tikrai ne pokalbio intonacija. ir dar daugybė rėžiančių nepritapimų, nesusiliejimų su kontekstu. mergaitei Auksei reikėtų dar labai labai daug padirbėti prie šito teksto ir iš esmės - jį perrašyti, nes toks, koks yra, yra niekam tikęs. beje, ar matėte žmonių su milžiniškomis akimis? tekste minimas milžiniškas akis, panašu, kad reikia įsivaizduoti gražias. bet tikrovėje itin didelės akys atrodo keistai, nejaukiai ir truputį išsigimėliškai. nors tos, kurias mačiau, buvo gražios formos ir gražios spalvos. tik jas reikėtų dėti į kur kas didesnį (išeitų - jau gal nežmogiškų matmenų) veidą. šitai merginai pritiktų milžiniškos akys, bet autorei tada reikėtų atsisakyti merginos pasakiško grožio ir patrauklumo (neverta gailėti tokios banalybės) ir nupiešti ją kaip labai gražią ir kartu truputį gąsdinančią, nejaukią, tarsi iš kito pasaulio - beje, tai labai derėtų prie pabaigos. nesakau autorei "nerašyk", bet sakau: "žiūrėk, ką rašai".

99749. Kornelijus2007-10-26 13:50
Nesakyk, Ragana, yra tekste gražių dalykų, ir tik aklas gali jų nematyt, pavyzdžiui, kad ir - prisidegti cigaretę nuo rūko. Puiki detalė.

99750. ragana Kornelija2007-10-26 14:04
jei tekste nebūtų visai nieko gero, tada sakyčiau: "nerašyk, Aukse, esi beviltiška". bet viena kita graži detalė ir lieka detale - esmės neišgelbsti.

99753. rytas 2007-10-26 14:40
Kūrinėlis turi magijos, bet kažkas jame nesuvesta, nesufokusuota, net nelabai supratau idėjos.Ir vis tiek skaityti buvo malonu.

99754. kvailutė2007-10-26 15:29
dar neskaičiau, bet drįsiu pastebėti, kad seniai laikas mesti rūkyti, užuot kūrus aprūkusias detales. kai nupjaus kojas, galbūt tada liesis krokodilo ašarų grožio detalės, bet batus bus galima pasidėti ant spintos visiems laikams.

99757. Lijava :-) 2007-10-26 15:35
Man patiko,vienas is tu kurie mane suzavejo.Autore galbut nebaige teksto,noredama sukurti tokia kaip ir intriga.

99758. Lijava-Raganai Kornelijai2007-10-26 15:39
Drystu pastebeti,kritike neprasta tu,bet pazvelk giliau,i teksto esme,gal kiekvieno skonis skirtingas,bet isijausk...

99783. cc2007-10-26 20:08
Patiko. Visumoje pasakojimas įdomus,su jumoru, prikaustė dėmesį. Jaučiau kylančią įtampą. Tikėjausi nepaprastos pabaigos.Gal anekdotinės. Bet jos pasigedau. Ugnis paruseno ir užgęso. O norėjosi - sprogimo. Manau, kad padirbėjus, galima išgauti kažką neeilinio.

99798. bri2007-10-27 05:20
Sostapilyje pagrindinė gatvė driekėsi palei kapinaites. Nerami vieta.Žmonės pasakojo, kad švedų kariai vis vaidendavosi. Kaži, ar ne Murka ten zuikio kailiais prisidurstęs naktimis žmones gąsdindavo?

99822. kvailutė2007-10-27 14:16
perskaičiusi dvi pastraipas, nustebusi pakėliau žvilgsnį į autorės vardą ir pavardę. daugiau taip nedariau. ne todėl, kad turiu gerą atmintį. tiesiog daugiau nekilo noras. užvertus paskutinį tašką, lengva ranka paleidau tekstą į šiukšlių dėžę. antro karto jam nebus.

99825. Ropas2007-10-27 14:38
Manau,jei nepatinka,nerasyk,beje manau autores skonis geras

99831. kvailutė Ropui2007-10-27 15:20
Ar tavo kompiuteryje matosi Parašykite savo gerą nuomonę?

99833. mie kvailutei apie Ropa2007-10-27 15:24
jo smegenu vingiuose taip parasyta, kartu su dviem trim kitais gerais dalykais.

99837. besitikinti :-( 2007-10-27 16:23
teko skaityti daug geresniu, ypac tokiame leidinyje kaip SIAURES ATENAI

99862. Laura :D :-) 2007-10-27 20:41
Geras straipsnis, pastabu neturiu, gal del to, kad nesu redaktore. Pabaiga nebuvo itin gera.

99865. ivs2007-10-27 21:17
man labai patiko pirma pastraipa. suviliojo, paverge. taip budavo tik vaikysteje, kai bibliotekoje r a s d a v a u knyga. pavyzdziui, gerai pamenu, kaip radau "veja gluosniuose". lapu minkstumas, srifto dydis, paveiksleliai ir sen ten uzgriebtas jaukumas tekste. is pradziu dar perskaitai vienam kitam puslapy kazka, kad isitikintum, jog r a d a i    s a v o   k n y g a, o paskui staigiai uzverti, nes jau iskart ja taupai, nenori, kad ji butu jau perskaityta.
o antra pastraipa iskart nuvyle. tarsi butum parsineses is bibles knyga su isplestais lapais. viso idomiausio skyriaus nera. tik vienas vienintelis paskutinis sakinys. Bet sostapilyje vis dar nėra klausančios ausies, nėra laiko ir nėra karūnos. Lyg sleifas, besisklaidantis kvapas istorijos, kuri taip ir liko nepapasakota.

99882. krankt kiskiui p2007-10-28 00:11
kiskeli, laikykis atokiau nuo totoriu.

99902. ivs`ei2007-10-28 10:35
Kiek pamenu, ta knyga vadinosi "Gluosniai vėjyje".

99906. cc - Ivs2007-10-28 12:15
Ar negalėtum mus pamaloninti savo kokiu kūriniuku? Tikriausiai sugebėtum.

99921. ivs 2007-10-28 15:59
Ne, ta knyga vadinosi "Vėjas gluosniuose". Vėliau, galbūt, buvo kitokių vertimo variantų, nes iš didelio rašto dažnai išeinama iš krašto. Visai neseniai toji knyga, puikiai iliustruota ir naujai išleista dideliu formatu, kietais viršeliais, vėl pakliuvo man į nagus, ir, o dangaubltz, kaip susinervinau! Adaptuota vaikams! Easy Reader Classics. Vaikiška knyga adaptuota vaikams?! Tą knygą savarankiškai skaičiau dar tada, kai viršutinių lentynų bibliotekoje nepasiekdavau. Jokių adaptacijų tada nebuvo. Vos įžengus į biblę po kairei stovejo tualeto šepetys ilgu mediniu kotu, juo reikejo nusivalyti batus prieš įžengiant į šventovę. Bibliotekininkėmis tada dirbdavo tokios raganos, kurios labai griežtai nužvelgdavo batus, o išeinant dar liepdavo pasiimti dvi knygas iš va tos lentynos. Ten buvo "Marsiečiai atsiliepkite", "Lenino (ar volodios?) vaikystė", "Kapitono Vieneto fregata" ir panašios. Daugumą perskaičiau. Adaptuota, manau, buvo tik "Lenino vaikystė".

Grahame, Kenneth. The Wind in the Willows*

99926. ivs > cc2007-10-28 16:07
ka tu! as net galvot nemoku, kur jau ten rasyt, ¿ar pabludai?

99958. cc - Ivs2007-10-28 17:24
Nepūsk man miglos į akis - kiaurai tave matau. Kaip rentgenas. :)))

100112. snobė :-) 2007-10-29 16:54
Skaičiau tik vieną kartą. Patiko stilius. Tekstas turi magijos.

100183. Cyptyp2007-10-30 12:00
Ar čia mūsų kompiuterizuotų laikų bėda, kad rašo neišmokę normaliai ir aiškiai kalbėti?

100184. kvailutė Cyptypui2007-10-30 12:03
Cyptypai, bjaurybe, kur prapuolei? ar kompanija pasirodė netinkama? o gal įdomesnę skylę radai?

100186. Cyptyp murkt iš skylės2007-10-30 12:14
Buvau medžioklėje. Ir dar dalyvauju žiurkių lenktynėse. Esu žiurkė 007.

100188. kvailutė Cyptypui2007-10-30 12:32
ir kaip visada nerimtas. ir kaip su tokiu šnekėti...

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba