Turinys

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Svaiginantis ir blaivąs malonumas
    Gyvenime esu patyręs aibes malonumų. Galėčiau juos visaip klasifikuoti. Pavyzdžiui, perskirti į tuos, kurie transformavosi į nemalonumus, ir tuos, kurie – ne. Tektų gėdingai pripažinti, kad tokią transformaciją vis dėlto patyrė labai apčiuopiama jųjų dalis. Tarkime, neprisimenu nė vieno džiaugsmingo išgėrimo, kuris nebūtų virtęs bedžiaugsmėmis pagiriomis. Arba kitas surūšiavimas: mane pakeitusieji malonumai ir palikusieji (išgaruodami), koks buvau... Arba... Tačiau, kaip rodo teksto pavadinimas, šiuo metu man labiausiai rūpi perskyra tarp svaiginančiųjų ir prablaivančiųjų.
    Pastarųjų, žinoma, patyriau. Bet jų dalis svaiginančiųjų jūroje – menkutė, nelyg negyvenama salelė bekraščiam vandenyne. Vis dėlto: esu patyręs blaivantįjį malonumą tąsyk, kai Maskvos metro stotyje „Oktiabrskaja“ piko valandą minia, neklausdama mano nuomonės ir išvis manim nė kiek nesidomėdama, nešė mane visai ne link to eskalatoriaus, link kurio man reikėjo; kai vieną sykį prisiėmiau svetimą kaltę; kokius du kartus, kai prieblandoje žiūrėjau į užšalusį ir apsnigtą ežerą; kokius tris kartus kontempliuodamas Cézanne’o paveikslus...

JAMES CARROLL. Skaitymas tylomis
„The Boston Globe“, 2007.II.12. Vertė Kęstutis Pulokas
    Puslapyje žodžiai nebūdavo atskirti vienas nuo kito, kaip dabar. Nebuvo ir skyrybos, tad skaitovas privalėjo kliautis ankstesnėmis žiniomis, kad suvoktų raidžių virtinės perteikiamą prasmę. O tos žinios būdavo įgyjamos klausantis, kaip skaito kiti. Iš pat pradžių suvokti tekstą buvo įmanoma tik jį ištarus balsu, o suvokimą toliau perteikti buvo galima tik tekstą įsimenant.
    O tada šis tas nutiko. Nuo kažkurio momento žmonės ėmė skaityti tylomis ir pavieniui. Ištarimas balsu ir įsiminimas užleido vietą tyliam reflektavimui. „Tylos!“ tapo įprastu bibliotekininko nurodymu. Netrukus, kai tyla įsitvirtino tarp žodžių atsiradusiais tarpais ir skyrybos ženklais, kiekvienas skaitytojas vienas pajėgė perskaityti rašytinę kalbą. Tai buvo tikra revoliucija. Ne tik požiūrio į tekstą, bet ir sąmonės formavimosi revoliucija.

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ. Eiles

[...]
virš galvos medžių šakos
vėjas ir tavo pyktis
stoja moterim
[...]

-js-. Sekmadienio postilė
    Ši Evangelijos vieta tebešiurpina savo absoliučia anapusybe. Čia nėra nė lašelio žemiškojo Jėzaus, to mielo ir pažįstamo mokytojo, kuris beria gražius pamokymus ir daro gerus darbus. Dabar jo pašnekovai Mozė ir Elijas, abu – ano pasaulio atstovai. Apaštalams jis neprataria nė žodžio, lyg būtų užmiršęs žmonių kalbą. Jo išvaizda, kaip nurodo evangelistai, pasidariusi visai kita, perkeista, nežemiška. Ant kalno be jokio slapstymosi ir atsiprašinėjimų šeimininkauja Dievas. Atvirai, aiškiai, kietai. Net vėliau Prisikėlimo įvykių aprašymuose nebus tokio šimtaprocentinio dangaus. Prisikėlęs Jėzus vis dėlto kalbės, valgys, duos tuos pačius ženklus. Bus toliau savas. O dabar viskas iškritę iš normalaus ir suprantamo konteksto.

VYTAUTAS BERENIS. Mitologinis imperijos darymas
    G. Beresnevičiaus mokslinio tyrinėjimo orientyrai daugmaž priskirtini prie religinės fenomenologijos mokyklos, kurios žymiausiais atstovais laikomi olandų religijotyrininkai Pierre’as Danielis Chantepie de la Saussaye ir Gerardus van der Leeuwas. Pirmasis 1887 metais įvedė religijos fenomenologijos sąvoką. Gintarui neabejotiną įtaką darė ir religijotyrininkai Mircea Eliade bei Rudolphas Otto, kurio knyga „Šventybė“ yra išversta į daugelį Europos kalbų. Pagrindinė šventybę aiškinanti kategorija yra numinosum – nepaaiškinama ir neredukuojama sąvoka, nusakanti religinius potyrius. Iš pirmo žvilgsnio tai nemoksliška sąvoka. Pozityvistiniai mokslai praeitį siekia rekonstruoti remdamiesi faktais, o šiuo atveju istorinį religinį fenomeną galima suvokti tik remiantis kitos kultūros subjekto išgyvenimu. R. Otto aiškiai nusako religijotyrininko ar religiją siekiančio suvokti žmogaus pažintines galias: „Mes siūlome prisiminti stipraus ir kiek galima vienpusiškesnio religinio susijaudinimo akimirką. Kas to negeba ar apskritai nėra tokių akimirkų patyręs, tegu šios knygos neskaito. Nes su tokiu žmogumi, kuris sugeba atsiminti savo brendimo pojūčius, virškinimo sutrikimus arba socialinius jausmus, bet neprisimena savitų religinių pojūčių, sunkoka kalbėti apie religijos tyrinėjimą.“ Tokie potyriai yra numinoziniai, jie nebūdingi netranscenduojančiam žmogui. Tiesa, šie potyriai gali būti pažadinti – juos gali patirti net užkietėjęs ateistas arba banaliomis religinėmis tiesomis prisidengiantis politikas. Šiuos potyrius stiprina „baimės“, „galios“, „susijaudinimo“, „galybės“, „paslapties“ išgyvenimai. Tad religijos tyrinėtojas privalo išgyventi numinozinius potyrius, antraip jis negali būti religijotyrininkas, ir jam belieka tapti struktūralistu, psichoanalitiku arba marksistu, nes „mes turime fenomeną įtraukti į mūsų pačių gyvenimą. Pasirodantįjį turime sudabartinti, juk viskas, kas mums pasirodo, suteikiama mums ne tiesiogiai, bet kaip ženklai prasmės, kurią dar turime išsiaiškinti, kaip kažkas, kas nori būti mūsų paaiškinta.“ Įžvalga, tiesioginis suvokimas gali reikštis kaip įkvėpimas, ūmus atsivėrimas, pašaukimas ar praregėjimas, regėjimas ir žinios išgirdimas, ekstazė, „pažinimas širdimi“, savaiminis kalbėjimas, stigmatizacija ir panašiai. Tai vadinamasis vidinis religinių išgyvenimų pasaulio ratas, koncentriškai einantis po juslinių reiškinių ir dvasinių įvaizdžių pasaulio. Tokią išgyvenimo schemą nusako įvairios pasaulio religijos: budizmas, islamas, krikščionybė ir judaizmas.

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II

Vakar į atmintį mano
                        pasibeldė apuokas,
Naktį gegutė raudodama
                        ūkčiojo, –
Kam šitos durys, langas
                        ir stogas,
Balso nėra, vien tik ūkanos,
                        ūksmas.

Eilės. Vertė Tomas Venclova
BILLY COLLINS
Billy Collinsas (g. 1927) – buvęs Kongreso bibliotekos poetas laureatas, itin populiarus autorius, bene vienintelis Amerikoje pragyvenantis tiktai iš eilių rašymo. Jo ironiški, dažnai humoristiniai tekstai paimti iš knygų „Obuolys, kuris nustebino Paryžių“ (1988) ir „Vargas dėl poezijos“ (2005).

JOHN ASHBERY
Johnas Ashbery (g. 1927), laimėjęs beveik visas JAV poezijos premijas, laikomas žymiausiu, nors ir ginčytinu, gyvu šios šalies poetu. Studijavo Harvardo ir Kolumbijos universitetuose, reiškėsi kaip dailės kritikas, išspausdino daugiau kaip dvidešimt proziškos, dažnai parodijinės, pabrėžtinai keistuoliškos poezijos knygų. Tekstas paimtas iš jo priešpaskutinio rinkinio „Kur link keliausiu“ (2005).

TED KOOSER
Tedas Kooseris (g. 1939) – Kongreso bibliotekos poetas laureatas (2004–2006), 2005 m. laimėjęs Pulitzerio premiją. Beveik visą gyvenimą praleido tolimoje provincijoje, Nebraskoje. Dirbo draudimo firmoje. Kaip pats sakosi, skaitydavo savo eiles sekretorei ir taisydavo jas tol, kol ji viską suprasdavo. Tęsia Williamo Carloso Williamso ir Edgaro Lee Masterso tradiciją. Tekstai paimti iš jo plačiai žinomų knygų „Neabejojami ženklai“ (1980) ir „Pasauliai po vieną“ (1985).

ROMAS SADAUSKAS. Poeto paslaptis
    – O kaip jūs vertinate Pauliaus Širvio kūrybą?
    Profesorius Kavolis atsakė, kad Širvio eilėraščiai jokios išliekamosios vertės neturi.
    Susirinkusieji tokio atsakymo nekomentavo, nors iš tikrųjų kiekvienas ką nors pagalvojo. Mat tomis dienomis per visą neseniai nepriklausomą tapusią Lietuvą viens kitą vijo Širvio atminimo vakarai, skirti poeto septyniasdešimtmečiui. Anokia čia, žinoma, sukaktis, jai minėti jokių komisijų nesudarė ne tik Vyriausybė, bet ir Rašytojų sąjunga, kuriai Paulius priklausė nuo 1955 metų, nors ir ne visada ją nario mokesčiu paremdamas. Žodžiu, nelabai toli šaukia iki kitų tuometinių jubiliejų (net sukaktuvinis rinkinys nepasirodė), ir niekas nenukentėtų, jeigu Pauliuko nepriklausomos Lietuvos valdžia apskritai nepastebėtų...

RENATA ŠERELYTĖ. Mezgimo paradoksai
Marek Soból. Moiros. Romanas. V.: Mintis, 2007. 256 p.
    Taigi jaunas lenkų autorius (g. 1968) pateikia mums trijų moterų istorijas – nacių konclagerį išgyvenusios senos žydės („Lachesė“), onkologijos ligoninės slaugės („Atropė“) ir prostitutės („Klotė“), kurios vieną sapnišką momentą susitinka realioje vietoje realiu laiku, per kažkokią dainų šventę. Susitikimas šmėkliškas – ir vargu ar gali būti kitaip, kai vienos akimirkos švystelėjime susitinka Pradžia, Pabaiga ir Gyvenimas. Trys mitologinės moiros įkūnija šaltas dievybes, kurioms svetimi žmonių rūpesčiai, jos yra tarsi kokios dieviškojo pasaulio mezgimo cecho darbininkės, čeksinčios žirklėmis, seilinančios pirštus ir galvojančios apie užsakymo įvykdymą. Nuleisti jas ant žemės ir priversti jausti visa tai, kuo gyvena paprastas mirtingasis, turbūt visiškai beprasmiška, o ir naudos būtų ne daugiau nei maldauti atjautos kokį į Žemės atmosferą įlėkusį meteoritą.

GREGOR DOTZAUER. Faraonas ir kanibalas
„Der Tagesspiegel“, 2007.I.7. Vertė A. M.
    Jei pasiseks, pigus skrydis iš Berlyno į Pabaltijį kainuos, neskaitant mokesčių ir rinkliavų, mažiau nei žurnalo „Vilnius Review“, išeinančio dukart per metus, arba Estijos literatūros metraščio „Estonia“ prenumerata (atitinkamai 15 ir 24 eurai). Ar tai aplinkinių šalių politinis skandalas, kultūrinis šansas, o gal viena ir kita, – šiaip ar taip, beprotybės atvejis. Tačiau ar dėl to verta rimtai laužyti galvą? Gana jau tų beprotybių, kuriomis pavaišina Eugenijaus Ališankos leidžiamo „Vilnius Review“ žiemos numeris (adresu www.culture.lt/vilnius galima rasti tik ankstesnį, pavasario, numerį). Kad ir Gintaras Beresnevičius, baltų kultūrų mitomanas: charizmatinis religijotyrininkas, viešas intelektualas ir romanų autorius, pernai rugpjūtį neaiškiomis aplinkybėmis miręs 45 metų. Jo knygos „Pabėgęs dvaras“ ištraukose pateikiamos fantastiškiausios melagystės apie lietuvių reikšmę, kokias tik gali išsigalvoti tauta, gyventojų skaičiumi prilygstanti Berlyno miestui.

Mums rašo: Audra Baranauskaitė. Virš Lietuvos – dirbtinis dangus
    Jėzau! Milda! Ką sau manai? O jeigu būčiau ta laida patikėjusi? Niekada nebesusitiktume gatvėje, ir iki gyvenimo pabaigos galvočiau, kad tapai aferiste?!
    Panašu, kad uždraustų zonų tiesiog nebėra. Vien langai... O gal mes visi dalyvaujame kokiame „Trumeno šou“? Gal mums tik atrodo, kad patys stumdome savo gyvenimus, o iš tikrųjų kiekvieną mūsų krustelėjimą stebi tūkstančiai paslėptų kamerų, ir virš mūsų jau seniai netikras, dirbtinis dangus.

VIRGINA ŠUKYTĖ. Pupa
    Mūsų pupa visam rajone labai išgarsėjo, vis daugiau žmonelių plūdo jos pažiūrėti, netruko prisistatyti ir žurnalistai, fotografavo pupą ir mus prie jos, klausinėjo, kur gavome sėklą, kaip sodinome, kuo tręšėme. Netikėjo, kad čia Vicia faba major, prirašė visokių nesąmonių, kad čia mitinis Pasaulio medis ir panašiai. Atvažiavo ir televizija, operatorius užlipo į pupą filmuoti iš paukščio skrydžio, o kai kaimą po pupa labai gražiai parodė per televizorių, žmonių jau nebeatsigindavome, labiausiai atsibosdavo kasdien pasakoti tą patį, ir dar kiekvienas būtinai norėjo įlipti į pupą pasižvalgyti. Kartą net seniūnas su rajono meru atvažiavo, nusimetę švarkus visi vyrai sulipo – norėjo išmatuoti pupos aukštį. Kažką šūkavo, kabarodamiesi aukštyn, bet greitai dingo žalioj lapų debesijoj, o žemėn parsigavo po gerų dviejų valandų, pavargę, suplukę – pritrūko jėgų kopti, juk ne alpinistai. Pupos aukščio neišmatavo, tik pasakė neabejojantys, kad tai aukščiausias augalas Lietuvoje, dėkojo mums, kad garsiname rajoną retais augalais, dar patarė kuo greičiau įregistruoti kaimo turizmo sodybą ir kaip svarbiausią pramogą nurodyti „kopimą į apžvalginę pupą“. Žadėjo kuo galėdami padėti – ir padėjo, nesakau, todėl turizmo sodybą įregistravome gana greitai ir sklandžiai.

RYTIS RADAVIČIUS. Alternatyvi Lietuvos vizija
Struktūruotas pavargusio liberalo sapnas
    Kaip bendro išsilavinimo dalis bus įvesta visuotinė valstybinio darbo prievolė. Per vienų metų laikotarpį piliečiai dirbs įvairius nekvalifikuotus darbus viešame ir privačiame sektoriuje ir taip susipažins su bendru savo šalies paveikslu. Prievolės tikslas bus suteikti piliečiams praktinės informacijos apie valstybę ir skatinti juos siūlyti pakeitimus.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Reportažas iš eilės galo
    Besidalijant bėdomis ir patirtimi, kelio posūkyje išniro du automobiliai. Iš isteriškai įvairiaspalvėm lemputėm mirkčiojančios mašinikės išsiropštė uniformuotas pareigūnas (su porininku). Antrojo ekipažas atrodė mizerniau – įkaušęs vairuotojas (kaip įprasta Lietuvėlėje) ir moterytė lipančiu ant nosies pilvuku. Policininkai, vykdydami pareigą, puolė rašyti protokolo už greičio viršijimą. Kol vyrai buvo užsiėmę, moterytė, atsirėmusi į pareigūnų visureigį, pasišovė gimdyti. Kai moki – netrunki. Neužmiršdami valstybės jiems skirtų pareigų, policininkai visgi pastebėjo ant apledėjusio asfalto pasaulin atėjusiąją. Ji pareigūnams pažėrė naujų problemų – kodėl be liemenės su atšvaitais. Ir dar rėkia!

JOHN BARTH. Kelio pabaiga
Vertė Vitalijus Šarkovas

Siūlome ištrauką iš LRS leidyklos 2007 m. numatomo išleisti Johno Bartho romano „Kelio pabaiga“ – antrosios romanų „poros“, kurią pradėjo „Plaukiojanti opera“ (išleista LRS leidyklos 2000 m.), knygos. Tai bene „juodžiausias“ ir labiausiai provokuojantis Bartho kūrinys.

    Labai svarbu, kad išmoktumėte įsijausti į vaidmenis, o kaukes laikytumėte savo veidu. Tik nemanykite, kad už jų kažkas yra: anapus jų – ničnieko. Ego reiškia aš, aš reiškia ego, o ego pagal apibrėžimą yra kaukė. Kur nėra ego – o jūs, sėdėdamas ant suolelio stotyje, jo neturėjote – ten nėra aš. Jeigu jus kartkartėmis apima jausmas, kad jūsų kaukė nenuoširdi – na ir žodis! – tai tik todėl, kad viena iš jūsų kaukių visai nedera su kita. Niekada nesidėkite dviejų kaukių vienu metu. Tarp jų kyla konfliktas, o kilus konfliktui tarp kaukių, kaip ir neturėdamas jokios kaukės, galite prarasti gebėjimą judėti ir vėl užstrigsite. Kuo aiškiau surežisuosite savo situacijas, kuo tiksliau apibrėšite savo ir kitų vaidmenis, tuo saugesnis būsite. Mitoterapija gydant paralitikus nesvarbu, jų vaidmuo pagrindinis ar šalutinis, svarbu, kad jis būtų aiškiai suvoktas, nors paprastai žmogus priskiria sau pagrindinį vaidmenį – taip jau sutvarkytas pasaulis. Dabar pasakykite ką nors.