Ukraina tarp Rytų ir Vakarų

Svetlana Kijaško. Dniepropetrovskas. 2004.XI.24

Kijevo Nepriklausomybės aikštei būdingi visi Brežnevo valdymo pabaigos architektūriniai bruožai, bet ten vyraujanti atmosfera primena 1989 m. Prahą. Jaunuolių minios būriuojasi aplink staliukus, linkstančius nuo kandidato į Ukrainos prezidentus Viktoro Juščenkos agitacinės medžiagos svorio. Panašus vilties, nekantrumo ir blogos nuojautos mišinys labai primena nuotaikas, kurios buvo persmelkusios "Solidarność" laikų Lenkiją. Rusijos apžvalgininkai politinės padėties Ukrainoje raidą dažnai lygina su 1996 m. įvykiais Rusijoje, kai visuomenė buvo pasidalijusi į nesutaikomas Boriso Jelcino ir Genadijaus Ziuganovo šalininkų stovyklas.

1991 m. paskubomis sukurtas Ukrainos valstybingumas šiandien susiduria su sudėtingomis problemomis, kurios pamažu kaupėsi ir brendo. Ar gali būti sukurtas ukrainiečių tautinis valstybingumas? Kas yra ukrainiečių tauta? Kokie pagrindiniai jos orientyrai? Per dešimt su trupučiu posovietinės Ukrainos gyvavimo metų aiškiai atsakyti į šiuos klausimus nepavyko. Visą šį laiką Ukrainą valdė ne valstybės mechanizmas, ne prezidentas, o klanai, kurie susiformavo finansinių-ekonominių grupuočių pagrindu. Už puošnaus ukrainiečių valstybingumo fasado brendo keletas "valstybių valstybėje".

Ilgą laiką Ukrainos politinis elitas laviravo tarp Rusijos ir Vakarų, vadovaudamasis patarle: "Glaudus veršis dvi karves žinda". Tačiau "valdžios partija", vadovaujama Leonido Kučmos, nesugebėjo arba nenorėjo rasti visiems priimtino įpėdinio, kuris būtų tęsęs esamą politiką – "ir maniškiams, ir taviškiams". Būtent tokia pagrindinė šiandieninės priešpriešos priežastis. Pozityvaus kompromiso tarp Rytų ir Vakarų galimybės atrodo minimalios. Aišku, ideologiškai stipresnis V. Juščenka. Jį remia Vakarai, jo pozicijos sostinėje (o juk visos revoliucijos vyksta sostinėse) gerokai stipresnės, o šalininkai labai aistringi. Jie taip pat remiasi daugiau ar mažiau aiškia nacionaline idėja, kurios Viktorą Janukovičių remiantys Naujosios Rusijos "atkilėliai" apskritai neturi.

Prezidento rinkimų kampanija nuo pat pradžių vyko aukščiausia gaida, nes iš esmės tai buvo pasirinkimas tarp dviejų civilizacijų. V. Juščenka, būdamas Nacionalinio banko prezidentu, įvedė dabartinę Ukrainos valiutą, o tapęs premjeru vertė Ukrainos oligarchus mokėti mokesčius, kovojo su korupcija, rėmė šalies užsienio politikos savarankiškumą, Ukrainos integraciją į ES ir NATO. Bet šalies rytuose šis politikas itin nepopuliarus – jis kaltinamas per dvejus vadovavimo vyriausybei metus atvedęs įmones prie bankroto slenksčio, nuskurdinęs gyventojus, dvejus metus nemokėjęs šachtininkams atlyginimų ir t. t.

V. Janukovičius, kaip politikas sukurtas Donecko mafijos, – kontroliuojančios didelę dalį nacionalinio produkto, ypač pramoniniuose rytuose, – keletą metų praleido kalėjime už užpuolimą ir plėšikavimą. Jis siekia integruoti Ukrainą į Rusijos dominuojamą bendrą ekonominę erdvę, teigdamas, kad tai nekliudo integracijai į Europos struktūras. Šalies vakaruose laikomas banditu, atiduosiančiu šalį į Maskvos rankas, rytuose jis garbinamas kaip gelbėtojas – tai jis užtikrinęs įmonėms užsakymus iš Rusijos, pagaliau pradėjęs mokėti atlyginimus šachtininkams, įvedęs elektrą gyvenvietėse ir apskritai pradėjęs traukti iš skurdo rytinės Ukrainos gyventojus.

Akivaizdu, kad bet kokiu atveju nei vienas, nei kitas visos Ukrainos prezidentu netaps. V. Janukovičiui ir nereikia kelti sau tokios užduoties. Jam netgi paranku palaikyti valstybės skilimą, gaunant kiek galima daugiau naudos. V. Janukovičiui labai svarbu provokuoti priešininkus imtis aktyvių neteisėtų veiksmų, kurie sumažintų jų šalininkų Europoje gretas.

Šiandieninės priešpriešos kontekste Ukrainos valstybės vientisumo (bent jau realaus) išsaugojimas jau neatrodo tikras dalykas, nors skilimas būtų precedento neturintis atvejis posovietinėje istorijoje. Bet ne tai svarbu. Čia svarbesnis kitas klausimas: kas, bent jau nominaliai, tokiu atveju atstovautų "valstybingumui", o kas taptų "atskalūnais separatistais"? Rytai ar Vakarai? Kas nuo ko atsiskirs, ir jei atsiskirs, tai kaip – atvirai ar užmaskuota forma? Tai yra pagrindiniai klausimai, kurie neretai nutylimi politologinėse analizėse.

Be to, gilindamasis į politologinius įvykių Ukrainoje komentarus ir lygindamas ekspertų konceptus su "mokslo neragavusiųjų" liudijimais, anksčiau ar vėliau pradedi jausti kažkokį intelektualinį disonansą. Susidaro įspūdis, kad geopolitinėse, ekonominėse ir panašiose studijose (neretai labai nuodugniose) praleidžiamas esminis dalykas, be kurio neįmanoma suvokti padėties Ukrainoje. Į galvą ateina Kanto žodžiai, kad skirtingi žmogaus gebėjimai turi būti pritaikomi skirtingose srityse. Protas – blogas pagalbininkas ten, kur reikia pasitelkti estetinį gebėjimą suprasti. Moderno konceptai, kurie iki šiol persmelkia politologijos (ir bet kurį kitą) mokslą, trukdo mums suprasti, kad vadinamosios aksominės revoliucijos pirmiausia yra estetinis projektas. Suprasti, kad žmonės daugiausia renkasi ne vienus ar kitus politikus arba jų "programas", o gyvenimo būdą. O gyvenimo būdo pasirinkimas – tai estetinis pasirinkimas.

Netgi rusų kalbos klausimas, Ukrainoje įgijęs tokį stiprų politinį atspalvį – tai irgi iš esmės estetinis klausimas. Sunku nepastebėti, kaip ukrainiečių kalbos poetika skiriasi nuo šiuolaikinės rusų kalbos poetikos. V. Janukovičius niekada nebūtų pasakęs kaip V. Juščenka, kad jo šalininkai skuba į Kijevą "jaučiais" ("ķą āīėąõ"). Šis beveik froidistinis apsirikimas parodo patriarchališką, kaimišką, folklorinę ukrainiečių kalbos "pasąmonę". Dar ne taip seniai, pavyzdžiui, Charkove ukrainiečių kalba buvo laikoma "kaimiška". Esmė ne kalbos mokėjimas. Žmonės gali puikiai mokėti literatūrinę ukrainiečių kalbą (jei gerai jos mokėsi mokykloje), bet juos erzina, pavyzdžiui, tai, kad jų vaikai kalba ukrainietiškai. Jiems svetima ukrainiečių kalbos poetika, nes svetima už jos slypinti gyvenimo būdo estetika (kurios vienas iš elementų yra ir aiškiai niekinamas požiūris į "maskolius"); jie visiškai tolerantiški šios estetikos atžvilgiu, bet savo gyvenimo "ukrainizavimą" (ir dar galiciškojo nacionalizmo dvasia) vertina kaip prievartą.

Estetinis pasirinkimas, daromas vadovaujantis jausmais, žinoma, nėra racionalus pasirinkimas – tai pasirinkimas ne iš dviejų daugiau ar mažiau realių baigčių, o iš to, ko žmogus trokšta. Tu trokšti, kad tavo gamykla gautų užsakymų iš Rusijos ar kad Ukraina vis dėlto taptų tikra europietiška valstybe? Kas per klausimas tikram ukrainiečiui!..

Ir štai – valstybinės politinės institucijos atsitraukia į antrąjį planą, tampa dekoracijomis, kurių fone vyksta grandiozinis oranžinis karnavalas. Aukščiausiosios Rados bandymas surengti savo benefisą su balsavimo buhalterija ir apelsinine komunija, palyginti su juo, atrodo blankiai ir nuobodžiai. Kur ten Radai iki šviesomis užlietos aikštės su milžiniška žmonių minia ir didžiuliu ekranu, su scena, kurioje aistringas politikų kalbas keičia ne mažiau aistringos popstabų dainos!

Oranžinės spalvos (karštesnių nebūna!), iki šiol plačiai naudotos tik kelininkų, gausa; šimtai palapinių sostinės centre; apelsininės žmonių upės ir sūkuriai; šimtai tūkstančių balsų, skanduojančių vieną vardą... ne, ne vardą, o Vardą!.. Kai per televizorių matai būrius vyrų, būgnijančių tuščias degalų statines, supranti, kad karnavalo metafora čia raktinė.

Michailas Bachtinas puikiai išanalizavo paradoksalią karnavalo logiką, kuri atšaukia veikiančius įstatymus, apverčia egzistuojančią socialinę hierarchiją ir pačią "daiktų tvarką". Galima tik stebėtis, kaip taikliai opozicija vadovaujasi šia logika, pradėjusi nuo to, kad pasiskelbė opozicija egzistuojančiam politiniam režimui ar kursui, ir baigusi valdžios institucijų veiklos blokavimu. Visi karnavalo elementai ir momentai atrado sau vietą Kijevo įvykiuose.

Šventiškas tvarkos suardymas, suvokiamas ne tik kaip išsivadavimas iš įkyrėjusių darbų, bet ir kaip tarp žmonių egzistuojančių ribų pašalinimas (senovėje pasibaigdavęs masinėmis orgijomis), sukuria ekstazinius efektus. Pojūtis, kad esi mes dalelė, depersonalizacija siejasi su nepaprastos laisvės ir džiaugsmo jausmu. Karnavalas vertingas, nes jis yra ypatinga, šventiška gyvenimo forma, kartkartėmis tiesiog būtina žmogui. Kitaip tariant, karnavalas – veiksmo kūnas, tai yra toks veiksmas, kurio motyvas – pats veiksmo atlikimas. Todėl visi tikslai ir visos prasmės jo atžvilgiu yra išoriški ir gali būti įvairiausi. Pavyzdžiui, jauni žmonės, viena vertus, suvokia įvykius Kijeve kaip nesibaigiančią linksmą nepaklusnumo šventę, kita vertus, didžiuojasi dalyvaują istoriniuose įvykiuose, ir suaugusieji į juos pagaliau žiūri rimtai. Iš visų pusių besipilantys perspėjimai nepralieti "nė lašo kraujo" yra savotiški ritualiniai užkeikimai, kad nebūtų peržengti "tarytum žaidimo" (ir tuo pat metu "ne žaidimo") rėmai, kad žiauri realybė nesugriautų šios oranžinės šventės ir įspūdžio, jog "nieko ypatinga nevyksta".

Tarp "išorinių" karnavalinio veiksmo prasmių yra keletas archetipinių (ir todėl ypač galingų), kylančių iš tūkstantmečių ūkuose paskendusių laikų, kai pirmykštis pasaulis švęsdavo Naujuosius metus. Vieną iš šių prasmių išsamiai išnagrinėjo René Girard’as, kitą – Mirchea Eliade.

Pasak Girard’o koncepcijos, visi ritualai pagrįsti ypatinga situacija, kada bendruomenės krizė, joje susikaupęs susvetimėjimas ir pyktis, frustracija, "visų karas su visais" įveikiami bendra prievarta specialaus objekto – aukos atžvilgiu. Bendra prievarta, suvienydama žmones, tampa atkuriančia prievarta – veiksmu, apvalančiu bendruomenę nuo nuodėmių ir atkuriančiu joje tvarką. Yra pavojus, kad Ukrainoje tokia auka gali tapti ne tik V. Janukovičius ir jo Donecko klanas, bet ir rytinės dalies gyventojai. Tačiau tokių veiksmų atveju "atkuriantis mechanizmas" nesuveiks ir vargu ar atves Ukrainą į vienybę.

Pasak Eliadės ir kitų tyrinėtojų, Naujųjų metų prasmė – tai bandymas pradėti laiką iš naujo. Tai bandymas atšaukti realią istoriją, kurią mitopoetinė sąmonė suvokia kaip dievo ar kultūrinio herojaus nustatytos pirmapradės Tikrosios Tvarkos iškreipimą, ir iš naujo atkurti pasaulio Kūrimo iš Chaoso momentą (todėl šventė paprastai ir prasideda nuo "chaoso" vaidinimo – visų socialinių taisyklių atšaukimo). Ukrainiečių nacionalinė etninė sąmonė taip pat trokšta sunaikinti nesibaigiančią Ukrainos priespaudą, kad pradėtų viską iš naujo. Todėl teisūs tie studentai, kurie teigia atvykę į Kijevą dalyvauti istoriniame įvykyje. Ir neatsitiktinai ukrainietiškojo karnavalo scenarijuje taip akivaizdžiai matomos meninės istorinės reminiscencijos ir aliuzijos į didžiąsias praeities revoliucijas.

Iš tiesų dabartiniai Ukrainos įvykiai turi visus šansus tapti "istorijos pradžia" – bet kieno istorijos? Štai koks klausimas. Apskritai sugrįžimas į išeities tašką leidžia įgyvendinti ne vieną, o daugelį projektų. Vakarų ukrainiečiai nori atsikratyti visko, kas rusiška ir sovietiška, o rytų ukrainiečiai ir Krymo gyventojai gali panorėti atmesti posovietinę istoriją ir sukurti savą Ukrainą kitokiais pagrindais. Už oranžinių spalvų jūros grėsmingai šmėkščioja pilietinio karo šmėkla, kuri tikrai nedera su Nepriklausomybės aikštėje vykstančios šventės nuotaika.

Pagal R. Sikorskio ("The Spectator"), L. Byzovo, V. Nikitajevo ("Russkij žurnal") ir S. Gamovos ("Novyje izvestija") straipsnius parengė Vitalijus Šarkovas