ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-14 nr. 916

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Stambiažiedės raganės solo (9) • IEVA GUDMONAITĖ. Liūno NGC 3132* (3) • IEVA TOLEIKYTĖ. Samovarai ir (4) • -rv-. Ditirambas kavos puodelio garbei (7) • Su bokštų dvynių vyriausiuoju inžinieriumi LESLIE ROBERTSONU Niujorke kalbasi Uldis Tīronis. Pagal Newtono mechanikos dėsnius (62) • JONAS GRIGAS. Prie krikščionybės ištakų (2) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (2) • VIKTOR E. FRANKL. Mirties malonė ar masinės žudynės? (25) • AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ. Frigidiškos bobos užrašai (21) • OTILIJA KERBELYTĖ. Kuklumo stygius dokumentinėje literatūroje (29) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Viešpaties skrepleliai (2) • REDA PETRIKAITĖ. Vis dar nepažintas Ričardas GavelisNIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose (4) • ANA ALEKSANDRAVIČIENĖ. Kregždutės (3) • -pv-. Romos atstatymas (10) • tikrasis Babelis tas Vilnius nuo senų senovės... (762) • 2008 m. lapkričio 21 d. Nr. 43 (917) turinys (16) •

Stambiažiedės raganės solo

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ko mums norisi, kai kalbame su Juo? 2006
Eglė Kuckaitė

Tik čia, prie senosios Baniutės, kaimynės, slenksčio išvydusi valgomojo pūtelio šaknis, supratau sugrįžusi namo. Paskui jau, žinojau, bus Virgio glėbys, iš miegų pakirdę vaikai – visada kažkodėl sugrįžtu naktį, tarsi vogčiomis, bet senoji Baniutė turbūt nujaučia, kad grįšiu, taip, šįsyk – valgomasis pūtelis, užuodžiu tą salsvą kvapą, girdžiu net augalo pastangas ir rūpestį susiurbti žemės esmę – pajūrio žemė liūdna ir nepasakytum, kad nederlinga, tik lyg ir neapsisprendusi, kartais, manyčiau, sapnuoja, kad virš jos tyvuliuoja jūra, o ne dangus, todėl daržovės dažniausiai kvepia žuvimi, o gėlės – dumbliais. Štai ir pūtelis atsiduoda austrėm.

Aš namie, sakau tiems austrėm apsimetusiems šakniavaisiams. Jau girdžiu. Girdžiu tavo kantrybę ir salsvą nusivylimą, ir laivą, neilgu ūktelėjimu atsisveikinantį su jūros vartais. Girdžiu tave, valgomasis pūteli, jau žinau, šitą koncertą surengei man.

Atsitempiau jį į tą koncertą, nes muzika man būtina tiek pat kiek oras, sakyčiau, labiau už vandenį, o su maistu tai nėr ko nė lygint, jeigu kas pasiūlytų brokolių paplotėlių su kokosų ir grietinėlės padažu, rinkčiausi muziką, jeigu savaitę man nebūtų leista gerti, kaip atpildą už kantrybę gaunant bilietą į koncertą, sėdėčiau ten nuo troškulio suskeldėjusiomis lūpomis, išdžiūvusia akių ragena, suragėjusiais nagais ir suvytusiais vidaus organais ir klausyčiausi, ir muzikos garsai tikštų į mane kaip lietaus lašai į suskeldėjusią žemę, ir imtų kaltis žolė.

– Žinai, – sakau Virgiui, – Anglijoje žolė šilkinė.

O jis glusteli prie manęs, toks truputį paglamžytas, jaukus kaip vaiko ant sienos kreidute nupieštas neatpažįstamas gyvūnas, – ragas jam ant nosies, vištos kojos, sparnų užuomazgos, – ir klausia:

– Ar aš vis dar numeris pirmas?

Po jis stabteli. Jis tikrai išlaiko pauzę. Nežinau, ar sąmoningai. Nemanau. Mano Virgis, Virgutis, kurį pažįstu, sąmoningai beveik nieko nedaro.

– Vis dar, – nepakeliu galvos, nes nenoriu susitikti jo žvilgsnio.

Kažkas pasikeitė. Kažkas ištrynė iš mano Virgučio akių auksines kruopeles, teikusias tiek daug vaikiškos bravūros, kad nei skurdo metai, nei vaikų gimimas, nei tėviški rūpesčiai, nei drumzlina kasdienybė neįstengė jų išnaikinti.

Kas gi dabar? Kas nutiko per tą laiką, kol glosčiau švelnią Anglijos žolę?

Gaudavau ją tik paglostyti, tą žolę. Išeidavau ryte su sunkia kaip pasąmonės taupyklės kuprine ant pečių, tuomet dar avėjau bekulnes basutes, kurias, tiesą sakant, tesudarė padas ir keli negudrūs raišteliai, sukryžiuoti ant pirštų, bet padams nebūdavo leidžiama jausti žolę, visur grįsti takeliai, net jeigu pašto dėžutė stypsodavo ant koto kaip raganos trobelė ant vištos kojelės, link jos vesdavo tvarkingas grindinėlis, kuriuo einant joks žolės stiebelis tau padų nepakutens, žolė visur nuskusta, paliktas tik koks centimetras, tokia vejų mada Londono priemiesčiuose. Kartais pašto dėžutė yra įtaisyta duryse, tuomet, mesdamas į gniutulą susuktą maišelį, kurį patiklus anglas turės prikimšti labdaros sergantiems Lietuvos vaikučiams, turi pasistengti kuo greičiau ištraukti pirštus, kad koks anglišką gerovę saugantis kilmingasis keturkojis (ak, jo genealoginis medis kur kas – kur kas! – šakotesnis nei tavasis) nekrimsteltų tavo cukrinių pirštelių.

Štai, smuikininkai jautriomis savo pirštų pagalvėlėmis virpina stygas, iš pirmosios eilės (ten kažkodėl bilietai pigiausi) galiu įžiūrėti net slapčiausius jų identiteto vingius, ana ten, ant smiliaus, devyni nuopuolio ratai ir rausvanagis prisikėlimo dangus, pražydęs balta prarastos atminties dėmele. Vyksta stygų derinimas, salė dūzgia kaip lietuviška pieva. Nuskustos anglų vejos oriai tyli. Prieš kišdama pirštus kokiam dobermanui į nasrus, sustodavau ir įsiklausydavau į pievos dūzgesį, atsklindantį iš tėvynės. Juokingas žodis. Lietuvoje gyvendama, niekada jos taip nevadindavau. Nesiklausydavau net pievų dūzgesio, tik vydavau šalin vapsvas, uodus ir visokius mašalus, o stovėdama nuskustos Anglijos vejos prieigose medituodavau elniaragio ar karkvabalio būties pilnatvę.

– Ta kuprinė, kurią užsiversdavau ant pečių iš ryto, būdavo sunki kaip pats gyvenimas, – sakau Virgiui ir tyčia paleidžiu iš rankos rūbinės numerėlį, paskui pasilenkiu ir ilgai grožiuosi savo bateliais.

– Gyvenimas nėra sunkus, – išgirstu nugara, ir man netgi atrodo, kad Virgis kiek ironizuoja.

Tiek to. Jis turi teisę. Kas jam beliktų, jei ne ironija? O mano batai puikūs, keistos spalvos, lyg ir šlapio asfalto, skiesto briliantine žaluma, besiskleidžiančia dar neištirtos augmenijos formomis. Nemanau, kad tai tikra oda, man ir nepatiktų, bet tie paslaptingi įspaudai – lyg kokių nežinomų civilizacijų rašmenys. Bateliai kiek ilgoki, prie sagtelės netgi matyti vienas prie kito besiglaudžiantys pirštai, tarytum krūtys kiek per gilioje iškirptėje. Deja, deja, ne mano krūtys. Manosios užmigo paaugliškoje stadijoje, gal jos ir yra, o gal ir nėra, šiaip ar taip, dviprasmiškas pažadas įrašytas dviem švelniomis kalvelėmis, tarytum užuomina į tai, kad angelas gali būti ir moteriškosios lyties.

Fe, kilstelėjusi nuo kėdės, sugraibau į batelį atsirėmusį aliumininį žetoną ir nesusilaikau pirštu neperbraukusi gruoblėto batelio paviršiaus. Čia, prie sagtelės, jis kiek įplėštas, et, negi dėl tokios menkos kliaudos buvo galima išmesti į šiukšlių dėžę visą tobulą porą.

– Taip, man gyvenimas lengvas, – atsitiesiu ir žiūriu tiesiai savo vyrui į akis, – nes turiu tave.

Jo veidas kaip ežeras – plynas, bet neįskaitomas, dabar jis subanguoja, suribuliuoja visu paviršium, toks jau tas mano Virgutis – jautruolis, emocijos gali pasilieti net per akis, bet tai ilgai netruks, ribuliai nurims. Ant vandens gali rašyti šakėmis ar žąsies plunksna, ar pirštų galeliais – vis tat rašmenys ant vandens.

– Infante. Andalūziški šokiai. Sentimento, – santūriu šypsniu prisidengusi, paskelbia vakaro vedėja, rodos, muzika slepiasi už jos dantų, už baltytėlaičių kaulų branduolėlių, liudijančių gerą apetitą ir taisyklingą mitybą.

Mano dantys pastaruoju metu ėmė klibėti, bet tai natūralu, pastaruoju metu visi mano organai keičia dislokaciją, juk, kaip sakoma, tavo veidas yra tėvynės peizažas, bet būna taip, kad mano veidas jau nebeatsimena nei tikslių tėvynės spalvų, nei atspalvių, o ir kaip galėtų, ant gedulingų, rūkais apsidangsčiusių kalvų pirma tik kaip permatoma ir net visiškai skaidri plėvė užkrenta svetimo lietaus širma, nieko čia, žinia, ypatinga, lietus Lietuvoj yra mitinis nesukurto mito herojus, jis paplauna visus kantrybės pamatus ir sveiko proto užribius, bet... svetimas lietus yra kitoks, iš pradžių klausaisi jo teškenimo į grindinį kaip lietuvių liaudies dainos priedainio, paskui suvoki, kad nesupranti žodžių, kad...

– Visgi, kuo tau kvepia lietus? – klausiu, pranešėjai stangriais žingsneliais tolstant užkulisių link.

– Tavimi, – atsako jis ir žiūri į mane tokiu keistu žvilgsniu, kad aš nesuprantu, ar jis kalba nuoširdžiai.

Bet nebėra kada galvoti nei apie Virgį, nei apie lietų, nes į sceną žengia fortepijoninis duetas, pianistė juodo šifono suknele pridengė po oda kunkuliuojančias trelių kaskadas, pianistas, ak, jis atrodo kaip tikras džentelmenas, rodos, tik asistuoja, pats nė nedalyvauja muzikinės ugnies įpūtimo ceremonijoje, bet ar nėra toje nusišalinimo povyzoje dirbtinio aplombo, manęs neapgausit, jūs, vyrai, moterį iš dueto išstumdami į solinę partiją, užsiimate visas strategines pozicijas, šių laikų džentelmenas yra ne mažiau įtartinas kaip savižudis su bomba švelniajam šlaunų linkyje, o gal... Gal aš neatsimenu.

Ir kilsteliu skiausčią savo delną ir uždedu Virgučiui ant šlaunies, pirštai slysteli vidine klešnės puse.

Jis krūpteli, alkūnė, įsirėmusi į mano šonkaulį, įsitempia, jaučiu, kad norėtų numesti mano ranką sau nuo kojos, bet...

Nežinau, kodėl jis nedrįsta.

Ir nenoriu žinoti, man, beje, nesvarbu, aš ragana, ir pagaliau mano dantys sugrįžta į savo lizdus ir išleidžia dar kelias, esmines, gilumines šaknis į mano veido peizažą, į pat atkraginto smakro gruntinę uolieną, į muzikinių čiulpų tankynę, kur mano kaulų lumzdelyčiai gaudo vietinius vėjus, visus tuos auštrinius ir launagius, ir žiemelius, irgi suominius samanotus.

Pianistės žvilgsnis slysteli mano ranka, nors sėdime pirmoje eilėje. Paprastai pianistų žvilgsniai žvitriu skutamuoju prasklendžia palei ausis, bet šįsyk ne, matau, ši pianistė ne tokia kaip kitos. Jos veidas skausmingai įsitempia, tarytum nederama mano rankos pozicija būtų ją trumpai išmušus iš vėžių, nebijokite, šypsausi jai atkariai, kaip gali šypsotis tik vietinė ragana, nebijokite, svetimos patirtys tik praturtins jūsų muzikines pastraipas spalvomis, nebijokit.

Bet ji bijo. Matau, kaip baimė baltu, net kiek žalsvu talku pabarsto vidines jos veido odos rieveles, tarytum tarp kruvino raumenyno ir neblogai išdirbtos odos kaukės būtų šioks toks tarpelis nupudruotai sielai.

Nebijok, Virguti, žnybteliu vyrui į koją ir jaučiu, kaip kažkas brinksta visai šalia, tuo tarpu pianistė sukioja ir sukioja du milžiniškus varžtus, įtaisytus kėdėje, vis neranda tinkamo aukščio, tai aš kalta, aš su savo išsiderinusiu tradicijų suvokimu, nedera, gerai išauklėtai lietuvei moteriai tikrai nedera paleisti rankos, jei lietuvaitės rankelės neverda, nemezga, nešveičia ko su skepeta ir kokiomis ne itin įžūliomis priemonėmis, jei net neglosto vaikų galvelių, turėtų būti sudėtos viena į kitą kaip išsipildymo akcijos simbolis.

Tuo tarpu pianistė stengiasi įveikti savo baimę. Siauras jos veidelis keistai trukteli, apie lūpas įsimeta kančios raukšlelė, bet štai ji pasiruošus, veidas nuskaidrėja, ir...

Pirmieji akordai perskrodžia tobula harmonija. Tarsi žaibas – ūmi šviesa, sulydanti dangų ir žemę, ir pasišiaušusias mintis, alkstančias paprastųjų stebuklų. Garsai tyška, dovanodami bendrumo ir saugumo iliuziją. Mūsų laivas jau atviram vandenyne, ir dabar mes skrodžiame andalūziškų aistrų putas, purslai krenta mums tiesiog į sielą, tirpsta nuoskaudos, žibteli ir užgęsta barnių nuotrupos, sudrėksta visi nepasirašyti vekseliai, balažin kas juos ir sugalvojo, tą piniginę visa ko išraišką, išmokėkite man nematerialiosios žalos materialų pavidalą, milijonus už motinos, kuri svetimoj žemėj ima ir sulapoja nuodingais rabarbaro lapais, išsiilgusius vaikus, manančius, kad jų motina – persikų medis, kurį reikia saugoti nuo tafrinozės, aš, vaikeliai, nenorėjau jus tąja gėdos liga užkrėsti ar užkerėti, užkerpėti, aš...

– Aš ją atpažinau, – sakau savo vyrui. – Ji yra vitis vinifera, vijoklinė gėlė, lipanti vis aukštyn ir aukštyn, į dangų, ji ir mus paskui save tempia, ir visą orkestrą, visą pasaulio orkestrą.

– Tu – mano vijoklinis augalas, stambiažiedė raganė, – sušnabžda į plaukus man Virgis.

Stambiažiedė raganė. Nepasakė tik, ar tempiu jį paskui save aukštyn, ar, ant jo pasilipusi, apsivijusi ir apsiraizgiusi, saulę užstoju.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139008. amigo2008-11-19 12:46
Grazu, labai patiko, geras... Ir kodel tas Kukulas aiskina, kad noveles zanras serga veziu?

139037. 3102008-11-19 19:42
yra viskas, apie ką rašo, po tais žodžiais, kuriuos rašo

139046. www.grafomanija.com2008-11-20 04:37
Dvi pirmosios pastraipos suklaidino. Neaišku, kada ir kur vyksta pasakojamasis veiksmas. Tik kažkur apie vidurį pradėjau suprasti, kad tai koncertas. Ir ne "valgomojo pūtelio" koncertas :) Beveik kiekvienoje pastraipoje - stiprus įvaizdis. Jie seka vienas kitą, neduodami atsikvėpti. Kulminacija? - Atpažinimo momentas, suvokimas, kad pianistė yra "vitis vinifera"? Ne, turbūt tai vyro padrąsinimas, "stambiažiedės raganės" ("vitis vinifera"?) vardo primetimas pačiai pasakotojai. Lietuvė biologė, labai mėgstanti muziką ir labai nemėgstanti Anglijos (kodėl važiuoja ten uždarbiauti?), labai dvasinga, tačiau su pasididžiavimu laikanti save "ragana", labai poetiškai pasakoja vieno koncerto įspūdžius. Man tai primena įžangą. Nors turbūt per daug reikalauju - iš lietuvių prozininkų - įvykių, veiksmo? Bet perskaičiau iki galo - tai reiškia, kad buvo įdomu.

139064. laumė2008-11-20 10:07
mane suklaidino pirma pastraipa - suteikė daug gražių vilčių, kad bus geras rašinys. bet toliau skaitant jos išsisklaidė, niekas tai niekas, ką padarysi.

139097. N. :-) 2008-11-20 11:37
pagavo ir nusinešė... kaip andalūziškas vėjas:) nežinau, kodėl užgriebė - ar kad neseniai buvau Andalūzijoj, ar kad visada užsienyje (atostogaudama) galiausiai imu ilgėtis savo Lietuvos... čia viskas kvepia žeme. ačiū, ragane!

139198. jura2008-11-20 18:38
pvz.,Aš namie, sakau tiems austrėm apsimetusiems šakniavaisiams. Jau girdžiu. Girdžiu tavo kantrybę ir salsvą nusivylimą, ir laivą, neilgu ūktelėjimu atsisveikinantį su jūros vartais. Girdžiu tave, valgomasis pūteli, jau žinau, šitą koncertą surengei man. Atsitempiau jį į tą koncertą, nes muzika man būtina tiek pat kiek oras, sakyčiau, labiau už vandenį, o su maistu tai nėr ko nė lygint, jeigu kas pasiūlytų brokolių paplotėlių su kokosų ir grietinėlės padažu, rinkčiausi muziką, jeigu savaitę man nebūtų leista gerti, kaip atpildą už kantrybę gaunant bilietą į koncertą, sėdėčiau ten nuo troškulio suskeldėjusiomis lūpomis, išdžiūvusia akių ragena, suragėjusiais nagais ir suvytusiais vidaus organais ir klausyčiausi, ir muzikos garsai tikštų į mane kaip lietaus lašai į suskeldėjusią žemę, ir imtų kaltis žolė. cia yra totalus grafoomaniskumas, visiskas niekalas:

139310. r2008-11-21 18:48
romantiskai buitiskas paveikslelis sukaltas per motereles psichopajautas-l grazu

139329. krankt2008-11-21 22:48
esama geru momentu, bet i visuma nesuvesta.

139903. rm2008-11-26 12:41
"...,niekas tai niekas, ką padarysi". Tekstas turi šilumą, kuri jį į nieką paverčia. Viską skaitydamas prisiminiau: `Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto`. Tekstas - tik graži savianalizė.

Rodoma versija 119 iš 143 
13:28:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba