ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-11 nr. 900

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MERAB MAMARDAŠVILI. Psichologinė kelio topologija (21) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Diena kaip diena (46) • -rv-. Sekmadienio postilė (13) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Kaip Maša Vsemogučeva ieškojo meilės Sočyje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (10) • DAINA OPOLSKAITĖ. Dykumoje (2) • MONIKA LIOČAITĖ. Laivelis vandens stiklinėjeSARA POISSON. Eilės (5) • KAREN ELLIOT. Situacionistai: darkyti, bastytis ir griauti spektaklio visuomenę (1) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Ką matau, tą dainuoju (12) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: petroglifaiANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIII)MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Našlaitis ir Kunigas. 1999 (11) • Nu baisu. Kas čia dedas (463) • 2008 m. liepos 18 d. Nr. 27 (901) turinys (8) •

Psichologinė kelio topologija

MERAB MAMARDAŠVILI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piešinys su koliažu. 1923
Friedrich Vordemberge-Gildewart

Remsimės romanu „Prarasto laiko beieškant“, jis mums bus medžiaga, o tema – „Laikas ir gyvenimas“. Kodėl tokia tema? Dėl paprastos priežasties: gyvenimas – beje, Proustas jį taip ir apibrėžė – yra pastanga laike. T. y. kad liktum gyvas, reikalinga pastanga. Juk intuicijos lygiu žinome, kad ne visa gyva, kas atrodo gyva. Daug kas iš to, ką jaučiame, ką galvojame ir darome, – negyva. Negyva (paprasta, pirmine prasme, kol kas sudėtingesnių prasmių neįvedinėsiu), nes mėgdžiojant ką nors kitą bus ne tavo mintis, o svetima. Negyva, nes tai – ne tavo tikras, savas jausmas, o stereotipinis, standartinis, ne tas, kurį jauti tu pats. Kažkas tokio, ką tik žodžiais atkuriame, ir šis žodinis apvalkalas neapima mūsų tikrojo, asmeninio išgyvenimo. Noriu pabrėžti: tai, kas negyva, egzistuoja ne aname pasaulyje, ne po to, kai numirsime, – negyva dalyvauja mūsų gyvenime, yra mūsų gyvenimo dalis. Filosofai visada žinojo (pvz., Herakleitas), kad gyvenimas yra mirtis ir t. t. (įprasta tai vadinti dialektika, tačiau šis žodis trukdo suvokti esmę). Kartu filosofai teigia, kad gyvenimas kas akimirką susipina su mirtimi. Mirtis neateina po gyvenimo – ji dalyvauja pačiame gyvenime. Mūsų dvasiniame gyvenime visada yra negyvų kasdienio gyvenimo atliekų arba negyvų produktų. Ir dažnai pasitaiko, kad šios negyvos atliekos užima visą žmogaus gyvenimo erdvę, nepalikdamos jame vietos gyvam jausmui, gyvai minčiai, tikrajam gyvenimui. Beje, žodžių junginys „tikrasis gyvenimas“ – vienas iš dažniausiai pasitaikančių Prousto tekste. „Mano tikrasis gyvenimas“ – pats šio junginio intensyvumas, jo poreikis kalba apie tai, kad sunku atskirti gyvą nuo negyvo. Kiekviena gyvybinė mūsų būsena visada turi dublį. Negyvą dublį. Juk iš patirties žinote, kaip sunku atskirti, ką žmogus kalba tiesiog žodžiais, nejausdamas, nuo to paties, tačiau gyvo. Kodėl sunku? Todėl, kad žodžiai tie patys. Turbūt dažnai atsidurdavote situacijoje, kai dėl kokios nors aplinkybių sampynos neištardavote žodžio, jau buvusio ant lūpų, nes tą pačią akimirką, kai buvote jį beištarią, pajusdavote: tai, ką pasakysite, bus panašu į melą. Kai tylite – tylite taip pat ir dėl to, kad tai, kas pasakyta, jau nuo jūsų nepriklauso, pateko į kažkokį mechanizmą ir sutampa su melu (nors gali būti tiesa). Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ yra nuostabi eilutė – beje, nepakenktų jums paskaityti Dantę lygia greta su Prousto tekstu, nes Prousto tekstas yra sielos kelionė, ir „Dieviškoji komedija“ – vienas pirmųjų didžių vidinės sielos kelionės užrašymų. Ir daugelis Dantės simbolių, žodžių ir posakių nenorom sutampa su Prousto posakiais, nors Proustas visai neketino cituoti Dantės. Tai štai, Dante, vedamas Vergilijaus, pamatė apgaulės pabaisą Gerioną gyvatės kūnu (tačiau gaubiamu miglos) ir žmogaus galva. Žmogus, tačiau iš tikrųjų – gyvatė. Ir Dante sako: pamačiau tiesą (tai – simbolika), pamačiau žmogiškos apgaulės įsikūnijimą, tačiau pasakyti ją (tiesą) žmogui atrodo neįmanoma. „Mes tiesą tą, kur panaši į melą, / privalom nutylėt dantis sukandę.“ Viena iš dažniausių mūsų psichologinių situacijų. Pateikiau šį pavyzdį, kad nuteikčiau jus tam, kaip atskirti gyvą nuo negyvo arba melą nuo tiesos, nes apibūdinimai tie patys ir, svarbiausia, vidinis melo ir tiesos skirtumas, neegzistuojantis išorėje (žodžiuose ir daiktuose; melo ir tiesos objektai panašūs, neatskiriami), visiškai paliktas kažkokiam ypatingam vidiniam aktui, kurį kiekvienas atlieka savo rizika ir atsakomybe. Šį aktą galima pavadinti paaštrėjusiu sąmonės jausmu.

Taigi vidinis aktas. T. y. atskyrimą atlieku aš, jis neduotas daiktuose. Neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Meluojantis sako tuos pačius žodžius kaip ir sakantis tiesą. Žodžiuose tiesos nėra ir šia prasme ji negali būti užrašyta. Melo ir tiesos objektai – tie patys. Šis iš išorės neapčiuopiamas skirtumas ir yra vidinis aktas. Tačiau pasaulis jo neatlieka, todėl jo negalima įtvirtinti, pasakyti: tai jau padaryta ir egzistuoja; kaip, tarkime, galima įsiminti, pažymėti simboliu kokią nors formulę ir paskui naudotis tik simboliu, neatkuriant viso turinio. Kviečiu jus atlikti šį aktą Prousto teksto atžvilgiu. Pateiksiu mažutę citatą. Prousto, kaip didžio menininko, tekstas labai gražus, susideda iš gerai parinktų ir susietų žodžių; yra tiesioginis stiliaus grožis, jis toks prieinamas, kad kartais kaip tik todėl nesusimąstome apie tai, kas pasakyta. Bemaž visi žodžiai daugiaprasmiai, turi gelmę, kažkokį atšvaitą. Kartais Proustas lygina gerą stilių su aksomu (audinys, malonus liesti ir kartu suteikiantis išsprūstančios gelmės pojūtį). Paprasta citata – romane figūruoja herojaus senelės seserys (Gruzijoje labai paplitęs moterų, dažniausiai dvarininkų kilmės, tipas; t. y. jos priklausė kaimo dvarininkijai, iš esmės nusigyvenusiai, tačiau iš tikrųjų, žinoma, sudariusiai tautos branduolį, kuris labiausiai nukentėjo revoliucijos metais; jos įkūnijo švietimą, tam tikras moralės normas, tradiciją). Proustas pasakoja, kad senelės seserys maniusios, jog vaikams visada reikia rodyti kūrinius, vertus susižavėjimo. Joms atrodė, kad estetinės savybės panašios į egzistuojančius materialius daiktus (tarkime, „gražus“ – tai materiali kokio nors daikto savybė, arba „kilnus“, „pakilus“, „garbingas“; taip, kaip jūs dabar negalite nematyti manęs, nes aš – materialus daiktas priešais jus). Ir jei pasistengiame apsupti vaiką tokiais daiktais, taip pat ir geromis knygomis, kartu jį ir laviname.

Ir staiga Proustas prataria: „Taigi jos manė, kad neįmanoma nepamatyti estetinių kokybių („estetines“ galite pakeisti bet kokiomis kitomis: moralinėmis, intelektinėmis), ir jos taip manė nesuprasdamos, kad to negalima padaryti (t. y. jų pamatyti) iš lėto nesubrandinus sieloje šios kokybės ekvivalento.“ T. y. atlikus tai, ką anksčiau pavadinau vidiniu aktu. Štai dabar, atrodytų, knebinėju mielą nereikšmingą Prousto frazę, tačiau anapus jos glūdi tam tikra struktūra. Žmogus Proustui – ne auklėjimo, o raidos subjektas, pasmerktas atlikti vidinius aktus savo rizika ir atsakomybe, kad jo sieloje subręstų ekvivalentai to, kas išorėje, atrodytų, jau egzistuoja kaip daiktai ar žmonių laimėjimai. Tai štai tariamai galima žmones auklėti apsupant, pvz., didžiausiomis ir kilniausiomis žmonijos mintimis, iškaltomis ant uolų, pateiktomis ant namų sienų kaip šūkiai, kad visur, kur žmogus bepažvelgtų, jo žvilgsnis užkliūtų už didžio posakio, ir šitaip jis kartu formuotųsi. Bėda ta, kad mūsų santykis su knygomis dažnai irgi toks. O Proustui knygoje nėra to turinio, su kuriuo mes turėtume užmegzti kontaktą: jis tegalįs atsirasti priklausomai nuo mūsų vidinių aktų. Knyga Proustui buvo dvasinis instrumentas, kuriuo galima (arba negalima) pažvelgti į savo sielą ir leisti joje subręsti ekvivalentui. O perkelti iš knygos didžias mintis ar būsenas į kitą žmogų neįmanoma. T. y. knyga Proustui buvo gyvenimo dalis. Kokia prasme? Ne ta, kad kartais laisvalaikiu skaitome knygas, o ta, kad kažkas fundamentalaus vyksta su mumis, kai skaitymo aktas įpintas į kažkokį mūsų gyvenimiškų apraiškų, gyvenimiškų poelgių audinį, priklausomai nuo to, kaip išsikristalizuos į suprantamą formą tai, kas mums atsitiko, ką patyrėme, ką pamatėme, kas mums pasakyta ar ką perskaitėme. Štai taip turime mėginti pažvelgti ir į paties Prousto tekstą. Jis leidžia mums tai daryti. Proustas sakė, kad galiausiai knygos nėra tokie iškilmingi daiktai, jos ne itin skiriasi nuo suknelės, kurią galima sukirpti ir vienaip, ir kitaip ir pritaikyti prie savo figūros. Todėl nereikia stovėti pasitempus prieš knygas. Tokia Prousto mintis.

Kadangi jau pavartojau žodį „gyvenimas“, noriu jo nusitverti. Kaip nusakyčiau pagrindinę Prousto situaciją toje knygoje, su kuria privalėsime susidurti? Apskritai tai norų ir motyvų romanas. Psichologijoje yra toks terminas – „motyvas“, turima omeny vieno arba kito dalyko ar poelgio psichologinė priežastis. O Proustas (ir aš juo sekdamas) žodį „motyvas“ vartoja muzikine prasme – kad esama pastovios natos, einančios per pakankamai didelę muzikinio kūrinio erdvę. Gyvenime irgi yra motyvas, nata, persmelkianti didelę gyvenimo erdvę ir laiką. Ir šis motyvas dažniausiai susijęs su troškimu. Viena labai paprasta prasme: juk iš tikrųjų mes esame trokštančios ir tik trokštančios būtybės. Ir, beje, vienas iš didžiausių troškimų – troškimas gyventi. Tačiau kaip gyventi? Jaustis gyviems! Mūsų troškimai ir leidžia mums jaustis gyviems. Tai pati didžiausia vertybė. Gyvenimas neturi vertės anapus jo paties, šia prasme jis pats – vertybė. Ne ta prasme, kad turime išsaugoti gyvenimą kaip fizinį faktą – fiziniu požiūriu juk žinome, kad kas nors mirė, o kas nors – gyvas. Ne, turima omeny, kartoju, kad troškimai – tai tokios mūsų savybės ar apraiškos, dėl kurių jaučiamės esą gyvi ir todėl siekiame jas realizuoti. Vadinasi, pagrindinis mūsų troškimas – gyventi. O gyventi, aiškėja, nėra paprasta. Ir ne tik dėl tų priežasčių, apie kurias kalbėjau. Sakiau, kad gyvenimas susipynęs su mirtimi, o ten yra labai sudėtingų dalykų, stovinčių anapus mūsų gyvybiškų aktų. Stovinčių anapus tų situacijų (jų labai daug), kurios atgręžtos į mus tik vienu reikalavimu: kad savo ruožtu atliktume vidinį aktą. Dabar paaiškinsiu, ką noriu pasakyti. Paimsiu tipiškiausią tokio akto reikalaujančią situaciją. Tokia situacija Prousto romane (šifruokite paskui mane šią situaciją asocijuodami su žodžiais „troškimas“, „jaučiuosi esąs gyvas“ ir t. t.) – sąlygiškai pavadinsiu ją vietos situacija. Būtent: kur aš? Savo tikrosios padėties žinojimo arba nežinojimo situacija. Na, tarkime, kokiame pasaulyje aš esu? Kur aš – ko nors atžvilgiu? Kas iš tikrųjų su manimi vyksta? Kadangi tai, kas iš tikrųjų su manimi vyksta, gali skirtis nuo to, kas vyksta mano akivaizdoje. Ką iš tikrųjų jaučiu? Juk dažnai man atrodo, kad myliu, o iš tikrųjų nekenčiu. Žinote tai ne tik iš gyvenimo, bet ir dėl elementaraus psichologinio išprusimo. Man atrodo, kad myliu Albertiną (Prousto romano heroję), o iš tikrųjų trokštu klausytis muzikos. Kodėl? Na, tiesiog dėl tam tikrų priežasčių Albertina man tapo šio troškimo įkūnytoja – t. y. kažkoks mechanizmas, kurio nežinau, perkeitė maniškį muzikos troškimą į Albertinos troškimą. Suvokiu save kaip trokštantį Albertinos, o iš tikrųjų noriu klausyti geros muzikos. Arba: lekiu į pasimatymą su moterimi įsitikinęs, kad noriu pasimatyti būtent su ja, o iš tikrųjų paklūstu visai kitokiems jausmams, ir ta aplinkybė, kad šie jausmai – kitokie, labai dažnai paaiškėja per pasimatymą. Mat kartais mano nekantrai atbėgti į pasimatymą tiesiog proporcingas nuobodulys, apimantis per pasimatymą, ir kyla noras, kad pasimatymas kuo greičiau baigtųsi. Šis nuobodulys nesuprantamas, nes atėjęs į pasimatymą atrandu žmogų, kuriam būdingos visos tos savybės – jos juk nepasikeitė, – dėl kurių, atrodytų, veržiausi į šį pasimatymą. O apima sumišimas, ilgesys, tai, ką vokiečiai vadina Unbehagen, ir neprisimeni, pasak Prousto, net mylimos moters bruožų. Juk manei, kad kaip tik šie bruožai yra meilės objektas ar priežastis, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, nes po pasimatymo jų net neprisimeni. O tai, ko neprisimeni, negali būti aistringos būsenos priežastis.

Visa tai pateikiau ne tik norėdamas paaiškinti, kad kilęs klausimas, ką iš tikrųjų jaučiu, nėra savaime suprantamas klausimas, turintis savaime suprantamą atsakymą. Priminsiu, kad, beje, Faulkneris irgi... tai, ką dabar kalbu, atspindėjo radikaliai pakeista arba, jei norite, revoliucine romano forma. Akivaizdu, kad to išbandymo tipo, kurį pirmiausiai norėjo pereiti Faulkneris ir Proustas, jų patirties tipo, neįmanoma buvo išdėstyti klasikine forma, jis būtų ją sulaužęs, ir teko išradinėti naują, kitą formą.

Ir Prousto, ir Faulknerio romanuose iš esmės nėra vardinio siužetinio herojaus, o yra herojus, kurio pavardės net nežinome, visi laiko lygmenys sumaišyti, pasakojimas laisvai šokinėja nuo vieno laiko prie kito be kokio nors nuoseklaus ryšio, prie kurio pripratome klasikiniame romane. Čia nevaizduojama visuomenė, socialiniai judėjimai, nėra jokio, jei norite, objektyvaus paveikslo. Viskas kuriama visiškai kitaip. Kodėl? Čia grįžtu prie Faulknerio frazės, kurią norėjau pateikti. Faulkneris sakė, kad didžiausia žmogaus tragedija – kai jis nežino, kokia jo tikroji padėtis. Kur jis ir kas su juo vyksta? Tiksliau – kada sukibo tai, kas vyksta dabar. Pavyzdžiui, kada ir kaip sukibo tai, kad atėjęs į aistringai geidžiamą pasimatymą tegalvoju, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Kas vyksta? Vadinasi, visos tokios situacijos pasižymi viena savybe: jas reikia išnarplioti. Ir romano forma turi būti tokia, kad prisidėtų išnarpliojant šią gyvenimišką patirtį. Kol kas pažymėsiu vieną labai svarbią mintį. Literatūra arba tekstas – tai ne gyvenimo aprašymas, ne tiesiog kažkas, kas iš išorės (paties gyvenimo atžvilgiu) yra jo puošmena; ne kažkas, kuo užsiimame – ar rašytume, ar skaitytume laisvalaikiu, o dalis to, kaip susiklostys ar nesusiklostys gyvenimas. Mat patirtį reikia išnarplioti, ir tam reikalingas instrumentas. Tai štai pamėginsiu toliau parodyti, kad Proustui tekstas, t. y. sukūrimas įsivaizduojamos struktūros, yra vienintelė priemonė išnarplioti patirtį: kai pradedame kai ką suprasti savo gyvenime ir jis įgauna šiokį tokį kontūrą priklausomai nuo teksto dalyvavimo jame. Gyvenime. Pasiremsiu žinomu faktu: Proustas rašė savo romaną apskritai lenktyniaudamas su mirtimi, nes sunkiai sirgo, astma sirgo, o jūs žinote, kad astma – viena psichologiniu požiūriu sudėtingiausių ligų. Ji sukelia fizines kančias, kurios yra artimiausios mirties pojūčiui, nes mirties pojūtis tiesiogiai lydi pačią ligą. Dūsti, ir mirtis – ne kažkur toli, o štai čia pat. Kaip tik tai teko Prousto daliai (atleiskite, kad einu įvairiais keliais, pasitelkdamas asociacijas, tačiau, man regis, geriau kalbėti taip nei pernelyg nuosekliai ir rišliai). Trumpiau tariant, suprantate: jei tekstas yra gyvenimo dalis – ne ta prasme, kad jį rašo tas pats žmogus, kuris dar ir gyvena, vaikšto į darbą, turi žmoną, vaikų ir t. t., ne, turiu omeny kitką – kad ką nors išnarpliotum, reikia tą situaciją pateikti kokioje nors ypatingoje erdvėje, teksto erdvėje, ir tokiu atveju (jei šis tekstas pavyko) situacija keičiasi. Nabokovas, beje, atliko tą patį – rusų literatūroje tokių dalykų apskritai nėra dėl jos, sakyčiau, provincialaus patriarchalinio atsilikimo nuo pasaulio literatūros, – o Nabokovas mėgino tokius dalykus daryti. Antai jis aprašo situaciją, kurioje atsidūrė jo herojus, sukūręs išnarplioti skirtą tekstą, pažvelgęs į save ir nustatęs tikrą savo gyvenimo faktą, kad artimiausias draugas yra jo žmonos meilužis. Kartu natūralu: jei gyvenimas keičiasi priklausomai nuo teksto, šis tekstas – begalinis. Jis negali būti parašytas iki galo – aišku, ką dabar pasakiau? – pagal apibrėžimą, jis negali būti, pvz., užbaigtas romanas. Ir štai Proustas parašė romano pradžią ir pabaigą, pačioje romano pradžioje jau yra pabaiga. Proustas lygino savo romano struktūrą su šventove; joje viena dalis visada susisieja su kita. Jūs juk apžvelgiate šventovę nuosekliai, negalite vienu žvilgsniu aprėpti jos visos; tarkime, iš pradžių žiūrite į vieną dalį, ten – kažkoks paveikslas, tačiau jis ne atskirai egzistuoja, nors žvelgiate į jį kaip į atskirą, o susisieja su kita šventovės dalimi, kurią pamatysite po kiek laiko. Sąlygiškai šią sąsają pavadinsime simboline, t. y. simbolistų vartotu terminu – correspondance , „atitikimas“ (įvedu tikriausiai jums žinomą simbolinių atitikimų temą). Tarkime, kokia nors scena iš 50 puslapio turi prasminę sąsają ir negali būti galutinai suprasta be to, kas yra 3000 puslapyje (daugmaž romano pabaigoje). Tai štai, pabaiga jau parašyta. Ir, vadinasi, pabaiga ir pradžia kuria romano viduje paties Prousto gyvenimo įvykius. Tarp jų – ir garsiąją Albertinos „meilės knygą“; dvi romano dalys – „Kalinė“ ir „Dingusi Albertina“ – ją ypač išskiria. Jas Proustas parašė iš natūros. Jis turėjo ir romano pradžią, ir pabaigą ir sukirpo iš naujo realią meilę, kuri vyko jo gyvenime: tai buvo meilė jo sekretoriui Alfredui Agostinelli, kuris žuvo, beje, taip pat kaip ir romano Albertina. Šia dingstimi noriu iš karto padaryti pastabą, kad paskui prie to nebegrįžčiau. Akivaizdu, jūs žinote, kad Proustas nebuvo normalaus seksualinio temperamento žmogus. Jis buvo homoseksualistas. Tačiau buvo vienas iš nedaugelio, kuriam pakako drąsos eiti per šią savo, sąlygiškai pavadinkime, keistenybę aistringai žmogiškai ieškant meilės apskritai, ne homoseksualinės meilės, prigimties. Ji buvo problema – meilė kaip tokia (t. y. normali seksualinė meilė). Ir jis įstengė transponuoti ir išsiaiškinti, suprasti. Kadangi ten apskritai veikia tie patys dėsniai, ir kartais homoseksualinėje meilėje aiškiau regimi bendri meilės dėsniai (prie šios paskutinės priežasties, taip sakant, dar grįšiu, o apie nukrypimus daugiau nekalbėsiu, jų analizė visiškai neįdomi ir neturi jokios reikšmės). Kartoju, romane Proustas visa tai perbėgo su plunksna rankoje – visą beprotišką savo jausmo trasą – ir tvarkėsi su juo; toliau pamatysite Proustą įveikiant svarbiausią dalyką meilėje. Išplėšiantį mylintįjį iš žmogiško ryšio, būtent savininko maniją. Jis suprato, kad meilėje esame baisūs, jei trokštame turėti. Iš to jis vadavosi. Vadavosi ir pasitelkdamas tekstą. Taigi tekstas dalyvauja realiame gyvenime.

Grįžkime prie to, ką sakiau – prie situacijos. Pati tipiškiausia situacija – savęs paties ir savo tikrosios padėties nežinojimas; vadinasi, pagrindinis uždavinys – sužinoti savo tikrąją padėtį. Prousto romane tiesiog knibžda ir tokio pobūdžio situacijų, ir žodžių, skirtų joms aprašyti. Tai buvo, taip sakant, jo manija, jis taip matė pasaulį – su šiuo intensyvumo ženklu. Jūs žinote, visi turime manijų. Be jų nepamatysi, kas egzistuoja anapus bet kokios manijos, savaime. Iš Prousto teksto aiškiai regime vieną fundamentalų mūsų gyvenimo dėsnį. Jis toks: deja, bemaž niekada neįstengiame susijaudinti tiek, kad pamatytume, kas yra iš tikrųjų. Pamatytume realybės vaizdą. Antai vienas svarbiausių Prousto išgyvenimų – suvokimas, kad meile užmušame tuos, kuriuos mylime. Kadangi esame egoistiški, norime turėti ir t. t. Antra vertus, visada atsiranda parankių frazių, trukdančių ką nors intensyviai išgyventi. Sakome sau: viskas ne taip; nepanašu į tai, kas buvo praeityje, dabar viskas kitaip, praeis, susitvarkys; viltis trukdo mums intensyviai išgyventi dabartinę akimirką, pernešdama mus į kitą, į rytojų. Atidedame rytdienai. Viltis mums trukdo – ką? – intensyviai suvokti, kas yra. Beje, kaip tik todėl pasaulio mene nuo pat pradžių buvo tai, kas vadinama šventu realybės siaubu. Kai realybė arba tai, kas yra iš tikrųjų, pasireiškia kokiu nors sukrėtimu (gaila, tačiau pastaruoju metu poetai prarado gebą sukelti mums šventą siaubą realybės akivaizdoje). T. y. poetas turi būti pakankamai susijaudinęs arba sukrėstas, kad pamatytų realybę – tarkime, motinos paveikslo realybę Prousto romane. Juk iš tikrųjų mes užmušinėjame savo motinas. Tačiau kaip tik todėl, kad niekada nepajėgiame pakankamai susijaudinti, to nematome. Tačiau kartais poetai piešia baisius personažus, sugriaunančius mūsų negebą jaudintis, ir pamatome realybę. Kartu noriu pasakyti, kad poeto uždavinys – ne jaudinti mus, jo uždavinys – padaryti, kad pamatytume, kas yra iš tikrųjų, mūsų tikrąją padėtį arba tai, ką iš tikrųjų darome.

Kaip derinimo priemonę, kamertoną, norėčiau pateikti dar vieną Prousto citatą: „Koks mielas gamtos dėsnis, anot kurio, mes visada gyvename visiškai nenutuokdami apie tai, ką mylime.“ Jis dažnai pateikia tokį vaizdą: mylintysis yra tarsi vienoje stiklinės pertvaros pusėje, tarsi akvariume, kurio sienelė skiria jį nuo pasaulio; jo – vienas pasaulis, jis mato daiktus akvariume. Nemato mūsų. Mato daiktus savomis akimis, ir jie jam – begaliniai. Juk mūsų akies laukas – begalinis, ir šiame lauke matome, ką mato akis. Tačiau įsivaizduokite akvariumo sienelę, kurioje be galo atsispindi paties akvariumo vanduo, – žuvis nemato sienelės, ji begalę kartų mato tik vandenį. Mat pamačiusi sienelę pamatytų ir tai, kad yra akvariume (dabar perdėlioju Prousto vaizdinius, susieju juos, jie išnyra įvairiose romano vietose). Ir jai šis pasaulis – vienintelis. O realybė įsiveržia į akvariumą arba į žuvies pasaulį ar įsimylėjėlio pasaulį taip, kaip tikrame, realiame akvariume atsiranda žmogaus ranka ir ištraukia žuvį iš vandens, kuris jai atrodė vienintelis ir begalinis. Kur pažvelgtų – visur buvo vanduo, ir staiga – atsirado ranka ir išėmė ją iš akvariumo. Tai štai, Proustui egzistuoja tokių stiklinių, visiškai nepereinamų pertvarų situacija. Vadinasi, tai, kas šioje stiklo pusėje, neregima ir iš anapus, ir tik kažkokie įvykiai, vadinami realybe, gali perkelti įvykius iš vieno pasaulio į kitą. Pvz., baronas Šarliusas, labai ryškus personažas, gyveno kaip žuvis. Sakiau, kad vanduo stikle atsispindi begalę kartų, o šalia šešėlyje žuvininkas, pisciculteur, stebi žuvies judesius, – Šarliusui toks žuvininkas buvo madam Verdiuren, salono, kurį jis lankė, šeimininkė. Šiame salone Šarliusas atstovavo aristokratų pasauliui; jam atrodė visiškai natūralu, kad visi salono lankytojai žino, jog jis – vienos seniausių aristokratų šeimų Prancūzijoje atstovas. O jį ten matė visiškai kitaip, ir Proustas sako, kad sužinojęs, kaip atrodo kitų akimis, jis būtų buvęs sukrėstas taip pat, kaip mus sukrečia tarnų palikti užrašai apie mus pačius, jei dėl kokios nors atsitiktinės priežasties nulipame prie išėjimo atsarginiais laiptais ir tuos užrašus perskaitome (nes tarnus matome savo pasaulyje). „Negana to, – rašo Proustas, – tautos tuo mastu, kuriuo yra individų kolekcijos (t. y. visuomenės yra individų kolekcijos, vadinasi, individų dėsniai irgi, tik kitu masteliu, yra bendri dėsniai; viena iš svarbių tokio sociologinio ar, jei norite, politinio pobūdžio Prousto minčių), pateikia išsamesnių šio atkaklaus ir trikdančio aklumo pavyzdžių – tačiau tapačių tiems, kuriuos pateikia individai.“

Atkaklaus ir trikdančio aklumo – apsistokime ties šiais žodžiais. Kadangi Prousto padedamas skaičiau savo patirtį savoje sieloje, galiu prisipažinti, kad vienas mano išgyvenimų (dėl kurių galbūt ir užsiėmiau filosofija) buvo kaip tik šis išgyvenimas – visiškai nesuprantamo, mane trikdančio žmonių aklumo tam, kas yra, išgyvenimas. Stulbinantis fenomenas, jis iš tikrųjų trikdo. Ir šis fenomenas nulemia romano formą: jis parašytas taip, kad susidorotų – filosofas šiuo atveju pasakytų (atleiskite už terminus, matote, kad vengiu kokių nors specialių filosofinių terminų, bet vienu pasinaudosiu tiesiog tam, kad jus išgąsdinčiau) – su ontologine situacija. Ontologinė žmogaus situacija – tai atkaklaus aklumo situacija. Tautos irgi stovi nosis nosin su kažkuo – ir nemato. Ir atskiri žmonės, žinoma; o tautos, sakiau, – individų kolekcijos. Tarkime, pakanka įsižiūrėti į kai kuriuos Rusijos istorijos epizodus, kad pamatytume, jog tai situacija – dabar ją kitaip pavadinsiu, – kai neišgauname patirties. Kai kažkas su mumis vyksta, o patirties neišgauname, ir tai be galo kartojasi. Beje, Prousto tekste dažnas pragaro vaizdinys. O mes vartojame žodį „pragaras“ kaip kasdienį arba iš religijos perimtą žodį, tačiau pamirštame jo pirmapradį simbolizmą. „Pragaras“ – tai žodis, simbolizuojantis kažką, ką žinome gyvenime ir kas baisiausia – amžiną mirtį. Mirtį, vykstančią visą laiką. Įsivaizduokite, be galo kramtome kąsnį ir jo kramtymas nesibaigia. Neturinti pabaigos mirtis. Tai kvailai kartojasi. Vis iš naujo mūsų gyvenime ar istorijoje darome tą pačią klaidą, atliekame kažką, dėl ko atgailaujame, tačiau ši atgaila netrukdo vėl daryti tai, dėl ko atgailaujame. Kodėl? Todėl, kad, akivaizdu, neegzistuoja struktūra, kurioje kartą visiems laikams išgautume patirtį iš to, dėl ko mums teko atgailauti. O jei to nepadarėme, t. y. nesupratome, jei neišgavome patirties, neišvengsime pasikartojimo. Antai Rusijos istorijoje, sakyčiau, apskritai siautėjo kvailų pasikartojimų genijus. Pamėginkite patys paieškoti pavyzdžių. Jų nesunkiai rasite.

Pabaiga kitame numeryje


Iš: Mераб Мaмардашвили. Лекции о Прусте (психологическая топология пути).
Moсквa: Ad Marginem, 1995

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


124197. Studentas2008-07-16 09:54
Labai įdomus šis interpretuotojas.

124209. ...2008-07-16 11:07
Mardasvilis yr dekonstruktyvinyku propagandistas ir visai neblogas.Derrida skaityt yr sunku,o stai zmogus atfiltruoja esminius momentus(motyvus-natas) ir zmoniska kalba pateikia mumim -runkeliam.Super:)

124219. xX2008-07-16 13:19
Tris dienas skaičiau. Manau, kad tas pačias mintis galima lygiai taip pat vaizdžiai, bet žymiai trumpiau ir aštriau išdėstyti. Pabandysiu kada nors.

124234. AisV2008-07-16 15:11
xX`as teisus. Tradicijų tęstinumas (sakyčiau desperatiškas). Baletas kaip akademinis žanras, tema "atseit" nauja.

124246. ...2008-07-16 16:39
Nu kur dar -trumpiau?Jug ,kur trumpa -ten truksta.Atsiras "prasmes ekonomija"-sutaupymas -trukumas:)

124301. xX-ui2008-07-17 00:35
"nes mėgdžiojant ką nors kitą bus ne tavo mintis, o svetima".

124302. xX2008-07-17 00:51
kad tik mintis būtų, o sava-svetima - ar verta dėl to ginčytis?

124396. s2008-07-17 17:26
paskutinis aukstojo moderno mohikanas. taciau atrodo, kad veikia tik vis izulesne klastote. bet tai ir tik atrodo

124512. turbūt 2008-07-19 18:42
Mamardašvilis labai nustebtų, išgirdęs esąs "dekonstruktyvinyku propagandistas"... Kiek žinau, Sokratas, Dekartas ir Kantas buvo jo mylimiausi filosofai.

124537. Magelanas2008-07-20 14:15
xX: idomu butu paskaityti Jusu mintis. O tekstas kazkuo primena Krishnamurti...

124641. ...2008-07-21 10:46
Nu ,jei jau labai reiktu-ir uz tai bent siek tiek sumoketu-dekonstruoceu Mardasvili iki kauliuku:)Zinau mintinai is kur kiekviena citata ar "konceptas "paimtas,todel labai didelis darbas viska surankiot su nuorodom i saltiniais:)Ir nereikia man cionainai aiskint,kas Merabo "mylimeusi "pilosofai-gyv. taip buna-atrodo myli va sita(moteriske),o is tikro myli visai kita:)

124642. ..2008-07-21 10:53
"Vadinasi, visos tokios situacijos pasižymi viena savybe: jas reikia išnarplioti. Ir romano forma turi būti tokia, kad prisidėtų išnarpliojant šią gyvenimišką patirtį. Kol kas pažymėsiu vieną labai svarbią mintį. Literatūra arba tekstas – tai ne gyvenimo aprašymas, ne tiesiog kažkas, kas iš išorės (paties gyvenimo atžvilgiu) yra jo puošmena; ne kažkas, kuo užsiimame – ar rašytume, ar skaitytume laisvalaikiu, o dalis to, kaip susiklostys ar nesusiklostys gyvenimas. Mat patirtį reikia išnarplioti, ir tam reikalingas instrumentas. Tai štai pamėginsiu toliau parodyti, kad Proustui tekstas, t. y. sukūrimas įsivaizduojamos struktūros, yra vienintelė priemonė išnarplioti patirtį: kai pradedame kai ką suprasti savo gyvenime ir jis įgauna šiokį tokį kontūrą priklausomai nuo teksto dalyvavimo jame. Gyvenime."?????

124643. gramatologas2008-07-21 10:54
Isnarplioti-tai dekonstruoti?

124645. ...2008-07-21 11:01
Norint "isnarplioti",ta patirti reik "ishkelt" i kita "erdve"-sako Merabas-ir jis visiskai teisus:)Paprasceusia iskelti yr i texta.Svarbu pazymeti,kad tokiu pat metodu naudojasi ir mediju tyrejai:)

124651. ...2008-07-21 11:58
Galiausiai prisikapstome ir prie vieno mielo kolegos pikaso megstamu temu(dievo ir konservatoriu).Su konservais -viskas aisku,o stai su Dievu galime tuoj pat ishsiaiskint.Panaudokime velgi Merabo citata-" sukūrimas įsivaizduojamos struktūros, yra vienintelė priemonė išnarplioti patirtį". Taigi-Dievas zmogui yra butinas tehnologiskai,nes tai yra "vienintele priemone"ka nors narpliojant:)

124682. gramatologo aidas2008-07-21 16:37
"sukūrimas įsivaizduojamos struktūros" = dekonstrukcija?

124686. formule2008-07-21 17:21
dekonstruoti - tai imti kultūrinę binarinę opoziciją, jos narius sukeisti vietomis, akcentuojant silpnąją jos dalį ir bandyti skaityti/rašyti remiantis tokiu "apverstu" supratimu.

124688. ačiū formulei už formulę,2008-07-21 17:37
bet ką tai turi bendra su Mamardašviliu? Na, nežaidžia jis tokių žaidimų...

124691. na,2008-07-21 17:44
nesuprantu, kokius žaidimus jis žaidžia. pažodžiui viskas aišku, bet kas iš to? kuo jis siejasi su dekonstruktyvininkais.

124693. matyt,2008-07-21 18:19
tik daugtaškių (124209) vaizduotė jį su jais ir susieja.

124694. ech,2008-07-21 19:52
nenulaušiu kodo taip greit. o gal geriau įsivaizduoti, kas ten.

Rodoma versija 159 iš 183 
13:28:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba