Pražūtingos aistros

Lee Friedlander. Niujorkas. 1966

Kai dabar manęs klausia, sakau, kad viskas, ko gero, prasidėjo dėl katės, nors pradžia visuomet būna anksčiau už mūsų atmintį, kad ir su kuo tai būtų susiję: su žodžiu, su mintimi ar su paprasčiausia valkataujančia kate, kurios sansaros ratas visiškai niekam nerūpi.

Dėdė Henrikas labai mėgo skraidyti oro balionais, tai buvo jo vėlyva, tačiau neįveikiama aistra: kartais jis netgi nebekreipdavo tinkamo dėmesio į tetos Rožės gaminamus patiekalus, tik nekantraudamas laukdavo, kada pagaliau ateis vasara, tiksliau, kada pagaliau sušils oras, o kai tik sušils – kada savaitgalis, ir jis galės išsipakuoti savo oro balioną ir pakilti, kaip jis sakydavo, į paukščio akučių lygį. O teta Rožė, gavusi per mažai komplimentų, dažniausiai truputį įsižeisdavo, bet ne tiek, kad persūdytų dėdės mėgstamus ukrainietiškus barščius.

Dėdė Henrikas visuomet pietaudavo namie, jau dvidešimt metų niekur kitur, tik prie tetos Rožės padengto stalo, tai buvo sakralus ritualas, nes teta Rožė nieko daugiau neveikė, tiktai gamindavo valgį, kurį juodu su dėde Henriku kasdien gausiai ir su malonumu ėsdavo, kadangi teta Rožė nebuvo emancipuota kalė, ji buvo tiesiog moteris didele burna, didelėm rankom, didelėm kojom, vienintelis mažas dalykas jos kūne buvo išsilavinimas, tačiau tai niekaip nesusiję nei su dėdės Henriko pomėgiu, nei su tetos Rožės aistra gaminti valgį ir paskui jį valgyti su dėde Henriku, nes vaikų juodu neturėjo, jaunystėje norėjo, tačiau kažkas nepasisekė, kažkas buvo pro šalį, kažkas buvo patologiška, o gal tiesiog nelogiška viename iš jųdviejų kūnų, todėl vaikų ir neatsirado, kad ir kaip stengėsi dėdė Henrikas ir teta Rožė, galiausiai jie metė stengtis ir ėmė mėgautis valgiais ir skraidymais oro balionu.

Rupertas Velniškis nepažinojo nei dėdės Henriko, nei tetos Rožės, jis apskritai gyveno kitame miesto pakraštyje, šalia didelių, dar nesudarkytų statybomis ir stadionais laukų, ir netgi dirbo jis visai ne kartu su dėde Henriku, net ne šalia, kadangi dėdė Henrikas buvo statybininkas inžinierius, o Rupertas Velniškis – mokesčių inspektorius, jis kasdien susidurdavo su piliečiais, vengiančiais mokėti mokesčius, nenorinčiais išsiimti kokių nors teisių suteikiančių licencijų ir panašiai, ir kasdien jį kas nors įžeidinėdavo, apšaukdavo sąžinės neturinčiu lupiku arba valstybine utėle ant privataus liaudies kūno, tačiau jis jau buvo pagyvenęs žmogus, pagyvenęs tiek, kad galėtų gyventi vienas, kadangi gyvenimas su žmona ir vaikais nieko gero jam neatnešė, išskyrus pusę prarasto turto ir visiškai subjurusį regėjimą, verčiantį nešioti storastiklius akinius, nors jis taip pat buvo žmogus ir turėjo vieną aistrą: kiekvienais metais orams pasukus rudeniop jis, ištaikęs laisvą minutėlę, pasiimdavo savo mėgstamą didžiulį pintą krepšį ir nerdavo į bet kokį pirmą pasitaikiusį miškelį, nes jo aistra buvo grybai, o grybų jis rasdavo netgi ten, kur apskritai niekas, išskyrus skolas, neauga.

Dėdei Henrikui tą dieną nesisekė – tarsi bulvariniame skaitale jam kelią perbėgo juoda katė, o jis į tai nusispjovė, bet ne tris kartus per kairį petį, o tik mintyse, pfu, pasakė jis mintyse, man ta juoda katė, kad ji paspringtų žiurkės uodega, ir važiavo toliau ir tuojau pat jam nuleido padangą, o kai tik jis sustojo draudžiamoje vietoje, į jį iš karto atsitrenkė moteris, vairavusi spindinčią mašiną, tokią, kokios būna tik reklamose per TV, tuomet atvažiavo du nervingi policininkai, ilgai kažką matavo ir užsirašinėjo ir niekaip negalėjo sugalvoti, kaip nubausti nekaltą dėdę Henriką, o kaltą moterį su spindinčia mašina paleisti, galiausiai paliepė abiem važiuoti į policiją rašyti pareiškimų ir kitokių formalumų, taigi dėdė Henrikas tą dieną nesuspėjo parvažiuoti namo ir užkąsti gausių bei riebių tetos Rožės patiekalų ir abu jie skirtingose miesto ir apskritai pasaulio vietose buvo kiek blogos nuotaikos, kadangi pietaudavo visą laiką tik kartu, štai jau dvidešimt metų, ir kai atsitikdavo taip kaip dabar, tai yra pirmą sykį per dvidešimt metų, abu labai nusimindavo ir netekdavo apetito.

Visai be apetito dėdė Henrikas užėjo į vieną kavinę miesto pakrašty, užėjo jau važiuodamas su balionu, nes buvo savaitgalis ir darbą baigė truputį anksčiau, bet valgyti vis dėlto reikia, nes nevalgydamas gali susigadinti skrandį, o sugedusiu skrandžiu niekaip nebesugebėsi pajusti tetos Rožės gaminamų patiekalų skonio, todėl dėdė Henrikas ir užsuko į miesto pakraštyje esančią kavinę ir užsisakė bifšteksą, nors niekaip negalėjo susikaupti ir galvoti apie jo laukiantį malonumą, skridimą oro balionu, nes jam vis vaidenosi, kad pro kavinės langą mato tą pačią juodą katę, kuri perbėgo kelią, o jis apsimetė, kad jam nusispjauti, todėl laukdamas patiekalo dėdė Henrikas pagalvojo apie vieną namuose pietavusią tetą Rožę ir jam kiek krustelėjo paširdžiuose aitrus kamuoliukas, kuris visuomet krusteli, kai žmogų ištinka ūmus gailesčio, baimės, pavydo arba nevilties antplūdis. Kavinės kampe kabantis televizorius transliavo laidą apie turtingus pasaulio žmones ir vienas žmogus buvo arabas arba musulmonus, sunku juos supaisyti, tas žmogus rodė savo prašmatnius rūmus, po kuriuos vaikščiojo turistai ir ypač turistės, kurių viena netgi pasisiūlė už jo tekėti, tačiau turtingas arabas arba musulmonas pasakė, kad jau turi keturias žmonas ir kad daugiau jam Alachas nebeleidžiąs, dėdė Henrikas, vis dar laukdamas patiekalo, kuo toliau, tuo labiau ėmė galvoti ne apie tetą Rožę, o apie arabus arba musulmonus, ypač apie poligamiją, – keturios žmonos, jam atrodė, būtų puikus variantas, ypač turint omenyje, kad teta Rožė nuostabi šeimininkė, kas labai reta šiais laikais, o dar kitas tris susirasti... Teta Rožė niekuo, išskyrus valgį, jau nebetikėjo, o dėdė Henrikas vis dar turėjo svajonių, žinai, sakydavo jis man kartais, o, kad taip... ir nutęsdavo tą "taip" į visiškai neužmatomą begalybę, kurią gali pajusti tik labai jautrios širdies ir didelės patirties vyrai... Galiausiai televizorius ir arabai arba musulmonai dėdę Henriką taip sunervino, kad atneštą bifšteksą jis valgė atbulais dantim ir jam nuolat vaidenosi, jog tai ne jautiena, o katiena.

O mokesčių inspektorius Rupertas Velniškis tą dieną apskritai nėjo į darbą, kadangi ką tik buvo prasidėjusi didžiojo sezono savaitė ir grybai pasipylė kaip epidemija.

Jau buvo popietė, kai Rupertas Velniškis su dviem dideliais pintais krepšiais, pilnais baravykų (beje, jis rinkdavo įvairiausius grybus, nes nebuvo grybavimo snobas), pakilo liftu į devintąjį aukštą, kuriame gyveno.

Dėdė Henrikas papietavo visiškai be apetito, vienintelis jam nuotaiką kiek pataisęs dalykas buvo tas, kad tuojau jis nuvažiuos į miesto pakraštį, išsipakuos savo balioną ir praskris su juo paukščio akučių lygyje – virš miško, virš miesto, vėl virš miško ir t. t., ir pan., o jo porininkas seks jį su automobiliu iš žemės ir paskui jie susikraus balioną ir grįš namo, ir dėdė Henrikas paguos tetą Rožę kokiais nors paprastais žodžiais, kurių dar nesugalvojo, nes dėdei Henrikui su plytomis buvo kur kas lengviau nei su žodžiais.

Rupertas Velniškis, prieš pradėdamas grybų apvalymo ritualą, visuomet atlikdavo dar vienas apeigas – jis labai nenorėjo pagadinti savo smegenų, kadangi, norint būti mokesčių inspektoriumi, reikia labai gerai mokėti skaičiuoti, todėl kokios nors encefalitinės erkės įsisiurbimas būtų sužlugdęs Ruperto Velniškio karjerą, ir jis, negalėdamas sau to leisti, kiekvieną sykį grįžęs iš miško atsistodavo savojo balkono tarpduryje, kad apšvietimas būtų maksimalus, ir nusileidęs kelnes atidžiai apžiūrėdavo pagrindinį vyriškajai žmonijos daliai nulemtą santechninį mazgą, kadangi, jo nuomone, erkės turėtų kėsintis būtent į tą zoną, kuri susijusi su genetika ir kitokiais sudėtingais dauginimosi bei veisimosi agregatais.

Dėdė Henrikas tą nelaimingą dieną dar du sykius prisiminė katę: pirmasis buvo tuomet, kai jo propano dujų degiklis ėmė veikti tik puse jėgos ir besileidžiantis balionas, užuot vėl kilęs į viršų, akimirksniui tarsi pakibo ore, o antrą sykį tuojau po to, kai jo akys susitiko su storastikliais Ruperto Velniškio akiniais.

Mokesčių inspektorius Rupertas Velniškis buvo kaip tik pasinėręs į labai atidų erkių paieškos darbą, kai visiškai jo panosėje praslinko kažkas didelis ir grėsmingas, paskui lyg sušvilpė bedante burna ir nelinksmai atsiduso, pakėlęs akis Rupertas Velniškis pamatė tokį vaizdą: kažkoks žmogus visai netoli jo balkono devintajame aukšte spokso jam tiesiai į akis arba į dar ką nors, o paskui staigiai persisveria per krepšio, pinto iš rotango ir primenančio Ruperto Velniškio grybavimo instrumentą, kraštą ir truputį vemia.

Dėdė Henrikas viską matė panašiai, tiktai atvirkščiai: kai jo balionas truktelėjo ore ir akimirksniui sustojo, jis pamatė priešais balkone stovintį vyriškį nuleistomis kelnėmis ir atidžiai kažko ieškantį toje vietoje, kuri svarbi kiekvienam vyrui, svajojančiam pratęsti savo giminę. Tuomet dėdė Henrikas prisiminė tetą Rožę, kuri tuo metu viena sėdėjo prie atšalusių pietų stalo ir kurios stambios ašaros krito į ukrainietiškus barščius kaip meteoritų lietus Paskutinio teismo dieną, prisiminė, kaip jie norėjo turėti vaikų, nors vieną mažytį vaikutį, kuris sėdėtų su jais kartu prie gausaus stalo ir sakytų "nenoriu" ar ką nors panašaus, prisiminė katę, sugriovusią šiandien jam visą pasaulį, o paskui dar sykį, bet dar bjauriau, prisiminė katę ir pagalvojo, kad bifšteksas, kurį jis taip neskaniai suvalgė visiškai vienas, o ne su teta Rože, buvo pagamintas iš katienos, ir dėdę Henriką taip supykino, kad jis net truputėlį vimtelėjo per gondolos, pintos iš rotango, kraštą, nors anksčiau per jos kraštą jis net nusispjovęs nė karto nebuvo.

Štai kas nutinka, kai du žmonės vienas kitam į akis pažvelgia paukščio akučių lygyje, kaip pasakytų dėdė Henrikas, pažvelgia ir ilgam netenka žado, nes po tos nelaimingos dienos dėdė Henrikas išsiskyrė su teta Rože, ši likusi viena visiškai liovėsi valgyti, sudžiūvo, tapo beveik permatoma ir vėjo pučiama, o vienintelė didelė vieta jos kūne buvo burna, kuri nieko nebenorėjo kramtyti, todėl ją išvežė į senelių namus, kur maitindavo lašinių būdu, o Rupertas Velniškis niekada nebetikrindavo, ar yra erkių toje vietoje, kuri labai svarbi vyrams, norintiems pratęsti giminę, ir vieną sykį ten įsitaisė erkė ligos sukėlėja, ir Rupertas Velniškis susirgo Laimo liga ir jį išvežė į tuos pačius namus, kuriuose jau buvo teta Rožė, o dėdė Henrikas ėmė labai domėtis arabais arba musulmonais, t. y. savo gondoloje, pintoje iš rotango, skraidydavo nebe vienas, o vis su kokia nors dailia moterimi, žinoma, ne tokia dailia kaip iš tos švytinčios mašinos, kuri atmintiną dieną jam bakstelėjo į užpakalinį buferį, bet vis dėlto, tačiau vieną sykį demonstruodamas, koks jis dar šaunus vyras ir gali iš skrendančios gondolos nuskinti žydinčią kaštono šaką, dėdė Henrikas iškrito, krito matydamas, kaip tolsta jo svajonės ir viltys, susijusios su arabais arba musulmonais ir kitais malonumais, o kai pagaliau nukrito – persilaužė stuburo medį ir jį nuvežė į tą pačią prieglaudą, kur jo jau laukė teta Rožė ir buvęs mokesčių inspektorius Rupertas Velniškis.

Kartais jie visi susitinka, tačiau nė vienas nieko nesako, tik akimirksnį pažiūri visi trys vienas kitam į akis ir vėl išsiskiria pilni nelinksmų prisiminimų ir dar liūdnesnės dabarties tuštumos.

Kai dabar manęs klausia, gūžteliu pečiais ir sakau – kuo čia dėtos katės arba – jeigu žmogus nesipuikuoja savo pranašumais, tai nebūtina iš jo reikalauti, kad girtųsi savo trūkumais.