ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-09 nr. 663

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DETLEV SCHÖTTKER, DURS GRÜNBEIN. Su matuokliu prie bedugnės (21) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie Vilnių ir absentą (3) • VYTAUTAS ŠERYS. Į Užupį važiuoja šiukšlininkas (2) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ (2) • ALIS BALBIERIUS. Laukti (11) • ANDRIUS MARTINKUS. Principai, kompleksai ir baimė (18) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (1) • RENATA DUBINSKAITĖ. Šešis kartus gražu ir aštuonis kartus ironiška (28) • VYTAUTAS LANDSBERGIS. George’as Washingtonas tuštinasi į kibirą (60) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. "Į Laisvę" fondo studijų savaitė AlytujeMAKSAS KEMPINSKIS. Poetas Nr. 1, arba Atodūsis atlikus darbą (57) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Metalinė pagonybė (17) • PAULIUS NORMANTAS. Ką atsimename apie žynius, vaidilutes, vaidilas, krivius? (8) • "7 meno dienų" kino ir TV apžvalgininką JONĄ ŪBĮ kalbina Antanas Lapė. Mano televizorius (15) • Korektūros klaida (1) • Laiškas el. bendruomenei (30) •

Su matuokliu prie bedugnės

DETLEV SCHÖTTKER, DURS GRÜNBEIN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Harold E. Edgerton. Tenisininkas. 1938

Kalbant apie meną architektūra dažnai būna pamirštama. Įvairiuose kultūriniuose diskursuose daugiausia dėmesio skiriama "tauriosioms", nepraktinėms meno formoms, tuo tarpu taikomosios meno formos tarsi savaime laikomos "žemesnėmis" ir priskiriamos veikiau "amatų", o ne meno sričiai. Žinoma, akivaizdu, kad architektūra skiriasi nuo kitų meno rūšių, tačiau tikrai nėra prastesnė ar "žemesnė" už jas. Ji yra ne tik menas, bet ir vienas iš civilizacijos elementų, todėl jos statusas žmonijos istorijoje ypatingas – toli gražu ne vien praktinis ar estetinis. Šiaip ar taip, tiek tai, kuo architektūra artima kitoms meno rūšims, tiek tai, kuo nuo jų skiriasi, verta dėmesio, nes daugeliu aspektų architektūros reikšmę įvairiose gyvenimo srityse sunku kaip reikiant įvertinti. Todėl architektūra nusipelno dėmesio ne tik specializuotuose techninio pobūdžio leidiniuose: laikas ją perkelti į bendrą kultūrinį diskursą – tai būtų naudinga ir pačiam diskursui, kuris pastaruoju metu tampa pernelyg siauras ir daugiausia apsiriboja tekstų aptarimu.

Architektūra skiriasi nuo kitų vaizduojamojo meno rūšių tuo, kad ji siekia praktinių patalpų kūrimo tikslų, todėl turi atsižvelgti į fizikinius traukos dėsnius, o architektūrinių sumanymų įgyvendinimas daugiausia yra susijęs su finansavimu bei organizacinėmis sąnaudomis. Nors kitos meno sritys, ypač kinematografija, irgi susijusios su didelių lėšų poreikiu, architektūra išskiriama iš meno sistemos, suteikiant jai technikos ar taikomosios disciplinos statusą. Tai sukelia juslinio patyrimo pažinimo deficitą ir kitose meno rūšyse, nes architektūra turi daug bendra su jomis: su tapyba ją sieja plokštumos apipavidalinimas ir vizualumas, su plastika – kūniškumas ir erdvinė sklaida, su literatūra – naratyviškumas ir vaizduotę skatinančios galios potencialas, su muzika – sudedamųjų dalių ritmingumas ir emocinis poveikis, su kinu – greitas vaizdų kitimas ir fragmentiškumas bei jų epizodinė sintezė.

Savaime suprantama, kiekviena meno forma susiduria su specifinėmis problemomis. Visos meno rūšys linkusios į tam tikrą autarkiją. Architektūra visų pirma yra viešpatavimas erdvėje. Architekto kūryba pirmiausia remiasi apskaičiavimu, priešingų jėgų sąveika – jėgų, susijusių su pačiomis statybinėmis medžiagomis ir žmonių interesais bei daugumos projektų tikslingumu. Akivaizdu, kad architektūra, priešingai nei kitos meno formos, neįmanoma be mokių užsakovų. Kad ir ką sumanytų genialus architektas, jo darbo rezultatas visuomet bus paveiktas esamos situacijos, vyraujančių idėjų. Dar didesnį spaudimą jam daro visuomenės skonis. Romanas ar paveikslas gali jo ir nepaisyti, tuo tarpu architektūra kur kas labiau priklausoma nuo laiko dvasios. Priežastis gana paprasta: rašant ar tapant tiesiog reikia mažiau erdvės – daugiausia keleto šimtų puslapių ar kelių metrų drobės. Literatūros ar dailės kūrinys užima kur kas mažiau momentinės sąmonės nei vadinamasis realus pasaulis. Jie užima tam tikrą kiekį mūsų gyvenimo laiko. Nors tai yra brangiausia, ką turime, dažniausiai šios vagystės nelaikome rimtu nusikaltimu. Tiesa, laikas, kuris praleidžiamas skaitant menkavertį bestselerį, prarandamas amžiams, tačiau tai ne šimtmečiai, kurie praeina, kol išnyksta koks nors bjaurus prekybos centras ir jo užimama vieta vėl atsiveria mūsų žvilgsniui.

Architektūra bene pati kūniškiausia iš meno formų, ir jos kūniškumas atrodo nesuderinamas su metafiziška meno prigimtimi. Romanai, eilės užima vietą tik mūsų sąmonėje, o pastatai mūsų kūnui yra faktiškos, realios kliūtys iš akmens, plieno ar stiklo. Žmogaus kūnas gali tik apeiti sienas ir kolonas, o mūsų sąmonė tekstą gali pereiti kiaurai. Kitaip nei akmens pavergtas kūnas, ji turi pasirinkimą: bet kada gali atsiriboti, pasukti į šalį ar atsigręžti į save. Tuo tarpu kūnui, kurio planai žlunga dėl architektūrinių kliūčių, trukdančių eiti toliau, telieka paklusti. Taip jau yra: netgi mažiausioje kalėjimo kameroje knygos puslapis suteikia jausmams įsivaizduojamą laisvę. Tuo tarpu siena, ką ir kalbėti apie gatvę ar namo labirintus, paverčia mus įkaitais, erdvės belaisviais.

Architektūros neįmanoma ilgą laiką išvengti. Su ja susiduriame beveik kiekvieną gyvenimo akimirką – galime pasirinkti laiką, kada grožėtis paveikslais, kada skaityti literatūros kūrinius, kada žiūrėti filmus, bet architektūrinių statinių atžvilgiu tokios pasirinkimo laisvės neturime. Tai vienintelė meno forma, kurianti tiek vidinę, tiek išorinę erdvę, taigi apribojanti begalinę erdvę trimačiais objektais. Eidami gatve žiūrime į namų fasadus. Dirbdami, pirkdami arba judėdami atsiduriame įvairiuose pastatuose arba greta jų. Net jei daugiau laiko praleidžiame gamtoje, anksčiau ar vėliau mums prireikia keturių sienų ir stogo. Dailės, literatūros, kinematografijos kūriniai iš esmės yra marginaliniai reiškiniai, jie kasdienybėje nevaidina jokio praktinio vaidmens, nebent, jei galima taip pasakyti, teikia pramogas. Tuo tarpu statiniai yra visur ir visada, net jei to nesuvokiame. Jie susiję su visomis žmogaus veiklos sritimis, stovi dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais, ir taip paprastai jų nepašalinsi iš pasaulio, iš mūsų gyvenimo. Netgi kai norime pasižiūrėti dailės, kinematografijos kūrinių, paskaityti knygas, tai yra patirti sąlytį su nearchitektūrinėmis meno formomis, noromis ar nenoromis susiduriame ir su architektūra – juk turime eiti į parodų sales, kino teatrus, bibliotekas ir pan.

Turint omeny ypatingą, prieštaringą architektūros prigimtį ir statusą, tiesiog stebėtina, kad pastaruoju metu ji nesukelia didesnio susidomėjimo. Kultūros istorija, tiesa, domisi žymiais pastatais, o ekonomikos mokslas – miestų įtaka ekonominei ir politinei raidai, tačiau apskritai humanitariniai ir socialiniai mokslai nepakankamai analizuoja įvairialypį statinių vaidmenį įvairiose gyvenimo srityse. Reikia pažymėti, kad architektūros refleksija niekada nebuvo itin plati. Ilgą laiką buvo manoma, kad, kitaip nei tekstai ar paveikslai, architektūra kultūrai mažai ką duoda. Todėl filosofinė estetika mažai skyrė dėmesio tokiems svarbiems klausimams kaip santykis tarp pastato ir aplinkos, be kurių neįmanoma architektūros estetika. Kita vertus, reikia pripažinti ir architektų kaltę – architektūros specialistai iš esmės niekada neklausė filosofų nuomonės ir nebandė pradėti su jais dialogo. Dažniausiai įvairius architektūros klausimus į intelektualinį diskursą įtraukdavo žmonės, visiškai nesusiję su architektūra, o tai daryti juos skatindavo siekimas spręsti įvairias visuomenines problemas. Todėl nenuostabu, kad sunku išskirti kokią nors koherentišką architektūros problemų refleksijos tradiciją. Skirtingų mąstytojų darbuose daugiausia aptinkame tik minčių nuotrupas, kurios neretai yra prieštaringos ir sunkiai apibendrinamos.

Istoriškai architektūros statusas ir požiūris į ją visada buvo gana prieštaringas ir smarkiai kito – architektūra buvo tai sureikšminama, tai sumenkinama. Romane "Paryžiaus katedra" Victoras Hugo suformulavo toli siekiančią tezę, kad pastatą istorijoje ilgainiui išstums knyga. Jis teigė, kad besikeičiant minčiai pasikeis ir jos išraiškos forma, kad tvirta ir patvari knyga iš akmens turės užleisti vietą dar tvirtesniam ir patvaresniam popieriui. Net jei ši Hugo mintis ir nepakankamai aiški, ji atspindi hierarchijų kitimą mene – prisiminkime kad ir tą faktą, jog nuo XV amžiaus, kai pradėjo plisti romanas, architektūros meninė reikšmė tolydžio mažėjo, nors iki tol neretai ji buvo laikoma meno motina. Renesansinėje Europoje architektūrai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes architekto Vitruvijaus raštai buvo vienas iš nedaugelio išlikusių antikinių šaltinių apie meną, kuriuo rėmėsi visi teoretikai nuo Renesanso laikų, nors antikos filosofai nebuvo linkę suteikti architektūrai meno statuso ir kalbėjo apie ją tik valstybės teorijos kontekste, akcentuodami visų pirma jos reprezentacinį pobūdį, kuris iki šiol laikomas vienu iš pagrindinių architektūros principų.

Apšvietos laikų filosofai, pasidavę antikos įtakai, iš esmės nesidomėjo architektūra kaip fenomenu. Filosofų darbuose dažniausiai būdavo aptariama muzika ir literatūra. Pavyzdžiui, Kantas savo "Kritik der Urteilskraft" architektūrai skyrė tik keletą sakinių. Pasak jo, architektūrai, kitaip nei kitoms meno rūšims, būdingas tikslingumas. Estetikos, kuriai būdingas materialinis nesuinteresuotumas, sričiai negalįs priklausyti vaizdavimo būdas, priklausomas nuo svorio centro dėsnių, valdžios sprendimų ir finansavimo sąlygų.

Vėlesnieji filosofai pabandė ištaisyti padarytą skriaudą. Schopenhaueris knygoje "Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" nesutiko su Kantu ir pradėjo diskusiją apie santykį tarp architektūros praktinės ir meninės prigimties. "Didžiausias architektų nuopelnas", pasak Schopenhauerio, yra tas, kad įgyvendindami praktinius uždavinius jie siekia "grynai estetinių tikslų". Schellingas paskaitoje "Meno filosofija", kaip ir Schopenhaueris, pabrėžia, kad "naudingumas" ir "paskirtis" architektūrai – tik "sąlyga, o ne principas". Iš to jis daro išvadą, kad architektūra dėl jos orientacijos į "aritmetinius ir geometrinius santykius" turi būti suvokiama kaip "muzika erdvėje" arba "sustingusi muzika". Toks požiūris sukėlė revoliuciją teoriniame diskurse.

Tačiau avangarde kaip visada buvo Hegelis. Jis buvo pirmasis filosofas, kuris kalbėdamas apie architektūrą neapsiribojo keliomis pastabomis. Jis pirmasis neatskyrė architektūros praktinio ir meninio prado, apibrėždamas architektūrą kaip "simbolinę meno formą". Hegelis išskiria tris architektūros formas, kurios leidžia sudaryti lyginamąją istorinę tipologiją: "savarankišką architektūrą", kurią apibūdino kaip "savaime simbolišką", nes ji nėra susijusi su praktine paskirtimi (pavyzdžiui, Babilono bokštas ar labirintas); "klasikinę architektūrą", kuri sukuria menišką formą įgyvendindama reikiamą tikslą (pavyzdžiui, piramidės ar šventovės); "romantinę architektūrą", kuri nepaisydama paskirties pati randa savarankiškas formas. Tokio refleksijos lygmens filosofijos estetikoje vėliau niekada nebuvo pasiekta, buvo remiamasi Hegelio įžvalgomis, daugiausia jas papildant. Keista, bet netgi hėgelininkai Marxas ir Engelsas taip pat iš esmės nenagrinėjo architektūros fenomeno, nors Engelsas politinės ekonomikos straipsnyje "Apie butų klausimą" ir kėlė masinių būstų statybos problemą.

Tik Paulis Valéry pabandė ištaisyti tokią padėtį ir Platono stiliumi parašė dialogą "Eupalinas, arba Architektas". "Matau joje tobuliausią iš visų meno formų", sako Faidras pokalbyje su Sokratu. Tokią nuomonę jis grindžia architektūros "tvirtumu", "paprastumu", jai būdingu "daiktų ir paskirties atitikimo" siekimu.

Taikomieji architektūros aspektai, priešingai nei teoriniai ir filosofiniai, kėlė kur kas didesnį susidomėjimą, ypač nuo to laiko, kai Europoje prasidėjo pramoninė revoliucija ir ėmė sparčiai augti miestai. Pastatai tapo natūralia aplinka daugumai industrializuotų šalių gyventojų.

Pirmiausia architektūra kėlė susidomėjimą savo potencialiu jusliniu poveikiu žmogaus sielai: kaip "Erdvės poetikoje" teigia Gastonas Bachelard’as, būstai ir namai, kuriuose praleidžiame vaikystę, palieka žymę mūsų sieloje visam gyvenimui – "mūsų siela taip pat yra būstas". Prancūzų švietėjai Boffrand’as, Blondelis, Le Camus atkreipė dėmesį į pastatų auklėjamąją funkciją. Jie ne tik suteikė architektūrai lygiavertį su kitais menais rangą, bet ir nubrėžė jai uždavinį "sukilninti žmogų". Buvo įžvelgiamos architektūros sąsajos ir su fizionomika, kuri, pagal žymiausio jos teoretiko Johanno Casparo Lavaterio apibrėžimą, yra gebėjimas iš žmogaus išorės pažinti jo vidų. Fizionomikos idėjos puikiai galėjo būti pritaikytos architektūrai, nes pastatai, kaip ir kūnai, stebėtojui iš šalies turi su vidumi susijusią išorę, matomą ir nematomą dalį: pastatų išorė daug pasako apie jų gyventojus, kitaip tariant, iš namo išorės galima spręsti apie jo statytojų ir gyventojų charakterį.

Fizionomikos teiginiai implikavo mintį, kad ir pastato "charakteris" veikia gyventojų ir stebėtojų pojūčius bei protą. Žvilgsnis paliečia statinį tik tam, kad sužadintų vaizduotę, o kiekvienas statinys yra tik kūniškas žmogaus poreikių ir jo būsenos simbolis.

Architektūros ir kultūros teorija vystėsi toliau ir nuo trečiojo dešimtmečio iš fizionomikos idėjų atsirado socialinė fizionomika, kuri rėmėsi masinės kultūros fenomenais. Pagrindinė jos idėja buvo ta, kad formuojant erdvę galima formuoti ir tos erdvės aprėpiamą socialinę realybę. Ši idėja buvo ypač artima Prancūzų revoliucijos laikų architektūros teoretikams, kurie propagavo geometrinės estetikos principus. Claude’as Nicolas Ledaux ir Etienne’as Louis Boullee, du pagrindiniai tų laikų architektūros teoretikai, geometrinių formų pomėgį grindė tuo, kad kvadratų, cilindrų ir apskritimų formos pastatai gali padėti žmogui mąstyti bei jausti aiškiau ir tvarkingiau. Pasak jų, taisyklingų kūnų simetrija asocijuojasi su tvarka, o tvarka – su aiškumu. Dar grakščiau yra pasakęs Le Corbusier – "ašys, apskritimai ir taisyklingi trikampiai yra geometrijos tiesos ir jos duoda tai, ko ilgisi ir ieško mūsų akys". Susiformavo architektūrinės geometrijos kaip komunikacijos formos – architecture parlante – samprata. Akivaizdžiausia architektūros komunikatyvumo apraiška yra miesto fenomenas. Miesto raidoje susipina ir vienas kitą veikia įvairiausi faktoriai. Sudėtinga jų tarpusavio sąveikos visuma nulemia miesto vaidmenį valstybėje, pasaulyje, žmonių gyvenime.

Tačiau didžiausi architektūros paradigmų pokyčiai prasidėjo XX amžiuje. Ideologizavimas, komercializavimas, politizavimas ir pragmatizavimas uždėjo architektūrinei aplinkai neišdildomą žymę. Ideologiniai, politiniai ir ekonominiai visuomeninės aplinkos ypatumai tapo pagrindiniais faktoriais, veikiančiais architektūros raidą.

Nors marksizmo klasikai nenurodė jokių teorinių gairių, marksizmo praktikai architektūrai skyrė nemažai dėmesio, laikydami ją, kartu su kinu, viena iš svarbiausių meno rūšių. Sovietų Sąjungoje estetika architektūroje buvo pakeista politika. Kone antikinė megalomanija buvo bene pagrindinis sovietinės architektūros bruožas. Kita vertus, kai trečiojo dešimtmečio pabaigoje Stalinas paskelbė kovą su konstruktyvistine rusiškojo avangardo kultūra, moderniai architektūrai sukurti trūko šaknų. Tuo pat metu buvo prarasti formų standartai, sugriovus senąją, nebuvo sukurta jokia rišli nauja architektūros vizija. Postalininiu laikotarpiu sovietinėje architektūroje ilgam įsigalėjo absoliutaus pragmatizmo principas, vertęs estetiką beveik visiškai paaukoti dėl tikslingumo – greitos ir pigios statybos. Istorinė architektūrinė substancija buvo apleista, miestai apšiuro – iš bendro konteksto išsiskyrė tik reprezentaciniai statiniai.

Priešingoje stovykloje vyko kiek kitokie procesai. Visų pirma JAV, o paskui ir kitose Vakarų šalyse susikūrė komercializuota technokratinė statybos kultūra, ji pasireiškė dangoraižių forma. Priešingai nei Sovietų Sąjungoje, būtent komercinės paskirties dangoraižiai ir kiti komercializuoti architektūrinės inžinerinės minties kūriniai, o ne reprezentaciniai vyriausybiniai statiniai tapo vakarietiškojo gyvenimo būdo privalumų simboliu; jie turėjo išties nemažą propagandinę reikšmę.

Architektūros vaidmuo ideologijoje ir politikoje išlieka svarbus ir dabar – tai lemia simbolinis jos aspektas. Pastaruoju metu į šį architektūros aspektą privertė atkreipti dėmesį neseni Rugsėjo 11-osios įvykiai. Prisiminkime – Usama bin Ladenas yra statybininkas ir inžinierius, kilęs iš statybos rangovų šeimos. Tai jis pastatė aukščiausius dangoraižius Artimuosiuose Rytuose. Paskui, kaip statybininkas ir inžinierius, jis ėmėsi kito savo "projekto" ir pasinaudojo simboline architektūros galia. Rugsėjo 11-osios "šedevras", nors ir egzistavęs tik kelias akimirkas, išliks žmonijos atmintyje amžiams – kartu su Rodo salos kolosu ar kabančiais Semiramidės sodais. Minoru Yamasaki, Pasaulio prekybos centro architektas, pareiškė: "Pasaulinė prekyba reiškia pasaulinę taiką, ir todėl Pasaulio prekybos centro pastato projekto sumanymas siekė toliau nei vien patalpų biurams sukūrimas. Pasaulio prekybos centras buvo gyvas taikos siekimo visame pasaulyje simbolis. Jis buvo kuriamas kaip taikos erdvė". Bin Ladenas, sugriovęs centrą, pabandė sukurti kitokią erdvę – tokią, kokia Europoje egzistavo religinių karų laikotarpiu.

Norint suvokti egzistencinę architektūros potekstę, architektūrinių formų ir žmogaus sąveikos ypatumus, nepakanka vien teorinės ir praktinės refleksijos: būtina pradėti nuo pat pradžių – nuo pirmojo architektūrinio patyrimo, nuo vaikystės. Apskritai žmogus pirmąjį architektūros patyrimą gauna vaikystėje, vasarą, kai jūros paplūdimyje stato smėlio pilis. Kiekvienam pažįstamas tas didžiulis pasitenkinimas, kuris apima kuriant ir sukūrus, stebint kūrinį. Viskas tobula, viskas džiugina akį. Mažasis architektas gali atsipūsti. Jo pasitenkinimas niekuo nesiskiria nuo to, kurį jautė Brunelleschi žvelgdamas į savo katedrą Florencijoje. Kodėl šis žaidimas toks ypatingas? Net jei vaikas niekada nesugrįš prie savo pilies, net jei jau kitą dieną iš jos liks tik griuvėsiai, paskata statyti išliks nepakitusi. Tai impulsas, kurį tikriausiai turi kiekvienas vaikas. Pirmasis konstruktyvus nerimstančių rankų protrūkis, matuojančios akys, pavadinkime tai pirmykščiu statymo potraukiu. Du psichologiniai komponentai lemia šį potraukį. Pirmasis – saugumo siekimas, antrasis – troškimas užvaldyti erdvę, siekimas užkirsti kelią elementų irimui jų pačių priemonėmis. Neatsitiktinai smėlio pilis statoma prie pat atviros jūros. Kova su materija vyksta kaip tik ten, kur visa galia pasireiškia milžiniškos laiko, bangų mūšos ir erozijos galios. Taigi smėlio pilis pasirodo esanti gerai apgalvotas iššūkis, tas, kas jį meta, iš anksto pasmerktas pralaimėti ir ilgainiui suvokia savo pastangų bergždumą: construo quia absurdum est. Smėlio piliai gyvuoti lemta trumpiau net nei palapinei iš šakų, kokia sumetama vaikystėje pasislėpti nuo lietaus. Smėlio pilis byloja, jog visa, kas sukurta žmogaus, yra laikina. Taigi architektai turėtų būti žmonės, kurie negali susitaikyti su ankstyvos vaikystės pralaimėjimo nenuilstamai jūrai patyrimu. Kiekvieno iš jų sielose išliko ankstyvos vaikystės potraukis statyti. Jie stovi, kaip kadaise pakrantėje, su matuokliais rankose prie bedugnės erdvės ir vis spyriojasi prieš visa naikinančią eroziją. O rašytojai, poetai? Jie, regis, atsisakė kovos su išorės erdve ir perėjo jūros pusėn. Savo trapiais vaizduotės paveikslais jie tapo laikinumo bendrininkais ir kiekviena nauja eilute šelmiškai mirkteli tuštumai. Jie išmoko kartą ir visiems laikams atsisakyti sugriuvusios smėlio pilies. Galbūt tai labiausiai lėmė architektūros ir kitų meno rūšių susvetimėjimą.

Pagal "Merkur" parengė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5521. Tuštuma2003-08-11 09:28
Poetai "kiekviena nauja eilute šelmiškai mirkteli tuštumai". Įdomiai pastebėta.

5569. ji2003-08-11 20:46
Visai idomiai kalbama,bet kai kur nenoreciau sutikti.Juk XXa. Nicoje egzistavo Art Novo,Naujojo realizmo judejimai, kurie pasisake uz kasdienybes ir estetikos misini.Jie norejo,kad architektura butu ir komerciska, ir meniska.Kokiu tik moderniu pastatu cia neprisiziuresi.To paties sieke popmenininkai,Dali eksperimentatorius.O Lietuvoje visai idomiai kalba Donskis apie miesta ir architektura.Nemanau, kad architektura yra meno naslaite naslaite.Ypatinga, bet nenuskriausta.

5583. bbb2003-08-12 02:13
Siuo metu nuskriausta lieka ne architektura, o topos.

5620. ž.ž.2003-08-12 18:32
Ne tik architektūra bet ir kitos meno šakos labai"priklauso nuo laiko dvasios".Tiek tapyba, tiek literatura , taip pat irkinematografija keičiasi priklausomai nuoto laikmečio kada gyventa kokis buvo srovės, stilius, pagaliau mada. Tempora mutatur et nos mutamur in ilis.

5719. Hertz2003-08-14 23:04
Paikiai čia jūs pavarėt, net lotyniškai, bet lietuviškos klaidos verčia manyti, jog jūs ufonautai. ??? Ufo. Kukū? Atsiliepkit noriu į kelionę, analfabetai.

5720. beta2003-08-14 23:05
Asilai.

5725. pirmakursis2003-08-15 11:21
karviu ganymas dykumoje

10083. Ezyys :-) 2003-12-04 20:07
Zalgiris laimes. Bicai pidarai o visos panos lezbes kas nesutinka. Ezys ir rudas TASKAS.

11062. poetas :-) 2004-01-06 20:00
tiesiog puikus diskursas, tik gaila nepakabintos siandienos tendencijos. aciu

11208. mirksiuke :-( 2004-01-11 12:26
be rysio.....

11209. mirksiuke :( :-( 2004-01-11 12:27
mano manymu cia kurtas saitas yra fui...tiesa sakant be komentaroo...sh..

11516. nimmen :-) 2004-01-18 13:52
senai neteko skaityt panasaus straipsniu lietuviu kalba. pagarba vertejui.

15117. Visler2004-04-13 17:13
nu hui bl net neskaiciau tai nieko ir negaliu pasakyt

17480. rocki :-) 2004-06-02 10:35
puikumelis

21889. WormY :-) 2004-09-21 20:18
kuris asilas netingejo sita nesamone rasyt ( na perskaiciau 1ma sakini ir supratau-SSSSSSSSSSSSSSSSSSSSS)

27111. NIKE it`s COOL2004-12-22 10:12
=D

27112. I LIKE FOOTBALL2004-12-22 10:13
=D and ADIDAS ;))))))))) COOOL

27113. NIKE ;D2004-12-22 10:14
Cia tik hejp ne pre hito strajpsnio!!!!!!!!

33062. s :-) 2005-04-20 11:47
aa

53028. tomas.v :-) 2006-03-01 17:16
labai patiko

Rodoma versija 180 iš 204 
13:28:09 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba