Apie viską, apie nieką

László Moholy-Nagy. Masių psichozė. 1927

Péteris Esterházy (g. 1950) – vengrų rašytojas, savo kūrinius spausdinti pradėjęs 1970 m. Romanų "Trumpoji vengrų pornografija", "Gamybinis romanas", "Hrabalo knyga", apsakymų rinkinių "Nepiratauk popiežiaus vandenyse", "Gulbės iškamša" ir daugelio kitų autorius. Pateikiama esė iš knygos "Mėlynosios kojinės užrašai".
------------------------------

Esu vengras. Ir kas iš to? Ką reiškia būti vengru? Nežinau. Man tai visiškai nerūpi. Kaip nerūpi ir tai, ką reiškia būti italu ar prancūzu. Tačiau man rūpi Italo Calvino ir Blaise’as Pascalis. Miklósas Bethlenas ir Zoli Varga (sporto klubas "Ferencvįros"). Ir Osojaus uola.¹ Ir taip toliau.

Jeigu jūs, dovanokit, esate niekas, tai ir tautybe nėra ko girtis. Vengras – tai asmenybė. Nes pirmiausia yra "aš" ir tik tada "mes", ir joks čia narciziškumas, tiesiog be "aš" negali būti "mes".

"Aš – vengras!" – mušasi į krūtinę. Pamanykit... O kas čia ne vengras? "Aš Jįnosas Kovacsas XXIII". Dirsteliu: nejaugi?

Bet pradėkime iš eilės. Šiose keliose frazėse greta neslepiamo susierzinimo jaučiamas ir kažkoks kovingumas, autorius protestuoja, stoja piestu, labai jau jam kažkas knieti. Ką gi, taip ir yra. Ir kas gi jį, autorių, taip erzina?

Šios pastabos negali pretenduoti į išsamią mūsų reikalų apžvalgą. Išsiaiškinti, ką reiškia būti vengru šiandien, – visa, ko siekia autorius. Nes ką aš benorėčiau pasakyti šia tema, galiu tai padaryti tik konkrečioje nūdienėje aplinkoje, įkaitintoje smulkmeniškų partinių rietenų. Prisipažinsiu, nuo žodžio "vengras" man darosi nejauku, ir visai ne dėl to, kad būčiau bekilmis sibaritas, kažkoks ten praskiestakraujis vengras (nors stebint kai kuriuos mūsų supervengrus kyla noras būti būtent tokiam), o todėl, kad šiandien šiuo žodžiu pernelyg dažnai piktnaudžiaujama.

Žodžiai egzistuoja laike – arba kitaip: laikas gyvena žodžiuose, mūsų laikas, istorija ir mes patys, šių žodžių vartotojai. Žodžiai turi savo likimą, savo skrydžius ir kryčius, jie būna įtartini ir dviprasmiai, madingi ar panirę užmarštin. Pavyzdžiui, žodis "stuburas"; kas galėjo pamanyti, kad jo laukia tokia svaiginanti karjera? Dar visai neseniai jis mums asocijavosi su apgraužta silke, podagra, na, dar griaučiais medicinos institute, bet nuo to laiko, kai gimė genialioji nesąmonė "tautinis stuburas", žodis staiga pakito, sutvisko, suskambėjo, viliodamas kalambūrų mėgėjus daugiaprasmiškumu ir atspalvių gausa.

Pastaruoju metu žodį "vengras" ir jo išvestinius tiesiog nepadoriai nuvalkiojome. Pavertėme jį kažkokiu štampu, ir tuoj pat nežinia iš kur pridygo komisijų, pretenduojančių į išskirtinę teisę štampuoti juo ką tik įsigeidus. Tarsi aršių uodų debesis tvankų vakarą (susilaikant nuo aštresnių palyginimų) apspito mus miriadai pamišusiųjų dėl vengriškumo. Ko gero, dar niekad viena vėliava nebuvo sutelkusi tiek egoizmo, karjerizmo, valdžios ambicijų, kvailumo ir – deja – provincialumo.

Kažkaip staiga ėmė ir atsirado nevykusi, nei sena, nei nauja kalba, gyvenime nepritaikomas partinis žargonas, giliai įsišaknijęs raudoname, baltame ir žaliame amnezijos humuse.

Tautiškumas – toli gražu ne tas pat, kas tautinis pamišimas. Tautinis angažuotumas neturi nieko bendra su politiniais tauškalais. Žodis "vengras" tapo užkeikimu grumiantis dėl būvio ir valdžios. Aš šį žodį praradau, iš manęs jį pavogė. Nesuprantama, kodėl kai kurie mano kolegos, paprastai itin skrupulingi tautiniais klausimais, nereaguoja į tuos tuščius pliurpalus kaip į kalbos reiškinį. Regis, priešintis tam – savaime suprantamas rašytojo uždavinys, patriotinė pareiga. Bijau, kad šie nauji žodžiai – "vengrų", "vengriškas" – man nesuvokiami. "Taip, N. rašo vengriškai, bet jis nėra vengrų rašytojas", – pasakė kažkas (na, palauk tu man, "kažkas", kada nors ištempsiu tave už ausų į dienos šviesą!), o aš manau, kad rašytojas, rašantis vengriškai, ir yra vengrų rašytojas; norint tapti vengrų rašytoju, tereikia rašyti vengrų kalba ir būti rašytoju. Arba imkime televiziją – ta irgi visiems ant liežuvio galo... Kartą mačiau plakatą: "Reikalaujame vengriškų laidų vengrų televizijoje!" O aš manau, kad reikėtų reikalauti geros kokybės laidų, nes kol kas jos šiaip sau, ir viena, ką galima apie jas tvirtai pasakyti, – tai, kad jos yra vengriškos.

Nes, manau, šioje šalyje viskas iki paskutinio siūlelio yra vengriška. Kitaip ir negali būti. Vengriškas ir mūsų tingumas, paviršutiniškumas. Ir kvailiai čia vengrai. Ir niekšai, ir tėvažudžiai – visi savaip vengrai.

Net ir tie, kuriems visai nerūpi, vengrai jie ar ne, – taip pat vengrai, papildantys paveikslą. Nei širdimi, nei protu, nei visa savo esybe nesugebu suvokti vengriškumo ir europietiškumo konflikto. ("Pirmiausia – būti vengru ir tik tada europiečiu", – taip kažkoks vargšelis apibūdino savo partijos credo.) Kad ir ką daryčiau, darau tai ir kaip vengras, ir kaip europietis, ir neturime mes jokio, net ir labiausiai pirmykščio, balažin iš kokių stepių atklydusio reflekso, kuris man to neleistų. Į Europos inventorinę knygą turėtų būti įrašyta, kad tuo, kas yra, ji tapo, beje, ir vengrų dėka. Kiekviena tauta turi (privalo turėti) savitą suvokimą apie tą grandiozinį darinį, kuris yra Europa ir kuris savo ruožtu apima šią suvokimo įvairovę.

"Pirmyn į bendrus Europos namus!" ir "Lygiuokimės į Europą!" – tarsi tai būtų kažkoks atskiras, nuo mūsų nepriklausantis gėris! Šie ir panašūs posakiai beprasmiai, tiksliau, prasmę jie turi, bet tik kaip politiniai šūkiai, slepiantys visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui: "Duokite mums pinigų!" arba "Palaikykime švarą viešuosiuose tualetuose!"

O gal tie, kurie šiandien taip garsiai šūkauja apie tautiškumą, irgi visai ką kita turi omeny? Nes kokia prasmė apie tai kalbėti, kai aplink vien vengrai (Vengrijoje visi tokie, išskyrus turistus)? Juk vengriškumas slypi mumyse kur kas giliau, tai neatskiriama nuo mūsų, nuo mūsų būties.

Kad ir kaip būtų, netikiu esant ypatingas vengriškąsias vertybes, yra tiesiog vertybės, ir jeigu randame jas čia, Vengrijoje, tai jos ir yra vengriškos. Lygiai taip pat egzistuoja (arba neegzistuoja) vengrų genijus, vengrų dvasia ir dvasingumas. Neįmanoma pateikti tikslesnio apibūdinimo. Jokios generalinės linijos nėra (vis dar negalime pamiršti...). Tai nereiškia, kad gerai taip, kaip yra. Bet jeigu kas nors negerai, tai – tvirtinu – ne todėl, kad tai vengriška, o todėl, kad tai yra negerai. Sakoma, kad mūsų liaudį reikia ištraukti iš būsenos, kuri ją buvo apėmusi keturiasdešimt metų. O aš manau, kad mūsų vargšės tautos nereikia nei traukti, nei kelti, tai neįmanoma, nes, pirma, nėra kas ją kelia, nėra tokios grupės, tautinio avangardo, žinančio, ką reikėtų daryti, antra, arba tauta pakils pati, arba jos neprikels niekas.

Ir dar sakoma: mums trūksta naujos tautinės savimonės. Gali būti. Tik toji savimonė gimsta ne visai taip, kaip kai kas įsivaizduoja (ims mat ir susirinks patys vengriškiausi vengrai ir ką nors sumąstys), o atvirkščiai: ji susidaro vykstant sudėtingiems procesams, kurie kartu paėmus vadinasi kultūra – čia ir tai, kaip gludiname frazę, kaip padengiame stalą, kaip ginčijamės iki pamėlynijimo. Visa tai ir yra gyvenimas.

"Gyvenkime!" – tai pati patriotiškiausia ir netgi ambicingiausia programa, kokią tik galima sugalvoti.

Beje, su šituo "atvirkščiai" tenka susidurti kone kasdien. Štai kažkas sako interviu: reikia dešimties idėjų, nuo kurių, rimtai ėmusis, virte užvirtų dvasinis vengrų gyvenimas. O man nuo tų dešimties idėjų – nors galva sieną daužyk. Jau vien todėl, kad jų dešimt! Kodėl ne septynios, ne dvidešimt? Gerai, tebūnie dešimt. Bet dešimt – ko? Minčių? Ir vėl viskas atvirkščiai. Jei jau dvasinis gyvenimas užvirs (kas gi kliudo? tegu verda!) – tai minčių bus, tik spėk samstyt.

Beje, yra dešimt tokių minčių, lygiai dešimt – dešimt vadinamųjų įsakymų, nuo kurių, rimtai ėmusis, iš tikrųjų viskas virte užvirtų, tik kad mes, orientuodamiesi į europietiškąsias tradicijas, įpratome žiūrėti į juos pro pirštus.

Deja: nėra dešimties įsakymų vengrams.

Gal ir tiesa, kad esu visiškas beširdis, bet kai man tenka išgirsti, esą Pasaulinis vengrų susitikimas padės sudaryti kažkokią naują kraujo sąjungą, tai aš tik krenkšteliu. Manau, ši metafora pernelyg stipri ir drauge pernelyg silpna. Stipri – nes neįmanoma iš naujo įgyti tėvynės. Tam turėtų pasireikšti nors menkiausi bendros valios požymiai, o mes kol kas regime tik metaforą. Ir silpna – nes kalbama tuščiai, nesiūloma nieko konkretaus. O jei ir siūloma, tai nežinai, ką ir manyti. Na, kad ir tai: kaip reikėtų suprasti, kad man su mano tautine savimone kaip pavyzdį siūlo antikos polius? (Nes visi mes, nuo Toronto iki Sabadkos, tokie pat skirtingi.) Žinoma, labai smagu galvoti apie Graikiją, kur taip skaisčiai šviečia saulutė ir sūpuojasi europietiškos kultūros lopšys. Ką ir kalbėti, Graikija mums tinka. Bet nereikia pamiršti, kad senovės graikai ne taip jau smarkiai rūpinosi savo "graikybe", laikydami save graikais tik tuo požiūriu, kad tik graikai buvo laikomi žmonėmis, šiaip jau jie buvo atėniečiai ir spartiečiai. Senovės polių istorija – tai nesantaikos, neapykantos, karų istorija. Tai ką, negi mums dabar kariauti su vengrais iš Toronto? Man tai nesuvokiama. Visa tai tėra smagus nesusipratimas. Žinoma, aš suprantu, kad vengrų įvairovė – tai pliusas, turtas, kad jie – tai irgi mes, suprantu ir su tuo susijusius sunkumus bei atsakomybę, suprantu, kad "tauta – tai bendri užmojai ir darbai", bet šiuo atveju akcentuoti reikėtų būtent "užmojus", darbą. Ką nors daryti, dirbti – tai ne sausas prakticizmas, o gana kilnus uždavinys.

Kiekvienam iš visų jėgų dirbti savo darbą – štai kas man patinka. O kurti kraujo sąjungą – baugoka... (AIDS!)

Ir dar: manau, kad žmogus, užviręs visą šitą košę iš "praskiesto" ir "gelminio" vengriškumo, buvo ne viso proto. Žinoma, László Némethui tai netaikoma, ir prašom mano žodžiais nesipiktinti. Ir vis dėlto išvadinti Józsefą Eötvösą kažkokiu praskiestu vengru – skaudu girdėti tokias nesąmones.² Tikriausiai viską galima paaiškinti istoriškai: kokios viso to priežastys, kokių ten ir tada būta siekių ir skriaudų, ekranavusių mąstymą.

Bet kas verčia taip kalbėti šiandien, kokie siekiai ir skriaudos šiandien ekranuoja mąstymą? Nes jis, be abejo, ekranuotas.

Reikėtų pagaliau išsiaiškinti kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, reikėtų pripažinti, kad kai kurių dalykų šiandien jau nėra. Imkim kad ir liaudies literatūrą – jos nėra, ji jau neegzistuoja. Nėra, nes išnyko jos socialinės priežastys – šiandien neturime valstietijos, yra tik žemės ūkio produktų gamintojai. Iš Sándoro Sáros³ filmų įsiminti valstiečių veidai, gyvenimo būdo pėdsakai, ištisa gyvenimo filosofija išnyko. (Išnykimas – irgi mūsų gyvenimo dalis.)

Tai ar turime šiandien liaudies rašytojų? Tegul kas nors juos įvardija. (Ypač sunku būtų rasti tokių tarp šiandieninių keturiasdešimtmečių.) Ir kur jų kūriniai? Liaudies rašytojas šiandien yra tas, kuris girtauja su kitais liaudies rašytojais. Arba savo akimis yra matęs gyvą Gyulą Illyésą. Kitokių nėra. Ir nieko gero aš čia nematau, tiesiog konstatuoju faktą. Nėra šiandien liaudies rašytojų, tuo labiau – jų judėjimo. Užtat yra tradicija. Apie ką ji mums kalba? Kokių skriaudų neleidžia užmiršti? Štai apie ką verta pamąstyti.

Žinoma, galima nekęsti modernizmo ir vartotojų, kuriais visi mes – daugiau ar mažiau – esame, bukagalviškumo. Galima samprotauti, kad pasaulis, pradedant Didžiąja prancūzų revoliucija, pasuko ne tuo keliu. Bet jis juo pasuko. Ir gintis galima tik šiame kelyje – ne nuo modernizmo apskritai, o nuo jo keliamų pavojų. Netiesa, kad esama kažkokio Dvasinio Vengrų Lobyno, Vizijos, Misijos, kuriuos galėtume priešpriešinti dabartinei pasaulio esačiai. O jeigu jų nėra, tuomet pavojinga apsimesti, neva jie yra. (Beje – trumpas ekskursas – Prancūzų revoliucija siekė visai ne to, ką turime šiandien: laisvės, lygybės ir brolybės žmonija taip ir nepasiekė. Šiandieninis pasaulis rimtai žiūri tik į pirmąją šios triados sąvoką – laisvę; apie lygybę kartais paplepama, nors ji ir nepriimtina, o brolybę jau seniai visi pamiršo.)

Taip, vengrų kultūra šiandien turtinga – bet ir tuščia, kaip ir Europa, staiga ėmusi tuštėti, apmirusi pusiaukelėje. Ir teks išmokti skaitytis su vakuumu, kuriame mums lemta gyventi. Ir žinoti, kad šią tuštumą galima užpildyti bet kuo. Regis, yra ko baimintis. Šiandien turėtume saugotis dviejų pavojų: izoliacionizmo reflekso ir idiotiškai naivaus požiūrio į "Vakarų dovanas". Provincialo pasipūtėliškumas ir žeminantis pataikavimas. Nevisavertiškumo kompleksas ir tuščiagarbės ambicijos. "Mažos šalies, bet didžios tautos" saviapgaulė.

Mes nesame didi tauta. Kaip jau minėjau, Europa tuo, kas ji yra, tapo ir vengrų dėka. Bet šis įnašas, jei žvelgsime realiai, neapsakomai mažas, mūsų įtaką galima įžiūrėti tik pro lupą, žodžiu, apie mus šioje pasakoje beveik neužsimenama. Jei kalbėsime apie literatūrą, tai ir visai neužsimenama. Jánosas Arany nepakeitė nė taškelio nevengriškosios Europos dalies poezijoje. Galima sakyti – tai jų bėda, kad nežino, kas toksai Sándoras Veöresas, bet sakyti tai pakeltu balsu tikrai nėra pagrindo.

Neįžvelgiu nieko bloga mūsų mažume (ir nieko gera taip pat, tiesiog aš čia gimiau, iš čia ir saitai, ir prieraišumas), bet žymi dalis mano tautiečių niekaip negali susieti šio fakto su puoselėjamu savo, šalies ir apskritai vengrų įvaizdžiu. Iš čia ir kyla neatslūgstantis skriaudos jausmas, susijaudinimas, dvasinis irzlumas ir galų gale priešų paieškos: mes, girdi, seniai galėjome būti didi tauta, tik mums visi kliudė – tai turkai, tai austrai, tai maskoliai, tai savi nenaudėliai.

Mes nesame didūs, mes mažučiai. Tai ne nusižeminimas ir netgi ne savikritika, tai faktas. Maža, fantastiška ir svarbi šalis. Suvokti tai – gyvybiškai svarbus mūsų interesas. Šis suvokimas galėtų duoti mums nemažai naudos, pradedant savo vertės pajautimu ir baigiant protingais išorės politikos gestais. Vietoj liguisto savęs žeminimo įgytume jautrumą svetimam skausmui. Brolybės, solidarumo, atsakomybės už bendrą reikalą jausmą.

Galų gale privalome įsisąmoninti dar vieną dalyką: priespaudos nebėra. Sunkiai susitaikome su mintimi, kad esame laisvi. Mums sunku suvokti, kad esame tokie, kokie esame. Ir bet kokia kritika šiandien – savikritika. Nieko nepadarysi, mūsų partijos tokios, kokios yra, nieko geriau nesugebame. Kaltinti nėra ką.

Mūsų tautinę savivoką visada lėmė priespauda ir pralaimėjimai. Ir dabar iki parodijos, iki absurdo kabinamės į paplitusį klajoklių plėšikų įvaizdį, net ir tuomet, kai mūsų sėdynes šildo ministerijos krėslų šilkas. Ir, žinoma, nepriklausomybė nebūtinai numato nenutrūkstamą valdžios dėjimą į šuns dienas. Bet mums brangus priešo įvaizdis.

Tradiciniai mūsų refleksai taip ir liko mažumos⁴ refleksai. Tuo tarpu jei Koložvare⁵ pareikši, kad esi vengras – poelgis bus prasmingas, nors ir galintis sukelti šiokių tokių keblumų, o pasakyti tai Miškolce – labai paprasta, ir visai nereikia būti rašytoju. Rašytojas reikalingas tam, kad papasakotų apie mūsų tūkstantveidę įvairovę, apie mus visus, iš dalies vengrus, iš dalies ne.

___________________________________________
¹ Neapsakomo grožio uola Pilišo kalnuose, netoli Budapešto.
² Józsefas Eötvösas – garsus XVIII a. vengrų romanistas, tautinės realistinės prozos pradininkas. Frazę "Žinoma, László Némethui tai netaikoma..." reikia suprasti kaip eufemizmą. Būtent Némethas priskyrė Eötvösą "nevisaverčiams", "praskiestakraujams" vengrams.
³ Sándoras Sára – šiuolaikinis vengrų režisierius dokumentininkas.
⁴ "Mažuma" – taip pavadintas anksčiau minėtas Németho straipsnis.
⁵ Klužas – Rumunijos miestas, kuriame dauguma gyventojų yra vengrai.