ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-02-22 nr. 641

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Kaip negalima gyventi (16) • DARIUS KLIBAVIČIUS. DMB (18) • SIGITAS GEDA. Kalba nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmėse 2003 m. vasario 15 d. (2) • KORNELIJUS PLATELIS. Kalba Prezidentūroje atsiimant Nacionalinę premiją (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Veide" rašyta... (21) • HARRY BLAMIRES. Pagrindiniai principai (24) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (13) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Bressono abejonėsJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Lietuviški siužetai (3) • VLADAS TERLECKAS. Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus (44) • DARIUS POCEVIČIUS. Užmušk juos visus! (31) • SIGITAS PARULSKIS. Romanas feljetonas (13) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Kas susapnavo Atsuktuvą (7) • MARIS ČAKLAJIS. skol! už visus, kurie jūroje! (1) • MARTAS PUJATAS, AMANDA AIZPURIETE, EDUARDAS AIVARAS. Poezija (2) • -vp-. 12 puslapis (8) •

Kaip negalima gyventi

DONATAS PETROŠIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Irmos Kravcovaitės nuotrauka

Stoviu patalpoje nr. 1 maišydamas verdančią sriubą ir stebiu, kaip krūmuose, 20 m nuo įėjimo į mūsų išsinuomotas gyvenamąsias patalpas, kaifuoja narkomanas. Vieną tokį, iš pirmo žvilgsnio – mirštantįjį, rugpjūčio mėnesį gelbėjom – iškvietėm greitąją med. pagalbą, bet iš niekur išdygęs Kaifo apaštalas, prilaikydamas griūvantį ir gargaliuojantį sekėją, vis primindamas: glavno – dyšy sil’no, nuvilko į saugesnę zoną kaip sužeistąjį iš ugnies linijos.

Kairėje, parkelyje ant kalvelės, šiltuoju metų laiku įsikuria nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų kolonija. Kita vertus, jie gana sėslūs – per metus kraustosi tiek pat kiek paukščiai: leidžiasi žiemoti į pragarus, o pavasarį išlipa atgal. Kai kurie, formaliai dar nepriskiriami prie bomžų, gyvenamuosius rajonus keičia daug dažniau, keliasi iš vieno rajono į kitą, iš Vilniaus į Kauną, į kaimą, į niekur, į provincijas, į laikinus savaitinius ir ilgesnius pasisvečiavimus pas draugus. Bomžo kvalifikacija leidžia gyventi sėsliau, bet yra vienas minusas – asmenys, įgiję šią kvalifikaciją, praranda gebėjimus tvarkytis su smulkmenomis: maitinimusi, higiena, sveikatos apsauga, dar kai kuo. Niekaip neišeina iš galvos Tomas Waitsas: mūsų draugai arba mirę, arba blogai jaučiasi. Mirtis ir bloga savijauta gali būti ir pradiniu, išeities tašku, ir tikslu arba finišu. Kiekvienas savo nelaimes renkasi pats to nenujausdamas.

Norint patekti į mūsų gyvenamąsias patalpas, reikia eiti smėlėtu takeliu pro minėtąją koloniją, kurios deleguoti atstovai prieina ir paprašo muito mokesčio, cigarečių. Prieš septynerius metus, kai atsikrausčiau į Vilnių, muito mokestis būdavo 1 cigaretė, po 2–3 metų mokestis išaugo iki 2 cig./1 asm., o dabar šie nei dangaus, nei žemės teritorijų muitininkai dažniausiai pareikalauja 3-ų arba duok kiek gali. Kadangi dažniausiai rūkau tik naktimis ir cigarečių nesinešioju, muitą sumoka Antanas arba, jei einu vienas, paprašau palaukti ir išnešu kontrabandinės baltarusiškos "Arbitos" ar "Kosmoso", nes šį sukauptą gėrį ne kiekvieno plaučiai ir ne kasdien pakelia.

Kolonijos gyventojai tamsiuoju paros metu kūrena 1–2 metrų aukščio laužą. Ir nors mieste rugpjūtį neregėtas smogas ir aukščiausias gaisringumo laipsnis, ir nors jų laužas kuo aiškiausiai matomas visam kvartalui, kurio paribėj gyvenam, – niekas nieko. Ką jie kasnakt kūrena? Vogtas malkas. Iš kur? Iš mūsų. Nieko tokio, šeimininkas prižadėjo, kad bus kuo kūrent žiemą, kita vertus, jiems sakyk nesakęs – nulipa siena žemyn prie katilinės durų, kuri yra mūsų vienaukštės gyvenamosios patalpos rūsyje, ir pasiima kiek reikia. Malkos, kaip ir visos statybinės atliekos, metalo laužas ir kita, kam Adomas nesugalvojo pavadinimų, suverstos krūvomis po langais, o mes neturime raktų, kad galėtume paslėpti nuo kolonistų. Daug kartų jie buvo pagauti už rankos nusikaltimo vietoje ir prižadėjo, kad daugiau taip nedarys, kita vertus – juk šeimininkas žadėjo, kad bus kuo kūrent, o kai plius 30, kam gaila malkų? Ir išvis – argi gaila žmonėms, jei jiems taip reikia, kad net eina vogti?

Pro gyvenamosios patalpos nr. 3, kurios plotas 6x7 m, langus dešinėje matyti prabangūs 3 aukštų gyvenamieji kotedžai, per vidurį – 2,5 m aukščio gelžbetoniniais įtvirtinimais aptverti kiemai, toliau, už 0,5 km, – krūmai ir miškas, už kurio vakarais į Pilaitę leidžiasi saulė. Kadangi kotedžai yra 2 m žemiau jūros lygio, mūsų rūsys-katilinė yra jų pirmo aukšto lygyje, o mūsų pirmas aukštas iš jų – vakarų pusės yra iškart antras aukštas, t. y. mes gyvename virš jų tvorų, kurios prasideda vos už 4 metrų, ir kartais užmetame akį, kaip artimiausio kiemo savininkai pensininkai laisto savo 2/3 kiemo užimantį daržą-gėlyną. Kiek įdomesnis antrasis kiemas, kurio valdytojai – jauna šeima, užleidusi visą teritoriją įvairiems maximose pardavinėjamiems pribambasams. Kiemo centre jie pastatė 3 m monumentą gandrams iš šakoto, nulupta žieve rąsto su gandralizdžiu ir dviem plastmasiniais gandrais: tupinčiu ir stovinčiu.

Bet ateis vėjuotas ruduo ir iš abiejų gandrų liks tik raudonų vėjyje levituojančių kojų pora ir balta papilvė. To gandro, kuris stovėjo.

O šiaip – nėr ko lyginti – pietinė kolonija nustelbia tuos iš vakarinės. Nykus tas jų sotusis daugiaaukštis gyvenimas, nekaimyniški jie, įtarūs. Automobiliai jų – su naktį įsijungiančiomis signalizacijomis. Jie neateina su baklaške vandens prašyti ir bijo, kad pas juos kas neateitų. Jie nepridengtų, jei kas pultų iš jų pusės.

Apačioje, po langais, gyvena vilkinė kalė su dviem jaunais pusšuniais. Ji ir turėtų saugoti mūsų malkas bei kitokį turtą, bet ji išpažįsta kitas, toli gražu ne šuniškas vertybes. Ji myli visus žmones. Dėl to kaltos bobutės, kurios būriais neša jai ir jos šunyčiams kaulus ir atliekas. Šviesiu paros metu šunis prižiūri 15–20 vnt. vaikų, jie laksto plokščiu mūsų gyvenamosios patalpos stogu, spygavimu perduodami savo emocijas ir informaciją. Vieną dieną pora jų buvo rimtai įkliuvę: šeimininkas – tik jam vienam žinomi jo kėslai – užrakino šunyčius už vienų iš metalinių durų, kur šie dvi paras inkštė ir lojo. Juos vaduodami, pora vaikų prisivėrė pirštus metalinėmis durimis, už tai nuo operaciją stebinčių bobučių gavo bart.

Vieną karštą popietę gesinome gaisrą. Po langais, šalia įėjimo į katilinę, yra betoninis kubo formos priestatas, į jį parūkiusios paauglės per plyšius stoge sumetė neužgesintas nuorūkas. Degė skudurai ir smilko kažkas, kieno vardo ištarti neturiu pakankamai kompetencijos. Laimei, tuo metu buvome namie, be to, svečiavosi pora garbių menininkų. Jie maloniai sutiko padėti supilti tuos privalomus 60 kibirų vandens, todėl priestate saugomos statinės su neaiškios paskirties kuru neįkaito iki kritinės temperatūros ir nesprogo, o mes nepatyrėme materialinių nuostolių.

Pas mus nuolat kas nors svečiuojasi. Vieni ateina ir pasilieka kelioms paroms, kiti išeina po 10 min. – ne kiekvienas, savaime suprantama, pakelia tokias erdves ir tuos uždraustus įeiti kambarius. Atšalus orams, kai nuo įjungtų šildytuvų iššovė saugiklius, vienam iš mūsų teko atkrapštyti duris iš patalpos nr. 4 į patalpą X su saugikliais. Atsivėrė dar dvi patalpos, identiškos didžiajai patalpai nr. 3, su kitomis durimis – nuorodomis, kad egzistuoja begalybė vienodų kambarių, kurie skirti, galimas daiktas, Babilono bibliotekai saugoti. Patyrinėjus patalpas iš lauko pusės, matosi, kad labirintas į rytų pusę tęsiasi iki begalybės ar bent iki Maskvos, nuo 50-ojo metro slepiamas nuo smalsių akių krepšinio aikštelės, medžių, gyvenamųjų rajonų, Gedimino pilies ir Belovežo girios, o dalį šiaurrytinio regimojo požemio užima autoservisas ir garažai. Jei koks beprotis keliautų labirintu šiaurės kryptimi, patektų į 4 aukštų raudonų plytų priestatą, kuris sujungtas iškart ir su dangumi, ir su pragaru, langai ir durys aklinai užkalti, stogas apdraskytas, o naktimis ten kažkas vaitoja ir lanksto skardą.

Pakeitus gyvenamąją vietą esamiems ir potencialiems draugams tenka aiškinti, kaip mus surasti. Nors nubraižiau gana detalias schemas, kaip ateiti iki durų, niekas iš pirmo karto tiesiai į tikslą nei pėsti, nei važiuoti nepataikė. Mes ir patys pirmą kartą pražygiavom pro šalį neįtardami, kad tai ir yra pažadėtoji teritorija.

Mūsų gyvenamosios patalpos yra beveik Vilniaus centre – tik 40 minučių, jei neskubėsi, pėsčiomis iki Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos. Vaikščioti pėsčiomis yra banalu, ypač jei eini į mokslus (kad ir neoficialius). Jau S. Daukantas panašiai darė. Šiais laikais didesnė šlovė būtų tam, kuris baigęs mokslus pareitų pėsčias į Žemaitiją.

Eidamas pasivaikščioti jau kelinti metai neužsuku į senamiestį. Per pastaruosius porą metų, kai gyvenau barake Naujamiesty, su kambario draugu – griuvėsių ir tolimojo vaikščiojimo mėgėju – ištyrėm dalį pramoninių rajonų. Tikra atgaiva akims po numuiluotų rožinių fasadų gūdumos, tačiau niekas pastarąjį dešimtmetį negalėjo prilygti apgriautam "Lietuvos" viešbučiui.

Kai grįžtu į kaimą Žemaitijon, į tikruosius savo namus, kraštiečiai laiko mane vilniečiu, lyg tų septynerių metų pakaktų tapti kitų pasaulių gyventoju. Jie žiūri į mane ir klausia, ar ilgam grįžau, kada važiuosiu namo – į Vilnių. Tai mane rimtai nervina. Jei aš grįžčiau į kaimą – tai būtų nemaloni sensacija visai bendruomenei, o ypač – mamai, kuri su baime klausia, ką reikėtų atsakyti, jei kas paklaustų, ko aš nevažiuoju atgal. Nusispjaut man, ką jie pagalvotų, kaip apkalbėtų, bet užkraut galvos skausmą artimiesiems nenoriu.

J. Brodskis parašė, kad miestą atvykėliai pradeda pažinti nuo pakraščių, jiems miesto pradžia – priemiesčiai. Gal taip būdavo, kol nebuvo stočių, transporto ir miestan patekti tebuvo vienas būdas – pėstute ar arkliu. Bent man Vilnius vaikystėje prasidėjo stoties rajonu ir senamiesčiu. Nemanau, kad vilniečiui sostinės centras yra atskira kūno ar sielos dalis, ir jei ši prielaida teisinga – vadinasi, centras yra sostinės gyventojo viduje, ergo jis pats savo pradžia ir priežastimi negali būti. Jam lieka tik pakraščiai. Kita vertus, taisyklės tuo ir vertingos, kad jas sunku laužyti legaliais būdais.

Visos durys į mūsų gyvenamąsias patalpas – metalinės, o langai – su grotomis. Vakarais besileidžiančiai saulei šviečiant pro grotas ant priešais esančios tuščios sienos susiformuoja psichiką raminantys šešėliniai ornamentai. Nervus raminti reikėjo pirmosiomis dienomis ir ypač naktimis, kol šeimininkas į duris nebuvo įdėjęs spynos ir užrakinti patalpas tuomet buvo įmanoma tik iš lauko pusės. Ką padarysi, tekdavo pasitikėti, kad blogį nubaidys grėsmingasis kolonistų laužas. Taip ir buvo.

O spynos niekas niekada mums taip ir neįdėjo, kaip kad neįjungė telefono, neuždervavo stogo, kai pradėjo lyti, nesuorganizavo malkų – užtat po savaitės, kai visiškai apsipratom ir įsikalbėjom, kad gerai, jog išsinuomojom pirmas pasitaikiusias patalpas, atradom, kad duris iš vidaus galima užkišti šluotkotį pervėrus per rankeną ir galą įtaikius į sienoje, matyt, tuo tikslu išgremžtą skylę.

Maždaug po mėnesio atvežė baldus. Iki tol knygos ir šlamštas gulėjo kampe, maišuose. Knygoms labai sveika pabūti maišuose. Įkiši maišan, palaikai mėnesį, ištrauki ir gali skaityti iš naujo. Visai kitos knygos. Kažkaip greičiau atsiduoda. Lengvesnės tampa. Kažkas jose padvesia. Turbūt didaktika ir išdidumas: kokios mes pamokomai sunkios, kokios mes brangios. Maiše visi daiktai vienodai sunkūs. Maiše visi daiktai lygūs.

Mūsų gyvenamosios patalpos nesunumeruotos ir neįtrauktos į visuotinę gyvenamųjų patalpų apskaitą. Jos priklauso garažų bendrijai ir autoservisui, kuriems vadovauja mūsų šeimininkas. Jis čia viską valdo. Jis išmokė mus laipioti sienomis, išgyventi. Jis yra Chaoso dievas baltu moskvičiumi neužsivedančiu lyjant, o mes tik stumdom.

Ir štai atėjo šalčiai ir ta diena, kai mums beveik iškilmingai (dabar kažkodėl atrodo, kad taip turėjo būti, nors šeimininkas visada viską daro tik šiaip sau – tep lep) buvo įteikti katilinės raktai ir išėjome pirminius deginimo mokymus. Mūsų žinion atiteko galo krašto neturinti patalpa su 16 cilindrų mažaange krosnimi, užsikemšančia kas 4–5 dienos, ir apie penki kamazai šiukšlių, kurių sudėtis maždaug tokia: 30% – automobilių dažais ištepti popieriaus gniutulai iš autoserviso, 10% – plastmasinė tara nuo tepalo ir tepaluoti skudurai, 30% – metalo laužas, žemės ir visa kita, kas nedega. Likusią dalį sudarė atraižos iš prestižinės made in italy ir sportinės puma avalynės manufaktūros, kuri pagal gaminių pavyzdžius ir čia pat išmestus dokumentus kažkur čia pat egzistavo maždaug iki 1996 metų: kalnas naujų blizgančių supjaustytų niekada nenešiotų batų, niekada neprisiūtų padų, dirbtinės odos skiaučių, etikečių, siūlų.

Visa tai mums buvo pavesta sudeginti. Konspiraciniais sumetimais vietoj malkų.

Siauru tarpekliu per šį didingą peizažą pasisaugodami griūties kasdien prasmukdavome, lyg tarp Skylės ir Charibdės, simboliškai pakūrenti juodąją ugnį. Šilumos tokiam plotui apšildyti iš dviejų centrinio šildymo sekcijų vis vien būtų per maža. Kūrenome pagauti azarto, kai apskaičiavau, kad per dieną sukūrenant ne mažiau kaip du kubinius metrus šiukšlių iki naujų metų būtų galima šiukšles pabaigti ir šeimininkas turėtų atvežti malkų. Juolab kad šiukšles iš kairės nuo perėjos prie krosnelės šeimininkas užgynė kūrenti. Kodėl – nesupratau, nes šiaip šiukšlės iš kairės nuo šiukšlių iš dešinės niekuo nesiskyrė. Turbūt jos buvo atrinktosios.

Atėjo lapkritis ir patalpose likau vienintelis gyventojas, kuris degina. Mano rankos tapo pilkos nuo tepaluotų šiukšlių ir pradėjau nuolat dvokti smalkėmis. Sėdi, būdavo, kokiame mažvyde ir skaitinėji šimtus kainuojančias knygas iš užjūrio, o rankos nenuplaunamai pajuodusios, nors nei darbininku, nei mechanizatoriumi dar nesu. Rankos juodos, bet žymių ant balto popieriaus nepalieka. Štai tau ir mįslė, ir patarlė, ir metafora. Tik vėliau pastebėjau, kad tepalus iš poodinio sluoksnio neblogai šalina indų ploviklis. Sunkiausia buvo apsiprasti su tuo, kad išsimaudžius ir vieną kartą pakūrenus plaukai, oda vėl imdavo dvokti. Nors imk ir prauskis maudykis iki sąmonės netekimo.

Rūsyje yra žiurkių. Pirmosiomis dienomis balsu jas mokydavau, kad jūs, žiurkės, turite nuo žmogaus bėgti slėptis, nes žmogus stipresnis ir dažnai piktas ar šiaip – kupinas juodų minčių. Ir tradicijos tokios – žmogui ir žiurkei ne pakeliui, ir kai aš šeimininkauju šiukšlyne – būkit malonios, tūnokit savo urvuose. Bet jos apsimetė, kad nesupranta, apie ką aš čia. Ilgainiui apsipratom vieni su kitais.

Prisimindamas ilgų nuotolių bėgiko karjerą medituodavau išmestųjų puma sportbačių nenubėgtus kilometrus. Nors ir nauji, bet fufla – vargiai atlaikytų bent pusę maratono. Ir visi – kairės kojos.

Draugai pradėjo rūpintis, kodėl taip retai kur nors beišeinu iš gyvenamųjų patalpų, ar man neprasidėjo depresija. Aš nežinau, kas yra depresija, o niekur iš namų neinu todėl, kad Laozi labai patinka. Labiau nei patinka. O jie nei manęs, nei Laozi nesupranta. Į Laozi išvis rimtai nežiūri, tai yra žiūri tik kaip į knygą. Aišku, jiems nuo to tik geriau, turbūt. Jie varsto mane užjaučiančiais žvilgsniais, įkyriai paslaugūs tapo. Man nesant tariasi, kaip čia padėti, ko man labiausiai trūksta. Geri tie mano draugai, bet nesupranta kai ko. Nežino, kad deginimo aistra yra tik oficiali priedanga niekur neiti.

Atėjo gruodis ir vidutinė aštuonių laipsnių pagal Celsijų kambario temperatūra nukrito iki nulio, kambario draugai ir kaimynai išsikraustė, ir didžiojoje patalpoje žaisti futbolą likom vienas prieš vieną: aš prieš save patį. Žaisdavom dieną naktį ne vien tam, kad kojos sušiltų, bet suvesdami senas sąskaitas, siekdami revanšo už visas vienas kitam iškrėstas nesąmones.

Nepastebėjau, kurią dieną skilo krosnis ir dūmai ėmė rūkti į vidų, o ne per kaminą, temperatūra kambaryje nukrito iki minus keturių. Tapo nebeįmanoma, nes iš katilinės smalkės veržėsi ir į gyvenamąsias patalpas, todėl pradėjo skaudėti galvą.

O taip gyventi negalima.

Gali būti, kad pernai kelis kartus susimoviau. Ir jei jau taip atsitiko – džiaugiuosi, kad antrąkart toje pačioje visatoje taip pat susimauti neįmanoma.

Rašant.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


995. @ :-) 2003-02-22 10:03
::::::))))))))

1020. @2003-02-23 16:09
o galima i svecius? :)))))

1031. algirdas :-) 2003-02-23 19:55
kazkas labai artimo ir pajausta ant savo kailio ,daug tikslaus pastebejimo,Sekmes ,dazniau sugrizk i kaima , o tai uzsiknisi tarp bomzu

1040. Vetustis2003-02-24 12:53
Nesupratau - kas ir kodėl PRIVALO malkomis aprūpinti?

1054. as :-) 2003-02-24 20:22
da neperskaiciau bet jau zinau apie ka, kodel ir kaip.labai saunu

1062. rim. :-( 2003-02-25 10:22
Vai vai, kai atsibodo tekstai apie nieka...

1070. @2003-02-25 14:52
truksta metalistu :D

1071. Etux :-) 2003-02-25 14:55
O kur Reperiai? O NIRVANA? kaip drysti rasyti referata be siu svarbiu veikeju????!!!!!!! ;]

1104. Donatai2003-02-27 10:25
parasyk tokiu stiliumi knyga arba filmo scenariju... man pasirode, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoj.Kazkur galvoje:)...Laozi...

1157. Dainius2003-03-02 13:42
bėkit čia žiūrėti naujo ŠA numerio: http://services.tvk.lt/culture/satenai/?leid_id=642&kas=straipsnis&st_id=1618. Nežinau, kodėl jie jį paslėpę laiko >:|

1179. Mykolas OK, e-redakcija2003-03-03 09:23
Paslėpę, Dainiau, tam, kad žmonės ir popierinius laikraščius kartais skaitytų prieš tai nusipirkę. Jeigu norite, galime padaryti prenumeratą. Kas norėtų - matytų laikraščius anksčiau, negu pasirodo popieriniai.

1204. ligiux2003-03-03 19:54
visada pirkau ir pirksiu popierinius laikrascius- kažkaip šilčiau skaityt..tik va paskutinį numerį pražiopsojau nusipirkt, o jūs ir paslėpėt...

1277. gvozdik :-) 2003-03-10 04:59
Ramiai, chebra, ramiai... Sitas kurinys gime mano kompiutery... Nevarykit su Nirvanom ir reperiais

9734. Botrytis2003-11-28 08:56
Geras textas.

23117. gut :-) 2004-10-17 23:44
linksma.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:28:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba