ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-19 nr. 845

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR ŠMEMAN. Išpažinčių dienos (10) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Birštono kurortas 1918–1944 metaisCHRISTOPHER HOWSE. Baugūs ir šiurpulingi namai (6) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (2) • Su EGLE RAKAUSKAITE kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Dėl meno pateisinu visas priemones (3) • Apie Vyganto Paukštės tapybą (3) • RAMŪNAS KASPARAVIČIUS. Eilės (1) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Kultūra kaip būtiškoji duotybė žmoguiRENATA ŠERELYTĖ. Serialų terapija ir kilnūs maniakai (1) • JUOZAS ŠORYS. Etnokinas ir pautienė stačiokė Balkūnuose (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (9)JONAS BENAMIS. „Maxima“ televizijoje (7) • geriausiai tokiais atvejais naudoti "kiaurai tave matau" zvilgsni (496) • 2007 m. gegužės 26 d. Nr. 20 (846) turinys (29) •

Išpažinčių dienos

ALEKSANDR ŠMEMAN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Prancūzija, Nožanas. 1930
Nežinomas autorius

Ilga ilga diena seminarijoje. Tačiau vakare – paskaita apie A. Čechovo „Archijerėjų“; tai man kaži koks vidinis išsivadavimas ir apsivalymas. Stulbinanti šio apsakymo muzika. Ją norėjau perteikti taip, kad suskambėtų manęs klausantiems, kad jie išgyventų didžias gyvenimo dovanas – prisimintų savąsias motinas ir vaikystę, o pirmiausia – kad prisimintų Kristaus kančią.

Tame apsakyme viskas taip pakylėta, išgautas toks didis menas, kad lieki jautriau palytėtas krikščionybės esmės nei triumfuojančiose teologų definicijose. Krikščionybės slėpinys: pralaimėjimo grožis, išsivadavimas iš sėkmės pančių. „Nuslėpiau tai nuo išmintingųjų...“

Visa šitame pasakojime – pralaimėjimas, tačiau kaip jis spindi nepaaiškinama slaptinga pergale: „Šiandien pasiekė šlovę Žmogaus Sūnus...“

Tuotarp teologija, atplėšta nuo kultūros, kuri šį galutinės pergalės įprasmintą pralaimėjimą moka savaip apreikšti, dažniausiai atrodo kaip pavandenijusi lanka.

Time“ išspausdino nedidelį tyrinėjimą apie mūsų laikais kerojančią panieką senatvei. Kokia erzinanti, kokia apgaulinga visa toji tema apie jaunimą kaip išsigelbėjimo garantą. (Parašęs pagalvojau: vėl tasai mano seniokiškas burbėjimas?) Gal ne, ir štai kodėl: apie nieką kitą neturiu tokių – stačiai tariant – gėdingų atsiminimų, kaip apie laikus, kai ir pats buvau jaunimo atstovas. Kankinanti gėda dėl visažinystės, dvasinio chamizmo, nepagarbos aplinkiniams, ak, koks ilgas išsirutuliotų sąrašas, jeigu jį pratęsčiau. O juk manoji karta, palyginti su dabartiniais gražuoliais ir poklaikiais jų ekscesais, buvo romumo įsikūnijimas. Psichologizuojantys jaunystės apologetai visiškai nepastebi hipertrofuoto jaunųjų vergiškumo, tarnystės vienadieniams stabams, chimeriškų madų vingiams, o po jauniems būdingo idealizmo skraiste niekaip neįžvelgia naivoko narciziškumo.

Šį savaitgalį su mumis praleido Obolenskis. Nemačiau jo gerą penketą metų. Suseno, veidas vien raukšlės. Išliko – žavesys, humoras, aristokratiškumas (šis žodis jam išties tinka). Vakar mudu pasivaikščiojome, ir jis išpasakojo savo skaudulius: skyrybos su žmona, penkerius metus trukusi meilė kitai moteriai, rūpesčiai, trapūs planai, abejonės. Ir kančios, savaime suprantama. Išsipasakota labai nuoširdžiai, nujaučiant, kad aš suprasiu kaip reikia. Išgyvenau užuojautą, ne, gailestį, vieną po kitos prieš mane jam dėliojant sudaužyto gyvenimo šukes. O paskui panirau į svarstymus apie asmeninę laimę. Štai paradoksas: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra išskirtinis, absoliučiai nepakartojamas, kita vertus, kiekvienam jų taikomas tasai pats vienodas dvasinis įstatymas, galioja vienintelė vidinė tiesa.

Šis atvejis toks: žmogus nuo pat pradžių buvo nusigręžęs nuo savo santuokos. Aklagatvis, kitaip nepavadinsi. Neįtikėtina, bet išeitis – vienintelė! – jaučiant, kokia santuoka nevykusi, ją priimti, iškentėti, iškęsti, dvasine pastanga pergalėti. Tai gal dvelktels pamokslavimais, tačiau kito būdo nėra. Krikščionybė yra visokiausių aklagatvių pergalėjimas. Mūsų civilizacija pergale nebetiki, ir iš čia – visos jos nuodėmės. Siūloma atatupstai iš aklagatvių trauktis ir laimės ieškoti kitur, su kita, su kitu. Amžina „Anos Kareninos“ tiesa: tokios laimės nebūna.

„Mudu vienas kitą pamilome...“ Kad kiek, būčiau jo šiurkščiai paklausęs: „Na ir kas?“ Juk „tatai“ su vedybom negretintina... Štai jojo tėvas – trys santuokos, motina – dvi, vienas brolis – trys, kitas – dvi. Koksai tad pagrindas gretinti kiekvieną „kits kitą pamilome“ su santuoka? Vedybos – tai suteiktoji ir podraug įpareigotoji meilė. O meilė „kits kitą pamilome“ yra tarsi „nei iš šio, nei iš to“. Santuoka reikalauja pastangų ir žygdarbio, o „nei iš šio, nei iš to“ tėra kapituliacija.

Lengva man, žinoma, šitaip svarstyti... Bet štai ant mano stalo gulintis tragiškas vieno mano buvusio studento laiškas, argi jis to pat neliudija, ką dabar sakau?

Į akis pateko pranešimas apie Paryžiuje išdygusį dar vieną dangoraižį, kurį esą nubraižęs pats Salvadoras Dalí. Ant ašies suverti kubai ir pan. Stabtelėjau. Išties, kodėl tokie siaubingi – naujasis menas, dailė, architektūra, literatūra? Štai pats vulgariausias karalienės Viktorijos laikų statinys (kolonados, amūrai, polichromija) operuoja simboliais, užsimena apie tiesmukai nedeklaruojamus „slėpinius“. Net jei kokybė gniuždančiai žema, regime bent jau simbolio karikatūrą. Tuo tarpu „naujasis“ menas trokšta tik vieno – sutraukyti visus prasmių voratinklius, apnuoginti simbolius, surikti: žiūrėkite, čia ničnieko nėra, vien tuštuma! Demaskavimų iniciatorius, žinoma, siurrealizmas, daug postringavęs apie „sapnų viešpatiją“, tačiau ir šioji siurrealistų buvo pateikta kaip absurdo kraitelė arba purvo ir beprasmybės kombinacija, kaip dvasios „niežulys“. Arba štai, pavyzdžiui, pati niekingiausia smuklės dainuška – net ji nėra praradusi „žmogaus pasaulio“ koordinačių, į ją įmanu atsiremti, kad kilsteltum aukštyn. O va kubų vėriniai niekur neveda, nesiūlo nė tokių atsarginių išėjimų.

Vakar teko dalyvauti pašnekesiuose apie tai, jog didžioji dabarties aklagatvių nelaimė yra ta, kad jų užspeistas žmogus įjunko aiškintis aplinkybes pasitelkęs psichoterapijos laimėjimus; būtent tasai išmanymas, negyvos žinios apie karštai pulsuojančią kančią, apie tykantį blogį išgijimo taką padaro neišeinamą. Takas, beje, vestų – į kur? Į senus (iš tikrųjų – amžinus) simbolius, gyvus ir gydančius. Šiandien įėjimą yra užtvėręs vadinamasis religingumas. Viešpaties kančių savaitė yra tapusi „diskursiniu pasakojimu“ apie tai, kas prieš du tūkstantmečius įvyko su Kristumi, o ne apreiškimu to, kas dedasi su mumis dabar. Kaip retoriškai, „bizantiškai“ suvedinėjamos sąskaitos su Judu, judėjais, koksai juos užgriūva „taurus mūsų pasipiktinimas“!.. Ir kaip apgailėtinai tatai skamba po pirmosios Evangelijos.

Didysis penktadienis – tai diena, kai atvirai pasireiškė blogis, kuris per tai ir sužlugo, ir buvo nugalėtas. Šiandien toji diena mums tapo sentimentalia mažytėlaičio žmogiško pasiskonėjimo įsivaizduojamu savo padorumu akimirka. Ir niekam į galvą neateina, kad švenčiamas – Kristaus nukryžiavimas.

Helsinkio universitetas, paskaitos pertrauka. Stoviu prie lango: geltoni pastatai, baltos kolonados, paminklas Aleksandrui II, viskas ampyro stiliaus, cerkvės taip pat. Tarsi būčiau palietęs senąjį, mano tėvo laikų Peterburgą, kurio man niekad nėra tekę regėti. Keistas jausmas: kitapus įlankos (skrydis lėktuvu tetruktų pusvalandį) – Revelis, miestas, kuriame gimiau. Ir mano sesers Elenos kapas kažkuriose kapinėse.

Vakarienė ištaigingame restorane su universiteto kancleriu ir trimis profesoriais. Europietiškai iškilminga ir labai geranoriška.

Parėjęs uždaviau sau klausimą: kas gi tokio yra Europoje, ko nerasi Amerikoje ir – kas yra Amerikoje, ko nebūtų Europoje? Paklausiu dar asmeniškiau, labiau egzistenciškai: kas mane iš Amerikos gena į Europą, o iš Europos – į Ameriką? Įprastinis atsakymas nuskambės taip: Europa – tai kultūra, šaknys, tradicijos, o Amerika – laisvė (bet ir neišprusimas, šaknų neturėjimas ir pan.!). Tai lėkštas požiūris, o jei tiesiau – neteisingas. Šiek tiek pasvyravęs, ryžčiausi tarti taip: Amerikoje yra viskas, kas ir Europoje, o Europoje – beveik nieko iš to, kas Amerikoje. Traukia, tiesą sakant, ne tiek į Europą, kiek Amerikos, todėl, kad Europoje lengviau sielai, ten randi tai, prie ko gali prisiglausti (beveik fiziškai), o Amerikoje sielai sunku. Amžiais žmonės bėga į Ameriką ieškodami geresnio gyvenimo, netikėdami, kad gyvenimas ten – kur kas sunkesnis. Labiausiai dėl to, kad Amerika – daug didesnio vienišumo šalis. Kiekvienas ten būna paliktas pats su savimi ir savo lemtimi po aukštu dangumi neaprėpiamuose plotuose. Bet kuri „kultūra“, „tradicija“, „šaknys“ čia atrodo neesminės. Isteriškai į jas įsikibę žmonės sąmonės gelmėse neišvengiamai jaučia, kad visa tėra iliuzija. Kita vertus, vienišumas prispiria kiekvieną atsakinėti į egzistencinį klausimą „būti ar nebūti“, taigi – reikalauja pastangų. Ir lemia tokią gausą asmeninių katastrofų. Europoje visad parpuoli ant kokio nors podirvio, Amerikoje – leki į bedugnę. Todėl tokia baimė, toksai Angst...

Akistata su savąja lemtimi: kokia pražūtinga trauka! Šiame žemyne kažkodėl nebesinori būti nei „suomiu“, nei net vien tik „prancūzu“, kitaip sakant, dingsta poreikis būti griežtai kokios nors klišės apibrėžtam. Iš to Amerikoje išsivaduojama, kad ir skausmingai. Tačiau anksčiau ar vėliau Europos vilionės – iliuzinis pastovumas, sapnai, svajonės – vėl aplanko. Ir nors sapnai sklaidosi, o Europa vis labiau virsta Amerikos karikatūra, potraukis išlieka ir net stiprėja. Didžiuosiuose Europos oro uostuose pajuntu, kaip tas žemynas stengiasi tapti Amerika. Tačiau kaip Amerika niekad netaps Europa, taip ir ši netaps Amerika (nebent šios karikatūra).

Reikalas tik tas, kad Amerika nė nemano tapti Europa; todėl ji tokia tikra. O Europa metai po metų praranda savąjį tapatumą ir tradiciją, tuo tarpu Amerikos pastovumas pamažu tas tradicijas brandina. Europa pagimdė Ameriką iš savo svajonės ir joje miršta kaip Europa, o Amerika gimė per šitą mirtį ir vystosi...

Išeivystė, kaip bevartytum, yra liga, žmogaus būsenos emigracijoje – nenormalios. Tiesa, ji įsiprasmina, užsidangsto motyvacijomis, ir ligą kartais pavyksta persirgti tuo atveju, jei gyvenimas svetur yra tapęs tarnyste Tėvynei. Štai pirmosios mūsų emigrantų bangos pavyzdys. Jokia Vakarų vyriausybė, jokia tenykštė spauda ar įtakingesnių politikų grupelė jais nė kiek nesidomėjo, jokių pinigų nemokėjo ir į savo tarnybas neįsileisdavo. Todėl mūsų leidybą, mokyklas, laikraščius ir politinius spurdėjimus privalu vadinti didvyriškumu, tarnyste prarastai, bet nepaliktai Tėvynei. Antroji – šaltojo karo metų paženklinta – banga, Vakaruose laukta ir net šiek tiek užsakyta, reiškė jau visai ką kita. O trečioji banga visa apvertė aukštyn kojom. Metamorfozė buvo radikali: 95 nuošimčiai pasitraukusiųjų tai padarė ne dėl tarnystės Tėvynei, o kad galėtų daugiau užsikariauti sau, kad siektų to, ko ten negalėjo tikėtis, žodžiu, dėl savo privačios sėkmės. Ilgainiui įsitikinus, kad tasai pasisekimas priklauso nuo jų reprezentatyvumo, nuo to, kiek ir kaip jie „atstovaus“ vergvaldiškos SSRS žmonių grupėms, imta paprasčiausiai prasimušinėti bet kokiais metodais. Gausėjo apsišaukėlių, ir viskas tapo netikra. Ką bekalbėtum apie porevoliucinius emigrantus, kiek beaptiktum buvus klaidelių ar dar ko negero, anie žmonės nebuvo netikri. Jie tikėjo, kad jų pastangos ir jų darbas būtini Tėvynei, negana to, tikėjo net kai visi žvaigždynai rodė, kad – perniek. O ir tada vešėjęs vienas kito skundimas bent jau neatrodė „suinteresuotas“, nes negarantavo nei darbo, nei paaukštinimo, nei kokios kitokios paskatos, juolab visuomenė, bent jau reprezentatyvioji, tatai smerkė. Anos išeivijos „didieji“ kiek įmanydami šlovino riteriškumo idealą, ir visai nėra svarbu, kad nedaugeliui sekėsi į jį lygiuotis.

Dabar gi jokio idealo nėra, nes visi minimieji yra paprasčiausios klastotės. Tokioje atmosferoje gyventi neįmanoma. O ir nereikia.

Pastebiu daugelio bažnytinių sąvokų suvytimą. Jos pamažu traukiasi iš akiračio net ir tų žmonių, kuriems Bažnyčia yra tapusi namais. Galutinai amą prarado pražūties ir išsigelbėjimo imperatyvai, lygiai taip pat nebeminimas atpildas. Šis tarsi nežymus, tačiau toks svarbus pokytis radosi todėl, kad mūsų epochos žmogus žūtį jau yra patyręs, vienaip ar kitaip jau išgyvenęs suirimą, gyvenimo pilnatvės išsekimą, patį niekį. Net jei neturi išganymo potyrių, išganymo viltį, jo troškimą jis bus išsaugojęs. Tačiau jei išsigelbėjimo, tiksliau – Išganymo jisai ieško ne Bažnyčioje, o pas psichoterapeutą, tai todėl, kad Bažnyčią ir krikščioniškąjį mokymą jis suvokia kaip nebesuprantamų ir todėl beprasmių draudimų sistemą, kaip „galima“ ir „negalima“ kombinacijas.

Krikščionybė išgano žmogų Kristaus atėjimo pasaulin šviesa ir džiaugsmu. Išsigelbstima per Jį. Tik šioji tiesa įprasmina ir paaiškina visus „galima“ ir „negalima“. Tik „per Jį, su Juo ir Jame“, nes alternatyva tam – „be Jo“.

Perverčiau „Nouvel Observateur“. Jame stenografuotas J. P. Sartre’o ir S. de Beauvoir pašnekesys. Koks tasai žmogus yra keistas. Jame dera tikrų tikriausia, nesumeluota laisvė ir tokia pat tikra trauka vergauti (abstrakcijoms, idėjoms). Pastarojo meto Sartre’o kalbose, taip pat ir šioje, išgirstu, beje, ir tam tikrą – kaip čia nesumelavus – nuolankumą... Ak, jei tasai tiek likimo dovanų gavęs žmogus būtų pašauktas liudyti Kristų, kaip jisai praskaidrintų mūsų tamsųjį amžių! Tačiau kaipgis! Iš kur ir kodėl toksai atsiribojimas, širdies suakmenėjimas ir atkarus gyvenimo švaistymas niekams? Jau šiandien matyti, kad tai, kas andai pelnė jam pasaulinę šlovę (egzistencializmas, „kairuoliškumas“ ir pan.), galop ir ištrins jo vardą. Neblunka ir nesensta tiktai liudijimai apie amžinus dalykus, tiktai amžinybės atšvaitai. Čia ne religiniai dalykai. Neišbluks, pavyzdžiui, Čechovas, tiksliau – jo aprašytieji „mažieji“, gyvenimo suglamžyti, rudens darganų persmelkti žmonės. Nes tik šie amžini – ne todėl, kad „maži“, o kad – žmonės.

Ir dar pasižymėjau Sartre’o pastabą apie kvailybę: ji negali būti prigimtinė, ji įspaudžiama žmogui iš šalies, taigi (Sartre’as, žinoma, to nepasako) per vergystę visad esančiam „šalia“ nelabajam.

Daugybės išpažinčių dienos. Kodėl žmonės taip azartiškai, taip beveik sistemingai, nors beveik visada pasąmoningai, gadina vieni kitiems gyvenimus? Tačiau yra taip, ir būtent šitai – „blogio“ šerdis. O viskas, ko gero, dėl to, kad „gadinimas“ yra išvirkštinė pusė meilės, kuriai sukurtas žmogus. Būtent todėl, kad žmogus sukurtas meilei, ją prarasdamas jis lieka toliau gyventi saistomas tojo nenutraukiamo ryšio, tik dabar ne su „artimais“, o su priešais. Mūsų puolusio pasaulio esmė: tarpusavio priešiškumas, penimas žmogaus pasmerktumo meilei ir jos neišsipildymo.

Išpažintys. Dažniausiai girdžiu apie būkles, kurių kažkodėl neprisimenu iš jaunystės laikų. Tai baimės būsenos, paties gyvenimo baimės. Baimės likti nevykėliu, patirti nešlovę ir panašiai. Ar tatai nėra pasekmė šiuolaikinio „sėkmės ir laimėjimų“ kulto, be atvangos dirginančio būtinybę lyginti save su kitu siekiant tą kitą pralenkti? Nuo būtinybės vytis žmonės krinka ir galop suyra. Kiti iš anksto skelbia savo pergalę, „įrodinėdami“ ją arogantiškumu ir drabstomais purvais.

Privalomos sėkmės pasaulyje jaunimas nelaimingas, todėl tiek daug visokiausių apsišaukėlių, „žinovų“, žodžiu, „lyderių“.

Išpažintys visada sukelia sunkumą nuo nesąmoningo prisilietimo prie kitų gyvenimų, „dramų“, kurių pilna aplinkui. Žmonėms niekaip nepavyksta pasisemti tylos. Jei pamatai besimankštinantį, tai todėl, kad jam „išrašė daktarai“ arba bus pasiskaitęs patarimų laikraštyje. Absoliutus nemokėjimas mėgautis gyvenimu, stabdyti laiką, justi jame amžinybę. Jie bijo pasitikėti gyvenimu, saule ir dangumi, ramybe, jie nori viską kontroliuoti, nepaleisti iš akių. Todėl tokia visur įtampa, nenutrūkstantis šnairavimas į kitą, tarsi vieni kitus nuolatos sektų.

Diena, skirta knygoms dėlioti ir rikiuoti naujose lentynose. Žiūrėjau ir galvojau: kiek daug prirašyta! Kiek pastangų, aistros, kiek laiko suspausta jų puslapiuose. Ir kaip greitai jas apgaubia šešėlis ir jos sustingsta lentynose kaip kapinių akmenys. Gyvų bepaliko koks keletas šimtų, na tegul tūkstančių, o šimtų šimtų tūkstančių niekas niekada neprisimins. Tačiau ir šios nelaimėlės kartu su anomis „kūrė kultūrą“, kiekviena tad, grimzdama į užmaršties vandenis, palieka žemėje gyvą atomą. Retokai imu į rankas Bloką ir net Puškiną. Tačiau ar aš būčiau, kas esu, jei kitados nebūčiau jų skaitęs? Net Simenonas su savo lietingomis Paryžiaus padangėmis įsitaisė manyje, manojoje „pasaulėjautoje“. Šiandieninis jaunimas – tvirtai žinau – nieko nebeskaito, sukasi lokalios atminties rate, supamame amnezijos tyrų. Tiesa, jis „domisi Bažnyčia“. Tačiau kuo toje Bažnyčioje galima „domėtis“? Klerikalizmu, gandais apie vyskupus? Atrėš, kad Kristus nekvaršino sau galvos jokia „kultūra“. Netiesa. Kiekvienas Jo žodis – ir apie Dievo karalystę, ir apie Dovydą, ir apie „senuosius“ – liudijo žinojimą, supratimą, atmintį to, kas sakyta, kur šaukta, kas smerkta.

Aiškinimai todėl nieko neišaiškina, kad jų akiratyje stinga svarbiausio dalyko – nuorodos, jog pasaulyje prarasta pilnatvė, gyvenimo prasmė. Solovjovas kadaise pajuokavo: „Tai, kas mus supa – tik transcendentinių prielaidų vėrinys.“ Tai jokie juokai, o gryniausia tiesa. Karoliukai seniai išbarstyti, pasaulis „išvaduotas“. Transcendentinius ryšius sutraukė, kad žmogus pagaliau taptų savo likimo šeimininku. Tačiau išvaduotasis apie „likimą“ neturi nė menkiausio supratimo – nei apie savą, nei apie svetimą – ir bemat pasijunta esąs labiau pavergtas nei iki „išvadavimo“. Vergvaldžio vardas – egoizmas (asmeninis, tautinis, rasinis). Kam korsikiečiams ar baskams nepriklausomybė? Kad taptų savimi. O ką reiškia būti savimi? To niekas ir nežino. Todėl niekas „savimi“ netampa ir noriai perleidžia „laisvę“ – kas socializmui, kas nacionalizmui ar dar kam. „Kovojančiųjų už išgyvenimą“ paslaugoms – marksizmas. Kiti – amerikiečiai ar šiaip „baltieji“ – kovoja už teisę į pornografiją, o jų paslaugoms – liberalizmas, kova už „žmogaus teises“, nors tų teisių kontūrų jau senokai niekas neįstengia apibrėžti. Visi įkvėpti dvasios „kovos“ už kažką, viliantis niekad neateisiančio išsipildymo, nes tasai „kažkas“ – vien ūkanos („būti savimi“). Praradusi Dievą, Jį atstūmusi žmonija gyvena išgyvenimu, tiksliau – egoizmu. O kadangi gyventi savimi nėra įmanoma, nes gyvenimas – tai gyvenimas kuo kitu, egoizmui nuolat tenka dairytis pavojų ir gyvenimą tapatinti su kova.

Baimė, mirties siaubas, man atrodo, sutelktas viename daikte: „Viskas tęsis, o manęs jau nebebus... Lygiai taip pat švies saulė, žmonės taip pat lakstys tvarkydami reikalus, o manęs nebebus.“ Būtent šis numatymas gimdo baimę ir siaubą, ir čia nepadeda joks „tikėjimas pomirtiniu pasauliu“. Tada jau – taip mano, taip jaučia žmogus – geriau nieko. Jo neįtikina žodžiai apie palaimą anapus. Jis trokšta tosios, kurią žino, o ji tiktai čia, šito gyvenimo patirty. Savąją amžinybę pripažįstame tiktai esančią šičia. Krikščionybė priduria, kad jinai slypi Kristuje. Jis dėl to atėjo pas mus į šitą pasaulį, kad mūsų gyvenimas taptų susitikimu su Juo. Susitikimu, sklidinu paskutinio išsipildymo troškimo, paskutinio susitikimo su Juo – mirtyje. Ši tampa „pelnu“. Akivaizdi ir sąlyga: „Jei mylite mane...“ Nėra mylėtini nei „mokymai“, nei „priesakai“, nei „pažadai“. Mylėti galima, jei dovanotas – susitikimas, jei visa, kas yra gyvenime, dovanojama per Kristų.

Aną trečiadienį su tam tikru jauduliu skaičiau antrąją Sartre’o ir „Nouvel Observateur“ pasikalbėjimo dalį. Ir va – netikėtumas. Sartre’as griežtai atsiriboja nuo marksizmo, „kairuoliškumo“, viso, kas į tai būtų panašu, ir nuolat kartoja: pirminė gyvenime yra brolystė.

O vakar per televiziją išgirdau, kad jis jau mirties patale. Nedaug kas iš prancūzų inteligentų mane taip erzindavo kaip jis. O čia... Jo atgailoje esama kaži kokio didingumo (kitaip nepavadinsi). Jisai vis kartojo „aš klydau“, „aš daugiau taip negalvoju“.

Saulei leidžiantis miško keliūtėje pašnekesys su žmona apie senatvę ir mirtį. Aš jai sakau, kad man kartais atrodo, jog jau viską gavau iš gyvenimo, bent jau tai, ką norėjau gauti, ką troškau sužinoti. Taigi, senatvės pradžia, turėsianti, regis, tapti pasiruošimu mirčiai. Tačiau kokiu? Mintis telkiant vien į ją? Ne. Imantis sąmonės apvalymo. Kokiu būdu? Išgyvento laiko aprėpties, to, kas vadinama „gyvenimo kvintesencija“, „slapto gyvenančiojo džiugesio“ kontempliacija. Tasai džiugesys yra nuojauta spindulių, kurie pliūptels iš kitapus.

Jaunystė tarsi neįtaria esant mirtį, na, jei ir nutuokia, tai nebent įvairiausių neurozių pavidalu. Taip buvo man sulaukus penkiolikos. Jaunuolis niekaip savęs su ja nesieja, o jei vienaip ar kitaip būna priverstas, jį sudrumsčia pasipiktinimas, ir jo dienos aptemsta. Palengva, ne per išorę, o vidujai, tasai suvokimas bręsta.

Ir štai atsiveria du keliai. Pirmasis pasirinkimas yra vyriškas, reiškiantis valią įsitverti gyvenimo („aš dar galiu būti naudingas...“), taip slopinant mirties akivaizdumą. Vienintelis tikras, krikščioniškas yra, manyčiau, antrasis kelias. Mirties akivaizdumas paverčiamas prizme, pro kurią praregime, ką reiškė mūsų gyvenimas ir ką jame reiškia mirtis.

Tuotarp ankstesnis mūsų gyvenimo susikaupimas į patį save, kasdienybę ir būtinybę diena po dienos tolino tąjį dvipradį išmanymą.

Šiuolaikiniai gerontologai atkakliai perša vyresniesiems būtent pirmąjį kelią. Tikina juos, kad būtina pasijusti „reikalingiems“ ir „naudingiems“. Tai, žinoma, apgavystė (jie nebereikalingi), kartu – raginimas, kad senieji apgaudinėtų save (jie puikiausiai nutuokia, kad yra nebereikalingi). Ir tik pasirinkusysis krikščioniškąjį kelią bus pasauliui reikalingas. Prireiks jo laisvės, senatvės grožio, jį pasitinkančių spindulių atšvaito veide, pakuždančio besiartinančios mirties ir būsimojo prisikėlimo pažadą.

Ir dar. Nepažįstanti mirties jaunystė juo labiau neaprėpia vešėjimo. Tai todėl ji „gyvena“, tačiau už tai nedėkoja. Tiktai apdovanotasis dėkingumo malone ir nenuilstantis dėkoti už kiekvieną būties akimirką patiria gyvenimo palaimą.

Parengė Sigitas Geda

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


84274. po palme2007-05-23 06:55
atskirai kiekviena dalele reikia vertinti. yra senatvisko paniurzgejimo, bet apskritai idomu

84287. ragana Kornelija2007-05-23 10:44
"senatviškas paniurzgėjimas" - labai kvailas vertinimas. paprastai dar nieko apie gyvenimą nesupratę pienburniai taip vertina gerokai pagyvenusio ir daug ką supratusio žmogaus išmintį. arba tie, kurie nenori leisti kitam būti kitokiam (pvz., konservatyvių pažiūrų) negu jie (amžinai jauni, amžinai energingi, amžinai drąsūs... tik ar ilgam? paskui jie pavirsta mizantropais). vis tas kvailas jaunystės kultas...

84289. kvailutė2007-05-23 10:58
"Kankinanti gėda dėl visažinystės, dvasinio chamizmo, nepagarbos aplinkiniams, ak, koks ilgas išsirutuliotų sąrašas, jeigu jį pratęsčiau."

nereikia kankitis dėl praėjusių etapų. Kiekvienam gyvenimo laikotarpiui būdingos savos specifikos. Matyt jos reikalingos, kaip ir trimečio, penkiamečio krizės. Kad būtų galima nubraukti patirtis, ištuštinti vietos ir kurti save naują. ir nesvarbu, kad tam "naujam" tiek metų kiek ir žmonijai.

84294. kvailutė2007-05-23 11:22
"O juk manoji karta (...) buvo romumo įsikūnijimas.

cha, o čia jau tikras senatvinis burbėjimas.

84299. ckiukas(eksGalkauckiukas)2007-05-23 11:46
Nepaisant niurzgėjimo, kuris būdingas ne tik seniams, bet ir piemenims, mintys aktualios. Kartais noris kažko tokio, kas kontrastuotų su moderniaja rašyba.

84377. Jerichono Rožė2007-05-24 02:06
viskas tvarkoj, gerbiamieji - čia straipsnyje, ištrintų komentarų kompiliacija ŠA apie 1998-20003 metus; jokio niurzgejimo semantikos, po palme, jei jis buvo cenzūruojamas/trinamas anais, kaip taisyklė nuplikusių ultrasuperžinovų laikais (taip kalba nebent budeliai, a ne po palme).

Ypač priminti kvazilietuviui jonušėliui apie daug ką - vis ryškėjant spalio revoliucijos (sorry, kitų jam artimų procesų (irako karas, ecc)) absurdui

84380. po palme2007-05-24 03:24
Atsiprasau, kad tamstai nepatiko mano nuomone. Paduok teisinga teksta arba paprasciausiai idek mano vardu.

84439. XXL2007-05-24 19:50
palmė net ne medis-žolė. kažkaS UŽSIĖĖMĖ NEEGZISTUOJANČIĄ VIETELĘ.

84498. Jerichono Rožė Palmei2007-05-25 01:33
hm, pirmą kartą pasijutau nejaukiai ir nestabiliai (senai pamirštas Buridano efektas), kas paskutiniu metu man labai nebūdinga. Nežinau, net kaip ..

84575. po palme2007-05-25 17:48
priimkit kaip nugirsta Kaledini gyvuleliu pasnekesi, palengves

Rodoma versija 180 iš 204 
13:28:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba