ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-17 nr. 869

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURKO IZDRYK. Arktiniai sapnai (3) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Plungė, penktadienis, penkios (86) • -pz-. Sekmadienio postilė (25) • Su tautosakininke, šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate DANUTE KRIŠTOPAITE kalbasi Juozas Šorys. „Vasaros dainos ilgam išlikdavo atminty“ (5) • Po karo (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (26) • RENATA DUBINSKAITĖ. Matthew Barney – kino ir kūno kosmosas (15) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 18 eilėraščių be aiškios laiko ir erdvės nuovokos (9) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (42) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kita Astrida (9) • GUNDEGA REPŠE. Be abejonės. Pasirinkimai. RūkasSIMON CARMIGGELT. Pasivaikščiojimas (3) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (III) (10) • matot, kas čia darosi (519) • 2007 m. lapkričio 24 d. Nr. 44 (870) turinys (44) •

Arktiniai sapnai

JURKO IZDRYK

[skaityti komentarus]

iliustracija
Baimė. 2000
Arvydas Baltrūnas.

Jis dažnai sapnuodavo sapnus, kurių negalėjo suprasti, dar daugiau: jis nesuprato daugumos tuose sapnuose vykusių dalykų. Šiaip visa tai anaiptol nebuvo keista: visą savo gyvenimą praleidęs gūdžiame Užpoliarės pakraštyje, jis visiškai nepažinojo vadinamojo civilizuoto pasaulio realijų.

Po tokių sapnų jis pabusdavo sutrikęs, tačiau nei pasitarti, nei pasidalyti nerimu nebūdavo su kuo, tad stengdavosi vyti šalin įkyrias vizijas ir grįžti prie įprasto gyvenimo.

Nuo tada, kai tai prasidėjo, jis jau ėmė priprasti prie tam tikrų naktinių košmarų detalių, ir nors, kaip ir pirma, nesugebėdavo jų ne tik paaiškinti, bet ir net įvardyti, jis jau žinojo, kad paprastai tai vyksta erdvėje, ribojamoje sienų (žodį „sienų“ mes pridedame patys, nes per savo neilgą gyvenimą jis nebuvo matęs nė vienos sienos), tai yra viduje, ir ten, viduje, jis susidurdavo su žmonėmis, su nepažįstamais daiktais, ten vykdavo keisti dalykai.

Dažniausiai pasikartojančias detales jis išmoko perkelti iš sapno į sapną ir tapatinti – tikriausiai vizualiai, nes vien per sapną. Tai jį stebino labiausiai: ten visiškai nebuvo kvapų.

Netrukus jis jau bemaž laisvai orientavosi toje erdvėje, tarp sienų, ir nors įvykiai kartais persikeldavo į lauką, aplinkui vis tiek stovėjo sienos, kurias jis suvokė kaip kliūtis, spąstus, trukdžiusius pabėgti. Ten beveik niekada nebūdavo sniego, tekdavo vaikščioti akmeniniais takeliais, todėl jis manė naktimis esąs nubloškiamas į uolėtą pasaulio kraštą. Kažkodėl jam atrodė, kad už šių uolų jau nieko nebegali būti.

Kelis kartus, kad sustabdytų įkyriai besikartojančius siužetus, jis bandė, dar prieš pabusdamas, persirengti ir pabėgti į amžinųjų sniegynų zoną, bet tai jam nė karto nepavyko.

Galbūt kitas jo vietoje būtų iš košmarų sėmęsis trūkstamos patirties ir tyrinėjęs nepažįstamą pasaulį, kad vėliau galbūt – kas žino – pabandytų jį aplankyti realybėje ir neatrodytų ten kaip visiškas laukinis, tačiau jis neturėjo nė menkiausio noro keliauti, nes jau buvo įsitikinęs, jog iš kelionių nieko gera nebus, jos nieko neduoda, tik ardo ir griauna įprastą gyvenimą.

Jį visiškai tenkino tie keli šimtai kvadratinių kilometrų, kuriuos galėjo apkeliauti esant reikalui, kurių ribose pažinojo beveik kiekvieną duobelę, kiekvieną kalvelę, kiekvieną žvėries urvą ir viską, ko galima rasti po sniegu. Jis neturėjo nuolatinio būsto, dažnai kilnodavosi iš vietos į vietą, per šį kraštovaizdžio vienodumą ar net monotoniją šie kilnojimaisi buvo beveik nepastebimi. Visa jam pavaldi teritorija buvo seniai apgyventa ir ištyrinėta, ir stebėtina pusiausvyra tarp jo ir kitų negausių tundros gyventojų liudijo pasaulio sanklodos tobulumą. Tuo tarpu naktinio pasaulio sanklodoje buvo tiek nereikalingų detalių, kad belikdavo stebėtis, kaip šis sudėtingas mechanizmas nesubyra nuo savo paties pertekliaus.

(Aišku, jis nemąstė tokiomis sąvokomis kaip „mechanizmas“, „detalės“ ir panašiai, bet neklysdamas juto tai intuityviai: jo intuicija buvo tokia pat ištobulėjusi kaip ir kitų Arkties gyventojų.)

Štai ir šįsyk JAM prisisapnavo, kaip iš ankstesnių vizijų pažįstami žmonės (pagal keistą sapnų logiką JIS buvo visiškai panašus į juos ir niekuo iš jų neišsiskyrė) bando JĮ įtraukti į nežinia kokį nesuprantamą žaidimą. Viduryje ankšto viduje stovėjo didelis, tamsus lyg poliarinė naktis daiktas, šiepiantis baltus ir juodus dantis. JIS žinojo, kad tokia grimasa JO pasaulyje reiškia pavojų – grėsmės signalą. Tačiau tas daiktas nejudėjo, neurzgė, bet, priešingai, skleidė beveik paukštiškus garsus, kai prie šių dantų prisiliesdavo žmogaus ranka. Vyras, vadinamas Fedotu, bandė JAM parodyti, kaip įvairiais būdais galima išgauti iš šio daikto garsus, ir tikino, kad jis, JIS, turėtų pabandyti, JAM turi pavykti, JIS privaląs kartu su Fedotu ir kitais išgauti daug garsų iš daugybės tokių daiktų ant medinės pakylos prieš ištisą gaują žmonių. Kitas JO sapnų personažas, vardu Mochas, įtikinėjo, kad kaip tik JAM tai turėtų pavykti geriausiai, nes JO nesugadino nežinia kokie „kultūra“ ir „sociumas“.

(O dabar pakeiskime vizijos perspektyvą, kad pasakojimas būtų suprantamas.)

Fedotas rodo JAM, kaip groti fortepijonu. Tiesiog kelis akordus, paprasčiausias melodijas – klavišų kaitos pavyzdžius. JIS prieina prie instrumento, bando pakartoti ir, savo nuostabai, suvokia, kad ir iš jo prisilietimų gimsta garsai, dar daugiau – stebėtinai malonūs, niekada negirdėti garsai. Jo galūnės dar ne visai perpratusios pasirinktų klavišų ir išgaunamo garso ryšius ir dirba visai ne taip kaip Fedoto, be to, JIS pasąmoningai bando spausti tik baltus klavišus – juo neįprastesni išeina garsai.

– Seni, – sako Mochas, – tu, šitą, neužsiciklink tik baltais, čia jau visai šūdinas konceptas.

– Tiesiog sek garsą, – priduria Fedotas.

– Jo, – pertraukia jį Mochas, – tai yra koks tau labiausiai patinka, tą ir stenkis varyti.

JIS klusniai bando ir, nors ir toliau nedrįsta liesti juodų klavišų, keistos pustonių harmonijos jam gimsta vis tvirčiau ir tarsi savaime.

– Iš tavęs išeis geras muzikantas, – tikina Fedotas, – tu greitai mokaisi.

– Svarbiausia, kad tave patį vežtų, – patikslina Mochas.

Jį iš tiesų veža. Rauna stogą. Įdomu, iš kur visa tai. Bet JAM patinka. Vis labiau patinka.

– Palikim jį čia nakčiai, – sako Mochas Fedotui, – tegu bičelis pripranta.

– Nu jo, tegu lieka, – atsako šis. – Ir raktą galim palikti.

Kai visi jau susiruošia išeiti, į patalpą įgriūva visų bendra pažįstama ir jau nuo pat slenksčio ima plepėti apie savo moteriškus, ne itin svarbius reikalus: prodiuseris, vyras ir kiti šūdžiai, paskui jos naujas diskas „Pretorijos“, mėšlinas popsas, kaimietiški „Sesučių“ skudurai per paskutinį koncertą, „Otchodniako“ juodosios technologijos, beje, 333 FM visai sukekšėjo, ir Mocho radijas – vienintelė alternatyva, bet babkių nėra, ir tenka daryti galutinai užpisančią reklamą, o Džanko jau visai išpindėjo, apsirūko tiesioginiame eteryje iki velnių, vakar vakare jam gerokai parėjo, ir jis tokio šūdo pripliurpė! Gerai, kad naktį mažai kas klausosi, o kada jūsų, vaikinai, naujas tikro garso, o ką, turit naują klavišininką?

Net per sapną jis beveik nieko nesupranta, nors nežinia kaip nujaučia, apie ką kalbama, nes Mochas ir Fedotas dažnai jam sapnuojasi, ir jis, šiaip ar taip, jau įtrauktas į jų reikalus, bet šios moters jis niekada nėra matęs, ir jį suima pyktis, net ne todėl, kad ji kalba nesiliaudama, ir jos balsas beveik stelbia fortepijono garsą, bet todėl, kad jos nesuprantamuose žodžiuose tiek daug tų nereikalingų detalių, nuo kurių, būgštauja jis, šis paslaptingas pasaulis iš tiesų gali plyšti į skutus, o dabar, kaip tik dabar, ar tik ne pirmą kartą jam to labai nesinorėtų, dar daugiau, jis norėtų pasilikti šiame pasaulyje-sapne kuo ilgiau, nes pirmą kartą atsirado kai kas (šie garsai), kas nors truputį atstoja nesamus kvapus, ir jo pyktis tai moteriai staiga virsta neapykanta, o paskui ir tikra agresija, ir jam jau knieti ne šiaip išvyti ją iš čia, porą kartų tekštelėjus per veidą, bet tiesiog sudraskyti į skutus – jis puikiai tai moka daryti: vienas šuolis, perkandi kaklo slankstelius, ir grobis jau pribaigtas.

Jis pabudo, vis dar virpėdamas, užplūstas adrenalino, ir ilgai negalėjo susigrąžinti sąmonės.

Paskui rąžydamasis išlindo iš urvo, apsiuostė aplinkui ir kaip visada kruopščiai šlapimu pažymėjo teritoriją.

Lauke krito smulkus sniegas, ir vakarykščiai kvapai jau beveik buvo išsivadėję.

Vėjas pūtė iš rytų, tad net jis, patyręs, gudrus poliarinis vilkas, jokiais būdais negalėjo suuosti, kaip iš vakarų, iš pietų ir iš šiaurės jį jau supo medžiotojai iš žemyno, ginkluoti šautuvais, šakėmis, kaprono tinklais ir – iš tiesų nereikalinga detalė – butaforiniu mediniu kalaviju.


Iš: Іздрик. АМТМ. Львів: Кальвария, 2004

Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


102585. varna2007-11-21 21:02
Suprask, jei vilkai grotų fortepionais, tai mes visi "apaktume" nuo tobulumo. Kokia nuostabi ir originali idėja. Tikiuosi genijus autorius rašo kitą apsakymą apie varną tobulai pūčiančią saksofoną.

102628. katė :-) 2007-11-22 12:34
Irgi geras...

102670. linksma2007-11-22 18:11
Niekaip nesugebejau perskaityti. Ir is pradzios, ir pabaigos bandziau.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:28:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba