TURINYS

ANDRIUS MARTINKUS. Švytėjimas, arba Balta Europos vasara
Dabartinės Europos epochos spalva yra būtent tokia. Šios spalvos šaltoje šviesoje dvasinių pastangų reikalaujanti tolerancija virsta beskoniu politiniu korektiškumu, aistra išsigimsta į saugų seksą, meilė vis labiau suprantama kaip ilgiau arba trumpiau trunkantis gyvenimas su sau seksualiai ir psichologiškai patogiu partneriu, maistas, anksčiau turėjęs daug bendro su receptais ir tradicijomis, vis dažniau asocijuojasi su formulėmis, direktyvomis ir standartais, ir netgi mirtis per abortų, eutanazijos ir nenatūralaus gyvybės palaikymo praktikas veržiasi į saugumo ir sterilumo rinką, o dirbtinio apvaisinimo ir klonavimo technologijos šioje baltoje sterilioje šviesoje ištrina ribas tarp gyvybės ir mirties, palikdamos tik indiferentišką švytėjimą, panašiai kaip saulės spektro spalvų turtingumas išnyksta tolygioje baltoje dienos šviesoje. Baltosios epochos credo toks: mylėkis, komunikuok, dirbk, maitinkis, mirk saugiai ir švariai.

ROBERT KUTTNER. Priklausomybė nuo el. pašto
Kiekvienam rimtam darbui reikia susitelkti. Nežinau, kaip jūsų, bet mano dienos būna dvejopos. Produktyvios dienos yra tos, kai sugebu atsispirti pagundai dažnai tikrinti el. paštą. Tada baigiu, ką pradėjęs. Visiškai iššvaistytos yra tos dienos, kai kas kelios minutės tikrinu el. paštą. Išsiblaškymas vis didėja, jautiesi užsiėmęs ir diena gali pralėkti taip nieko konkretaus ir nenuveikus.
(Atsiprašau, dabar turiu pasitikrinti el. paštą. A, taip... ką aš čia šnekėjau?)

SIGITAS GEDA. Miniatiūros
Laisvos kompozicijos vėjai yra šitas pasaulis, kuriame plasta ir mano sapnai, primiršti jau: esą su tėvu, troboje, Paterėj, žiemą basi asloje ir snieguos palei kalną molinį. Suvažiavo daug giminių ir turistų, o valgyt nėr ko, išmirę visi – broliai, seserys, motinos nėr, vien tik bulvių maišas virtuvėj, keli šonkauliai apgraužti jau šunų bliūde ant stalo ir Iljičiaus lemputė, plieskia, niekuo nepriklota. Šnarpia, miega visi, tiktai aš su Tėvu, su Jonu iš dangaus vaikštom basi snieguose palei kalną prie Mazio.

VALDAS GEDGAUDAS. Peter Kaiser
kalbėk į baltą tuštumą – į juodą tašką
į naktinius – į juoda – kur spalvų
daugiau nei manėm – kada nors pažinom
kalbėk kalbėk – kol tu gali – galiu

TOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai
Aleksys Churginas buvo pastebima sovietinio Vilniaus figūra, mėgo literatūrinius ginčus, demonstravo juose nekasdienišką išsilavinimą. Tačiau visuomenėje turėjo blogą reputaciją dėl agresyvumo, ne visada švarios elgsenos, polinkio į intrigas. Tie jo bruožai buvo ryškūs dar prieš karą: sovietmečiu prie jų prisidėjo kolaborantiškumas ir aktyvūs ryšiai su saugumu. Šiuo atžvilgiu Churgino asmuo lygintinas su Fadejaus Bulgarino asmeniu.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Autorius, kuris seniai mane apžavėjo. Šiandien pirmąsyk perskaičiau fragmentą iš neskelbtų (gyvam esant) jo užrašų:
"Aš nesu Goethe, tačiau net ir jis mirdamas paprašė, kad jį išneštų į sodą, ten, kur jį galėjo užtvindyti visas jo vidinis pasaulis. Jis nematė tuomet nei daugybės nuostabiausių vaginų, nei mineralų, nei pokalbių su Eckermannu, o tik stengėsi sugauti tą akimirką, tą skylę danguje, pro kurią šviesos greičiu skrietų atgal į pirmapradę priežastį, į tikrąją begalybę, į amžinatvę".
P. S. Būsena, kurią noriu susigrąžinti net šaltais žiemovidžiais dideliam mieste: aš sėdžiu sode, kur žaluma, lietus, saulė... grimztu į maginį pasaulį. Daugiau nieko nėr... Išsivaduoju iš pasaulio, kur labai realūs ir slegiantys priežasčių bei pasekmių ryšiai.

AGNĖ NARUŠYTĖ. Ne ant drobės
Negali sakyti, kad visai niekas iki Eglės Ridikaitės "netapė" tuščiomis drobėmis. Ko verta vien Vasilijaus Kandinskio frazė: "Tuščia drobė yra gyvas stebuklas... daug gražesnė nei kai kurie paveikslai". Drobę visiškai nesunku regėti kaip būsimo idealaus vaizdo, nė kiek nesipriešinančio vidiniam suvokėjo peizažui, pažadą. Turbūt remdamasi kaip tik šia vaizduotės-narcizės savybe viena dizaino firma internete reklamuojasi beveik Kandinskio žodžiais: "Tuščioje drobėje slypi gražus paveikslas". Bet tik beveik, nes drobę kaip "gyvą stebuklą" ir kaip "gražų paveikslą" skiria didelis atstumas, prilygstantis nuotoliui nuo transcendencijos išgyvenimo iki paprasto vizualinio malonumo. Šiaip jau galima pasakyti, kad viena moderniojo meno kryptis visada vedė tuščios drobės link. Ir nors labai greitai – jau iškart po baltojo Kazimiro Malevičiaus kvadrato baltame fone – tarsi nebebuvo kur eiti, menininkai nesiliovė ėję.

GINTARAS BLEIZGYS. Poezija
numirti su pienėm
su kaktusu ant palangės
kregždėm su rūkančiu vyriškiu

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (9). Kupiškis – paslaptingoji žemė
Kartą Močiutė nutarė mane išmaudyti. Vakare, kai jau sutemo, prikaitino vandens, uždegė žvakę, viduryje virtuvės sustūmė taburetes, pastatė ant jų nemažą metalinę vonelę ir liepė lipt. Kai jau apsipyliau vandeniu, Močiutė įmetė į vonelę baltą muilo gabaliuką. Muilas neskendo, plaukiojo vandens paviršiuje. Paėmiau jį į rankas, patryniau, jis kvepėjo ir smarkiai putojo, bandžiau panardinti, bet jis vėl iššoko. Klausiu: "Močiute, kodėl tas muilas neskęsta?!" O ji man sako: "Čia vokiškas, nuo karo metų jį turiu, iš žmonių kaulų padarytas". Aš vos neiššokau iš vonelės! Atsistojau ir sakau: "Jeigu, Močiute, tu jo neišimsi, aš šoksiu žemėn ir nesimaudysiu!" "Na va, taupiau be reikalo..." – su priekaištu balse ištarė Močiutė, paėmė baltąjį gabaliuką, padėjo ant lentynos virš krosnies ir padavė man paprasto, kaip ji sakė, "žibalinio" muilo gabalą.

JONATHAN JONES. Vidurio Europos fronte nieko naujo
Įžymių kūrėjų atsiradimas komunistiniuose Europos kraštuose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje pagimdė Vakaruose savitą nuomonę, kad cenzūra sudaro palankias sąlygas kūrybai. Cenzūra netgi būdavo vadinama mūza. Amerikiečių romanistą Philipą Rothą apstulbino cenzūros vaidmuo Prahoje, kūrybiškumas kaip netikėtas represijų padarinys. Jo knygoje "Portnojaus skundas" pasakotojas dar aistringiau taršo savo "draugužį", kai motina budi prie vonios durų. Panašiai, amerikiečių rašytojo nuomone, komunistinė "motina" provokavo komunistinės Europos rašytojus elgtis įžūliai, laisvai, skatino gaivališką jų kūrybingumą. Kaip sakė pats Rothas, jis netgi šiek tiek pavydėjo Vidurio Europos rašytojams tos politinės ir visuomeninės išraiškos galios, kurią draudimais valdžia suteikdavo jų kūriniams. "Ten nieko negalima, ir viskas svarbu; tuo tarpu čia galima viskas, ir viskas bergždžia", – sakė jis.

Su ansamblio "Akhali Mtiebi" vadovu GEORGIJUMI GARAKANIDZE ir kolektyvo senbuviu MICHAILU JOSELIANIU kalbasi Juozas Šorys. Gruzijos rytinė žvaigždė
Kiekviena užstalė, jei susirenka daugiau nei du žmonės, išsirenka tamadą. Tai labai demokratiškas veiksmas, bet tamada turi būti garbingas žmogus, sugebantis pasiūlyti tinkamą tostą. Tamada sako tostą, o kiti užstalės žmonės jį palaiko, kartais ir papildo arba pasiūlytą temą plėtoja. Jei žmogus nori pats pasiūlyti tostą, turi paprašyti tamados leidimo.

AUDRA BARANAUSKAITĖ. Pašnekesiai per atstumą
Aukštadvario sendaikčių turguje
Nusikabinu vienus marškinėlius ir, tarp kelių suspaudusi savo kuprinę, bandau pasimatuoti. Velkuosi tiesiog ant palaidinės, kitaip tariant, "ant viršaus".
– Duoti veidrodį ar užteks savijautos? – klausia pardavėja, smarki, iki juodumo įdegusi moteriškė trumpais plaukais.
– Užteks savijautos, – atsakau.
– Va, ir aš taip pat, – pralinksmėjusi atitaria man, – kai matuojuosi, tai žiūriu, kad "čierką" galėčiau pakelti (iškelia alkūnę pečių lygyje) ir kad paskui galėčiau kam nors užvožti (atsivėdėdama parodo kaip).

GILBONĖ. Geltonos kelnės
Mes kuriame savo gyvenimo mitologiją iš to, kas įvyko, kas galėjo įvykti, iš to, ką turime, ir iš to, ko ilgimės. Širdis siekia begalybės, rankos tik pėdą apglėbia. Visada atrodo, kad kitų gyvenimo mitai spalvingesni, įmantresni, daugiau aprėpiantys. Atrodo, kad ir erdvė ten platesnė, ir laikas gilesnis.
Mano gyvenimo mitas labai nuobodus, nes aš neturiu humoro jausmo. Skaitau kandžius straipsnius, klausausi subtilių anekdotų, bet niekaip neišmokstu. Nuo aplinkinių galiu tai nuslėpti, bet nuo savo vyro niekaip.

RAMŪNAS JARAS. Visalis
– Na... kaip specialistui ir kaip žmogui, kurį pažįstu, tai... – pardavėjas pasilenkė ir ėmė rakinti seifą grindyse. Visalis šypsodamasis persisvėrė per prekystalį ir žiūrėjo, kaip pardavėjas kelia sunkias seifo duris. Tada įkišo ranką į kišenę ir paspaudė mygtuką. Už durų subildėjo žingsniai. Iš kitos kišenės Visalis išsitraukė pistoletą. Pardavėjas atsitiesė. Pro duris įgriuvo Neūžauga ir Plikis – abu kaukėti ir su automatais rankose. Pardavėjas krūptelėjo ir palengva iškėlė rankas. Laikydamas pistoletą, nukreiptą į pardavėją, Visalis perlipo per prekystalį. Pritūpęs ėmė traukti iš seifo dėžę su taurėmis. Plikis čiupo dėžę už krašto. Neūžauga gąsdino pardavėją automatu ir traukė iš kišenės virvę.