TURINYS

ANDRIUS MARTINKUS. De profundis, arba Viename Boscho paveiksle
Teologai parašė tūkstančius puslapių apie tai, kad pragaras yra gūdžios vienatvės šalis. Tai tiesa. Nors ši vieta grūste prigrūsta gyvų būtybių kaip Tokijo arba Niujorko centras pačiame darbo dienos įkarštyje, nors čia knibžda nesuskaičiuojama daugybė vyrų, moterų ir demonų, tai yra vienatvės viešpatija. Didžiausia kančia yra kentėti vienam, o didžiausia vienatvė yra kenčiančiojo piktoje arba abejingoje minioje vienatvė. Niekas nebuvo toks vienišas kaip Išganytojas ant kryžiaus, savo nevilties valandą šaukiantis jį apleidusį Dievą. Nebent Liuciferis pačiame šio amžinybės kapo dugne, į kurį neišdrįso nusileisti net genialiausio pragaro tapytojo vaizduotė. Didžiausia vienatvė yra grynu žinojimu pagrįsta komunikacija, kai tarp sąmonių cirkuliuoja sterilūs informacijos srautai, iš kurių šėtoniškais filtrais yra pašalintos paskutinės meilės priemaišos. Komunikacija tarp žudančio ir žudomojo yra kaip tik toks beviltiškai svetimas būtybes siejantis informacijos srautas, paprastai vienos krypties srautas, tekantis iš budelio sąmonės į aukos sąmonę, nes budelis dažniausiai lieka kurčias ir abejingas aukos, pasmerktos klusniai vykdyti kankintojo nurodymus, žodžiams. [...]

ONA KUBILIŪNIENĖ. Pietų vartai?
Kurį laiką domiuosi Medininkų vartų pervardijimu ir dabar vartojamų vardų kilme. Kodėl taip keistai dviem skirtingais vardais buvo pavadinti šie vartai? Lenkiškasis pavadinimas Ostra brama – Aštrieji vartai – lyg turėtų rastis iš vartų architektūros ypatybių, bet jie nėra gotikiniai, dėl to neturi nei smailių, nei smailėjančių – "aštrių" arkų. Lietuviškasis Aušros vartų vardas galėjo būti susietas su saulėtekiu, kurį stebėtume, jeigu pro juos iš miesto žvelgtume į rytus, tačiau vartai yra orientuoti į pietus. Tai akivaizdu, pažiūrėjus į Vilniaus gynybinės sienos, pastatytos 1503–1522 m., planą. Šios sienos pietiniai vartai pirmiausia buvo pavadinti Medininkų vartais. Vilniečiai, išvažiavę pro juos iš gynybine siena apjuostos Vilniaus teritorijos ir pasukę į rytus, galėjo nuvykti į Medininkus, Ašmeną, o važiuojantieji pietryčių kryptimi – pasiekti Lydą, Naugarduką.

BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. Lapkritis
Sekmadienis. Akinanti geltona saulė. Tuščios gatvės. Liūdnas muzikantas entuziastingai groja akordeonu. Vienas kitas praeivis trumpam stabteli. Kur pasislėpti nuo laiko, milžiniško beformio pavidalo, slegiančio kaip lietaus debesis? Nežinom, sako akys merginų, susikibusių rankomis ne iš draugiškumo, bet dėl nesuvokiamos būtinybės. Nežinau, sako akys vyriškio, kurį sparčiu žingsniu gatve gena išgalvotas tikslas.
Sekmadienis. Akinanti geltona saulė. Tuščios gatvės. Ištuštėjusios sielos.

Iš Senovės Egipto poezijos
Mano drauge,
Su tavim aš visur įeisiu,
Su tavim – iš visur išeisiu.

EGLĖ ALEKNAITĖ. Neošamanizmas
Neošamanizmo judėjimas, kokį jį sukūrė šie veikėjai, besiremiantys Eliadės knygos apie šamanizmą kaip apie religijų istorijos fenomeną autoritetu, buvo nesąmoninga tarpkultūrinė fantazija, pabrėžianti vaizduotės galią ir procesą. Castanedos knygos yra fikcija, parduodama kaip faktas, Harnerio "esminis šamanizmas" yra Vakarų vaizduotės konstruktas, Halifax pateikia savas sinkretines pažiūras, neegzistuojančias jokioje tradicinėje kultūroje, ir net Eliadės moksliniame tekste reliatyviai išskiriami skrydžiai ir kelionės į anapusinį pasaulį. Tad neošamanizmas yra fantazavimas apie tam tikras nuolatines XX a. pabaigos Vakarų kultūros temas. Troškimai yra nuoširdūs, bet jiems įgyvendinti naudojamos dvasinės praktikos yra simuliacinės, pasižyminčios neokolonialistinio vietinių kultūrų turto pasisavinimo ir "tiesioginio priėjimo" prie tokios vietinės išminties iliuzijų pavojumi.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Po visų karščių – lietūs, atvėsusios naktys, ūkai virš piliakalnio, lašai ant lapų, čiurkšlės, griaustinis...
– Išsidraikė kaip Perkūno ūsai...
– Kas? – klausiu Česiaus.
– Nieko. Toks posakis. Vasara baigiasi.

Kaip laukinių gėlių žydėjimas,
Tų laukų ir gėlių atspindėjimas...
(Zen)

SIMON REES. Atgal į ateitį. IX Baltijos trienalė
Aišku, religinio misticizmo ir politikos sampyna nėra visai naujas dalykas. Tiems, kurie abejoja BMW ryšiais su vietos kontekstu, verta priminti, pavyzdžiui, ilgametį antisovietinio aktyvizmo simbolį – Kryžių kalną. Jei reikia dar svaresnių minėtos sampynos precedentų – štai Nobelio literatūros premijos laureatas (1923) iš Airijos W. B. Yeatsas, kuris pradėdamas Airijos literatūros atsinaujinimo judėjimą gręžėsi į liaudies stebuklines pasakas vaikams ir net į Anglijoje gyvenusios J. Blavatskajos teosofinį spiritualizmą. O juk W. B. Yeatsas buvo ir iki Airijos nepriklausomybės veikusio parlamento narys, radikalus rašytojas, siekęs pažadinti kitokį dvasingumą nei tas, kurį išpažįsta schizmą patyrusi krikščionybė.

VAIVA GRAINYTĖ. Eilės
Paskutinė diena

Aure kaštoninis getas
su pilvakalbėmis ožkomis:
jų kanopos virs omletu
paskutinę pasaulio dieną
planetos pabaigs savo darbą ir
į juodus rankinukus nuleidusios lūpdažius
pabučiuos savo sukimosi ašį.

DURS GRÜNBEIN. Miniatiūros
Stalinas – "paranoikas valdžioje"; tokią išvadą padarė Bechterevas, garsiausias fiziologo Pavlovo mokinys. Jis mirė paslaptingomis aplinkybėmis praėjus trims dienoms po privataus vizito pas Kremliaus valdovą, – tikriausiai buvo nunuodytas, kaip koks varžovas Romos imperijos laikais. Stalinas paprašė Bechterevo jį apžiūrėti ir nustatyti galimas ligas. Bechterevas, atvykęs į mokslinį kongresą Maskvoje, nesugebėjo atsisakyti, nors draugai ir buvo jį perspėję. Baimės sužadintos abejonės paskatino jį patvirtinti gydančiojo gydytojo teisumą. Iki šių dienų ataidi Stalino jam užduotas klausimas – gal iš naivumo, o gal valstietiškai pagudraujant: "Paranoikas? O kas yra toji paranoja?" Bechterevas niekuomet nebūtų galėjęs nusikalsti gydytojo etikai paviešindamas diagnozę. Tik artimiausi draugai išgirdo apie jo profesinę nesėkmę prieš jam numirštant.

Sveiki sugrįžę į realybę (VDFF inf.)

Filosofo Uldžio Tirono kino debiutas – filmas "Pabėgęs filosofas" (2005) – pasakoja apie Aleksandrą Piatigorskį – budizmo ir hinduizmo ekspertą, mąstytoją, rašytoją, šmaikštuolį, kuriam neabejingi ir "Šatėnai". Tironas sukūrė savotišką kelio filmą – tai ir kelionė kartu su Piatigorskiu po Londoną, Maskvą, Vieną, Rygą iki pat Indijos ir Tibeto, ir keliavimas po filosofui ramybės neduodančių idėjų pasaulį. Kad jis toks pat realus, filmas įtikina meistriškai.
Kai vaidybinis kinas vis dažniau siūlo pakeliauti po virtualių žaidimų labirintus, gal verta kelias dienas paskirti dokumentiniam kinui, kuris žino, ko verta realybė?

JURGA IVANAUSKAITĖ. Trolis Mumis ir mirtis (Gintaras Beresnevičius. Paruzija. V.: Tyto alba, 2005. 292 p.)
Mirtis ir meilė "Paruzijoje" yra nedalomai susijusios ir nuolat liudija, kad Erosas su Tanatu yra dvi tos pačios monetos pusės. Net prisimindamas vaikystėje siaubą kėlusį šulinio maumą, herojus daro vienintelę išvadą: "Mirties artumo malonumas stipresnis už seksualinį ir artimas mistinei ekstazei". O ir seksas visiems šio romano vyrams tėra siekis susinaikinti, troškimas būti išsunktam "gilaus liepsnojančių vandenų karščio, ir tada nebūti – tik nebūti". Pačiam taip ir nepasiekus susinaikinimo palaimos, naikinamas kitas, veikiau – kita, kaip pirmosios dalies finale pasielgiama su Indre. Marijos žemės skaitytojui toks epizodas turėtų būti sunkiai suvirškinamas, nors budistiniuose tantros tekstuose labai panašiai aprašomas savojo ego sudorojimas, kurio neretai siekiama būtent per seksualines apeigas. Tačiau būgštauju, kad ne tantros adeptams kai kurios "Paruzijos" scenos, pavyzdžiui, mylėjimasis pakeliui į kapines ar kapinėse, gali pasirodyti netgi nekrofiliškos. Nors daugelis, ypač prieš Vėlines, turbūt pritartų tokiam Azo prisipažinimui: "Man kapinėse būna gera. Aš tiesiog jaučiuosi kaip namie, praeina visi stresai, kompleksai".

RASA ŠAKNIENĖ. Kaimo pribuvėja
Pribuvėja turėjo dar vieną pareigą. Netrukus po gimdymo į tuos namus atėjus svetimam vyrui ar moteriai, nutraukdavo vyrui kepurę, o moteriškei skarą, ir šie privalėjo jas "išsipirkti". Tai darydama ji juokaudavo: "Kūdikėlis gimė biednas, jam reikia duoti". Arba "kita pribuvėja sako, kad vyrai esą šelmiai, o vienas iš jų sugadinęs namų šeimininkę, todėl vyrai vyro kaltę turi atitaisyti bent išpirkdami savo kepurę. Už tai niekas ir nepyksta, nes tokia iš seno tradicija, kiekvienam ateiviui reikia su ja skaitytis". Todėl Aukštaitijoje žinomas toks posakis: "Neik į tą trobą, nes kepurę prikiši", ir visi tada žinojo, kad tuose namuose yra naujagimis. Nuiminėti kepures pribuvėja turėjo teisę iki krikštynų. Šis paprotys labiau paplitęs Rytų Lietuvoje, bet buvo žinomas ir Telšių, Jurbarko rajonuose. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys, kad pribuvėja galvos apdangalus slėpdavo per krikštynas.

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s
Tiesos niekam nereikia, tik bendravimo.
Viktoras Binkis, menininkas

Pelkėse tradiciniai dėsniai negalioja.
Vladas Krivickas, filologas

Man nesvarbu, ar tylėti čia, ar antram aukšte.
Julius Gerulaitis, animatorius mėgėjas

SONJA SANIPARES. JI (Vertė K. Platelis.)
JI turi trauką – tai pripažįsta ir priešai, ir bičiuliai. JI neprašoma puola juos gelbėti. Kai reikia – būna naivi, kai reikia – labai racionali. Užsibrėžto tikslo JI siekia kaip ne kiekvienas vyras, o moterys JAI pavydi ir sako: kam man to reikia. JI nesmulkmeniška ir nesentimentali, tačiau moka verkti, kai skauda širdį. JI labai kantri, nes kantrybės reikalauja srauni gyvenimo upė. JI ištikima ir atiduoda paskutinį rūbą, tačiau keikiasi paskutiniais žodžiais ir muistosi, kai kas nors JAI labai nepatinka, bet niekada mirtinai kito nežeidžia. JI geluonį tausoja, o nuodus kaupia, nors gali atsitikti, kad jų neprireiks. JI drąsi, kai visi aplinkui trukčioja ir skuba, o kai jie nusiramina, JĄ apima katarsis. Todėl JI sava tarp daugelio žmonių, kuriems reikia paramos ir patarimo. Taip. JI ima labai daug, bet atiduoda dar daugiau, todėl gyvoje gamtoje JI – retas reiškinys.

Mieli šatėniečiai!
Visuose Lietuvos paštuose priimama kultūros savaitraščio "Šiaurės Atėnai" prenumerata. Metų prenumeratos kaina – 84 Lt, pusmečio – 42 Lt, ketvirčio – 21 Lt.
Mūsų indeksas 0109.
Prenumeruoti pigiau nei pirkti kioske. Be to, ir 2006 m. interneto svetainėje galėsite perskaityti tik 3 savaitraščio publikacijas.
Metų prenumerata į užsienį kainuoja 276 Lt, 80 eurų arba 100 JAV dolerių. Užsisakyti galima per įgaliotus asmenis redakcijoje arba paštu atsiųsti čekį redakcijos adresu VšĮ "Šiaurės Atėnų fondas", Mėsinių g. 4, 01133 Vilnius, Lithuania.
Primename, kad jau penktadienį apie 12.30 val. "Šiaurės Atėnus" galima rasti keturiuose Vilniaus knygynuose: Pilies, Katedros, "Akademinė knyga", "Littera".