TURINYS

RENATA ŠERELYTĖ. Lelijų rekviem
Vos tik ganyklose pasklisdavo baisus amoniako dvokas, žinodavau, kad tu kaži kur netoli. Laistai kolūkio laukus su žarna iš ilgos cisternos, keldamas iš nuoalpio pavargusią komunizmo šmėklą.
Tai ji, ne kas kitas, palikdavo nurudusiose pievose didelius chaki spalvos blynus, kurių užsitraukusią plutą pralaužus trykšteli skysta smirdinti pliurė ir aptaško kojas.
Toji šmėkla taip ilgai dvėseliojo šalia mūsų, mažai tepalikdama vietos, kad neįliptum į karvašūdį, jog net suformavo naują romantikų kartą.
Ne su "Denim", ne su "Kenzo" ir ne su "Hugo Boss" kvapais asocijuojasi jai virpulingas meilės laukimas. Ne smilkalais ir ne mira – amoniaku tvoskia lelijos, fatališko meilės siaubo kupinas jų aromatas, pranašaujantis tuoj išnirsiančias raudonas šmėklos akis.

LILIJA DUOBLIENĖ. Susigrąžintas identitetas
Regis, Lietuva subrendo socialinei ir seksualinei revoliucijai ir pagrįstai jau ne pirmi metai ją vykdo. Visai ne todėl, kad tai kadaise iš(nu)tekėjusios Europos, pakeitusios lokalizacijos vietą (Europa buvo Dzeuso pagrobta ir nutekinta iš Azijos) ir dabar visiems peršančios iš(nu)tekėjusiųjų neapčiuopiamas vertybes, problema. Tai greičiau Lietuvos moters sąmonę nulėmusi kalbos ir jos etimologijos problema. Ištekėti – tai archetipas, veikiantis moters (pa)sąmonę, dauginantis nutekamųjų arealų tūrį su kitos lyties ypatumais ir užleidžiantis vietą vyriškiems arealams su moteriškosios lyties ypatumais.

LAIMANTAS JONUŠYS. Disidentas ar kolaborantas?
Straipsnyje taip pat giriamas romanas "Metraštis akmenyje" (1971), kuriame vaizduojami karo metai Kadarės gimtajame mieste pietų Albanijoje, – teigiama, kad šiame romane pirmą kartą pasireiškė Kadarės polinkis į fantastikos elementus, kurie vėliau pelnė jam magiškojo realizmo kūrėjo vardą. Mieste-muziejuje Girokasteryje (alb. Gjirokastër, gr. Argyrokastron) taip pat gimė ir ilgametis komunistinės Albanijos diktatorius Enveras Hoxha [Hodža] (1908–1985) – esama nuomonės, kad būtent tokie klaniniai ryšiai lėmė tam tikrą tirono palankumą rašytojui.

EMILY DICKINSON. Eilės
Miriau dėl grožio, to negana –
Reikėjo įsijaust kape.
O gretimam – gulėjo tas,
Kurs mirė dėl tiesos.

RAMŪNAS JARAS. Fuga
Tai prakeikimas, tai palaima, iš kurių negaliu ištrūkti, kaip negaliu ištrūkti iš šio pasaulio, nuo pat gimimo sugriebiančio ir kankinančio natų ir riešutų patiekalais. Esu vartomas nesibaigiančiame voverės rate – tai atsistoju ant kojų, tai vėl parvirstu ant galvos. Kas padės? Moterys? Gėlės? Aš neturiu laiko pagalbai. Ji per daug reikalauja. Neturiu laiko. Mano tikslas – fuga.

VISVALDAS KULAKAUSKAS. Sakmė apie lietuvį
Jis išėjo niekieno netrukdomas. Paplūdęs krauju. Tiesiai į besileidžiančią saulę.
Nesirinko kelio. Brovėsi mišku. Brido per pelkes. Plaukė per upes. Lipo per kalnus.
Niekas negalėjo jo sulaikyti. Nei kaitra, nei liūtys, audros. Netgi žmonės. Jie su išgąsčiu traukėsi jam iš kelio. Lyg nuo mirties.
O jis ėjo ir ėjo. Į besileidžiančią saulę. Kol užuodė gimtuosius laukus, miškus, upes, ežerus, pievas. Orą.

ELEANOR HEARTNEY. Dvasia mirusiame kūne
Ar menininkai turi prisiimti ypatingą atsakomybę, kai kalba mirties tema? Menininko Alfredo Jaaro manymu, turi. 1994 m. jis nuvyko į Ruandą dokumentuoti žiaurių kovų tarp chutų ir tutsių genčių padarinių. Tačiau, padaręs per tris tūkstančius fotografijų, nutarė jų nerodyti. Anksčiau Europos ir Amerikos spaudoje jis matė daug fotografijų, vaizduojančių kovų Ruandoje aukas. "Pamaniau, kad mano fotografijos panašios, bet jos jau nebesukrečia. Todėl turėjau atrasti naują būdą jas pateikti". Jis sudėjo fotografijas į juodas dėžutes ir priklijavo lapelius su žiaurių vaizdų aprašymais.

PHILLIP BLOND, ADRIAN PABST. Kodėl Vakaruose religija suprantama neteisingai
Tik šitoks įsitikinimas savo pačių teisumu gali paaiškinti, kodėl, kaip rašo Robertas Kaganas, "daugybei amerikiečių visada buvo lengva patikėti, kaip daugelis jų ir dabar tiki, kad, įtvirtindami savo interesus, jie įtvirtina žmonijos interesus". Šitokiu būdu neokonservatoriai atkartoja tą pačią fundamentalistinę savo priešų "Al Kaidos", norinčios sukurti naują kalifatą nuo Atlanto iki Indijos vandenyno, viziją.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Arabų kalba yra visai kitas pasaulis.
"Ir išveda mus savo išvedimu (Alachas)".
"Ir išsigudrino jie dideliu išsigudrinimu" (apie žmones, kurie neįtikėjo).
Aišku, galima surasti gražių lietuviškų metaforų, bet patsai hiperbolizavimo principas liks pažeistas.
Neįprasta ne tik mums, bet ir artimoms kalboms:
"Nuleidę žvilgsnius (užuot sakę "akis")".
"Ausis užsikimšdavo pirštais (tiesiog "užsikimšdavo ausis")".

AUGUSTINAS DAINYS. Eilės
Visi mes gimstame, iš anapus atsinešdami
Norą laimėti, kaip primityvų dangiškosios
Geometrijos atspindį, tačiau dažniausiai
Laimime save, pralaimėdami pasaulį,
Arba laimime pasaulį, pralaimėdami save.

ELIAS CANETTI. Tapetai ir knygos
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai pradėjau lankyti mokyklą, atsitikęs šventiškas ir jaudinantis įvykis nulėmė mano tolesnį gyvenimą. Tėvas parnešė man knygą. Jis pasikvietė mane vieną į galinį kambarį, kuriame mes, vaikai, miegodavome, ir įteikė ją. Tai buvo The Arabian Nights, "Tūkstantis ir viena naktis", leidimas vaikams. [...]

VIDAS POŠKUS. Kamorūnai
Panašiai sužavėjo pirtis. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tikrą kaimišką pirtį. Tafilė paaiškino jos veikimo principą. Pamenu į krūvą ant geležinių grebėstų sudėtus didelius, nuo ugnies ir dūmų pajuodusius akmenis. Toje pačioje patalpoje dar buvo medinis suolas, ant grindų stovėjo skardinis dubuo. Tamsi aprūkusių sienų patalpa, kurią apšvietė tik garsusis "mamos langelis", kėlė paslaptingą, net baugoką nuotaiką.

SAULIUS DRAZDAUSKAS. Nepatogioji krikščionybė? (Gintaras Beresnevičius. Naujojo atgimimo išvakarėse: kontrsekuliarizacijos Lietuvoje kontūrai. V.: Aidai, 2005. 130 p.)
Tai ir lemia savitą knygos pobūdį. Minėta eseistinė jos stilistika čia susieta su senoviniu, atrodytų, nemoderniu krikščioniškos apologetikos žanru. Tiksliau, ši knyga – tai šiuolaikiška krikščionybės apologija, krikščionybės gynimas nuo jai abejingos sekuliariosios sąmonės stereotipų, nuo antibažnytiškai nusiteikusios bendrosios opinijos ir tų destruktyvių padarinių, kuriuos sukelia naujasis religingumas.

DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Protestantiškosios etikos pranašumai
Weberio tyrimo tikslas buvo atsakyti į klausimą, kodėl protestantų procentas tarp kapitalo savininkų, didžiųjų modernių gamybos ir prekybos įmonių valdytojų bei aukštesnės kvalifikacijos darbininkų pranoksta jų procentinę dalį bendro gyventojų skaičiaus atžvilgiu. Kodėl katalikai sudaro daug mažesnį negu protestantai procentą abiturientų, baigiančių modernias, specialiai technikos studijoms ir pramoninėms komercinėms profesijoms bei apskritai buržuaziniam verslo gyvenimui rengiančias mokslo įstaigas, ir pirmenybę teikia humanitarinėms studijoms? Katalikų verslo gabumai neišryškėjo ir tais atvejais, kai jie būdavo engiama religinė arba tautinė mažuma ir negalėdavo savo ambicijų realizuoti politiniame valstybės gyvenime: taip buvo su lenkais Rusijoje ir Rytų Prūsijoje, su hugenotais Prancūzijoje, su nonkonformistais bei kvakeriais Anglijoje ir – su žydais du tūkstančius metų.

Su patyrusiu arklininku ir žemdirbiu ANICETU ŠORIU kalbasi Juozas Šorys. Tėvo arkliai
Kartais arklių šeimininkai girti atslenka iki vežimo, nebegali paeiti, gula į ratus, ir, jei arklys būna pririštas prie kokio tvoros parakano, žmonės jį atriša, atvarslus pririša prie gardies ir paleidžia. Arklys pats tokį šeimininką namo parveža. Pats miega ratuose. Ne vieną tokį atsitikimą girdėjau. Buvo toks Šmitliepis, jį beveik iš kiekvieno Skuodo turgaus parveždavo. Jis gyveno prie senojo Mosėdžio kelio, Būdvietėje. Jo motina Šmitienė buvo visiems Narvydžiams žinomo protingo kvailelio Šikšniaus, visų vadinamo Dupiu, sesuo. Ji turėjo daugiau vyrų – buvo ne tik Šmita, bet ir Liepa... Todėl visi jį vadino Šmitliepiu.

MARIUS RAUBA. Bedeikiai in your pocket
Paštininkė Aliena kadaise buvo išsiskyrusi ir gyveno su dukra Zita, kuri kiek panėšėjo į eigulį. Paaugus Zita įgijo kulinarės specialybę ir išvažiavo į Šiaulius kepti blynų. Ji ištekėjo ir išsiskyrė. Paskui susirado kitą.